A-822-1342-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1342/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01829-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. S. (Z. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Z. S. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino prašydamas pripažinti neteisėtu ir panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. (10.1)3-54965; pripažinti neteisėtu ir panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, ir VSDFV) 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3218; įpareigoti Fondo valdybą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš esmės.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nesutinka su sprendimo Nr. (6.5)I-3218 priėmimo motyvais ir taikoma bei aiškinama teisės norma, t. y. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 37 straipsnio 2 dalimi ir 45 straipsnio 1 dalimi, galiojusia iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo nuomone, jis nepraleido termino kreiptis į Fondo valdybą, nes VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 sprendimas Nr. (10.1)3-54965 dėl pareiškėjo 2013 m. balandžio 24 d. prašymo priimtas 2013 m. gegužės 3 d., atsisakant tenkinti pareiškėjo prašymą grąžinti neišmokėtos pensijos dalį. Pareiškėjas nesutiko su VSDFV pozicija, kad 2013 m. gegužės 8 d. buvo suėjęs 3 metų terminas, nes pirmoji sumažinta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn., pareiškėjui asmeniškai nesiųstas joks sprendimas dėl pensijos sumažinimo, kurį jis būtų galėjęs skųsti nustatyta tvarka. Pensijos sumažinimas buvo trunkamasis veiksmas, tęsėsi nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn., todėl 3 metų terminas pažeistų teisių gynimui skaičiuotinas iki 2014 metų gruodžio mėn. pabaigos. Be to, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriame, be kita ko, konstatuota, kad senatvės pensijų gavėjams taikytiną teisinį reguliavimą valstybė pakeitė Konstitucijai prieštaraujančiu būdu (tai, pareiškėjo nuomone, vertintina kaip jo teisių pažeidimas, gintinas įstatyme nustatyta tvarka), oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., o jo paskelbimas yra pagrindas kreiptis dėl pažeistų teisių – neišmokėtos pensijos dalies – gynimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas, pagrįsdamas savo reikalavimus, taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, t. y. šio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. A502-318/2013 ir Nr. A502-474/2013.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjui senatvės pensija pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas) perskaičiuota ir mokėta teisėtai bei pagrįstai. Mokant senatvės pensijas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. vadovautasi Laikinuoju įstatymu, kurio 6 ir 7 straipsniuose buvo nustatyta ribinį pensijos dydį viršijančių senatvės pensijų perskaičiavimo tvarka, o pagal 8 straipsnio 1 dalį perskaičiuotų senatvės pensijų gavėjams, po pensijos paskyrimo draustiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu ir turėjusiems draudžiamųjų pajamų, mokėta pensijos dalis, apskaičiuota pritaikius koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį.

Pareiškėjo 1 048,95 Lt senatvės pensija 2010 m. sausio 1 d. viršijo ribinį pensijos dydį, todėl, perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, sudarė 968,49 Lt; nuo 2010 m. balandžio 21 d. iš naujo paskirta senatvės pensija buvo 1 150,63 Lt, perskaičiavus – 1 055,36 Lt; nuo 2011 m. balandžio 21 d. iš naujo paskirta senatvės pensija buvo 1 176,54 Lt, perskaičiavus – 1 078,04 Lt. Pareiškėjas nuo 2010 m. sausio 1 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jam pagrįstai ir teisėtai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. mokėta senatvės pensijos dalis, apskaičiuota, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį, o neišmokėta senatvės pensijos dalis minėtu laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo sudaro 14 552,77 Lt.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., o Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia nukreipiama į ateitį, todėl šis nutarimas nėra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, pareiškėjui jau buvo mokama visa paskirta senatvės pensija. Pagal Laikinojo įstatymo 16 straipsnį sumažintų pensijų kompensavimo tvarką turi parengti Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, kol ši tvarka nenustatyta, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti asmenims pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijų dalių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė bylą nutraukti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu arba pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o patenkinus reikalavimą priteisti 14 552,77 Lt, prašo leisti šią sumą išmokėti dalimis.

