AS-679-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-679-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01013-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. A. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės našlių pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja L. A. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. vasario 5 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti; 2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, atsakovas) 2015 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. 1D-1198(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir Vidaus reikalų ministerijos sprendimas); 3) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės našlių pensijos (toliau – ir valstybinė našlių pensija) dalį – 2 287,59 Eur.

Pareiškėja nurodė, jog Vidaus reikalų ministerijos sprendimu jai buvo paskirta valstybinė našlių pensija, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mokama sumažinta valstybinė pensija.

Pareiškėja, prašydama atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, teigė, kad terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. nuo dienos, kai buvo paskelbtas ir įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Pareiškėja pabrėžė, kad gavusi pirmą sumažintą pensiją suprato, jog tai daroma susiklosčius krizinei situacijai, tačiau tikėjo, jog toks mažinimas yra laikinas ir, praėjus sunkiausiam laikotarpiui, pensijos ne tik bus atstatytos į buvusį lygį, bet bus kompensuoti kartu ir praradimai dėl mažinimo.

Pareiškėja pažymėjo, jog ginčo teisinių santykių srityje vyrauja teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmenų teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas yra apsunkintas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą terminą ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), nurodė, jog ginčams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo taikomas 3 metų procesinis terminas ir konstatavo, jog iš skundo turinio ir pateiktų dokumentų matyti, kad pirma sumažinta pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, todėl pareiškėja, kreipdamasi į teismą 2015 m. vasario 5 d., praleido 3 metų procesinį terminą.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ( 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), konstatavo, kad ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo apsunkintas, tačiau vien tik tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl valstybinių pensijų priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. Teismas pažymėjo, jog neabejoja dėl to, kad pareiškėja turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą pensijos dalį, tačiau pareiškėja negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą, kadangi valdžios institucijos nežadėjo tuoj pat kompensuoti dėl pensijų sumažinimo patirtų praradimų. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėja nenurodė, dėl kokių objektyvių priežasčių taip ilgai delsė kreiptis į teismą, ir nutarė neatnaujinti praleisto termino skundui paduoti.

Teismas konstatavo, kad reikalavimas dėl Vidaus reikalų ministerijos sprendimo panaikinimo yra išvestinis iš reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, bei pažymėjo, jog valstybinės pensijos išmokėjimo klausimais nėra nustatytos privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo procedūros, o kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjas privalo įrodyti dėl to kilusį ginčą, todėl pareiškėja nuginčydama skundžiamą sprendimą nepasiektų tų teisinių pasekmių, kurių siekė kreipdamasi į teismą. Dėl to teismas atsisakė priimti nagrinėti šią skundo dalį kaip nenagrinėtiną teismų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėja L. A. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartį, atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir skundą priimti.

Pareiškėja nurodo, kad priėmus Laikinąjį įstatymą, valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, t. y. pensijų dydžio ribojimas, bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins ribojimus. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu, buvo išmokėtos visos sumažintos išmokos, todėl, remdamasi anksčiau susiklosčiusia praktika dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, pareiškėja į teismą nesikreipė, nes tikėjo, kad Lietuvos Respublikoje įstatymai yra ir turi būti taikomi visiems vienodai.

Pareiškėja akcentuoja, jog Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminai, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, atsižvelgdamas į tai, taikė analogiją pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį, o momentas, nuo kurio turėtų būti skaičiuojamas minėtas terminas, nustatytas tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444- 2232/2013.

Pareiškėja, remdamasi Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. gegužės 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. birželio 30 d., 2008 m. gruodžio 14 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimais, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. liepos 11 d. sprendimu byloje Nr. C-62/00, 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu byloje Nr. C-362/12, 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu byloje Nr. C-362/12, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, 2008 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008, 2014 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014, teigia, kad teismų praktika dėl kreipimosi į ikiteismines institucijas ir teismus terminų yra labai nevienoda, ir atkreipia dėmesį, jog 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėja 2010 m. vasario mėnesį gavusi pirmą sumažintą pensiją ir nežinodama, ko iš jos reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesio orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo numatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje. Taip pat pareiškėja prašo atsižvelgti į jos pensininkės socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, sprendžiant dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo.

Pareiškėja nurodo, jog pensija yra priskirtina prie periodinių išmokų mokėjimo, todėl reikalavimams dėl neišmokėtos pensijos dalies pareikšti turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas 5 metų ieškinio senaties terminas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėja L. A. atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir priimti pareiškėjos skundą.

Pareiškėja siekia inicijuoti ginčą teisme dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės našlių pensijos dalies, kuri buvo sumažinta pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, priteisimo. Pareiškėja skunde nurodė, kad nesutinka su tuo, jog vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymu jai paskirta valstybinė našlių pensija buvo perskaičiuojama pagal 1,3 koeficientą, tačiau iš pareiškėjos prašomos priteisti sumos (2 287,59 Eur) ir Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymos apie našlių pensijos dydį (b. l. 9–10) matyti, kad pareiškėjos reikalavimai apima ne tik tą laikotarpį, kurį valstybinės pensijos buvo mažinamos pagal 1,3 koeficientą, tačiau ir tą laikotarpį, kurį valstybinės pensijos buvo mažinamos taikant 1,5 koeficientą, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjai paskirtos valstybinės našlių pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė našlių pensija pareiškėjai mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Taip pat valstybinė našlių pensija pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo mažinta remiantis Valstybinių pensijų įstatymo (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) 3 straipsnio 3 dalimi, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė našlių pensija buvo mažinama vadovaujantis nauja Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakcija (2012 m. birželio 30 d. redakcija).

