A-662-2541-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2541/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00638-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam atliekant bausmę Marijampolės pataisos namuose, Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1662 jam buvo nepagrįstai skirta nuobauda – draudimas pirkti maisto produktus vieno mėnesio laikotarpyje, – kurią Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktorius panaikino. Skundėsi, kad tuo laikotarpiu, kai buvo skirta ir vykdoma nuobauda, jis negalėjo pirkti maisto produktų, vitaminų, todėl jam pateikiamo maisto davinio pakako tik gyvybei palaikyti, negalėjo atlikti religinių apeigų, nes nebuvo leista įsigyti smilkalų, dėl to jis patyrė emocinę depresiją, pablogėjo bendravimo galimybės, buvo kankinamas. Pažymėjo, kad buvo nubaustas griežčiau nei kitas nuteistasis už tokį patį pažeidimą ir manė, kad tai buvo daroma dėl asmeninių darbuotojų paskatų.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1662 pareiškėjui buvo paskirta nuobauda, numatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 142 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pareiškėjui skirtą nuobaudą – draudimą pirkti maisto produktus vieno mėnesio laikotarpyje –Departamento direktorius atlikęs tyrimą panaikino. Marijampolės pataisos namuose nuteistųjų, atliekančių nuobaudą kamerų tipo patalpose, maitinimas vykdomas tris kartus per dieną pagal Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2010 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 4/07-33 patvirtintą dienotvarkę. Maitinimas organizuojamas vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144, bei pagal Departamento direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintus valgiaraščius. Šiuose teisės aktuose yra nurodytas kiekvienos dienos nuteistiesiems skiriamas maisto kalorijų kiekis, kurį nuteistieji ir gauna. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skunde išdėstyti teiginiai dėl maisto trūkumo yra nepagrįsti. Pareiškėjas per nuobaudos vykdymo laikotarpį galėjo laisvai gauti ir siųsti laiškus. Šia teise nuteistasis pasinaudojo ir per šį laikotarpį išsiuntė penkis ir gavo vieną laišką, du kartus skambino telefonu artimiesiems. Dėl pablogėjusios psichinės sveikatos ir raminančiųjų medikamentų skyrimo į pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybą 2013 m. rugsėjo-gruodžio mėnesiais nesikreipė. Pareiškėjas pataisos įstaigos psichologų buvo konsultuotas du kartus, tačiau 2013 m. rugsėjo – gruodžio mėnesiais dėl psichologinių ar socialinių problemų nesikreipė.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjo M. K. skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 1 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1662 buvo paskirta nuobauda, numatyta BVK 142 straipsnio 1 dalies 3 punkte (b. l. 32). Pareiškėjas paskirtą nuobaudą apskundė Departamento direktoriui, kuris paskirtą nuobaudą – draudimą vieną mėnesį pirkti maisto produktus – panaikino (b. l. 38, 40-42). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nuobauda buvo paskirta nepagrįstai, t. y. iš esmės buvo konstatuotas Marijampolės pataisos namų administracijos veiksmų neteisėtumas.

Teismo posėdžio metu nustatyta, kad nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. spalio 11 d. pareiškėjas atlikinėjo bausmę kamerų tipo patalpose, nes Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugsėjo 3 d. ir 2013 m. spalio 3 d. nutarimais jis buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas (b. l. 43-44). Laikymo kamerų tipo patalpose sąlygas numato BVK 86 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad nuteistieji turi teisę įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. Iki 2013 m. rugsėjo 11 d. tokia teise pareiškėjas aktyviai naudojosi, o šią aplinkybę patvirtina rugpjūčio mėnesį įsigytų maisto produktų pirkimo dokumentai (b. l. 11) ir duomenys apie pajamas asmeninėje sąskaitoje (b. l. 13). Teismas sutiko su skunde nurodyta aplinkybe, jog po pareiškėjo sužalojimo 2013 m. gegužės 18 d., kai buvo sulaužyti kaulai, sutrenkta galva, jis buvo sugipsuotas (b. l. 27, 31, 53), pagerintas maitinimasis sąlygojo greitesnį pareiškėjo pasveikimą, todėl dėl neteisėto uždraudimo vieną mėnesį pirkti maisto produktus pareiškėjas patyrė skriaudą, o asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, teismo nuomone, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Šiuo atveju pažymėta, kad pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo pobūdis susijęs su jo esminių laisvių, įtvirtintų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje, pažeidimu – draudimu elgtis nežmoniškai ar žeminant asmens orumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad paskirtos nuobaudos vykdymo metu, t. y. 2013 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjui nebuvo leista įsigyti vitaminų ir smilkalų (b. l. 47), tokio draudimo motyvai pareiškėjui nebuvo nurodyti, tačiau 2013 m. rugsėjo 23 d. ir 2013 m. rugsėjo 30 d. tokio draudimo buvo atsisakyta (b. l. 48-49).

