A-603-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-603-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00408-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 11.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. M. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 42S-(14.42.3.)-61 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. M.“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo jam atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,7430 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą Utenos apskrityje, Zarasų rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, bei įpareigoti atsakovą suprojektuoti trečią žemės sklypą prie Šventosios upės prie jau dviejų atgautų vienas šalia kito esančių pareiškėjo sklypų.

Pareiškėjas nesutiko su miško sklypo, į kurį jam atkurtos nuosavybės teisės, parinkimu, nurodydamas, jog jis pasirinko ne šį miško sklypą, o Tarnybos Zarasų skyriaus specialistai pateikė pasirašyti dokumentą su jų pačių parinktu žemės sklypu, taip jį suklaidindami. Pareiškėjas paaiškino, jog jis pretendavo atkurti nuosavybės teises į senelio J. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę natūra. 2000 m., 2006 m., 2007 m. ir 2008 m. sprendimais jam atkurtos nuosavybės teisės į dalį žemės. 2007 m. jis pateikė prašymą, kuriuo prašė atkurti nuosavybės teises į likusią žemę, pageidaudamas, jog būtų suformuotas žemės sklypas šalia dviejų sklypų prie Šventosios upės, į kuriuos jau buvo atkurtos nuosavybės teisės. Tačiau prašymas netenkintas dėl to, kad pageidaujamas žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritorijoje, o pareiškėjas nėra šio parko gyventojas. Pareiškėjo nuomone, jis yra (duomenys neskelbtini) regioninio parko gyventojas, nes jame jau turi žemės sklypus. Prie Šventosios upės esanti žemė laisva, jis pageidauja tą žemę atgauti natūra. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog 2007 m. pabaigoje vykusiame pretendentų susirinkime jis pasirinko žemės sklypą, kuriame yra beržynas, tačiau būtent į šį sklypą jam nuosavybės teisės taip pat neatkuriamos. Žemės sklypą Nr. 195 jis pasirinko būdamas kabinete, kaip vėliau paaiškėjo, apgautas žemėtvarkos specialistų, kurie patikino jį, jog tai tas pats „beržyno žemės sklypas“, kurį jis apžiūrėjo 2007 metais. Pareiškėjas nurodė norintis sklypo prie dviejų jam jau grąžintų žemės sklypų, esančių prie Šventosios upės. Pareiškėjas paaiškino, kad ženklinant sklypą Nr. 195 jis nedalyvavo, nes žinojo, jog tai ne „beržyno žemės sklypas“. Pareiškėjas darė išvadą, jog Tarnybos Zarasų skyrius nepagrįstai atkūrė jam nuosavybės teises, todėl Sprendimas naikintinas ir atsakovas įpareigotinas suprojektuoti jam žemės sklypą šalia dviejų sklypų prie Šventosios upės, į kuriuos jam atkurtos nuosavybės teisės.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyrius atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas yra teisėtas pretendentas į 5,15 ha J. M. iki žemės nacionalizacijos turėtos žemės, esančios Zarasų rajone, (duomenys neskelbtini) kaime. Nuosavybės teisės į dalį žemės pareiškėjui buvo atkurtos Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimais 2000 m. lapkričio 28 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 18 d., 2008 m. rugsėjo 16 d. (duomenys neskelbtini) kaime prie Šventosios upės pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,29 ha žemės ir perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis 0,40 ha žemės sklypas.

Rengiant (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą 2007 metais pareiškėjas pageidavo žemės sklypo šalia jam jau grąžintų žemės sklypų (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau ši teritorija patenka į kitą kadastrinę vietovę – (duomenys neskelbtini)kadastro vietovę, todėl rengiant (duomenys neskelbtini) projektą, toks žemės sklypas nebuvo formuojamas. 2007 metais pareiškėjas kartu su žemėtvarkos darbuotojais nuvykęs į vietą apžiūrėjo laisvus žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, esančius prie (duomenys neskelbtini) ežero, jam patiko vienas sklypas, tačiau nusprendė, kad žemės sklypą už išvados likutį projektuosis (duomenys neskelbtini) kaime.