Taigi pareiškėjos teisės į valstybinę našlių pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad skiriamos šios valstybinės pensijos: už tarnybą; netekto darbingumo; našlių ir našlaičių. To paties įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę našlių ir našlaičių pensiją turi mirusiojo (arba nustatyta tvarka pripažinto mirusiu ar nežinia kur esančiu) pareigūno ar kario sutuoktinis bei vaikai (įvaikiai), atitinkantys nustatytas sąlygas. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad valstybinė našlių pensija yra priskirtina valstybinėms pensijoms, todėl kreipiantis į teismą dėl neišmokėtos valstybinės našlių pensijos dalies priteisimo, taikytinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.) nustatytas 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, kuris skaičiuojamas nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą, t. y. nagrinėjamu atveju – išmokėjus pirmą sumažintą valstybinę našlių pensiją. Dėl to atmestinas atskirojo skundo argumentas, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas CK 1.125 straipsnis.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja apie jos teises galbūt pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavusi pirmą sumažintą valstybinę našlių pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio–2011 m. gruodžio mėnesių laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį susidariusios nepriemokos pareiškėja kreipėsi 2015 m. vasario 5 d., t. y. praleidusi 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Pareiškėja taip pat praleido 3 metų terminą kreiptis į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, kuri buvo mažinta vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kadangi apie jos teises galbūt pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, kai gavo pirmą pagal minėtą įstatymą sumažintą valstybinę našlių pensiją.

Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821 pirma apribota valstybinė pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, o Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-92 – 2013 m. vasario mėnesį, todėl 3 metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 metais susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo 2015 m. vasario 5 d. dar nebuvo pasibaigęs. Terminas kreiptis į teismą nebuvo pasibaigęs ir dėl pagal naują Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakciją (2012 m. birželio 30 d. redakcija), neišmokėtos pensijos dalies, kadangi pareiškėja apie tai, kad jai sumažinta valstybinė pensija pagal minėtą nuostatą turėjo sužinoti 2012 m. spalio mėnesį, kai gavo valstybinę našlių pensiją už 2012 m. rugsėjo mėnesį, todėl ji nepraleido 3 metų procesinio termino.

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-937/2014; 2015 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-1188/2014).

Pareiškėja, prašydama atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, teigia, jog praktika dėl terminų skaičiavimo buvo suformuota tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, o norminiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta, todėl pareiškėja 2010 m. vasario mėnesį gavusi pirmą sumažintą valstybinę našlių pensiją ir nežinodama, ko iš jos reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo numatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, prašo atsižvelgti į jos pensininkės socialinį statusą, ginčo santykių socialinį jautrumą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014; 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014; 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Kaip minėta, reikalavimui dėl neišmokėtos valstybinės našlių pensijos pareikšti taikomas tapatus 3 metų procesinis terminas kaip ir asmenims, kurie kreipiasi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl atkreiptinas dėmesys į tai, jog naujausioje savo praktikoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tais atvejais, kai į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo buvo kreiptasi 2015 m. vasario mėnesį, vertino, jog praėjo itin ilgas laikotarpis nuo pirmos sumažintos valstybinės pensijos gavimo, taip pat nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, ir pareiškėjams nenurodžius objektyvių, individualių skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, sprendė, kad šis terminas neatnaujintinas (žr., pvz., 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-618-520/2015; 2015 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-832-556/2015).

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos teiginiu, jog gavus pirmą sumažintą pensiją vyravo teisinis neaiškumas, todėl pareiškėjai kilo sunkumų apginti galbūt pažeistą teisę, tačiau pažymi, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundo dalį dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio, teismui padavė 2015 m. vasario 5 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėja, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą, Tokį žymų termino skundui paduoti praleidimą lėmė pačios pareiškėjos pasirinktas elgesys, jos nepakankamas aktyvumas ginant galbūt pažeistas savo teises.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimis, dėl kurių gali būti atnaujinamas praleistas terminas, laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistos teisės gynimo. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės (pensininkės statusas, teisinės vertybės svarba ar ginčo socialinis jautrumas) per se nesuponuoja, kad turi būti atnaujintas praleistas terminas, kadangi terminą galima atnaujinti tik dėl tų aplinkybių, kurios objektyviai sutrukdė laiku pateikti skundą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria atsisakyta priimti skundo dalį dėl Vidaus reikalų ministerijos sprendimo panaikinimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatyta, kad skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. asmuo į teismą gali kreiptis po to, kai kreipėsi į kompetentingą instituciją, kuriai pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiai institucijai nepatenkinus reikalavimo (2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Ginčijamas Vidaus reikalų ministerijos sprendimas tik patvirtina tarp pareiškėjos ir atsakovo kilusį ginčą, tačiau realių pasekmių nesukelia, todėl šis sprendimas nėra nagrinėtinas teisme.

Apibendrindama išdėstytus motyvus bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2015 m. vasario 5 d. ir prašydama atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių, objektyviai sukliudžiusių pareiškėjai kreiptis į teismą, skundo padavimo termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundo dalį dėl 2010 m. sausio–2011 m. gruodžio mėnesių laikotarpiu susidariusios valstybinės našlių pensijos nepriemokos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu susidariusios valstybinės našlių pensijos nepriemokos taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį. Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartis tiek, kiek ja nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėja pavėlavo kreiptis į teismą dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį negautos valstybinės našlių pensijos dalies priteisimo, ir jos skundą atsisakyta priimti, naikinama ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. A. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartį.

Panaikinti nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos L. A. skundo dalį dėl reikalavimų priteisti taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir taikant Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės našlių pensijos dalį, ir šia apimtimi pareiškėjos skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė