A-556-1545-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1545/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02370-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Saulės jėgainė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Saulės jėgainė“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Saulės jėgainė“ kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (I t., b. l. 1–8, 182–183, II t., b. l. 1–3), prašydamas: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui; 2) priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės 11 936,37 Lt žalos atlyginimą; 3) priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministerija pareiškėjui 2012 m. lapkričio 23 d. ir 2012 m. gruodžio 6 d. išdavė leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-9147 ir LP-5186. Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XII-169 (toliau – ir AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas) ir AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą Nr. XII-170 (toliau – AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymas), kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d.

Įsigalioję įstatymai turėjo esminės įtakos pareiškėjui, nes, pakeitus ankstesnę AIEĮ redakciją, pareiškėjui buvo pritaikytas tarifas, nustatytas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 0-282, ir galiojantis elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurios įrengtoji galia yra mažesnė arba lygi 30 kW, t. y. tarifas lygus 1,25 Lt/kWh. Tačiau pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, jog pastačius elektros energijos jėgaines, naudojančias saulės energiją, pagamintą elektros energiją 12 metų (nuo elektrinės pastatymo) galės parduoti už Komisijos 2012 m. vasario 6 d. nutarime Nr. 03-282 numatytą 1,44 Lt/kWh tarifą.

Dėl to mano, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, ir pareiškėjas, nors ir investavęs nemažas lėšas, ateityje negaus pagrįstai tikėtų pajamų už parduotą elektros energiją. Pasak pareiškėjo, jam padaryta žala ir neteisėtais veiksmais laikytinos būtent Seimo priimtos AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostatos, kurios galbūt prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas minėtas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas (20 str. 6 d.), pakeitė iki įstatymo įsigaliojimo ankstesnėje AIEĮ redakcijoje (20 str. 7 d.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827 patvirtintame Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos apraše (toliau – ir Skatinimo aprašas) reglamentuojamas nuostatas dėl elektros energijos fiksuotų tarifų taikymo (8.2, 9 p.).

Remiantis ankstesnės AIEĮ redakcijos 20 straipsnio 7 dalimi ir Skatinimo aprašo 8.2 ir 9 punktais, pareiškėjas, prašydamas leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, žinojo, kokia kaina ateityje iš jo bus superkama elektros energija ir per kiek laiko galbūt atsipirks investicijos plėtojant atsinaujinančių išteklių energetiką. Priėmus AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas ir pareiškėjui pasirašius sutartį su AB Lesto, kurioje nustatytas fiksuoto tarifo dydis, galiojantis leidimų gaminti elektros energiją gavimo dieną, pareiškėjas patyrė žalą.

Tokiais neteisėtais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta 118 900 Lt žala, kurią sudaro negautos pajamos už mažesniu fiksuotu tarifu superkamą elektros energiją nei elektros energija būtų superkama, galiojus ankstesniam AIEĮ reglamentavimui. Tvirtino, kad žalą tiesiogiai sukelia Lietuvos Respublikos Seimo priimtos galbūt neteisėtos AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies nuostatos, kuriomis vadovaujantis pareiškėjas su AB Lesto sudarė sutartį. Toks tiesioginis priežastinis ryšys yra objektyviai pakankamas valstybės atsakomybei pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį atsirasti.

Pareiškėjo teigimu, jam, pasirašant sutartį su AB Lesto, turėjo būti taikomas leidimo plėsti gamybinį pajėgumą išdavimo dieną nustatytas tarifas (1,44 Lt/kWh) ir šis fiksuotas tarifas turėjo būti taikomas 12 metų nuo elektrinės, naudojančios saulės energiją, pastatymo dienos (leidimo gaminti elektros energiją gavimo dienos), todėl iš viso per 12 metų pareiškėjas, pardavęs elektros energiją iš abiejų elektrinių už 1,44 Lt/kWh, būtų uždirbęs 901 151 Lt, tuo tarpu parduodamas už 1,25 Lt/kWh tarifą – 782 251 Lt.

Tai reiškia, kad pareiškėjas per 12 metų parduodama elektrinės, naudojančios saulės energiją, pagamintą elektros energiją fiksuotu tarifu 1,25 Lt/kWh patirs 118 900 Lt žalą, kurią sudaro negautos pajamos, kurias pareiškėjas būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str. 1 d.). Atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą, kuriame Konstitucinis Teismas konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, jog valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų, nurodė, kad šioje situacijoje būtina patikrinti Lietuvos Respublikos Seimo priimto AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies konstitucingumą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Tokią poziciją pareiškėjas, pirmiausia, grindžia tuo, jog Konstitucijoje įtvirtintas universalus teisinės valstybės principas suponuoja tai, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios valstybės institucijos turi veikti remdamasis teise ir paklusdamos teisei (Konstitucijos 5 str.), jog Konstitucija turi aukščiausią juridinę galią ir kad įstatymai turi ją atitikti. Antra, Konstitucinio Teismo nutarimuose ne kartą konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas;

šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

Trečia, išskirtinas vienas teisinės valstybės principo elementų yra teisinio saugumo principas, kurio paskirtis - laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Teisinio saugumo principo turi laikytis visos valstybinės valdžios institucijos ir, visų pirma, Lietuvos Respublikos Seimas, kuris pagal Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktą leidžia įstatymus. Ypač svarbu, kad šio principo laikytųsi įstatymų leidėjas, reguliuodamas Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimą, kad nepagrįstai nebūtų paneigtos įgytos teisės, teisėti interesai bei teisėti lūkesčiai.