Rengiant ir tvirtinant (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą 2010 metais pareiškėjas buvo informuotas, jog jo pageidaujamas žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritorijoje, todėl pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, šis sklypas negali būti perduotas neatlygintinai lygiaverčiu žemės sklypu. Pareiškėjui nepasirinkus kitų jam pasiūlytų žemės sklypų iš laisvo žemės fondo, jis buvo išbrauktas iš 2010 metais patvirtinto (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto pretendentų gauti žemę sąrašo.

Rengiant (duomenys neskelbtini) projekto papildymą 2012 metais, pareiškėjas vėl buvo pakviestas pasirinkti lygiavertį žemės sklypą. Prie (duomenys neskelbtini) ežero buvo laisvi tie patys 4 žemės sklypai, kurie buvo laisvi 2007 metais ir kuriuos pareiškėjas buvo apžiūrėjęs. Pareiškėjas buvo atvykęs į Zarasų skyrių, pasirinko 195 sklypą, pasirašė žiniaraštyje. Vėliau buvo nuvykęs į vietą ir tuomet pareiškė pretenzijas, jog žemės sklypas neatitinka jo pageidaujamo žemės sklypo. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą, jam buvo suteikta galimybė apžiūrėti laisvos žemės fondo žemės sklypus nuvykus į vietą, tačiau pareiškėjas nerado savo pageidaujamo „beržyno žemės sklypo“.

Išnagrinėjus pareiškėjo pretenzijas ir nepripažinus jų pagrįstomis, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas savo parašu buvo patvirtinęs, jog sutinka su suprojektuoto žemės sklypo ribomis, buvo priimtas ginčijamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini) ežero, kurio ribos buvo suderintos žemėtvarkos projekte.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 13 punktu, pabrėžė, kad žemės reforma vykdoma pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, rengiamus kadastrinėje vietovėje, kuriuose inter alia suprojektuojami grąžinami natūra, perduodami, suteikiami nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypai. Teismas darė išvadą, kad projektuoti ir tvirtinti pareiškėjo pageidaujamą žemės sklypą pagal 2007-2008 m. rengiamą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą nebuvo teisėto pagrindo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra Kauno miesto gyventojas, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 7 dalies nuostatomis A. M. nuosavybės teisių atkūrimui lygiavertis žemės sklypas (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritorijoje ((duomenys neskelbtini) kaime šalia pareiškėjo turimų dviejų žemės sklypų) negali būti projektuojamas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Tarnybos Zarasų skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. Ž42-286 pareiškėjas išbrauktas iš 2010 metais patvirtinto (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto pretendentų gauti žemę sąrašo kaip nepasirinkęs žemės ploto iš laisvos žemės fondo. Pareiškėjas šio atsakovo įsakymo neginčijo, teismo posėdžio metu pareiškėjui pasiūlius patikslinti skundo reikalavimus ir skundu reiškiamus galutinius reikalavimus suformuluoti raštu, jis patikslinto skundo nepateikė. Teismas neturėjo pagrindo įpareigoti atsakovą projektuoti jam lygiavertį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime šalia pareiškėjo jo turimų sklypų ((duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė, kokiu numeriu ir kurioje vietoje laisvos žemės fondo plane pažymėtas sklypas yra jo pageidaujamas, negalėjo jo parodyti ir nagrinėjamojoje administracinėje byloje surinktoje planinėje medžiagoje, tokį žemės sklypą abstrakčiai įvardindamas „beržyno žemės sklypu“, kuris buvo laisvas 2007 metais ir kurį jis rinkosi, apžiūrėdamas laisvus žemės sklypus prie (duomenys neskelbtini) ežero. Teismas nurodė, jog (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės teritorijoje prie (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės, laisvo žemės fondo sklypų ribos ir plotai nuo 2007 m. nepasikeitė. Teismas iš 2008 metų (duomenys neskelbtini) projekto papildymo nustatė, kad jame kaip laisvo fondo žemės sklypai pažymėti 18, 39, 39-1 bei 21, kitų laisvų žemės sklypų 2007 metais (duomenys neskelbtini) ežero pakrantėje nebuvo. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laisva valia pasirinko žemės sklypą Nr. 195 iš buvusių keturių laisvų sklypų prie (duomenys neskelbtini) ežero, juos iš anksto apžiūrėjęs vietoje, todėl atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog jis atsakovo darbuotojų buvo suklaidintas bei apgautas, o nuosavybės teisės buvo atkurtos ne į tą žemės sklypą, kurio jis pageidavo.

Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, nustatė, kad pareiškėjas Tarnybos Zarasų skyriaus 2013 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. 42SD-(14.42.104)-2051 pakviestas į Tarnybos Zarasų skyrių dėl priimamo sprendimo projekto dėl nuosavybės teisių atkūrimo, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį 0,78 ha žemės sklypą, suderinimo, tačiau neatvyko, vėliau atsisakė derinti sprendimo projektą. Teismas pareiškėjo pretenzijas laikė nepagrįstomis ir, atsižvelgdamas į 2012 m. balandžio 12 d. protokole Nr. 42PRT-10 pažymėtą A. M. suderinimą, konstatavo, kad Tarnybos 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. 42S-(14.42.3)-61 pagrįstai pareiškėjui atkurta nuosavybės teisė į turėtą 0,3153 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 0,7430 ha žemės sklypą Nr. 195.

Teismas darė išvadą, jog Tarnybos Zarasų skyrius, rengdamas ir tvirtindamas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektui prilygintą planą, įtraukdamas pareiškėją į sąrašą pretendentų, kuriems (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje suprojektuoti žemės sklypai šiame plane, bei priimdamas Sprendimą veikė teisėtai, jokių teisės aktų nuostatų ir procedūrų nepažeidė.

III. Pareiškėjas A. M. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.

Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo tirtas jo parašytas pareiškimas AB „Lesto“, su jame nubraižytu planu-eskizu. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai nepaklausė A. D., kur stovėjo pareiškėjo automobilis, ant kurio variklio dangčio buvo padėtas spalvotas žemėlapis ir jame pažymėtas pareiškėjo pasirinktas sklypas iš dviejų parodytų prie (duomenys neskelbtini) ežero. Pareiškėjas tvirtina, kad tą dieną daugiau sklypų jam nebuvo parodyta, nors 2007 m. gruodžio 20 d. protokole Nr. 18 pažymėta, kad dar buvo parodyta daugiau kaip dvidešimt sklypų. Pareiškėjo manymu, teismas turėjo paklausti A. D., ar tai jo parašas po minėtu protokolu, taip pat išsiaiškinti, ar įmanoma per vieną dieną aprodyti daugiau kaip dvidešimt sklypų. Pareiškėjas prašo atlikti 2007 m. gruodžio 20 d. protokolo Nr. 18 originalo teisinę cheminę ekspertizę. Pareiškėjas prašo pakviesti liudyti R. D. ir A. D. bei atsakovo atstovą V. Č., nes nurodo turintis jiems daug klausimų. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje jam nebuvo leista užduoti visus klausimus. Pareiškėjas paaiškina, kad telefonu paklausė Tarnybos Zarasų skyriaus viršininkės, ar yra kviečiamas į sklypo matavimą, jam buvo atsakyta teigiamai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas neteisingai konstatavo, jog jis 2012 m. balandžio 12 d. pasirinko sklypą Nr. 195 prie (duomenys neskelbtini) ežero. Pareiškėjas pabrėžia, kad prieš pasirašydamas dokumentus paklausė G. B. ir V. K., ar sklypas atitinka jo išvardintus požymius, jam buvo atsakyta teigiamai. Pareiškėjas nurodo, kad, kai buvo matuojamas antras sklypas prie Šventosios upės, matininkas A. D. jam paaiškino, jog projektuoti trečią sklypą nėra teisinių trukdžių.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyrius atsiliepimu į skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo manymu, apeliacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) apeliaciniam skundui keliamų reikalavimų. Atsakovas pabrėžia, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas buvo supažindintas su proceso šalių teisėmis, pareiškėjas galėjo užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams, teikti įrodymus. Atsakovas pažymi, kad AB „Lesto“ raštas nelaikytinas įrodymu, nes ši institucija nedalyvauja žemės sklypų formavime, jos prižiūrimi elektros teikimo įrenginiai nelaikytini įrodymais nagrinėjant šią bylą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo pageidaujamas lygiavertis žemės (miško) sklypas yra (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritorijoje, o pareiškėjas yra Kauno miesto gyventojas, todėl projektuoti ir perduoti jam nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritorijoje draudžia Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. 42S-(14.42.3.)-61 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. M.“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atkurti nuosavybės teises pareiškėjui tinkamu būdu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, pažymėjęs, kad Nacionalinė žemės tarnyba nepažeidė įstatymo ar kito teisės akto, neviršijo kompetencijos, įgyvendino tuo metu išreikštą pareiškėjo valią, todėl tinkamai atkūrė nuosavybės teises.

Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nuosavybės teisių atkūrimo procedūros trūkumus, parengtų dokumentų neteisingumą, grąžinto žemės sklypo nelygiavertiškumą. Be to, pareiškėjas prašė nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, skirti dokumento cheminę ekspertizę.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde grindė žodinio proceso būtinumą tuo, kad jis nori papildomai užduoti klausimus proceso dalyviams, o tokia teisė pirmosios instancijos teismo posėdyje jam buvo apribota. Iš bylos medžiagos bei pridėtų garso įrašų turinio darytina išvada, kad visi proceso dalyviai dalyvavo teismo posėdyje, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir turėjo pakankamai galimybių tiek išsakyti savo poziciją, tiek ir užduoti klausimus liudytojams, teikti reikalingus įrodymus, o pareiškėjo nusiskundimai pirmosios instancijos teismo posėdžių eiga sąlygoti jo subjektyvaus suvokimo apie tinkamą teismo procesą. Teisėjų kolegija nenustatė tokių pareiškėjo procesinių teisių apribojimų, kurie galėjo turėti įtakos teisingam bylos išsprendimui. Nėra būtinumo ir tirti naujus įrodymus, nes pirmosios instancijos teismas išreikalavo visus rašytinius įrodymus, reikalingus reikšmingoms byloje faktinėms aplinkybėms nustatyti.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka nėra.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad jis pretenduoja atkurti nuosavybės teises į jo senelio J. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę Zarasų rajone; kad 2000-2008 metų laikotarpiu keturiais Utenos viršininko administracijos sprendimais jam buvo atkurta nuosavybė į dalį minėtos žemės, grąžinant ją natūra ir suteikiant lygiaverčius žemės sklypus; kad 2012 m. balandžio 12 d. pretendentų susirinkimo metu jis išreiškė savo valią gauti lygiavertį 0,78 ha ploto žemės sklypą Nr.195 Zarasų rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijoje (duomenys neskelbtini) kaime, o 2013 m. rugsėjo 24 d. atsakovo sprendimu Nr. 42S-(14.42.3.)-61 jam buvo atkurta nuosavybės teisė į šį sklypą. Pareiškėjas ginčijamo sprendimo neteisėtumą grindžia tuo, kad jis buvęs suklaidintas atsakovo darbuotojų ir todėl pasirinko ne tą žemės sklypą.

Apeliantas taip pat išsakė nuomonę, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepaskyrė 2007 m. gruodžio 20 d. Pretendentų susirinkimo protokolo Nr.18 cheminės ekspertizės. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad dokumentų cheminės ekspertizės nėra atliekamos, nes cheminės ekspertizės tiria cheminės medžiagos struktūrą ir sudėtį, o ne dokumento surašymo ar užpildymo teisingumą ir kt. Be to, byloje nėra kilęs ginčas dėl to, ar 2007 m. gruodžio 20 d. vyko pretendentų susirinkimas, pareiškėjas pats pripažįsta jame dalyvavęs, rinkęsis žemės sklypus bei parašęs pareiškimą (b.t. 1, l.13). Ginčas tarp šalių kilęs tik dėl to, ar A. M. buvo realiai pasiūlyti ir parodyti kiti žemės sklypai. Pažymėtina, kad šiame protokole nėra teigiama, jog pareiškėjas apžiūrėjo vietoje visus 28 sklypus, o tik nurodyta, kad jam susidomėjus laisvais miškų fondo sklypais prie (duomenys neskelbtini) ežero, buvo nuvykta jų (t.y. 4 sklypų) apžiūrėti. Atsižvelgus į tai, kad šie žemės sklypai buvo šalia vienas kito, pareiškėjui galėjo susidaryti nuomonė, kad jam rodomi tik du žemės sklypai. Be to, pareiškėjas neginčija ir tos aplinkybės, kad tuo metu jis pageidavo ir gauti miško sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, kas taip pat atsispindi protokole. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nemato pagrindo tenkinti apelianto prašymą ir skirti ekspertizę 2007 m. gruodžio 20 d. Pretendentų susirinkimo protokolo Nr.18 surašymo ir pasirašymo datai nustatyti.

Nors pareiškėjas 2015 m. balandžio 7 d. gautame apeliacinio skundo papildyme teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pasirašytas tik vieno iš teisėjų, tačiau administracinėje byloje esantis teismo sprendimo originalas šiuos apelianto teiginius paneigia. Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 19 patvirtintų Dokumentų tvirtinimo ir įforminimo taisyklių 97 punktas numato, kad pasirašomas ar tvirtinamas vienas dokumento egzempliorius, o 100 punktas leidžia adresatams siunčiamas dokumento kopijas ar nuorašus patvirtinti atsakingo struktūrinio padalinio antspaudu ar antspaudu su pareigų pavadinimu bei pasirašyti tik vienam iš institucijos darbuotojų, todėl apeliantui teisėtai buvo įteiktas pirmos instancijos teismo sprendimo nuorašas, kurio tikrumą patvirtino vienas iš teisėjų kolegijos narių.

Pasisakydama dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, kad A. M. negali būti pripažintas gyvenusiu ir gyvenančiu (duomenys neskelbtini) regioninio parko teritorijoje, todėl jam pagrįstai neatkurta nuosavybės teisė, perduodant neatlygintinai lygiavertį turėtajam miško sklypą, į šio parko teritorijoje (duomenys neskelbtini) kaime esančius miško sklypus. Priešingu atveju būtų pažeistos imperatyvios Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatos, įsigaliojusios nuo 2007 metų. Pareiškėjo valią 2012 m. balandžio 12 d. pasirinkti konkretų miško sklypą Nr.195 patvirtina jo rankraštinis įrašas ir parašas pretendentų susirinkimo protokole. Objektyvių duomenų, kad šie įrašai būtų suklastoti, byloje nepateikta, to neteigia ir pats apeliantas.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įpareigojimu atkurti nuosavybės teises į konkretų pareiškėjo pasirinktą „beržyno“ sklypą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo ir atsakovo nuomonei, kad pareiškėjo paaiškinimai apie tokio sklypo buvimą yra prieštaringi, byloje nėra pateikta įrodymų, kad nuo 2007 metų (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje laisvos valstybinės miško žemės fonde buvo suformuotas toks miško sklypas, kurio apibūdinimas atitiktų pareiškėjo nurodytus požymius.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nuosavybės teisės pareiškėjui buvo atkurtos ne grąžinant savininko turėtą žemės (miško) sklypą natūra, tačiau suteikiant neatlygintinai lygiavertį žemės (miško) sklypą. Tokiais atvejais nėra reikalaujama, kad suteikiamas sklypas būtų analogiškas turėtajam pagal plotą ar augančio miško sudėtį, tačiau svarbu, kad jo vertė atitiktų savininko turėto žemės sklypo, kurio nėra galimybės grąžinti natūra, vertę. Tai, kad pareiškėjo netenkina jam suteikto miško sklypo dislokacija, privažiavimo prie jo sunkumai bei kiti sklypo ypatumai, nesudaro pakankamo pagrindo kitaip įvertinti sklypą ir naikinti skundžiamą sprendimą

Konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai, liečiantys nuosavybės teisių atkūrimo procedūros esminius trūkumus, nėra pagrįsti. Teisėjų kolegija nenustatė tokių nuosavybės teisių atkūrimo A. M. procedūros pažeidimų, kurie būtų pakankami šiai procedūrai pripažinti neteisėta.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Anatolijus Baranovas Ramūnas Gadliauskas