BVK 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. BVK 92 straipsnio 1 dalyje numatyta nuteistųjų specialioji teisė įsigyti maisto produktų nėra absoliuti. Šio straipsnio 2 dalimi įstatymų leidėjas suteikė teisę Teisingumo ministerijai nustatyti pataisos įstaigose nuteistiesiems draudžiamų įsigyti maisto produktų sąrašą. Įsigyti maisto produktų nuteistieji gali tik už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus (BVK 92 str. 1 d.).

BVK 92 straipsnio 2 dalies nuostatas įgyvendina Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XII skyrius „Nuteistųjų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų įsigijimo tvarka“ (76-79 p.) ir 18, 19 priedai. Vidaus tvarkos taisyklių 76 punkte nurodyta, kad nuteistiesiems draudžiamų įsigyti maisto produktų sąrašą nustato šių taisyklių 18 priedas, o nuteistiesiems draudžiamų įsigyti būtiniausių reikmenų sąrašą nustato šių taisyklių 19 priedas. Šiais priedais į pataisos įstaigose nuteistiesiems draudžiamų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų sąrašą maisto papildai (vitaminai) ir smilkalai neįtraukti.

Vidaus tvarkos taisyklių XII skyriuje pataisos įstaigų vadovams nustatytos pareigos: užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų ne rečiau kaip kartą per savaitę (77 p.); užtikrinti, kad maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pardavimo kainos neviršytų šių prekių rinkos vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia pataisos įstaiga (78 p.). Departamento direktorius 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 patvirtino Laisvės atėmimo vietų parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisykles (1.3 p.), Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomą maisto produktų asortimentą (1.1 p.), Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų būtiniausių reikmenų asortimentą (1.2 p.); 2 punktu rekomendavo areštinių ir pataisos įstaigų direktoriams užtikrinti šio įsakymo 1.1 ir 1.2 punkte patvirtintus asortimentus vadovaujamose įstaigose veikiančiose parduotuvėse; 3.1 punktu įpareigojo laisvės atėmimo vietų direktorius užtikrinti šio įsakymo įvykdymą.

Šis teisinis reguliavimas lemia, kad viešojo administravimo subjektas – Marijampolės pataisos namai, užtikrindami pareiškėjo teisę įsigyti teisės aktais nedraudžiamų maisto papildų (vitaminų) ir smilkalų, turėjo vykdyti minėtų teisės aktų reikalavimus. Tačiau ta aplinkybė, kad 2013 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjui nebuvo leista įsigyti vitaminų ir smilkalų, o 2013 m. rugsėjo 23 d. ir 2013 m. rugsėjo 30 d. tokio draudimo buvo atsisakyta, rodo, kad Marijampolės pataisos namų administracija veikė pažeisdama bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių ir įrodymų, teisinį ginčo santykių reglamentavimą, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas dėl atsakovo veiksmų patyrė pažeminimą, dvasinių išgyvenimų, bendravimo galimybių sumažėjimą, todėl konkrečiu atveju yra teisinis pagrindas neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pareiškėjo sveikatos būklę paskirtos ir vėliau panaikintos nuobaudos metu, į pažeidimo trukmę (pareiškėjui buvo uždrausta pirkti maisto produktus vieną mėnesį, be jokių motyvų 2013 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjui nebuvo leista įsigyti vitaminų ir smilkalų), į paties pareiškėjo elgesį (priskirtas drausmės grupei). Nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų, apie tai, kad Marijampolės pataisos namai būtų sąmoningai siekę pabloginti jo laikymo sąlygas ar nežmoniškai elgęsi, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 1 500 Lt ir ši suma priteista iš atsakovo.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, pakeisti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, neturtinės žalos nepriteisti.

Apeliaciniame skunde dėl bendravimo galimybių sumažėjimo pažymi, jog pareiškėjas skunde teigė, kad dėl atsakovo veiksmų sumažėjo bendravimo galimybės, tačiau šie teiginiai neturi pagrindo, nes pareiškėjas per nuobaudos vykdymo laikotarpį galėjo laisvai gauti ir siųsti laiškus. Šia teise jis pasinaudojo ir per šį laikotarpį išsiuntė penkis ir gavo vieną laišką, du kartus skambino telefonu artimiesiems. Pareiškėjo teiginiai ir teismo sprendimo motyvai dėl bendravimo galimybių sumažėjimo yra nepagrįsti ir negali būti neturtinės žalos priteisimo pagrindu.

Dėl smilkalų ir maisto papildų (vitaminų) nurodo, jog pareiškėjui tik vieną kartą, t. y. 2013 m. rugsėjo 16 d. nebuvo leista įsigyti maisto papildų (vitaminų) ir smilkalų. Be to, nei smilkalai, nei vitaminai nėra įrašyti į Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 patvirtintus Privalomų būtiniausių reikmenų ir maisto produktų sąrašus, todėl juos parduotuvėje neprivaloma turėti, o galimybės vieną kartą pirkti šiuos produktus uždraudimas nepadarė žalos ir nesukėlė dvasinių išgyvenimų, juolab kad pareiškėjui 2013 m. spalio 1 d. buvo papildomai leista paskambinti telefonu.

Dėl kitų įrodymų nurodo, jog pareiškėjas turėjo galimybę savo teises ginti teisėtais būdais rašydamas skundus aukštesnėms institucijoms, dėl pablogėjusios psichinės sveikatos ir dėl raminančiųjų medikamentų skyrimo į pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybą 2013 m. rugsėjo-gruodžio mėnesiais nesikreipė. Pataisos įstaigos psichologų buvo konsultuotas du kartus, tačiau 2013 m. rugsėjo–gruodžio mėnesiais dėl psichologinių ar socialinių problemų nesikreipė. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007 ir pažymi, kad teismo sprendime įvardyta žalos piniginė išraiška neturi jokio objektyvaus ir realaus faktinio pagrindo.

Pareiškėjas M. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto tokius pat argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Dėl bendravimo galimybių sumažėjimo paaiškina, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų sukeltų dvasinių išgyvenimų sumažėjo bendravimo galimybės su asmenimis, esančiais jo aplinkoje. Dėl smilkalų ir maisto papildų (vitaminų) nurodo, jog tiek smilkalais, tiek vitaminais yra aktyviai prekiaujama, vitaminai buvo būtini jo sveikatai ir reabilitacijai, o smilkalai – religinėms apeigoms atlikti, meditacijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos (10 000 Lt) priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. spalio 11 d. dėl nepagrįstai jam paskirtos nuobaudos negalėjo pirkti maisto produktų, smilkalų, vitaminų.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad nuteistųjų kalinimas paprastai yra susijęs su tam tikrais sunkumais ir ribojimais. Tačiau kalinimo metu nuteistieji nepraranda savo teisių, įtvirtintų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Priešingai, tam tikrais atvejais nuteistajam reikalinga papildoma apsauga dėl jo padėties pažeidžiamumo ir dėl to, kad valstybė dėl šio asmens prisiima atsakomybę. Šiame kontekste Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad nuteistojo kalinimo sąlygos užtikrintų pagarbą žmogaus orumui, o įtvirtinti ribojimai neviršytų kančios ir sunkumų, kurie yra neišvengiami kalinimo metu, nuteistojo sveikata ir gerovė taip pat turi būti tinkamai saugomi (Kudła prieš Lenkiją, Nr. 30210/96, ECHR 2000-XI, Norbert Sikorski prieš Lenkiją, Nr. 17599/05, 131 paragrafas, 2009 m. spalio 22 d. sprendimas). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Choukhovoï prieš Rusiją, Nr. 63955/00, 31 paragrafas, 2008 m. kovo 27 d. sprendimas ir Benediktov prieš Rusiją, Nr. 106/02, 37 paragrafas, 2007 m. gegužės 10 d. sprendimas).