Ketvirta, įstatymų leidėjas, priimdamas AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies nuostatas, nepaisė asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris kaip teisinės valstybės principo elementų yra tiesiogiai užtikrinamas Konstitucijos. Be to, Lietuvos Respublikos Seimas, nenustatydamas pereinamojo laikotarpio įstatymų įsigaliojimui ir skubotai priimdamas minėtas AIEĮ nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą (taikant tarifą galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimą dieną) ne tik galbūt pažeidė Konstitucijoje 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog įstatymai Lietuvos Respublikos Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir pakeistas reguliavimas iš esmės buvo pritaikytas retrospektyviai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Vyriausybė atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 45–55) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuriuo saulės elektrinių veikla nebuvo apribota, tik buvo nustatyta, kad Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Atkreipė dėmesį, kad AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių. Todėl negalima tvirtinti, kad dėl Lietuvos Respublikos Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galbūt patyrė ar patirs nuostolius. Komisija patvirtina elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifus, o AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas tik sudaro galimybę Komisijai tai atlikti teisingai, aiškiai, objektyviai ir savalaikiai.

Todėl elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos Respublikos energetinį nepriklausomą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas AIEĮ kontekste. Atsakovas nesutinka, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, pažeidė lex retro non agit principą, nes, vertinant Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d. nutarimą, akivaizdu, kad Konstitucinis Teismas pateikia taisyklės lex retro non agit išimtį. Kad teisės principas lex retro non agit turi išimtis, pasisako ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), pažymėdamas, jog reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus.

Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Pagrįsdamas šį teiginį, nurodo, kad daugiau apie tai pasisakęs Europos Teisingumo Teismas (toliau – ir ETT) (1991 m. vasario 21 d. sprendimo Zuckerfabrik Suderdithmarshen ir Wik Soest, C-143/88 ir C-92/89, Rink., p. 1-415 ir 2001 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nyderlandai prieš Tarybą, C-110/97, Rink., p. 8763, ETT byla Nr. C-459/02). ETT Irish Farmers Association ir kt. byloje pasisakė, kad teismas nuosekliai laikosi nuomonės, kad bet kuris, kuriam institucija sukėlė pagrįstų vilčių, ūkio subjektas gali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu.

Kita vertus, jei apdairus ir išmanantis prekybininkas gali numatyti, jog Bendrijos priemonės priėmimas gali paveikti jo interesus, jis negali remtis šiuo priėmus tą priemonę (Byla 265/85 Van den Bergas lt Jürgens ir Van Dijk Food Products prieš Komisiją [1987] ECR 1155, 44 p.). Taigi pareiškėjas, dar prieš jam gaunant leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, būdamas apdairus rinkos dalyvis, galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Pareiškėjui, negalint remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, nelaikytina, kad jo teisinė padėtis pablogėjo ir pareiškėjo teisės Lietuvos Respublikos Seimui priimant AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą pažeistos.

Atsakovo manymu, Komisija 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 03-282 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metams“ tvirtindama supirkimo tarifą elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, ir Lietuvos Respublikos Seimui priimant AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, veikė pagal teisės aktus reglamentuojančius jų veiklą bei savarankiškai. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad tariamą žalą jam tiesiogiai sukėlė Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, nurodydamas tikrąjį AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo tikslą – suteikti galimybę Komisijai greičiau reaguoti į sparčiai kintančius įrangos kaštus ir atitinkamai perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius.

Taip pat nesutinka, kad pareiškėjas patyrė 118 900 Lt žalą, kurią sudaro pagrįstai tikėtos, bet negautos pajamos už parduodamą elektros energiją. Pareiškėjas, nurodydamas su AB Lesto sudarytą sutartį dėl elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energetikos išteklių, iš esmės ginčija saulės jėgainių minamos elektros energijos supirkimui taikomą kainą, įtvirtintą minėtoje sutartyje, tačiau nepateikia įrodymų apie pareiškėjo pateiktą ieškinį dėl sutarties sąlygų. Be to, nėra pateikta duomenų, patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą, t. y. pagrįstų skaičiavimų prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir duomenų apie saulės elektrinėse, kurioms išduoti leidimai Nr. LG-0809 ir Nr. LG-0831, pagamintą, parduotą elektros energiją.

Nesant realios žalos atsiradimo tikimybės, neįmanoma paskaičiuoti metinių procesinių palūkanų nuo priteistinos sumos, todėl prašymas priteisti iš Lietuvos valstybės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra (b. l. 119–121).

Komisija paaiškino, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymui ir AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymui, buvo pakeista fiksuotų tarifų taikymo tvarka, numatant, jog nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Komisija, atsižvelgdama į AIEĮ pakeitimus, 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 03-58 „Dėl elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 m. II ketvirčiui“ įvertino ir patvirtino naujus fiksuotus tarifus gamintojams, naudojantiems atsinaujinančius energijos išteklius. Fiksuoti tarifai gamintojams, kurių elektrinių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, užfiksuojami nuo leidimo gaminti išdavimo dienos, o ne nuo plėtros leidimo išdavimo dienos. Jokių išimčių gamintojams, gavusiems leidimus plėtrai skirtingu laiku, nei AIEĮ, nei AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas, nei AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymas nenumato. Pažymėjo, kad 12 metų laikotarpiu taikomas tas fiksuoto tarifo dydis, kuris galiojo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu (II t., b. l. 17–23) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Energetikos ministerija pareiškėjui 2012 m. gruodžio 6 d. išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-5186, kuriuo reglamentuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Valstybinė energetikos inspekcija 2013 m. vasario 8 d. energetikos įrenginių techninės būklės pažyma Nr. 18ĮP2-34649 patvirtino, kad UAB „Saulės jėgainė“ fotovoltinė saulės elektrinė (Ukmergės r., Žemaitkiemio sen., Žemaitkiemis) sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį. Pareiškėjas 2013 m. vasario 11 d. pateikė prašymą Nr. 2013/02.11-01 gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad siekia gauti leidimą gaminti elektros energiją teritorijoje Žemaitkiemio k. v., Ukmergės r. sav., Žemaitkiemio sen., Žemaitkiemio mstl. (kadastrinis Nr. 8195/0004:184);

įrengtos elektrinės galingumas 29,89 kWp; projektinė metinė elektros energijos gamyba – iki 35000 kWh. Valstybinė energetikos inspekcija 2013 m. vasario 15 d. energetikos įrenginių techninės būklės pažyma Nr. 18ĮP2-35108 patvirtino, kad UAB „Saulės jėgainė“ fotovoltinė saulės elektrinė (Ignalinos r., Kazitiškio sen., Vardžiukiemis) sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį. Pareiškėjas 2013 m. vasario 18 d. pateikė prašymą Nr. 2013/02.18-01 gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje.

Prašyme nurodė, kad siekia gauti leidimą gaminti elektros energiją teritorijoje Kazitiškio k.v., Vardžiukiemio k., Kazitiškio sen., Ignalinos r. sav. (kadastrinis Nr. 4537/0005:48); įrengtos elektrinės galingumas 29,89 kWp; projektinė metinė elektros energijos gamyba – iki 35000 kWh. Energetikos ministerija 2013 m. vasario 28 d. ir 2013 m. kovo 6 d. pareiškėjui atitinkamai išdavė leidimus gaminti elektros energiją Nr. LG-0809 ir Nr. LG-0831. Šiuo leidimuose nurodyta, kad reglamentuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas.

Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 22 d. su AB Lesto sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energetikos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/231011.

Teismas konstatavo, kad šios administracinės bylos dalykas yra pareiškėjo prašymo atlyginti jam turtinę žalą, susidariusią dėl sumažėjusio energijos supirkimo iš atsinaujinančių energetikos išteklių tarifo, pagrįstumas. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalimis. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas turtinės žalos jam padarymą kildina, viena vertus, iš neteisėtų Lietuvos Respublikos Seimo veiksmų, antra vertus, mano, jog žala padaryta priėmus, pareiškėjo nuomone, Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą.

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką deliktinė valstybės atsakomybė (t. y. prievolė atlyginti turtinę (ar neturtinę) žalą) atsiranda tuomet, kai turtinė (ar neturtinė) žala padaroma viešojo administravimo srityje, tuo tarpu Lietuvos Respublikos Seimo atliekama įstatymų leidyba nėra viešasis administravimas, todėl žalos atsiradimo kildinimas tiesiogiai iš Lietuvos Respublikos Seimo neteisėtų veiksmų nėra pagrįstas. Tačiau galimas juridinių bei fizinių asmenų pažeistų teisių gynimas teisme, kai tai padaroma taikant vėliau nekonstituciniu pripažintą teisės aktą.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A5-1831/2011), inter alia įvertinusi ir Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimo teiginius, konstatavo, kad asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas). Todėl teismas šiuo atveju nagrinėjo skundo argumentus dėl Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostatos galimo prieštaravimo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui bei prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumą.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, konstatavo, kad šiuo atveju neabejoja šioje byloje taikomos teisės normos atitikimu Konstitucijai. Šią nuomonę patvirtina ir teismų praktika labai panašioje administracinėje byloje, kurioje irgi buvo keliamas AIEĮ pakeitimo įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimas. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A143-2834/2013) konstatavo, kad pareiškėjas šiuo atveju savo reikalavimą iš esmės grindė teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimais.

Šiuos pažeidimus pareiškėjas siejo su Leidime pritaikytu pasikeitusiu teisiniu reguliavimu atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad, kaip nuosekliai pažymima Konstitucinio Teismo doktrinoje, teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šių principų paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.

Be to, pagal šiuos principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (šiais aspektais žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus;

Konstitucinio Teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimą). Pagal principą lex retro non agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (žr.

Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus). Šios konstitucinės jurisprudencijos kontekste išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, jog įstatymų leidėjas, jau priimdamas pirminės redakcijos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, akcentavo, kad šiuo įstatymu siekia užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą (gaminti energiją iš atsinaujinančių išteklių, imtis iniciatyvos plėsti esamus pajėgumus, projektuoti ir statyti naujas jėgaines ir pan.); remti privačias investicijas į atsinaujinančių energijos išteklių eksploatavimą; skatinti smulkaus verslo vystymąsi atsinaujinančių energijos išteklių energetikos srityje, namų ūkių siekius statyti elektrines ir naudoti energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos išteklių (žr. 2010 m. vasario 18 d.

Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projekto aiškinamąjį raštą Nr. XIP-1749). Šie deklaruoti tikslai buvo įgyvendinti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme įtvirtinus tokias skatinimo priemones kaip fiksuotas tarifas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas, itin aktualias elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW. Išplėstinė teisėjų padarė išvadą, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus).

Kolegija dėl ginčo esmės pasisakė, jog byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.). Kaip matyti iš Pakeitimo įstatymo parengiamosios medžiagos, AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Kaip nurodoma Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo aiškinamuosiuose raštuose, nuo 2011 m. gegužės 24 d. elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW.

Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct / kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct / kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct / kWh ir t. t. Duomenų, kurie paneigtų tokį ženklų elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimą, byloje nėra. Be to, kolegija pažymėjo, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei).

Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (šiais aspektais žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimus). Kolegija taip pat įvertino ir tai, jog šioje byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas.

Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, toks šios srities pobūdis, be kita ko, suponuoja itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius (žr., pvz., mutatis mutandis ETT 2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07). Visa tai lemia, jog AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą.

Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą.

Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą).

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 str. 6, 7 d.).

Byloje taip pat nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Atsižvelgiant į šios bylos faktines aplinkybes ir prieitą išvadą, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra pagrindo taikyti ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį ir kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismui nusprendus nesikreipti į Konstitucinį Teismą, pareiškėjo skundo reikalavimo atlyginti turtinę žalą, kurios atsiradimą ji kildina iš pareiškėjos teisių pažeidimo priėmus Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą, patenkinimas negalimas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 26–36) prašo: 1. Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo; 2. Kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui; 3. Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas, priteisiant UAB „Saulės jėgainė“ iš Lietuvos Respublikos valstybės bendrą 11 936,37 Lt žalos atlyginimą; priteisiant UAB „Saulės jėgainė“ iš Lietuvos Respublikos valstybės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; priteisiant UAB „Saulės jėgainė“ iš Lietuvos Respublikos valstybės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas priimdamas sprendimą viršijo savo kompetenciją (ABTĮ 16 str.). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį tik Konstitucinis Teismas turi išimtinę konstitucinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis) neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad administraciniai teismai, sprendžia administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą. ABTĮ nėra nuostatų, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių. Taigi administraciniai teismai nesprendžia tų bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai. Administraciniai teismai turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja įstatymams ar Konstitucijai. Tačiau teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, viršijo ABTĮ įtvirtintą administracinio teismo kompetenciją, nesivadovavo ABTĮ 16 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjo patirta žala nebuvo kildinama viešojo administravimo srityje. Tai, jog teismas viršijo savo kompetenciją, įrodo taip pat ir teismo skundžiamame sprendime nurodytas ginčo objektas.

2. Teismo skundžiamas sprendimas neteisėtas bei nepagrįstas ABTĮ 86 straipsnio prasme. Tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Tačiau teismo skundžiamas sprendimas, kuris priimtas visiškai nenagrinėjant pareiškėjo individualiai pareikštų reikalavimų, kuriame visiškai nepasisakoma dėl Seimo neteisėtų veiksmų, teisėkūros proceso pažeidimo, pareiškėjo nuomone, yra laikomas vien formaliai teismo įvykdytu teisingumu. Tai, jog sprendimas laikytinas vien formaliai teismo įvykdytu teisingumu, įrodo taip pat ir aplinkybė, kad visa teismo skundžiamo sprendimo motyvuojamoji dalis yra perrašyta atsižvelgiant į LVAT apeliacine tvarka nagrinėtą administracinę bylą (administracinė byla Nr. A143-2834/2013), kurioje, teismo pastebėjimu, irgi buvo keliamas ginčijamo įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimas.

3. Teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neteisingai vertino Seimo neteisėtus veiksmus. Skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytos aplinkybės, teismo įsitikinimu, taip pat įrodo, kad priimant ginčijamą įstatymą nebuvo neteisėtų LR Seimo veiksmų, tačiau pareiškėjas su tokia teismo pozicija sutikti negali. LR valstybė, veikdama per savo įgaliotą instituciją - LR Seimą, priėmusį ginčijamo įstatymo nuostatas, galbūt prieštaraujančias Konstitucijai, pažeidė pareiškėjo teises (t. y. teisėtų lūkesčių apsaugos principą ir tokiais neteisėtais veiksmais pareiškėjui padarė žalą, kurią sudaro negautos pajamos už mažesniu fiksuotu tarifu superkamą elektros energiją nei elektros energija būtų superkama, galiojus ankstesniam AIEĮ reglamentavimui.

Antra, Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalyje yra pažymėta, kad „Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus“. 2009 m. balandžio 23 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – ir Direktyva).

Direktyva siekiama skatinti naudoti atsinaujinančius energijos išteklius, sudaryti palankias sąlygas atsinaujinančių energijos išteklių rinkos vystymuisi, užtikrinti verslo bendruomenei ilgalaikį stabilumą, kurio jai reikia užtikrinant tvarias atsinaujinančių išteklių energijos sektoriaus investicijas ir kt. Tuo tarpu LR Seimas, priimdamas ginčijamo įstatymo nuostatas, neatsižvelgė į valstybėms narėms iškeltus tikslus. Ginčijamo įstatymo nuostatomis panaikino pareiškėjui Direktyvos nuostatomis užtikrinamą privalomą stabilumą plėtojant atsinaujinančius energijos išteklius, neužtikrino tinkamo paramos schemų veikimo, o dėl tokių veiksmų atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas patyrė žalą.

Trečia, teismo skundžiamame sprendime pateikti skaičiavimai dėl elektros energijos tarifo vartotojams ženklaus padidėjimo yra tik hipotetinio pobūdžio; atsakovas byloje nepaaiškino ir nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų; tokias papildomai patiriamas išlaidas pripažįsta pati Europos Komisija. 2007 m. sausio 10 d. Europos Parlamentui ir Europos Tarybai buvo pateiktas Europos Komisijos komunikatas „Atsinaujinančiųjų energijos išteklių planas. Atsinaujinančių išteklių energija 21 amžiuje: tvaresnės ateities kūrimas“, kuriame, be kita ko, pažymėta, kad „minėtos spartesnio atsinaujinančių išteklių energijos dalies didinimo išlaidos turėtų būti vertinamos atsižvelgiant į visas investicijas į energetikos infrastruktūrą iki 2030 m., kurios vertinamos daugiau kaip 2 trilijonais USD.

Tam tikra dalis bus finansuojama iš pelno, tam tikra - iš mokesčių, tačiau akivaizdu, kad kažkiek turi padengti vartotojai, t. y. sąskaitos už energija padidės. <....>“. Šios aplinkybės patvirtina, kad pati Europos Komisija pripažįsta, kad sąskaitos vartotojams ir papildomos išlaidos pereinamuoju laikotarpiu augs, tačiau jos bus kompensuojamos kitomis priemonėmis. Pati Europos Komisija yra numačiusi, kad „papildomos gamybos išlaidos palyginti su įprastais tiekimo ištekliais priklausys nuo būsimų pažangos tempų ir įprastos energijos kainų ir sudarys nuo 10,6 iki 18 mlrd.

EUR per metus“. Todėl darytina išvada, kad LR Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, t. y. ne tik, kad neužtikrino pareiškėjui Konstitucija garantuojamų teisių, tačiau ir pažeidė Europos Sąjungos teisės aktus. Ketvirta, atsižvelgiant į situaciją, kuomet pareiškėjo elektrinei, naudojančiai saulės energiją, elektros supirkimo tarifas bus taikomas 12 metų į ateitį, darytina išvada, jog, jei Konstitucinis Teismas pripažintų, kad ginčijamo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatos yra antikonstitucinės, tuomet, manytina, jog teismas turėtų įvertinti Konstitucinio Teismo doktriną dėl teisės aktų pripažintų prieštaraujančių Konstitucijai galios nukreipimo į praeitį.

Pagal nustatytą mažesnį elektros supirkimo tarifą, sutartis su AB Lesto dar nėra įvykdyta, dėl to sprendimas Konstitucinio įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu dar nėra įvykdytas ir neteisėtų veiksmų atsiradimo momentas turėtų būti laikomas ginčijamo įstatymo įsigaliojimas.

4. Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Pareiškėjas remiasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, Teisingumo Teismo Cilfit byla, kurioje yra išaiškinta taisyklė dėl privalomojo kreipimosi į Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo. Jei nėra aukščiau nurodytų ir Teisingumo Teismo pripažįstamų išimčių ir nacionaliniam teismui nustačius, kad konkrečioje byloje jam yra būtina aiškinti Europos Sąjungos teisę, galutinės instancijos teismas privalo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

5. Ginčijamo įstatymo nuostatos prieštarauja Europos Sąjungos teisei. 2009 m. balandžio 23 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“. Kaip matyti iš Direktyvos preambulės nuostatų, Direktyva bei jos imperatyviomis nuostatomis yra siekiama: (i.) sudaryti palankias sąlygas atsinaujinančių energijos išteklių rinkos vystymuisi; (ii.) sumažinti išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį; (iii.) sumažinti Europos Sąjungos valstybių narių priklausomybę nuo importuojamos energijos; (iv.) padidinti bendrą planinį Europos Sąjungos atsinaujinančių energijos išteklių rodiklį iki 20 ir 10 proc.; (v.) suteikti verslo bendruomenei ilgalaikio stabilumo, kurio jai reikia užtikrinant tvarias atsinaujinančių išteklių energijos sektoriaus investicijas; (vi.) investuotojams sutelkti tikrumo ir skatinti, kad būtu nuolat plėtojamos technologijos, kurias naudojant energija gaminama iš visų rūšių atsinaujinančių išteklių; (vii.) nacionalinių paramos schemų tinkamo veikimo užtikrinimas pagal Direktyvą 2001/77/EB siekiant, kad būtų išsaugotas investuotojų pasitikėjimas; (viii.) visuotinai pripažįstamų aplinkosaugos ir klimato kaitos tikslų.

6. Iš aukščiau apžvelgtos Direktyvos preambulės 25 dalies nuostatų taip pat aiškiai matyti, kad Direktyva yra neatskiriamai susijusi su 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB „Dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje“ (toliau – ir Skatinimo Direktyva), kurios pagrindinis tikslas - remti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą gaminant elektros energiją vidaus rinkoje ir padėti pamatus jo būsimai Europos Sąjungos sistemai. Skatinimo Direktyva, be visa kito, taip pat apibrėžia Europos Sąjungos valstybių narių taikomas rėmimo schemas, kurios turi būti taikomos elektros energijos gamintojams. Skatinimo Direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje aiškiai bei nedviprasmiškai pažymima, kad „kiekvienas pasiūlymas dėl kokios nors sistemos turėtų numatyti pakankamus bent septynerių metų pereinamuosius laikotarpius nacionalinėms rėmimo sistemoms ir palaikyti investuotojų pasitikėjimą“.

7. 2007 m. sausio 10 d. Europos Parlamentui ir Europos Tarybai buvo pateiktas Europos Komisijos komunikatas „Atsinaujinančiųjų energijos išteklių planas. Atsinaujinančių išteklių energija 21 amžiuje: tvaresnės ateities kūrimas“ (toliau – ir Komunikatas), kuriame pažymėta, kad „jame taip pat siūloma nauja teisinė sistema, skirta skatinti ir naudoti atsinaujinančių išteklių energiją Europos Sąjungoje. Tokiu būdu verslo bendruomenei bus sudarytos ilgalaikio stabilumo sąlygos, kurios jai būtinos racionaliems investavimo sprendimams atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje priimti, kad ateityje Europos Sąjunga apsirūpintų švaresne, saugesne ir konkurencingesne energija“. Komunikate Europos Komisija taip pat pažymi, kad yra „ypač svarbu užtikrinti, kad visos valstybės narės imtųsi reikiamų priemonių didinti atsinaujinančių išteklių energijos dalį savo energetikos sistemose. Pramonės įmonės, valstybės narės, Europos Taryba ir Europos Parlamentas - visi raginami imtis didesnio vaidmens skatinant naudoti atsinaujinančius energijos išteklius“. Komunikate, be kita ko, pirmą kartą aiškiai bei nedviprasmiškai apibrėžta, kokiais principais remiantis reikia skatinti energijos išteklių politiką. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Komunikate Europos Komisija pati pripažįsta, kad „pirmiau minėtos spartesnio atsinaujinančių išteklių energijos dalies didinimo išlaidos turėtų būti vertinamos atsižvelgiant į visas investicijas į energetikos infrastruktūrą iki 2030 m., kurios vertinamos daugiau kaip 2 trilijonais USD. Tam tikra dalis bus finansuojama iš pelno, tam tikra - iš mokesčių, tačiau akivaizdu, kad kažkiek turi padengti vartotojai, t. y. sąskaitos už energiją padidės. <....> Turint mintyje žymų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažėjimą, kuris yra tiesioginė paspartinto perėjimo nuo iškastinio kuro prie atsinaujinančių išteklių energijos pasekmė, 25 EUR/1 anglies kainos ir didelės naftos kainos (78 USD) beveik visiškai kompensuotų papildomas išlaidas, susijusias su pasiūlyto atsinaujinančių išteklių energijos dalies rodiklio pasiekimu“.

8. Apibendrinant tai, kas išdėstyta aukščiau, konstatuotina, kad: (i.) LR Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą; (ii.) LR Seimo priimtas ginčijamas įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei; (iii.) Ginčijamu įstatymu yra stabdoma atsinaujinančių energijos išteklių plėtra; (iv.) Ginčijamu įstatymu Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai; (v.) Ginčijamu įstatymu buvo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje; (vi.) LR Seimo priimtas ginčijamas įstatymas neužtikrina ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei, nors toks siekis yra aiškiai bei nedviprasmiškai įtvirtinamas visos Europos Sąjungos lygmeniu; (vii.) Ginčijamu įstatymu yra pažeidžiamas Teisingumo Teismo pripažįstamas bei Konstitucijoje įtvirtintas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 46–56) prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Atsakovas informuoja, kad 2013 m. spalio mėn. saulės elektrinių įrengtoji suminė galia, asmenims realizuojant iki 2012 m. gruodžio 31 d. pradėtus projektus, pasiekė 69 MW. Tai reiškia, kad AIEĮ tikslas jau yra viršytas septynis kartus. Dėl šios aplinkybės, vertinant pagal tarifą, nustatytą Komisijos 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 03-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams“, elektros kaina vartotojams papildomai galėjo padidėti apie 0,7 ct. už 1 kWh.

Komisija 2013 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 03-442 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų ir kainų 2014 metams nustatymo“ nustatė viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau - ir VIAP) lėšas 2014 metams elektros energetikos įmonėms, teikiančioms VIAP - elektros energijos gamintojams už pagamintą ir į tinklus patiektą elektros energiją, naudojant atsinaujinančius energijos išteklius - 201,724 mln. Lt. Komisijos Dujų ir elektros departamento elektros skyriaus 2013 m. spalio 10 d. pažymos Nr. 05-358 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų ir kainų 2014 metams nustatymo“, į kurią atsižvelgė Komisija priimdama 2013 m. spalio 11 d. nutarimą Nr. 03-442 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų ir kainų 2014 metams nustatymo“, 2 lentelėje yra išskirtos elektros energijos, pagamintos, naudojant saulės energijos išteklius, ir patiektos į tinklus, VIAP lėšos 2014 metams – 61 284 mln.

Lt. Palyginimui, 2013 metams buvo planuojama 7 146 mln. Lt elektros energijos, pagamintos, naudojant saulės energijos išteklius, ir patiektos į tinklus, VIAP lėšų. Komisijos nustatytos elektros energijos, pagamintos, naudojant saulės energijos išteklius, ir patiektos į tinklus, VIAP lėšos 2014 metams – 61 284 mln. Lt, penkis kartus viršijančios sumą numatytą remiantis AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.), patvirtina, jog buvo būtina priimti AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio nuostatos nevaržo asmenų teisių labiau negu reikia AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintiems tikslams pasiekti.

Lietuvos Respublikos Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių – t. y. priimti įstatymo pakeitimus. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota, tik buvo nustatyta, kad Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Darytina išvada, kad viešas interesas šiuo atveju tai kompromisinis taškas, kuriame susikerta tai, kas svarbiausia valstybei, ir tai, ką sutartinai vertina gyventojai. AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, konkrečių tarifų dydžių. Todėl negalima tvirtinti, kad dėl Lietuvos Respublikos Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galbūt patyrė ar patirs nuostolius. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo skundo argumentai, aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus, iš esmės atitinka aplinkybes ir argumentus esančius apeliaciniame skunde jau išnagrinėtame LVAT (administracinė byla Nr. A143-2834/2013).

Atsakovas mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, kaip ir LVAT administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, neperžengė ABTĮ 15 straipsnyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatytos kompetencijos. Atsakovas mano, kad pareiškėjas nepagrįstai konstatuoja, jog galutinės instancijos teismas privalo kreiptis į ETT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Atsakovas pažymi, kad jam klausimas dėl Direktyvos nuostatų aiškumo ir galiojimo nekyla. Pareiškėjas taip pat nenurodo jam, dėl turinio ar dėl galiojimo, nesuprantamas Direktyvos nuostatas.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo cituojama 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlemento ir Tarybos direktyva 2001/77EB „Dėl elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, rėmimo vidaus elektros rinkoje“ 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta (Direktyvos 26 str. 3 d.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Energetikos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 61–71) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Energetikos ministerija apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais kaip ir atsakovas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Komisija (II t., b. l. 40–44) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Komisija nurodo, kad teismo priimtas skundžiamas sprendimas atitinka ABTĮ teismo sprendimui keliamus reikalavimus. Teismas motyvuotai, argumentuotai bei vadovaudamasis teismų praktika sprendime nurodė, kurie skundo argumentai bei reikalavimai byloje yra nagrinėtini, o kurie ne, taip pat dėl kokių priežasčių skundo reikalavimų patenkinimas yra negalimas. Taip pat, vadovaujantis ABTĮ nuostatomis bei LVAT praktika, nėra įtvirtinto reikalavimo teismui visais atvejais detaliai pasisakyti dėl visų ginčo šalių argumentų bei teiginių.

Teismui yra suteikta diskrecijos teisė pačiam spręsti, kuriuos šalių pateiktus duomenis bei informaciją pripažinti svarbiais tiriant bylos medžiagą bei kuriais yra grindžiamas teismo sprendimas. Teismas, pagrįsdamas skundžiamame sprendime nurodytus argumentus ir motyvus, kodėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, tinkamai vadovavosi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pateiktu nagrinėjamai bylai aktualiu taikytinų teisės normų aiškinimu. Nuo 2013 m. vasario 1 d.

įsigaliojus AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII- 169) 20 straipsnio 6 dalies nuostatoms, buvo pakeista fiksuotų tarifų taikymo tvarka, tačiau skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas ir 12 metų laikotarpiu taikomas tas fiksuoto tarifo dydis, kuris galiojo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną (AIEĮ 20 straipsnio 6 ir 7 dalys). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog AIEĮ pakeitimais nei pati paramos schema, nei privalomas skatinimo priemonės stabilumas nebuvo panaikinti.

Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. LVAT nutartyje konstatavo, jog įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į pasikeitusias aplinkybes bei siekdamas subalansuoti viešuosius interesus, priimdamas AIEĮ nuostatų pakeitimus, siekė užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui.

AIEĮ nuostatų pakeitimas buvo pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.). Komisija pažymi, kad pareiškėjas prašo kreiptis į ETT ne dėl konkrečių Direktyvos, Skatinimo direktyvos ir (ar) Komunikato nuostatų išaiškinimo, o dėl Lietuvos nacionalinės teisės akto nuostatų, t. y. AIEĮ (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostatos atitikties Direktyvos, Skatinimo direktyvos (atkreiptinas dėmesys, kad pagal Direktyvos 26 straipsnio 3 dalį nuo 2012 m. sausio 1 d.

Skatinimo direktyva buvo panaikinta ir šiuo metu apskritai nėra galiojanti) ir Komunikato nuostatoms. Nors pareiškėjas prašyme pabrėžia teismo pareigą kreiptis į ETT, tačiau pažymėtina, kad tokių pareiškėjo nurodytų aplinkybių ETT, priimdamas prejudicinį sprendimą, nesprendžia. Todėl toks pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į ETT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo negali būti tenkinamas. Komisijos nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neviršijo savo kompetencijos, tinkamai vadovavosi teisės aktų nuostatomis bei teismų praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Esminis pareiškėjo (apelianto) pateiktas reikalavimas – turtinės žalos atlyginimas, kuris kildinamas iš Lietuvos Respublikos Seimo veiksmų, t. y. teisės akto (įstatymo dalies) priėmimo (pakeitimo). Tokia Lietuvos Respublikos Seimo veikla nepriskirtina viešajam administravimui, tačiau pagal ginčo santykių esmę, juose dalyvaujančius asmenis, matyt nekyla didesnių teisinių abejonių dėl šios bylos priskirtinumo administraciniam teismui bei pastarojo pareigos išnagrinėti iškeltą reikalavimą, laikantis nuostatų taikytinų, sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, yra vienas iš momentų lemiančių žalos atlyginimą, tačiau jo nebuvimas paneigia prievolę nustatinėti bei vertinti likusias sąlygas.

Administracinėje jurisprudencijoje nurodoma, kad neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Minėtus klausimus sprendžia administracinis teismas, tačiau pagal šios bylos konkrečias aplinkybes, turint omenyje iš kokio teisinio vieneto veiksmų kildinama padaryta žala, specializuotas (administracinis) teismas to padaryti negali, nes, ar teisės aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, gali atsakyti tik Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Pagal Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, joks įstatymas ar kitas aktas negali prieštarauti Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui pripažinus atitinkamo teisės akto inter alia įstatymo ar jo dalies neatitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teigtina, būtų pagrindas išvadai dėl vienos iš sąlygų, reikalingų atsakomybei atsirasti buvimą, t .y. neteisėtų veiksmų buvimą bei spręsti, ar yra ir kitos sąlygos (žala, priežastinis ryšys) reikalingos atsakomybei atsirasti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (tokia pati nuostata įtvirtinta ir Konstitucinio Teismo įstatymo 67 str. 1 d.). Taigi tik pašalinus kylančias abejones dėl atitinkamo teisės akto ar jo dalies konstitucingumo, administracinis teismas galėtų išnagrinėti administracinę bylą ir įvykdyti teisingumą konkrečiu atveju. Tačiau būtina pabrėžti, kad kreipimasis į Konstitucinį Teismą nėra besąlygiškas, kai to prašo vienas iš administracinės bylos proceso dalyvių. Įstatymų leidėjas tokį kreipimąsi sieja su sąlyga – esančiu pagrindu manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagrįsta teisinė abejonė turi kilti teismui sprendžiančiam konkretų ginčą, atsižvelgiant į prašančiojo pateiktus argumentus, juos įvertinus bei pačiam teismui išanalizavus esamą teisinę situaciją. Jeigu abejonė negali būti tinkamai pagrįsta pateiktas prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą turi būti atmestas.

UAB “Saulės jėgainė” į Konstitucinį Teismą kreiptis prašė tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek dabar, t. y. bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas minėtą prašymą atmetė. Bendrovės argumentai dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą išdėstyti kitose šio teisės akto dalyse, todėl čia nebeatkartotini, kaip nebeantrintini ir pirmosios instancijos teismo motyvai, kodėl netenkintas prašymas.

Vyriausiasis administracinis teismas atkreipia dėmesį į tai, jog 2006 m. spalio 11 d. sprendime Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad „pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 6 punktą prašyme iširti teisės akto atitiktį Konstitucijai turi būti nurodyta tikslus ginčijamo teisės akto pavadinimas, numeris, priėmimo data ir kiti jam identifikuoti būtini duomenys, jo paskelbimo šaltinis (jeigu buvo skelbtas). <...>. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes, Konstitucinio Teismo potvarkiu arba Konstitucinio Teismo sprendimu gali būti pripažįstamas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 67 straipsnio 2 dalies 6 punkto reikalavimų ir pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį grąžinamas pareiškėjui“.

Ką tik paminėtais aspektais pareiškėjo (apelianto) pateiktas prašymas yra suderinamas su Konstitucinio Teismo įstatymo reikalavimais, bet tam, kad prašymas dėl kreipimosi būtų realizuotas, to dar nepakanka. Svarbu, kaip jau minėta, nustatyti, ar iš tikro yra teisinė abejonė dėl atitinkamo teisės akto ar jo dalies nesuderinamumo su Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Kreipimasis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui, siejamas su įstatymų leidėjo nepaisymu asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris kaip vienas iš teisinės valstybės principo elementų yra tiesiogiai užtikrinamas Konstitucijos. Be to, tvirtinama, kad Lietuvos Respublikos Seimas, nenustatydamas pereinamojo laikotarpio įstatymų įsigaliojimui ir skubotai priimdamas AIEĮ nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą (taikant tarifą galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną), ne tik galbūt pažeidė Konstitucijoje 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog įstatymai Lietuvos Respublikos Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir pakeistą reguliavimą iš esmės pritaikė retrospektyviai.

Bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija nurodo, kad „Iš Konstitucijos nuostatų, kuriose nustatyti Seimo įgaliojimai, matyti, kad Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus, vykdo klasikines demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas: Seimas leidžia įstatymus (įstatymų leidybos funkcija), vykdo vykdomosios valdžios ir kitų valstybės institucijų (išskyrus teismus) parlamentinę kontrolę (kontrolės funkcija), steigia valstybės institucijas, skiria ir atleidžia jų vadovus bei kitus valstybės pareigūnus (steigiamoji funkcija), tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas (biudžetinė funkcija), ir kt. <…>. Seimas prireikus gali pats atlikti tyrimą, kad būtų surinkta informacija apie tam tikrus valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas. Ši Seimo veikla nuosekliai išplaukia iš jo, kaip parlamento, paskirties, iš jo konstitucinių funkcijų ir konstitucinių įgaliojimų “ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Taigi nėra jokių teisinių abejonių dėl Lietuvos Respublikos Seimo teisės bei pareigos vykdyti įstatymų leidybos funkciją, o tai reiškia ir jo teisę daryti korektūras jau priimtuose ir galiojančiuose teisės aktuose.

Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė - teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų. Visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė - Konstitucija. Visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. ir kt. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai).

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas - vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. ir kt. nutarimai).

Konstitucinis Teismas savo 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga.

Išdėstytos Konstitucinio Teismo nuostatos iškelia kitą šiai administracinei bylai reikšmingą klausimą: ar Seimo padarytas byloje aktualaus įstatymo pakeitimas atitiko aukščiausiąją teisę – Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Atsakant į ką tik iškeltą klausimą yra aktualus teisės aiškinimas suformuluotas iš principo analogiškoje administracinėje byloje, o būtent Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A143-2834/2013). Nors pastarojoje administracinėje byloje ir nebuvo keliamas žalos atlyginimo klausimas, tačiau, kitokio pobūdžio reikalavimais, siekta to paties – didesnių tarifų už pagamintą energiją iš atsinaujinančių šaltinių, tai grindžiant teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais.

LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje nurodė, kad „<...>Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą“.

LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktas taikytinos teisės aiškinimas (nėra priežasčių suponuojančių nukrypimą nuo pateikto aiškinimo) šalina abejones dėl to, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui. Nesant pagrindo manyti, kad aktualaus bylai įstatymo dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą buvo netenkintas pagrįstai ir yra netenkintinas, o tai kartu reiškia ir reikalavimo dėl žalos atlyginimo bei kitų iškeltų reikalavimų paneigimą.

Apeliaciniame skunde taip pat buvo teiktas prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinės instancijos teismas administracinėms byloms (Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 str.), todėl iškilus Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų aiškinimo klausimui, jis turi kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 str.).

Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant pagal bylos aplinkybes, šiuo atveju, iš esmės nekyla klausimas dėl Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų aiškinimo. Juk žalos atlyginimas sietas su nacionalinio teisėkūros subjekto veikla – teisinio reguliavimo keitimu, nulėmusio mažesnio tarifo taikymą. Be to, padaryti pakeitimai niekaip nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų apibrėžiančių atsinaujinančių išteklių energijos gamybą, jos skatinimą bei paramą. Skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų dėl ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumo, todėl prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Išdėstytų aplinkybių pagrindu tvirtintina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas galioti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o UAB „Saulės jėgainė“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė