A-442-1442-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1442/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00188-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. S., R. V. ir A. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. S., R. V. ir A. B. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjos su skundu (b. l. 2–5) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamos: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Panevėžio filialo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. PAS-4160; 2) įpareigoti VĮ Registrų centro Panevėžio filialą iš duomenų bazės išregistruoti žymą apie įsiskolinimą už įsigytą butą Nr. 58, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje.

Paaiškino, kad A. B. su L. G. 1999 m. rugpjūčio 13 d. sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią A. B. iki 2000 m. rugpjūčio 13 d. įsipareigojo sumokėti likusius 2 000 Lt už butą. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota žyma, kurioje nurodyta, kad įrašas apie įsiskolinimą galioja nuo 1999 m. rugpjūčio 25 d. ir įrašo terminas galioja iki 2000 m. rugpjūčio 13 d. (toliau – ir Žyma). Su buto pardavėja A. B. pilnai atsiskaitė, tačiau į teritorinį registratorių dėl Žymos panaikinimo nesikreipė. Buto pardavėja L. G. yra išvykusi iš Lietuvos, ją rasti galimybių nėra. 2001 m. įsigaliojo nauja Nekilnojamojo turto registro įstatymo redakcija, kurioje išvardinti visi registruojami juridiniai faktai, tokio fakto kaip pirkėjo skola padavėjui nėra numatyta, todėl žyma apie tai, kad A. B. po sutarties sudarymo liko skolinga pardavėjai, nėra juridinis faktas ir tokia žyma turi būti pašalinta iš duomenų bazės. Tačiau atsakovas atsisako Žymą panaikinti, motyvuodamas tuo, jog nepateikti įrodymai, patvirtinantys įregistruoto juridinio fakto pasikeitimą ar panaikinimą. Be to, atsakovas nepagrįstai remiasi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 7 punktu, kadangi ši nuostata reglamentuoja atsisakymo įregistruoti atvejus, kai pareiškėjos prašo išregistruoti žymą apie įsiskolinimą. Pareiškėjos, nesutikdamos su tokia atsakovo pozicija, pateikė skundą VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus Ginčų nagrinėjimo komisijai, kuri 2013 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 193 pareiškėjų skundą atmetė ir paliko galioti VĮ Registrų centro Panevėžio filialo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. PAS-4160. Pareiškėjų nuomone, vien tai, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymas išdėstytas nauja redakcija, kurioje neliko nuostatos, įpareigojančios registruoti juridinį faktą – žymą apie įsiskolinimą, yra imperatyvus pagrindas teritoriniam registratoriui tokią žymą panaikinti.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 32–34) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad VĮ Registrų centro Panevėžio filialas ginčijamu 2013 m. birželio 13 d. sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą išregistruoti juridinį faktą apie įsiskolinimą už įsigytą butą, kadangi kartu su prašymu nebuvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis prašomo išregistruoti juridinio fakto pasibaigimą, nors pateikti tokius duomenis prašymą pateikusį asmenį įpareigoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 61 punktas. Kadangi kartu su prašymu pareiškėjos nepateikė dokumentų, patvirtinančių 1999 m. rugpjūčio 13 d. sutartyje Nr. 6679 numatytos pilno atsiskaitymo prievolės tinkamą įvykdymą, VĮ Registrų centro Panevėžio filialas neturėjo pagrindo konstatuoti prašomo išregistruoti juridinio fakto pasibaigimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 28) nurodė, jog su juo nesutinka, kadangi VĮ Registrų centro Panevėžio filialo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas galiojančių teisės aktų nuostatomis, jame išdėstyti sprendimo priėmimo faktiniai ir teisiniai argumentai, todėl nėra pagrindo naikinti šį sprendimą.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu (b. l. 55–59) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 1, 2 straipsniais, 5 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 2 ir 4 dalimis, Nuostatų 61 punktu ir nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys ne ginčo tvarka gali būti pakeisti, įrašant naujus duomenis arba pakeičiant esančius, tik griežtai laikantis tokius pakeitimus įrodančių dokumentų. Pažymėjo, kad sutarties dėl buto pirkimo sudarymo metu galiojusio Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 2 punktas nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre registruojama nekilnojamojo turto savininko prievolė – pasižadėjimas sumokėti įsiskolinimą už įsigytą turtą.

Byloje pateikti duomenys patvirtino, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenys liudija, jog grafoje „Žymos“ įrašytas įsiskolinimas už įsigytą turtą, įregistravimo pagrindas – 1999 m. rugpjūčio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 6679. Šios sutarties 3 punkte įtvirtinta, kad A. B. įsipareigoja sumokėti L. G. 2 000 Lt iki 2000 m. rugpjūčio 13 d. Todėl teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą galiojusį teisinį reglamentavimą, darė išvadą, kad ginčijama Žyma į Nekilnojamojo turto registro duomenų bazę buvo įrašyta teisėtai ir pagrįstai galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka.