Nurodė, kad pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Fondo valdybai, Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Fondo valdyba, įvertinusi tai, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sumažinta senatvės pensija pareiškėjui į jo sąskaitą banke pervesta 2010 m. sausio mėn., taigi, apie ne viso dydžio paskirtos senatvės pensijos mokėjimą pareiškėjas sužinojo 2010 m. sausio mėn., nustatė, kad, kreipdamasis į Fondo valdybą su 2013 m. gegužės 8 d. prašymu dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo (ir sprendimo Nr. (10.1)3-54965 panaikinimo), pareiškėjas praleido iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo Fondo valdybai 3 metų terminą.

Dėl šios priežasties VSDFV sprendime Nr. (6.5)I-3218 teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti prašymą bei nurodė, kad iki 2013 m. gegužės 29 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą prašymui paduoti, prašymo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo; tokių įrodymų pareiškėjas Fondo valdybai nepateikė. Remiantis, be kita ko, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 straipsniu, 1.127 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-167/2013, atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad 3 metų terminas kreiptis dėl sumažintos pensijų dalies grąžinimo skaičiuotinas nuo pažeidimo pabaigos (2011 m. gruodžio 31 d.) dėl jo tęstinio pobūdžio.

Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, t. y. teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, nagrinėjama administracinė byla nutrauktina. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis, taip pat Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas netaikytini, nes pareiškėjui pirmoji pagal Laikinąjį įstatymą sumažinta senatvės pensija išmokėta 2010 m. sausio mėn., pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 3 metams nuo dienos, kurią sužinojo apie jam mokamą ne viso paskirto dydžio senatvės pensiją, taigi, sprendimas mokėti pareiškėjui ne visą paskirtą senatvės pensiją jau įvykdytas.

Mokant senatvės pensijas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. vadovautasi Laikinojo įstatymo 6, 7 straipsniais, kuriuose buvo nustatyta ribinį pensijos dydį viršijančių senatvės pensijų perskaičiavimo tvarka, taip pat 8 straipsniu dėl senatvės pensijų mokėjimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų. Pareiškėjui paskirta senatvės pensija (1 048,95 Lt) viršijo Laikinajame įstatyme nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl pareiškėjo senatvės pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, o dėl to, kad pareiškėjas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. draustas privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą ir turėjo draudžiamųjų pajamų, pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį pareiškėjui nurodytu laikotarpiu mokėta senatvės pensijos dalis, apskaičiuota pagal koeficientą, nustatytą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į pareiškėjo praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį.

Fondo valdyba, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, prašė atsižvelgti į tai, jog neišmokėtos pagal Laikinąjį įstatymą pensijos dalies priteisimas sukeltų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą, nes šiame biudžete nenumatyta lėšų neišmokėtoms pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalims mokėti. Mokant priteistas pagal Laikinąjį įstatymą neišmokėtas pensijų dalis, gali kilti grėsmė, kad nebus tinkamai vykdomi VSDF administravimo įstaigų finansiniai įsipareigojimai visiems išmokų gavėjams, taigi, būtų pažeistos ir kitos konstitucinės vertybės ir jų pusiausvyra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo Z. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nusprendė, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) numatytas 3 metų terminas yra procesinis, jis nėra materialinis ieškinio senaties terminas, nes praleidus šį terminą, net nereikalaujant administracinėms institucijoms (VSDFV teritoriniams skyriams), ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija (VSDFV) bei teismai privalo jį taikyti savo iniciatyva, o ne VSDFV teritorinių skyrių reikalavimu. Be to, ikiteisminės institucijos egzistavimas įrodo, kad šis terminas yra procesinis, o ne materialinis, nes materialinis ieškinio senaties terminas yra reikalavimo terminas, kuris nėra terminas, per kurį asmuo gali kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo: ieškinio senaties terminas reiškia, kad asmuo gali visada, neribotą laiką, kreiptis į teismą ir teismas, nesant atsakovo reikalavimo, šio materialinio termino turi teisę netaikyti. Konstatavo, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintą terminą, net nepritaikius jo ikiteisminei ginčo nagrinėjimo institucijai (VSDFV), ex officio gali taikyti teismas. Be to, nurodė, kad asmenys apie pensijų mažinimą pagal Laikinąjį įstatymą turėjo žinoti, o šis žinojimas buvo objektyvus, todėl teismas neturėtų spręsti pavienių subjektyvių atvejų, išskyrus atvejus, kai privalo atsižvelgti į objektyvias aplinkybes (liga ir pan.). Teismas turi racionaliai įvertinti, ar apskritai gali būti tokių objektyvių aplinkybių, kurios pateisintų 3 metų termino praleidimą. Kadangi minėtas terminas yra procesinis, jis negali būti skaičiuojamas taip, esą, sumažintų pensijų periodinis mokėjimas yra trunkamasis pažeidimas. Vadinasi, po 2013 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo Pensijų įstatymo 45 straipsnio pakeitimas, turi būti taikomi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyti dar trumpesni terminai.

Pareiškėjas apie pensijos mažinimą sužinojo 2010 m. sausio 27 d., kai jam buvo išmokėta sumažinta pensija (banko sąskaitos išrašas, b. l. 53). Pareiškėjas į VSDFV kreipėsi 2013 m. gegužės 8 d., todėl konstatuotina, kad jis praleido skundo padavimo terminą, nes apie pensijos mažinimą turėjo žinoti nuo 2010 m. sausio 27 d., o VSDFV neturėjo nagrinėti pareiškėjo skundo, taigi, pagrįstai taip ir padarė.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. gegužės 15 d. sprendimas Nr. (6.5)I-3218 yra pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo naikinti ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. (10.1)3-54965, taip pat įpareigoti Fondo valdybą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš esmės.

III. Pareiškėjas Z. S. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kurie buvo suformuluoti skunde pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimą grindžia analogiškais argumentais, kurie buvo suformuluoti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad įvertinus tai, jog 2010–2011 m. pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, jam teisėtai ir pagrįstai, t. y. remiantis tuo metu galiojusio Laikinojo įstatymo nuostatomis, buvo mokama ne viso dydžio pensija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimą vykdė VSDFV teritorinis skyrius, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjui dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies atlikto apskaičiavimo teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 24 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą, remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, išmokėti jam dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pensijos dalį. Atsakovo 2013 m. gegužės 3 d. raštu pareiškėjui buvo pateiktas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nesumokėtos pensijos dalies apskaičiavimas, kurio teisingumas, kaip jau paminėta, ginčo šalių nėra kvestionuojamas. 2013 m. gegužės 8 d. prašymu pareiškėjas apskundė paminėtą 2013 m. gegužės 3 d. atsakovo raštą, prašydamas išmokėti, jo teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį. VSDFV 2013 m. gegužės 15 d. sprendime (kuris pareiškėjo yra skundžiamas šioje administracinėje byloje) buvo nurodyta, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį skundą, ir jam pasiūlyta iki 2013 m. gegužės 29 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime buvo nurodyta, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo atsakovui paduotas 2013 m. balandžio 24 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėjas nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjo paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau buvo paminėta, trečiasis suinteresuotas asmuo 2013 m. gegužės 15 d. sprendime kartu nurodė, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjo skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada (ABTĮ 13 str.).

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas pasinaudojo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka ir šiuo aspektu kliūčių nagrinėti bylą iš esmės neliko. Tačiau pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduotame skunde nėra reikalavimo dėl sumažintos senatvės pensijos dalies priteisimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi faktinio bei teisinio pagrindų išspręsti tarp šalių kilusį ginčą iš esmės. Atsižvelgdama į tai, kolegija pripažįsta būtina grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant šią bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsnio nuostatomis, turėtų pasiūlyti pareiškėjui pareikšti reikalavimą dėl jam nesumokėtos pensijos dalies priteisimo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Z. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Skirgailė Žalimienė