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Marijampolės pataisos namų administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas dėl atsakovo veiksmų patyrė pažeminimą, dvasinių išgyvenimų, bendravimo galimybių sumažėjimą ir neturtinės žalos dydį įvertino 1 500 Lt.

Pareiškėjui Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1662 buvo paskirta nuobauda, numatyta BVK 142 straipsnio 1 dalies 3 punkte (draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus) (b. l. 32), tačiau apskundus, Departamento direktorius 2013 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. N-5 ją panaikino (b. l. 38, 40-42). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog tokiu būdu pripažinus, kad pareiškėjui nuobauda buvo paskirta nepagrįstai, iš esmės buvo konstatuotas Marijampolės pataisos namų veiksmų neteisėtumas.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant pareiškėjo skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar Marijampolės pataisos namų administracija pareiškėjo atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala (pasekmės). Byloje šiuo atveju pripažinta, kad yra pagrindas pripažinti pirmąją viešosios atsakomybės sąlygą – valdžios institucijos neteisėtus veiksmus.

Nagrinėjamu atveju dėmesys atkreiptinas į tai, jog pareiškėjas iki 2013 m. rugsėjo 11 d. (nuobaudos paskyrimo) aktyviai naudojosi savo teise įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, tai patvirtina 2013 m. rugpjūčio mėnesį įsigytų maisto produktų pirkimo dokumentai (b. l. 11) ir duomenys apie pajamas asmeninėje sąskaitoje (b. l. 13). Taip pat pažymėtina, jog papildomi maisto produktai po pareiškėjo sužalojimo 2013 m. gegužės 18 d., kai buvo sulaužyti kaulai, sutrenkta galva, jis buvo sugipsuotas (b. l. 27, 31, 53), galėjo sąlygoti greitesnį pareiškėjo pasveikimą. Išdėstytos aplinkybės suponuoja, jog dėl neteisėto uždraudimo vieną mėnesį pirkti maisto produktus pareiškėjas patyrė skriaudą, nepatogumų ir dvasinių išgyvenimų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad paskirtos nuobaudos vykdymo metu, t. y. 2013 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjui, nebuvo leista įsigyti vitaminų ir smilkalų (b. l. 47), tokio draudimo motyvai pareiškėjui nebuvo nurodyti, tačiau 2013 m. rugsėjo 23 d. ir 2013 m. rugsėjo 30 d. tokio draudimo buvo atsisakyta (b. l. 48-49).

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, BVK 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. BVK 92 straipsnio 2 dalimi įstatymų leidėjas suteikė teisę Teisingumo ministerijai nustatyti pataisos įstaigose nuteistiesiems draudžiamų įsigyti maisto produktų sąrašą. Įsigyti maisto produktų nuteistieji gali tik už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus (BVK 92 str. 1 d.). BVK 92 straipsnio 2 dalies nuostatas įgyvendina Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XII skyrius „Nuteistųjų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų įsigijimo tvarka“ (76-79 p.) ir 18, 19 priedai. Vidaus tvarkos taisyklių 76 punkte nurodyta, kad nuteistiesiems draudžiamų įsigyti maisto produktų sąrašą nustato šių taisyklių 18 priedas, o nuteistiesiems draudžiamų įsigyti būtiniausių reikmenų sąrašą nustato šių taisyklių 19 priedas. Šiais priedais į pataisos įstaigose nuteistiesiems draudžiamų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų sąrašą maisto papildai (vitaminai) ir smilkalai neįtraukti.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai išdėstė, jog Departamento direktorius 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 patvirtino Laisvės atėmimo vietų parduotuvėse parduodamų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainų kontrolės taisykles (1.3 p.), Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomą maisto produktų asortimentą (1.1 p.), Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų būtiniausių reikmenų asortimentą (1.2 p.); 2 punktu rekomendavo areštinių ir pataisos įstaigų direktoriams užtikrinti šio įsakymo 1.1 ir 1.2 punkte patvirtintus asortimentus vadovaujamose įstaigose veikiančiose parduotuvėse; 3.1 punktu įpareigojo laisvės atėmimo vietų direktorius užtikrinti šio įsakymo įvykdymą.

Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šis teisinis reguliavimas lemia, jog Marijampolės pataisos namai, užtikrindami pareiškėjo teisę įsigyti teisės aktais nedraudžiamų maisto papildų (vitaminų) ir smilkalų, turėjo vykdyti minėtų teisės aktų reikalavimus. Tai, kad 2013 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjui nebuvo leista įsigyti vitaminų ir smilkalų, rodo, jog Marijampolės pataisos namų administracija veikė pažeisdama bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Juolab kad 2013 m. rugsėjo 23 d. ir 2013 m. rugsėjo 30 d. tokio draudimo buvo atsisakyta.

Tai, jog nei smilkalai, nei vitaminai nėra įrašyti į Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172 patvirtintus Privalomų būtiniausių reikmenų ir maisto produktų sąrašus, nekeičia teismo padarytų išvadų, kadangi šias prekes (vitaminus ir smilkalus) faktiškai buvo galima įsigyti parduotuvėje ir jomis buvo prekiaujama.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo bendravimo galimybės sumažėjo, tačiau detaliau šios aplinkybės neaptarė ir neišsiaiškino, kokiais motyvais pareiškėjas grindė šį argumentą. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. spalio 11 d. (nuobaudos paskyrimo laikotarpiu) išsiuntė 5 laiškus ir gavo 1 laišką (Nuteistojo susirašinėjimo apskaitos kortelė, b. l. 50), 2 kartus skambino telefonu (Nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelė, b. l. 52). Taigi bylos duomenys patvirtina, jog bendravimo galimybės (susirašinėjimas, telefoniniai pokalbiai) pareiškėjui nebuvo apribotos, pareiškėjas siuntė laiškus bei bendravo telefonu, o pareiškėjo argumentai, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų sumažėjo bendravimo galimybės su asmenimis, esančiais pareiškėjo aplinkoje, yra grindžiami prielaidomis. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pripažintina, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų sumažėjo pareiškėjo bendravimo galimybės.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog pareiškėjas dėl atsakovo veiksmų patyrė nepatogumų, dvasinių išgyvenimų, todėl yra teisinis pagrindas neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į pareiškėjo sveikatos būklę paskirtos ir vėliau panaikintos nuobaudos metu, į pažeidimo trukmę (pareiškėjui buvo uždrausta pirkti maisto produktus vieną mėnesį, be jokių motyvų 2013 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjui nebuvo leista įsigyti vitaminų ir smilkalų), į paties pareiškėjo elgesį (priskirtas drausmės grupei), tačiau nepagrįstai neturtinę žalą įvertino 1 500 Lt. Pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma vertintina kaip per didelė pareiškėjo patirtų dvasinių išgyvenimų kontekste ir atsižvelgiant į tai, jog nuteistojo teisė įsigyti maisto produktų už savo lėšas yra specialioji teisė (BVK 92 str.), o atsakovui uždraudus pareiškėjui iš savo lėšų vieną mėnesį pirkti maisto produktus, jis, kaip ir kiti nuteistieji, nemokamai gavo maistą iš atsakovo BVK 173 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir pareiškėjui priteistina 500 Lt neturtinės žalos atlygimo suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjui M. K. priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 500 Lt (penkis šimtus litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Anatolijus Baranovas Skirgailė Žalimienė