Pareiškėjos, teikdamos prašymą VĮ Registrų centro Panevėžio filialui, nurodė, kad visas pardavimo sąlygas įvykdė, t. y. kad pareiškėja A. B. visiškai atsiskaitė su L. G., todėl prašė panaikinti Žymą. Tačiau dokumentų, patvirtinančių faktus, kad žymoje nurodytas faktas pasibaigė, pareiškėjos, kaip nustatyta Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje bei Nuostatų 61 punkte, nepateikė, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė prašomą žymoje įrašą panaikinti. Byloje nebuvo įrodymų, patvirtinančių, kad duomenys, kurių pagrindu buvo įregistruotos pareiškėjos nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre, įstatymo nustatyta tvarka yra nuginčyti.

Pareiškėjos taip pat nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad šioje byloje aptariamas faktas – įsiskolinimas – pasibaigė, todėl Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu pagal pareiškėjų pateiktą prašymą VĮ Registrų centro Panevėžio filialui nebuvo pagrindo panaikinti registre esančią žymą. Argumentas, kad atsakovas, pasikeitus Nekilnojamojo turto registro įstatymui, turėjo išregistruoti ginčijamą Žymą, atmestas, pažymint, kad registro tvarkytojas juridinius faktus išregistruoja tik gavęs prašymą bei prie jo pridėtus dokumentus, patvirtinančius įregistruoto juridinio fakto pasibaigimą arba pasikeitimą.

Šiuo metu ginčo santykį arba Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo pareigą įregistruoti žymas apie daiktinės teisės suvaržymus ir juridinius faktus reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 14 punktas, nustatantis, kad Nekilnojamojo turto registro įraše daromos žymos apie sandoriuose numatytus daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymus, bei Nuostatų 34 punktas, nustatantis, kad įregistruojant daiktinę teisę, turi būti padarytos žymos apie daiktinės teisės suvaržymus ir juridinius faktus, jeigu tokie suvaržymai ir juridiniai faktai nustatyti tame pačiame dokumente, kurio pagrindu registruojama daiktinė teisė.

Imperatyvus šių teisės normų pobūdis nesuteikia teisės registro tvarkytojui pasirinkti, ar registruoti pateikiamame dokumente nurodytus daiktinės teisės suvaržymus ir juridinius faktus, todėl pareiškėjų argumentai, kad pasikeitus Nekilnojamojo turto registro įstatyme nustatytam reglamentavimui atsakovas privalėjo panaikinti žymą apie įsiskolinimą, nepagrįsti Žymos įregistravimo metu galiojusiomis ir šiuo metu galiojančiomis teisės normomis. Kadangi pareiškėjos dokumentų, patvirtinančių įsiskolinimo už įgytą butą pasibaigimą, registro tvarkytojui nepateikė, vien jų 2013 m. gegužės 30 d. prašyme nurodyti argumentai, kad A.

B. visiškai atsiskaitė su L. G. ir pastaroji jokių pretenzijų nereiškia, negali būti teisiniu pagrindu Žymos išregistravimui. Teismas darė išvadą, kad ginčijamas VĮ Registrų centro Panevėžio filialo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

III. Pareiškėjos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kad spręsdamas ginčą teismas neatskleidė bylos esmės, nes nenustatė pagrindinių teisinių ir faktinių bylos aplinkybių, sprendimas nemotyvuotas ir teisiškai neargumentuotas, o teisinei argumentacijai nurodytos teisės normos pritaikytos netinkamai. Pažymi, kad ikiteisminės institucijos bei teismas laikėsi nuomonės, jog juridinio fakto išregistravimas galimas tik tuo atveju, jei bus pateikti atitinkami dokumentai, patvirtinantys prievolės sumokėti 2 000 Lt dydžio skolą pabaigą, tačiau nepateikė nei materialinės teisės normos, nei teismų praktikos pavyzdžio tokiai išvadai pagrįsti. Tvirtina, kad buvo netinkamai aiškintas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 14 punktas, kadangi įrašas, kad už pirktą butą pareiškėja yra skolinga 2 000 Lt, nėra ir nebuvo daiktinių teisių suvaržymu. Pareiškėjos jokių suvaržymų neturi, turtą kaip savininkės valdo, naudoja ir disponuoja visa apimtimi. Todėl teismas pritaikė teisės normą, kuri iš viso šio santykio nereglamentuoja. Pareiškėjų teigimu, registro žyma apie tai, jog A. B. iki 2000 m. rugpjūčio 13 d. privalo sumokėti 2 000 Lt skolos už butą, yra beprasmė teisės aspektu, toks argumentas teismui buvo pateiktas, tačiau teismas į jį nereagavo, todėl buvo pažeista teisė būti išklausytam. Mano, jog Žymos egzistavimas prieštarauja Nekilnojamojo turto registro įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintai įstatymo paskirčiai, 15 straipsniui, kuriame yra pateiktas išsamus galimų žymų sąrašas. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad pareiškėjos negali surasti, kur gyvena buvusi buto savininkė, kad ji galėtų patvirtinti prievolės įvykdymo faktą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas kartu pažeidė ir Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatas (21 straipsnį ir kitus), kadangi VĮ Registrų centras nėra asmens duomenų apie mokumo ir finansinės rizikos vertinimą ir įsiskolinimo valdymą, valdytojas, todėl tokių duomenų jis negali rinkti ir viešinti. Pareiškėjų manymu, fakto apie pirkėjo įsiskolinimą pardavėjui įtraukimo į duomenų bazę nebuvimas naujojoje įstatymo redakcijoje yra ne tik teisėtas pagrindas tokio pobūdžio įrašams panaikinti, bet kartu tai yra VĮ Registrų centro pareiga tokius veiksmus atlikti savo iniciatyva.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl teritorinio registratoriaus sprendimo netenkinti pareiškėjų prašymo iš nekilnojamojo turto registro išregistruoti žymą apie įsiskolinimą už pareiškėjoms nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžio mieste.

Nustatyta, kad ginčijamu VĮ Registrų centro Panevėžio filialo 2013 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. PAS-4160 netenkintas pareiškėjų prašymas išregistruoti žymą apie įsiskolinimą už butą motyvuojant tuo, kad kartu su prašymu nebuvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis šio fakto pasibaigimą. Reikalavimą dėl šios žymos panaikinimo pareiškėjos iš esmės grindžia faktine aplinkybe, kad įsiskolinimas yra sumokėtas bei tuo, kad pasikeitus teisiniam reguliavimui, žyma apie įsiskolinimą nebėra juridinis faktas, nurodytas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 straipsnyje. Ginčo dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų ar minėtos žymos, nekilnojamojo turto registre įregistruotos buto pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, padarymo nėra.

Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Vadovaujantis to paties įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi, nekilnojamojo turto registre įregistruotas juridinis faktas išregistruojamas, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad juridinis faktas pasibaigė. Taigi nagrinėjamu atveju, sprendžiant kilusį ginčą svarbu išsiaiškinti, ar pareiškėjų 2013 m. gegužės 30 d. prašymas, adresuotas teritoriniam registratoriui, ir prie jo pridėti dokumentai tenkino Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, t. y. sudarė pagrindą viešojo administravimo veiksmams atlikti.

Nustatyta, kad juridinis faktas apie įsiskolinimą už įsigytą turtą buto, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, registro įraše įregistruotas 1999 m. rugpjūčio 13 d. buto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 6679 pagrindu (b. l. 8-9). Pareiškėjos kartu su 2013 m. gegužės 30 d. prašymu VĮ Registrų centro Panevėžio filialui pateikė 1999 m. rugpjūčio 13 d. ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 6679 kopiją, 2013 m. kovo 28 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio banko išrašo kopiją, 2013 m. kovo 1 d. Gyventojų registro tarnybos rašto Nr. (29)9R-475 dėl gyvenamosios vietos kopiją ir 2013 m. gegužės 30 d. atstovavimo sutartį (b. l. 11, 36-37). Tačiau išvardintuose prašymo prieduose nėra jokių duomenų apie visišką įsiskolinimo pagal nurodytą pirkimo-pardavimo sutartį pasibaigimą. Pareiškėjos registro tvarkytojui nepateikė jokių įrodymų, kad įsiskolinimas už įsigytą butą pagal buvo pirkimo-pardavimo sutarties 3 punktą yra sumokėtas, panaikintas ar kitokiu būdu pripažintas negaliojančiu. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad teritorinis registratorius pagrįstai nusprendė atsisakyti patenkinti pareiškėjų prašymą dėl ginčo žymos panaikinimo. Vien pareiškėjų argumentai, jog pagal 1999 m. rugpjūčio 13 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 6679 ginčo buto pirkėja A. B. yra pilnai atsiskaičiusi su buto pardavėja L. G. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies prasme nėra pakankami patvirtinti, jog juridinis faktas iš tiesų pasibaigė.

Pareiškėjų teigimu, žyma iš nekilnojamojo turto registro turi būti pašalinta, nes nuo 2001 m. įsigaliojusi nauja Nekilnojamojo turto registro įstatymo redakcija nenumato tokio juridinio fakto kaip skola pardavėjui registravimo. Tačiau pažymėtina, kad remiantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 4 straipsniu, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tokia nuostata yra nurodyta ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.262 straipsnyje. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Nagrinėjamu atveju nekilnojamojo turte registre įrašyta žyma apie įsiskolinimą už įsigytą butą atitiko dokumentus, kurių pagrindu ji buvo įrašyta, t. y. 1999 m. rugpjūčio 13 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 6679. Todėl šiuo atveju VĮ Registrų centro Panevėžio filialas neturėjo jokio teisinio pagrindo panaikinti nekilnojamojo turto registro žymą apie įsiskolinimą pagal pareiškėjų prašymą. Taigi byloje ginčijamas VĮ Registrų centro Panevėžio filialo 2013 m. birželio 13 d. sprendimas netenkinti pareiškėjų prašymo dėl žymos išregistravimo yra iš esmės teisingas, todėl paliktinas galioti.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų skundą, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų R. S., R. V. ir A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys