A-556-1946-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1946/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00018-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.3; 9.8.2; 9.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja Z. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama panaikinti: 1) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Inspekcija) 2013 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-93; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 68-150; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisijos) 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. S-189(7-196/2013); 4) įpareigoti VMI prie FM pavesti teritoriniam mokesčių administratoriui – Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėja paaiškino, kad Inspekcija atliko jos 2006 m. sausio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. laikotarpio gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo į biudžetą patikrinimą ir surašė 2013 m. kovo 29 d. patikrinimo aktą Nr. 480-4, kuriame pareiškėjai papildomai apskaičiavo iš viso 83 191 Lt GPM, iš kurio – 5 190 Lt GPM už 2006 m. mokesčių įstatymų nustatyta tvarka, ir 78 001 Lt GPM už 2008 m. – taikant mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pareiškėja pateikė Inspekcijai 2013 m. birželio 13 d. rašytines pastabas dėl akto.

Inspekcija pastabas išnagrinėjo, tačiau jų netenkino ir 2013 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. (4.65)-256-93 dėl patikrinimo akto tvirtinimo aktą patvirtino, nurodydama pareiškėjai į biudžetą sumokėti mokesčių įstatymų nustatyta tvarka papildomai apskaičiuotą 5 190 Lt GPM ir pagal mokesčio administratoriaus įvertinimą papildomai apskaičiuotą 78 001 Lt GPM, taip pat nuo mokesčių įstatymų nustatyta tvarka apskaičiuoto 5 190 Lt GPM apskaičiuotus 3 995 Lt GPM delspinigius ir nuo pagal mokesčio administratoriaus įvertinimą apskaičiuoto 78 001 Lt GPM apskaičiuotus 39 884 Lt GPM delspinigius.

Be to, akto tvirtinimo metu pareiškėjai skirtos nuo mokesčių įstatymų nustatyta tvarka apskaičiuoto 5 190 Lt GPM – 519 Lt GPM baudos, ir nuo pagal mokesčio administratoriaus įvertinimą apskaičiuoto 78 001 Lt GPM – 7 800 Lt GPM baudos sumos. Pareiškėja nesutikdama su Inspekcijos 2013 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. (4.65)-256-93 nurodymais pateikė skundą centriniam mokesčių administratoriui, kuris 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 68-150 patvirtino Inspekcijos sprendimą. Pareiškėja nesutikdama su centrinio mokesčių administratoriaus pozicija, pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai, kuri 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. S-189 (7-196/2013) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja nesutinka su minėtais sprendimais, skunde paaiškino, kad patikrinimo akte nurodyta, jog patikrinimas pradėtas 2011 m. gruodžio 30 d., t. y. penktadienį, Naujųjų metų išvakarėse. Inspekcija pateikia prieštaringą informaciją, kad pranešimas apie pavedimą pradėti patikrinimą buvo siųstas jai raštu 2012 m. sausio 2 d. Mokesčių administratorius nepateikia informacijos, ar pranešimas buvo siųstas registruotu paštu. Minėto pranešimo ji nėra gavusi, o jo priėmimo data yra akivaizdžiai nepagrįsta, todėl abejonės dėl mokestinio patikrinimo termino teisėtumo ir pagrįstumo yra nepaneigtos.

Patikrinimas realiai buvo pradėtas tik 2012 m. pradžioje, todėl 5 metų mokesčių apskaičiavimo senaties terminas turi būti taikomas iki 2007 m. sausio 1 d. Skundžiamo sprendimo teisėtumas yra neatsiejamas nuo procedūrų, kurių pagrindu jis buvo priimtas, teisėtumo. Nepaneigus aplinkybių dėl esminių procedūrinių pažeidimų, skundžiamas sprendimas negali būti laikomas teisėtu. Skundžiamame sprendime nepagrįstai ir neteisėtai mokesčių administratorius vadovaujasi savo surinktais įrodymais. Mokesčių administratoriaus įrodymai surinkti nepaisant nustatytų procedūrų tokių įrodymų rinkimui.

Nesutikdama su tuo, kad už (duomenys neskelbtini), perkamą turtą buvo sumokėta mažiau nei nurodyta 2006 m. gruodžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartyse, rašytinėse pastabose ir skunde nurodė, jog tai neatitinka tikrovės. 2006 m. gruodžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartys yra notarinės formos, sudarytos ir pasirašytos įstatymų nustatyta tvarka, išlaikytos teisės aktų nustatytos procedūros, todėl galiojančios. Nepaisyti tokiose sutartyse konstatuotų faktų tiek vietinis, tiek centrinis mokesčių administratoriai neturėjo teisinio pagrindo.

Mokesčių administratorius nepagrįstai nesivadovauja asmenų (turto pardavėjų), iš kurių ėmė paaiškinimus, mokestinėmis deklaracijomis, kurias jie privalėjo užpildyti ir pateikti VMI prie FM apie gautas pajamas iš nekilnojamojo turto pardavimo. Mokestinių ginčų komisija sprendime dėl šio skundo motyvo nepasisakė. Mokesčių administratoriaus nurodyti paaiškinimai nepaneigia sutartyse nurodytų aplinkybių, jie prieštarauja bendriesiems teisės (protingumo, teisingumo) principams, kuriais vadovaujantis ir atliktas mokestinis perskaičiavimas.

Be to, mokesčių administratorius turėtų papildomai tirti ir turto pardavėjų mokestines deklaracijas, o ne vadovautis prielaidomis apie tokių deklaracijų neaktualumą mokestine prasme vien dėl to, kad turto pardavėjai buvo išlaikę turtą daugiau kaip 3 metus ir jiems nereikėjo dėl gautų pajamų mokėti mokesčių. Mokesčių administratorius nepagrįstai atliko jos atžvilgiu GPM už 2006 metus apskaičiavimą, nes tam yra suėjęs 5 metų mokesčių apskaičiavimo senaties terminas.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad 2011 metais mokesčių perskaičiavimo už 2006 metus senaties terminas dar nebuvo suėjęs, t. y. patikrinimas buvo atliktas ne už ilgesnį, nei Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas, mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo terminą. Iš pateiktos mokestinio ginčo medžiagos matyti, kad Inspekcija pareiškėjos mokesčio bazę nustatė pagal jos atliktą įvertinimą, tuo pagrindu, jog pareiškėja netinkamai atliko savo pareigą tinkamai deklaruoti ir sumokėti mokesčius, nes į mokesčio deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie patirtas išlaidas įsigyjant turtą.

Nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas klausimas dėl sandorių, kuriais pareiškėja grindžia savo gautas išlaidas, galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių, o vertinami susiklostę civiliniai teisiniai santykiai mokestiniais teisiniais aspektais. Tai yra, ar pareiškėja nekilnojamąjį turtą pardavusiems gyventojams realiai sumokėjo 2006 m. gruodžio 7 d. pirkimo – pardavimo sutartyse Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytas iš viso 1 647 000 Lt sumas. Tai, kad šalys laisvai, savo valia sudaro vienokias ar kitokias sutartis, nereiškia, kad mokesčių teisė absoliučiai pripažįsta šių sandorių sąlygas.

Ginčijamu atveju patikrinimo metu surinktų įrodymų visuma liudija, kad pareiškėjos sudarytose pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytos padidintos nekilnojamojo turto pirkimo kainos, tokiu būdu slepiant realias aplinkybes, su kuriomis siejamas apmokestinimas GPM. Turto pardavėjų Inspekcijai pateikti paaiškinimai yra objektyvūs įrodymai, kurie paneigia, jog jiems buvo sumokėtos 2006 m. gruodžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytos turto pardavimo sumos. Norėdama pagrįsti turto įsigijimo išlaidas, pareiškėja privalėjo pateikti juridinę galią turinčius dokumentus arba įstatymo nustatytos formos sandorius, patvirtinančius, jog pareiškėja turėjo pajamų, iš kurių turėjo galimybę sumokėti turto pardavėjams.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja kartu su skundu centriniam mokesčių administratoriui tokių duomenų nepateikė. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog pareiškėja netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, į 2008 m. metinę pajamų mokesčio deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie turto įsigijimo išlaidas bei į biudžetą nesumokėjo viso priklausančio sumokėti GPM. Toks pareiškėjos elgesys pasireiškė neteisėtu siekimu sumažinti apmokestinamąsias pajamas, padidinus turto įsigijimo kainą, todėl Inspekcija pagrįstai konstatavo, kad šios aplinkybės yra pagrindas mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Nepagrįstas pareiškėjos skundo reikalavimas mokestiniame ginče vadovautis turtą pardavusių asmenų (turto pardavėjų) mokesčių deklaracijomis. Nors turto pardavėjams ir buvo prievolė pateikti pajamų mokesčio deklaracijas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad visi pardavėjai turtą buvo išlaikę ilgiau nei 3 metus, jų gautos pajamos nebūtų apmokestinamos. Pardavėjai neturėjo tikslo nuslėpti gautų pajamų dydžio, nes jų gautų pajamų dydis nebūtų padaręs įtakos pardavėjų mokestinėms prievolėms. Taip pat akivaizdu, kad pardavėjai, teikdami mokesčių administratoriui pajamų mokesčio deklaracijas, negalėtų deklaruoti mažesnių sumų, nes duomenys deklaracijoje turi būti pildomi turimų dokumentų pagrindu, t. y. pardavėjai turėjo deklaruoti (deklaravo) gautinas sumas pagal žemės sklypo ir pastato dalių pirkimo-pardavimo sutartis.

Tačiau patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja (ją atstovaujantis E. L.), praėjus trumpam laiko tarpui po turto įsigijimo, ieškojo galimų turto pirkėjų. Kadangi pareiškėja įsigytą turtą pardavė UAB „Pajūrio vila“ neišlaikiusi 3 metų, tokio turto pardavimas pagal GPM įstatymo nuostatas yra apmokestinamas GPM ir pareiškėja buvo suinteresuota turto pirkimo-pardavimo sutartyse nurodyti didesnę įsigyjamo turto kainą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, palaikydama VMI prie FM atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad mokestinis ginčas vyksta dėl pareiškėjos 2008 m. GPM bazės nustatymo pagal mokesčių administratoriaus atliktą įvertinimą ir dėl pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą papildomai apskaičiuoto 78 001 Lt GPM ir su šiuo mokesčiu susijusių sumų pagrįstumo, taip pat dėl mokesčių įstatymų nustatyta tvarka už 2006 m. apskaičiuoto 5 190 Lt GPM.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi MAĮ 70 straipsnio 1, 2 dalimis, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 ir 4.1 punktais. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje mokesčių administratorius, atsižvelgęs į visas nustatytas aplinkybes, pareiškėjai nepateikus įrodymų, pagrindžiančių piniginių lėšų, panaudotų išlaidoms padengti šaltinius, taikė MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Taigi teismas konstatavo, kad šioje byloje iš esmės ginčas kyla ne tiek dėl teisės normų taikymo, kiek dėl faktinių duomenų vertinimo. Teismas, pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalimi, MAĮ 67 straipsnio (Mokesčio apskaičiavimo teisingumo pagrindimas) 1, 2 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-2839/2011). Teismas taip pat nurodė, kad vien paaiškinimų (duomenų) apie pajamas teikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia. MAĮ 10 straipsnis įtvirtina turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai.

Teismas, pasisakydamas dėl mokesčių perskaičiavimo už 2006 metus senaties termino, nurodė, kad pagal MAĮ 120 straipsnio 1 dalį mokestinio patikrinimo pradžia laikoma mokestinio patikrinimo pavedimo išrašymas. Inspekcijos pavedimas tikrinti pareiškėją išrašytas 2011 m. gruodžio 30 d. 2011 m. gruodžio 30 d. pranešimas apie mokestinį patikrinimą Nr. (4.65)-88-234 pareiškėjai išsiųstas 2012 m. sausio 2 d. ir paprašyta pareiškėjos 2012 m. sausio 18 d. atvykti į Inspekciją ir pateikti 2006-2009 metų GPM apskaičiavimui, deklaravimui ir sumokėjimui patikrinti reikalingus dokumentus (duomenis). Pagal MAĮ 164 straipsnio 3 dalį, dokumentų, siunčiamų registruotu laišku, įteikimo mokesčių mokėtojui diena laikoma penkta darbo diena, einanti po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos. Pareiškėjos GPM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumas tikrintas už 2006 m. sausio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. laikotarpį. Pagal 2004 m. balandžio 13 d. MAĮ Nr. IX-2112 68 straipsnio 1 dalį, mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Atsakovas pagrįstai teigia, kad ginčijamu atveju mokesčių administratorius galėjo mokestį perskaičiuoti už 2011 metus (einamieji) ir 2010, 2009, 2008, 2007 bei 2006 metus (penkeri praėjusieji kalendoriniai metai), todėl 2011 metais mokesčių perskaičiavimo už 2006 metus senaties terminas dar nebuvo suėjęs, t. y. patikrinimas buvo atliktas ne už ilgesnį, nei MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje numatytas, mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo terminą.

Teismas, įvertinęs 2006 m. gruodžio 7 d. žemės sklypo ir pastato dalių pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2006 m. gruodžio 7 d. pastato dalies pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2007 m. gruodžio 20 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjos turto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui gautas paskolas, pareiškėjos pagal anksčiau pirkimo-pardavimo sutartis įsigyto turto 2008 m. kovo 6 d. pardavimo aplinkybes, konstatavo, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėja 2008 m. metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje deklaravo gautas 1 830 000 Lt nekilnojamojo daikto pardavimo pajamas ir 1 661 471,45 Lt šio turto įsigijimo išlaidų sumą ir apskaičiavo 168 528,55 Lt apmokestinamųjų pajamų sumą.

Patikrinimo metu Inspekcija, suabejojusi dėl deklaruotos turto įsigijimo išlaidų sumos bei norėdama išsiaiškinti žemės sklypo ir pastato, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), pardavimo aplinkybes, paėmė paaiškinimus iš minėtą turtą pardavusių asmenų. Įvertinusi gautus gyventojų paaiškinimus, Inspekcija padarė išvadą, kad pareiškėja nekilnojamąjį turtą pardavusiems gyventojams sumokėjo mažesnes sumas, nei nurodytos 2006 m. gruodžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, t. y. sumokėjo 520 000 Lt mažiau, nei nurodyta sutartyse.

Atsižvelgusi į tai, bei, vadovaudamasi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir Taisyklėmis, Inspekcija pareiškėjai apskaičiavo 78 001 Lt papildomai mokėtiną GPM sumą. Iš pateiktos mokestinio ginčo medžiagos matyti, kad Inspekcija pareiškėjos mokesčio bazę nustatė pagal jos atliktą įvertinimą, tuo pagrindu, jog pareiškėja netinkamai atliko savo pareigą tinkamai deklaruoti ir sumokėti mokesčius, nes į mokesčio deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie patirtas išlaidas įsigyjant turtą. Nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas klausimas dėl sandorių, kuriais pareiškėja grindžia savo gautas išlaidas (pajamas), galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių, o vertinami susiklostę civiliniai teisiniai santykiai mokestiniais teisiniais aspektais, t. y., ar pareiškėja nekilnojamąjį turtą pardavusiems gyventojams realiai sumokėjo 2006 m. gruodžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartyse Nr. 2-15244 ir Nr. 2-15260 nurodytas iš viso 1 647 000 Lt sumas.

LVAT 2004 m. sausio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-60-2004 konstatavo, kad kai iškyla pagrįstų abejonių, ar juridinę galią turintys dokumentai atspindi tikrąjį įvykdytų ūkinių operacijų turinį, mokesčių administratorius privalo mokesčių bazę nustatyti netiesiogiai pasirinkęs mokesčio bazės nustatymo metodus, o ne taikyti Civiliniame kodekse įtvirtintas sandorių negaliojimo taisykles. Ginčijamu atveju patikrinimo metu surinktų įrodymų visuma liudija, kad pareiškėjos sudarytose pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytos padidintos nekilnojamojo turto pirkimo kainos, tokiu būdu slepiant realias aplinkybes, su kuriomis siejamas apmokestinimas GPM.

Išnagrinėjus turtą pardavusių gyventojų pateiktus paaiškinimus nustatyta, kad pareiškėja gyventojams, pardavusiems nekilnojamąjį turtą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), sumokėjo mažesnes sumas, nei nurodytos 2006 m. gruodžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartyse. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėja neturėjo asmeninių lėšų turtui įsigyti. 1996 m. pateiktoje Brangaus turto deklaracijoje buto ((duomenys neskelbtini)) įsigijimą už 92 000 Lt pagal 1996 m. rugpjūčio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį pareiškėja grindė gautomis 54 000 Lt turto pardavimo pajamomis, 3 100 Lt kitomis pajamomis bei gauta 35 000 Lt pinigine dovana iš sūnaus, t. y. pareiškėja neturėjo pakankamai savo asmeninių lėšų turtui įsigyti.

Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pareiškėja 1997-2007 m. nėra pardavusi nekilnojamojo turto ir gavusi pajamų iš jo pardavimo. Pareiškėjos 1997-2000 m. gautas darbo užmokestis buvo mažesnis, nei minimali mėnesinė alga (MMA). Pareiškėjai 2001 m. apskaičiuotas darbo užmokestis 5 166,09 Lt (2001 m. MMA – 5160 Lt), 2002 m. apskaičiuotas darbo užmokestis – 5 564,79 Lt (2002 m. MMA – 5 160 Lt), 2003 m. apskaičiuotas darbo užmokestis – 5 240 Lt (2003 m. MMA – 5 240 Lt), 2004 m. apskaičiuotas darbo užmokestis 6 120 Lt, pareiškėja dirbo iki 2005 m. sausio 20 d., 2005 m. apskaičiuotas darbo užmokestis 1 567,59 Lt.

Nuo 2004 m. rugsėjo 8 d. pareiškėja yra senatvės pensininkė. Pareiškėja 2005 m. metinėje pajamų deklaracijoje deklaravo 19 267 Lt individualios veiklos pajamas. Kadangi jos gautos pajamos buvo artimos minimaliai mėnesinei algai arba mažesnės, atsižvelgiant į išlaidas (vartojimo, akcijų įsigijimo, kitas) darytina išvada, kad pareiškėja neturėjo sukauptų asmeninių lėšų turtui įsigyti. Atsakovas pagrįstai teigia, kad pareiškėjos 2012 m. gegužės 2 d. pateiktas paaiškinimas bei jos atstovo G. R. pateikti 2012 m. vasario 28 d. ir 2012 m. kovo 12 d. paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad atsiskaitymai su turto pardavėjais vyko 2006 m. gruodžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytomis sąlygomis ir kad iš kreditorių V.

V. ir A. V. gautos paskolos buvo panaudotos turto įsigijimui pagal 2006 m. gruodžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartis, vertintini kritiškai, nes pagal pačios pareiškėjos bei jos įgalioto asmens G. R. paaiškinimą 460 000 Lt suma buvo gauta 2006 m. gruodžio mėn., o pagal 2006 m. gruodžio 7 d. sutartis iki jų pasirašymo jau turėjo būti sumokėta 696 500 Lt, t. y. pareiškėja neturėjo 236 500 Lt piniginių lėšų atsiskaitymui su turto pardavėjais pagal 2006 m. gruodžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygas. Be to, A. A., teikdamas Inspekcijai paaiškinimą, taip pat pateikė su pirkėju G.

R. (Z. R. sūnus) sudarytą 2005 m. rugsėjo 2 d. sutartį, pagal kurią A. A. įsipareigojo parduoti jam priklausiusį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), o pirkėjas sutiko šį turtą nupirkti (pagal sutarties 4 straipsnį, turto pardavimo kaina yra 300 000 Lt), o pagal sutarties 3 straipsnį, pirkėjas iki šios sutarties pasirašymo momento būsimo mokėjimo sąskaita sumokėjo, o savininkas gavo 80 000 Lt litų sumą, t. y. 80 000 Lt buvo sumokėta A. A. iki sutarties pasirašymo ir iki paskolų gavimo momento (2006 m. gruodžio mėn. ir 2007 m. sausio 8 d.).

Gauta suma turėjo būti įskaityta į perkamų daiktų pardavimo kainą, tačiau 2006 m. gruodžio 7 d. sutartyje nurodyta, kad 170 000 Lt gauti prieš pasirašant sutartį Vilniaus m. 4-ajame notarų biure. Ši informacija taip pat patvirtina, kad atsiskaitymai su turto pardavėjais nevyko 2006 m. gruodžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytomis sąlygomis. Pareiškėja 2008 m. metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje deklaravo gautas nekilnojamojo daikto pardavimo pajamas 1 830 000 Lt ir 1 661 471,45 Lt šio turto įsigijimo išlaidų bei apskaičiavo 168 528,55 apmokestinamųjų pajamų sumą.

Tačiau surinkta priešpriešinė informacija rodo, kad pareiškėja turto pardavėjams nesumokėjo 2006 m. gruodžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytos turto pardavimo kainos ir mokesčių administratoriui pateikė prieštaringą informaciją apie turto įsigijimo išlaidas bei turto įsigijimo šaltinius. Norėdama pagrįsti turto įsigijimo išlaidas, pareiškėja privalėjo pateikti juridinę galią turinčius dokumentus arba įstatymo nustatytos formos sandorius, patvirtinančius, jog pareiškėja turėjo pajamų, iš kurių turėjo galimybę sumokėti turto pardavėjams.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja tokių duomenų nepateikė. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, į 2008 m. metinę pajamų mokesčio deklaraciją įrašė neteisingus duomenis apie turto įsigijimo išlaidas bei į biudžetą nesumokėjo viso priklausančio sumokėti GPM. Toks pareiškėjos elgesys pasireiškė neteisėtu siekimu sumažinti apmokestinamąsias pajamas, padidinus turto įsigijimo kainą, todėl Inspekcija pagrįstai konstatavo, kad šios aplinkybės yra pagrindas mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Inspekcija pagrįstai nustatė, kad pareiškėja visiems turto pardavėjams sumokėjo iš viso 520 000 Lt mažiau, nei nurodyta turto pardavimo sutartyse. Inspekcija pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą pagrįstai papildomai apskaičiavo 78 001 Lt GPM sumą. Teismas atmetė pareiškėjos skundo argumentą, kad mokestiniame ginče būtina vadovautis turtą pardavusių asmenų mokesčių deklaracijomis. Nors turto pardavėjams ir buvo prievolė pateikti pajamų mokesčio deklaracijas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad visi pardavėjai turtą buvo išlaikę ilgiau nei 3 metus, jų gautos pajamos nebūtų apmokestinamos.

Taip pat akivaizdu, kad pardavėjai, teikdami mokesčių administratoriui pajamų mokesčio deklaracijas, negalėtų deklaruoti mažesnių sumų, nes duomenys deklaracijoje turi būti pildomi turimų dokumentų pagrindu, t. y. pardavėjai turėjo deklaruoti (deklaravo) gautinas sumas pagal žemės sklypo ir pastato dalių pirkimo-pardavimo sutartis. Tuo tarpu patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja, praėjus trumpam laiko tarpui po turto įsigijimo, turtą pardavė UAB „Pajūrio vila“ neišlaikiusi 3 metų, tokio turto pardavimas pagal GPM įstatymo nuostatas yra apmokestinamas GPM, todėl atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja buvo suinteresuota turto pirkimo-pardavimo sutartyse nurodyti didesnę įsigyjamo turto kainą.

Teismas, pasisakydamas dėl GPM apskaičiavimo mokesčių įstatymų nustatyta tvarka, vadovavosi GPM įstatymo 3, 5 straipsniais, 6 straipsnio 3 dalimi, 25, 19 straipsniais. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjos 2006 m. gautas 2 000 Lt individualios veiklos pajamas, 6 500 Lt vertybinių popierių pardavimo pajamas, deklaruotas 6 500 Lt jų įsigijimo išlaidas bei įvertinęs patikrinimo metu papildomai nustatytas kitas su darbo santykiais nesusijusias ir ne individualios veiklos pajamas 21 312,70 Lt, sumažintas vertybinių popierių įsigijimo išlaidas 500 Lt, pritaikius 3 480 Lt metinį neapmokestinamųjų pajamų dydį, padarė išvadą, kad Inspekcija už 2006 m. pagrįstai apskaičiavo 5 190 Lt GPM. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad mokesčių administratorius atsisakė aiškintis su M. Z., kokiu pagrindu ji pervedė pinigus pareiškėjai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Inspekcija 2012 m. kovo 5 d. raštu Nr. (11.33-30-2)-46-5768 kvietė M. Z. atvykti į Inspekciją pateikti paaiškinimą apie piniginių lėšų pervedimą pareiškėjai, tačiau ji neatvyko. Teismas konstatavo, kad Inspekcijos 2013 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. (4.65)-256-93, VMI prie FM 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimas Nr. 68-150 ir Mokestinių ginčų komisijos 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimas Nr. S-189 (7-196/2013) priimti išnagrinėjus visus turimus įrodymus bei teisingai pritaikius teisės aktus, todėl tenkinti pareiškėjos skundą nėra pagrindo.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Abejonės dėl mokestinio patikrinimo termino teisėtumo ir pagrįstumo yra nepaneigtos (pažeistos MAĮ 68 str. 1 d., 121 str. 3 d., 164 str. 3 d. nuostatos). Centrinis mokesčių administratorius pateikė gana prieštaringą informaciją, kad neva pranešimas apie pavedimą pradėti patikrinimą buvo siųstas pareiškėjai paštu 2012 m. sausio 2 d., nors ji jo negavo. Pagal MAĮ 164 straipsnio 3 dalį, dokumentų, siunčiamų registruotu laišku, įteikimo mokesčių mokėtojui diena laikoma penkta darbo diena, einanti po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos. Ginčo metu pasitvirtino tai, kad mokesčių administratorius nutyli ir nepateikia informacijos, ar minėtas pranešimas buvo išsiųstas registruotu paštu, - akcentuojamas tik jo tariamas siuntimas. Teismo sprendime į šį argumentą visiškai neatsižvelgta, nėra aiškiai nustatyta, kad pranešimas buvo siųstas registruotu paštu, o ne tiesiog paštu, jog būtų galima taikyti MAĮ 164 straipsnio 3 dalies nuostatas. Taigi šiuo atveju nepaneigtas padarytas esminis procedūrinis pažeidimas. Pareiškėjos abejonė, jog patikrinimas realiai pradėtas tik 2012 m. pradžioje, nepaneigta, todėl 5 metų mokesčių apskaičiavimo senaties terminas turi būti taikomas iki 2007 m. sausio 1 d. Toks procedūrinis pažeidimas laikytinas esminiu, nes jį konstatavus, yra pakankamas pagrindas panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimą dėl senaties terminų. Nepaneigus pirmiau nurodytų aplinkybių dėl esminių procedūrinių pažeidimų, skundžiamas sprendimas negali būti laikomas teisėtu, nes tai prieštarautų teisės principui, kad iš neteisės negali kilti teisė.

2. Teismas, pasisakydamas dėl GPM apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, nepagrįstai vadovavosi išimtinai Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktais duomenimis kaip įrodymais, kurie yra prieštaraujantys faktams, nustatytiems rašytinėse sutartyse, kurias pasirašė tie patys asmenys, patvirtindami, jog gavo atitinkamas sutartyse nurodytas sumas. Teismas ir mokestiniame ginče turėtų taikyti protingo bei apdairaus asmens, dalyvaujančio sutartyje bei savo parašu patvirtinančio tam tikras aplinkybes, kriterijumi. Mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai negali būti prilyginami įrodymams, nes yra surinkti nepaisant net paties mokesčių administratoriaus nustatytų procedūrų tokių įrodymų rinkimui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek mokesčių administratorius, tiek teismas nepagrįstai nesivadovavo ir netyrė asmenų (turto pardavėjų), iš kurių ėmė paaiškinimus, mokestinėmis deklaracijomis, kurias jie privalėjo užpildyti ir pateikti duomenis VMI prie FM apie gautas pajamas iš nekilnojamojo turto pardavimo. Teismo argumentai skundžiamame sprendime šiuo klausimu grindžiami prielaidomis. Dėl visų nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo buvo prašoma kviesti mokesčių administratoriaus apklaustus asmenis į teismą ir apklausti liudytojais, nes kitokiu būdu neturi galimybės paneigti mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų. Teismas tokio prašymo netenkino, minėtų asmenų liudyti nekvietė. Procese jai nesudarius galimybės teikti įrodymus (liudytojų parodymus), patvirtinančius kitokius faktinius duomenis, buvo pažeistos jos teisės įrodinėjimo procese, kas nulėmė neteisėto, neteisingo ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Teismas, vadovaudamasis išimtinai turto pardavėjų paaiškinimais, visiškai nepasisakė dėl jos skundo argumentų, susijusių su šių duomenų patikimumu. Be to, buvo nepagrįstai atsisakyta aiškintis su M. Z., kokiu pagrindu ji pervedė pinigus, nors ji aiškiai nurodė, kad pervedimo priežasties negali atsiminti praėjus 6 metams. Tai galėjo būti paskolos grąžinimas ar kitas mokėjimas. Dėl nurodyto buvo prašoma iškviesti ir apklausti liudytoją M. Z., kurios parodymai buvo vienintelė galimybė jai paneigti mokesčių administratoriaus padarytą išvadą.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad, atsakovo vertinimu, tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek Mokestinių ginčų komisija, tiek teismas tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstus ir paliktinus galioti sprendimus. Kadangi atsakovas sutinka su ginčo sprendimuose nurodytu faktinių bylos aplinkybių teisiniu kvalifikavimu, todėl mano, kad naikinti šių sprendimų pareiškėjos skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, palaikydama atsakovo VMI prie FM atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pirmosios instancijos teismas paliko galioti mokesčių administratoriaus bei Mokestinių ginčų komisijos sprendimus, suponavusius pareiškėjai GPM bei su šiuo mokesčių susijusių sumų (bauda, delspinigiai) mokėjimą.

Apeliaciniame skunde išskiriami du pagrindiniai nesutikimo su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu aspektai: apskaičiuodamas GPM mokesčių administratorius pažeidė senaties terminą; apskaičiuojant GPM nesurinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą dėl kitokių sumų mokėjimo nekilnojamojo turto pardavėjams, nei nurodyta notariškai patvirtintose pirkimo-pardavimo sutartyse.

V. Mokestinio patikrinimo pradžia yra mokestinio patikrinimo pavedimo išrašymas (Mokesčių administravimo įstatymo 120 str. 1 d. – redakcija galiojusi mokestinio patikrinimo pavedimo išrašymo metu). Ši teisės norma yra pakankamai aiški: mokestinio patikrinimo pradžia pradedama skaičiuoti nuo mokestinio patikrinimo pavedimo išrašymo momento, kas ir leidžia apspręsti, ar nebuvo pažeisti mokesčio apskaičiavimo terminai įtvirtinti Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje.

Tikrinamoje administracinėje byloje mokestinio patikrinimo pavedimas buvo išrašytas, dėl ko iš principo ginčo ir nėra, 2011 m. gruodžio 30 d. Nuo šio momento ir prasidėjo mokestinis patikrinimas, suteikęs teisinę galimybę mokesčių administratoriui patikrinti mokesčių mokėtoją už einamuosius 2011 metus ir penkerius praėjusius kalendorinius metus (dėl pareiškėjos mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo).

Aptariamoje situacijoje Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio 3 dalyje apibrėžta taisyklė neturi teisinės reikšmės, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl procedūrinio pažeidimo, nulėmusio neteisėtą sprendimą, apskaičiuojant GPM už 2006 m., pripažintinas nepagrįstu.

Apeliaciniame skunde tvirtinama apie paneigtą galimybę pagrįsti savo teikiamus paaiškinimus dėl GPM apskaičiavimo už 2006 m. atsisakant iškviesti ir apklausti liudytoja M. Z., tačiau ši momentas situacijos nekeičia. Ta informacija, kuri gauta pirmiau, laikytina labiau patikima ir priimtina kaip pagrindas, nei galbūt teiktina vėliau, žinant problematikos esmę.

Pati pareiškėja dar 2012 m. gegužės 2 d. paaiškinime nurodė neatsimenanti už ką M. Z. pervedė ginčo pinigus. Mokėjimo pavedime paskirtis nenurodyta. Vien šios faktinės aplinkybės leidžia patvirtinti mokesčių administratoriaus bei Mokestinių ginčų komisijos sprendimų pagrįstumą aptariamoje dalyje.

VI. Papildomai mokėtinas GPM buvo apskaičiuotas ir pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalis numato, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Vadovaujantis šio įstatymo 70 straipsnio 2 dalimi, detalią minėto straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru.

Tokia tvarka buvo nustatyta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse, kurių 4 ir 4.1 punktai numato, jog įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius: nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-554/2014).

Mokesčių administratorius, įvertinęs surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėja nepateikė faktinių duomenų, pagrindžiančių visas pinigines lėšas, panaudotas nekilnojamajam turtui įsigyti, dėl ko GPM apskaičiuoti ir taikytas MAĮ 70 straipsnis, kas apeliacinės instancijos teismo nuomone, padaryta visiškai pagrįstai. Apeliantės teikiami argumentai, nepatvirtinti įrodymais bei nepaneigia mokesčių administratoriaus pozicijos, pagrįstos faktinių duomenų visuma.

Nėra pagrindo abejoti, jog pareiškėja nebuvo sukaupusi asmeninių lėšų ginčo nekilnojamam turtui įsigyti, ko ji iš esmės ir neginčija. Visi turto pardavėjai patvirtino gavę už parduotą turtą mažesnes sumas nei nurodyta sutartyse. Jų paaiškinimai vienas kitam neprieštarauja, papildo bei patvirtina vienas kitą. Pareiškėja (apeliantė) negalėjo nurodyti aplinkybių, kodėl šie asmenys turėtų teikti jai nepalankius paaiškinimus.

Dėl nurodomos teismo pareigos vadovautis notariškai patvirtintose pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytomis sumomis pažymėtina, kad mokesčių santykiai – viešosios teisės reguliavimo dalykas ir veikla, susijusi su mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo kontrole bei jų išieškojimu, reglamentuojama tiesioginiais teisės šaltiniais – Mokesčio administravimo įstatymu ir konkrečius mokesčius nustatančiais įstatymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis byloje A11-648-2003), todėl mokesčio administratorius pirmiausia turi vadovautis viešosios, o ne privatinės teisės normomis, pripažįstant, kad Civilinis kodeksas, sprendžiant mokestinius ginčus, tam tikrais atvejais gali būti taikomas kaip papildomas teisės šaltinis. Mokesčių administravimo požiūriu pagal privatinės teisės normas sudaryti sandoriai turi būti vertinami kaip ūkinės operacijos. Ūkinės operacijos, ūkiniai įvykiai ar finansinė veikla lemia mokesčio bazės nustatymą. Turto įsigijimas – ūkinė operacija, todėl jei norima paneigti pirkimo-pardavimo sandorio turinį, mokesčio administratoriui nėra būtina pripažinti šį sandorį negaliojančiu įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis byloje A11-648-2003; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis byloje A-7-60-2004). Vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika dėl privatinės teisės normų taikymo mokestinių teisinių santykių srityje paneigia apeliacinio skundo argumentą, jog pirkimo-pardavimo sandoriuose fiksuoti rezultatai (aritmetinės išraiškos) yra pakankamas bei neginčytinas pagrindas jais vadovautis apskaičiuojant mokėtinas mokesčių sumas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. „Mokestinėse bylose nagrinėjamose administraciniuose teismuose ši nuostata taip yra taikytina turint omenyje ir MAĮ 67 straipsnio (Mokesčio apskaičiavimo teisingumo pagrindimas) 1 dalį, pagal kurią mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes priešingu atveju tokie sprendimai būtų niekiniais bei nulemti besąlyginiam naikinimui. Tačiau, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2839/2011).

Mokesčių mokėtojas (pareiškėja Z. R.) kitokių faktinių duomenų, suponuojančių priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą, nepateikė.

Taigi tenkinti pareiškėjos (apeliantės) apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Z. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius