A-1505-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1505-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01250-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 9.2.1.3, 9.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Judėjimo kryptis“, atstovaujamos uždarosios akcinės bendrovės „Avere“, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Judėjimo kryptis“, atstovaujamos uždarosios akcinės bendrovės „Avere“, skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2012 m. rugsėjo 6 d. priėmė sprendimą Nr. (4.65)-256-146, kuriuo patvirtino patikrinimo aktą ir jame apskaičiuotus 95 176 Lt pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM), 51 429 Lt pelno mokestį, taip pat apskaičiavo 19 080 Lt PVM delspinigių, 4 058 Lt pelno mokesčių delspinigių, skyrė 28 553 Lt PVM baudą ir 15 429 Lt pelno mokesčio baudą.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 69-204 patvirtino Vilniaus AVMI 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-146.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, MGK) 2013 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. S-47(7-26/2013) nusprendė patvirtinti VMI 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 69-204.

Pareiškėjas bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Judėjimo kryptis“ (toliau – ir BUAB „Judėjimo kryptis“, Bendrovė, pareiškėjas), atstovaujama uždarosios akcinės bendrovės „Avere“ (toliau – ir UAB „Avere“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (I t., b. l. 77–81), prašydamas panaikinti MGK 2013 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. S-47(7-26/2013), VMI 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 69-204 ir Vilniaus AVMI 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-146.

Pareiškėjas paaiškino, kad tiek Vilniaus AVMI ir VMI, tiek MGK nenustatė jokių objektyvių aplinkybių, kad pareiškėjas nesąžiningumo ir apgaulės būdu siekė įgyti teisę į pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaitą. Tai, kad kelios įmonės, su kuriomis UAB „Judėjimo kryptis“ teko bendradarbiauti, neturėjo reikiamo darbuotojų skaičiaus ar nepateikė tyrimo metu subrangos sutarčių, ar nenurodė asmenų, kurie galėjo teikti paslaugas ar atlikti darbus pagal patentą, dar nepaneigia pareiškėjo sąžiningumo.

Pareiškėjas pažymėjo, kad UAB „Judėjimo kryptis“ ne tik neturi galimybių kontroliuoti kitose įmonėse sudaromų vidinių sandorių teisėtumo ar užtikrinti, kad visi darbuotojai būtų tinkamai registruoti Sodroje, su jais būtų sudaromos teisėtos sutartys, bet ir užtikrinti tinkamą mokesčių mokėjimą. Pareiškėjo teigimu, net jei tos įmonės turėjo nelegalius darbuotojus ar samdėsi asmenis, dirbančius pagal patentus, verslo liudijimus, autorines sutartis, tokiu darbu sukurtos paslaugos irgi apmokestinamos PVM, nes fiskalinio neutralumo principas draudžia bet kokį bendro pobūdžio skirtumą tarp teisėtų ir neteisėtų sandorių.

Pareiškėjas pateikė įrodymus, kad mokesčių administratoriaus ginčijami darbai (paslaugos) buvo realiai suteikti pareiškėjui. Šiuo pagrindu pareiškėjas sąžiningai ir teisėtai išrašytas ir gautas PVM sąskaitas faktūras įtraukė į apskaitą. Vilniaus AVMI tyrimas buvo atliktas nevertinant ir netiriant visų įrodymų. UAB „Judėjimo kryptis“ darbuotojai nebuvo apklausti. Vilniaus AVMI rėmėsi daugiausia operatyvinio patikrinimo metu gauta medžiaga, kuri, tikėtina, yra neišsami dėl nerastų tam tikrų dokumentų. Vilniaus AVMI taip pat rėmėsi ir liudytojų parodymais, kurie, kaip dabar yra žinoma, buvo iš įmonių, kurios elgėsi nesąžiningai.

Pareiškėjas negalėjo ir neprivalėjo žinoti, kad UAB „Audata“ nesuteikė jokių audito paslaugų, kadangi ji turi realų tos įmonės darbuotojų sukurtą ir pateiktą materialų rezultatą – audito išvadą. Pareiškėjas nesutiko ir su mokesčių administratoriaus išvadomis dėl sandorių su UAB „Gvilė“. Pareiškėjo nuomone, MGK argumentai pagrįsti prielaidomis. Tiek prieš sudarydamas sutartis, tiek jas vykdydamas pareiškėjas tikrino prieinamą informaciją apie įmonių, su kuriomis sudaromos sutartys, patikimumą. Pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti, kad dalis nurodytų įmonių neįtrauks į apskaitą gautų pinigų už suteiktas paslaugas ir darbus.

Tyrimo metu nebuvo surinkta jokių įrodymų, kad pareiškėjas galėjo turėti tikslą sukčiauti ir dalyvauti tam tikroje organizuotoje grupėje.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose į skundą (I t., b. l. 95–104; II t., b. l. 12–21) atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo galimybę žinoti, kad UAB „Arėsa“, UAB „Prelasta & Co“, UAB „LinToka“, UAB „Kediva“, UAB „Saulės piramidė“, UAB „Audata“, UAB „Gvilė“ ir IĮ „Atsipūsk“ nesumokės į biudžetą PVM sąskaitose faktūrose išskirto PVM, kadangi realiai pareiškėjui paslaugų neatliko, o tik buvo surašyti dokumentai, kuriais buvo siekiama įteisinti ūkines operacijas, kurios vyko ne tokiomis sąlygomis, kokios atvaizduotos buhalterinės apskaitos dokumentuose, ir taip sumažinti mokėtiną į biudžetą pardavimo PVM ir apmokestinamąjį pelną.

Minėtos bendrovės neturėjo reikiamų resursų ekonominei veiklai vykdyti, byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad jos savo veiklai būtų pasitelkusios kitus asmenis, todėl jos objektyviai negalėjo teikti paslaugų pareiškėjai. Be to, kai kurių bendrovių išrašytose PVM sąskaitose faktūrose pasirašę direktoriai realiai bendrovėse nedirbo arba buvo įdarbinti fiktyviai, o bendrovės nesumokėjo pardavimo PVM, kuris turėjo būti gautas už pareiškėjai suteiktas paslaugas. VMI nuomone, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamomis ūkinėmis operacijomis buvo arba galėjo būti piktnaudžiaujama (sukčiaujama) PVM atžvilgiu, o tokios teisinės situacijos konstatavimas suponuoja pareiškėjo pareigą įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų, leidžiančių daryti priešingą nei sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo išvadą. Vilniaus AVMI sprendimas buvo priimtas įvertinus informacinių duomenų bazių duomenis, iš kitų asmenų gautą informaciją, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) ikiteisminio tyrimo metu surinktą informaciją, atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių ir faktų visetą, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad patikrinimo išvados yra sąlygotos prieštaringų trečiųjų asmenų paaiškinimų.

Atsakovas pabrėžė, kad mokesčių administratorius nereikalauja neprotingų priemonių sutarties partnerio veiklos teisėtumui nustatyti, tačiau bent minimalius veiksmus, susijusius su ūkinės operacijos subjekto veiklos teisėtumu, Bendrovė gali atlikti. Todėl visiškas nesidomėjimas kontrahentų veikla ir jų galimybe atlikti paslaugas legaliu būdu konkrečiu atveju prieštarauja sąžiningo, rūpestingo ir apdairaus verslo subjekto veikimo būdui. Be to, pareiškėjas neturi įrodymų pagrįsti, kad kitos įmonės buvo samdytos darbams atlikti.

Atsakovas pažymėjo, kad pateikti dokumentai pasirašyti nedirbančių asmenų, PVM sąskaitos faktūros be numerio ar su vienodais numeriais. Tik UAB „Audata“ audito išvados pateikimas nereiškia, kad paslaugos buvo suteiktos atsižvelgiant ne tik į tai, kad audito įmonė neapskaitė tariamai gautų už atliktas audito paslaugas pajamų, bet ir į tai, kad įmonės direktorius E. J. tvirtina, jog UAB „Audata“ pareiškėjui nėra atlikusi jokio audito, neturi su juo jokių sutarčių. Be to, pagal audito paslaugų sutartį, paslaugos teikėjas turėjo pateikti ne tik audito išvadą, tačiau ir audito ataskaitą, kuri pateikta nebuvo.

Iš pateiktos audito išvados nėra aišku, kokios finansinės ataskaitos buvo audituotos, kokios įmonės balanso eilučių reikšmės atitinka tikrąjį jų turinį, o pati išvada pasirašyta asmens, neturinčio teisės jos pasirašyti. Taip pat įmonės tariamai išrašyta PVM sąskaita faktūra yra be numerio, o V. G. paaiškino suklastojęs direktoriaus E. J. parašą ant įgaliojimo pasirašyti dokumentus, suteikto darbuotojui J. J., ir vėliau suklastojo pastarojo parašą. Tiek J. J., tiek E. J. neigia pasirašę dokumentus. VMI teigimu, sudarytų sandorių pagrindu subrangovai jokių darbų apskritai neatliko.

Tik PVM sąskaitų faktūrų ir kitų formalių dokumentų egzistavimas negali paneigti surinktų faktinių duomenų dėl neteisėto siekio pasinaudoti teise į PVM atskaitą ir neteisėto siekio faktiškai nepatirtomis išlaidomis susimažinti mokėtiną pelno mokestį. Surinktų įrodymų pakanka įrodyti, kad ūkinės operacijos apskaitos dokumentuose nurodytomis sąlygomis neįvyko.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime (I t., b. l. 94) palaikė VMI atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimu (I t., b. l. 120–126) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, 2014 m. kovo 6 d. nutartimi (I t., b. l. 174–180) pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimu (II t., b. l. 41–48) pareiškėjo BUAB „Judėjimo kryptis“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos BUAB „Judėjimo kryptis“ teisės į PVM atskaitą, kildinamą iš UAB „Arėsa“, UAB „Prelasta & Co“, UAB „LinToka“, UAB „Kediva“, UAB „Saulės piramidė“, UAB „Audata“, UAB „Gvilė“ ir IĮ „Atsipūsk“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų.

Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus AVMI, patikrinusi pareiškėjo PVM, gyventojų pajamų mokesčio, įmokų į Garantinį fondą, valstybinio socialinio draudimo įmokų, mokesčio už aplinkos teršimą, pelno mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., 2012 m. birželio 22 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (4.65)-06-77-8 (I t., b. l. 27–40) (toliau – ir Patikrinimo aktas), patvirtintą Vilniaus AVMI 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. (4.65)-256-146 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (I t., b. l. 82–90), kuriame Vilniaus AVMI konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 58 straipsnio 1 dalį, 64 straipsnio 1 ir 9 dalis, 80 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 11 straipsnio 4 dalį, nes elgdamasis nesąžiningai, t. y. žinodamas, kad UAB „Saulės piramidė“, UAB „Audata“, IĮ „Atsipūsk“ ir UAB „Gvilė“, UAB „Arėsa“, UAB „Prelasta & Co“, UAB „LinToka“ ir UAB „Kediva“ realiai jokių paslaugų nesuteikė, siekdamas sumažinti mokėtiną į biudžetą pardavimo PVM ir apmokestinamąjį pelną, į apskaitos registrus įtraukė juridinės galios neturinčius dokumentus ir prisidėjo prie to, jog į biudžetą nebūtų mokamas PVM ir pelno mokestis. Todėl pareiškėjui papildomai apskaičiuota 95 176 Lt PVM, 51 429 Lt pelno mokesčio, 19 080 Lt PVM delspinigių, 4 058 Lt pelno mokesčio delspinigių, skirta 28 553 Lt (30 procentų) PVM ir 15 429 Lt (30 procentų) pelno mokesčio bauda. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus AVMI sprendimu, pateikė skundą VMI (MGK bylos I t., b. l. 18–21). VMI sprendimu Nr. 69-204 patvirtino Vilniaus AVMI sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo (I t., b. l. 41–50). Nesutikdamas su minėtu VMI sprendimu, pareiškėjas pateikė skundą MGK (MGK bylos I t., b. l. 2–5), kuri 2013 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. S-47(7-26/2013) patvirtino VMI sprendimą Nr. 69-204 (I t., b. l. 15–26).

Teismas vadovavosi PVMĮ 64 straipsnio 1 dalies ir PMĮ 11 straipsnio 1, 4 dalių normomis bei pažymėjo, jog, nors nacionaliniai teisės aktai tiesiogiai neįtvirtina sąlygų (atvejų, aplinkybių), kurioms esant apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, apibendrindama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, konstatavo, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į PVM atskaitą, jei, atsižvelgiant į objektyvius įrodymus, nustatomas vienas iš šių pagrindų: apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas arba apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime PVM srityje. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į minėtoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje taip pat pateiktą teisės taikymo aiškinimą dėl teisės į atskaitą paneigimo.

Pareiškėjo atstovas ir atsakovo atstovė teismo posėdyje patvirtino, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ūkinės operacijos realiai įvyko, t. y. paslaugos buvo suteiktos. Pareiškėjas iš esmės neginčijo aritmetinio mokesčių bei baudų ir delspinigių apskaičiavimo, tačiau nesutiko su faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu. Mokesčių administratorius nustatė, kad ginčijamų sandorių šalys, su kuriomis pareiškėjas sudarė sandorius, nesumokėjo į valstybės biudžetą PVM. Atsakovo teigimu, ginčijamas paslaugas atliko ne PVM sąskaitose faktūrose nurodyti subjektai, t. y. ginčijami sandoriai įvyko ne tokiomis aplinkybėmis, kurios nurodytos PVM sąskaitose faktūrose. Byloje ginčas kilo dėl to, ar buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodyti ūkio subjektai – UAB „Arėsa“, UAB „Prelasta & Co“, UAB „LinToka“, UAB „Kediva“, UAB „Saulės piramidė“, UAB „Audata“, UAB „Gvilė“ ir IĮ „Atsipūsk“ – pareiškėjui realiai teikė nurodytas paslaugas, taip pat dėl to, ar pareiškėjas, įformindamas ūkines operacijas su minėtais kontrahentais, mokestine prasme elgėsi sąžiningai. Taigi nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar, atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus, galima konstatuoti, kad pareiškėjas dalyvavo sukčiavime, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad įsigydamas paslaugas jis dalyvauja sandoryje, kuris sudaromas kitam asmeniui sukčiaujant PVM srityje. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 10 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Todėl byloje vertintinas tikrasis ūkinių operacijų turinys.

Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas į PVM atskaitą įtraukė UAB „Arėsa“ PVM sąskaitose faktūrose išskirtą PVM už statybos darbus kaimo turizmo komplekse (duomenys neskelbtini). Prie šios PVM sąskaitos faktūros buvo pateikta statybos rangos sutartis, atliktų darbų aktai, kasos pajamų orderių kvitai. Dokumentai pasirašyti UAB „Arėsa“ direktoriaus M. D. ir BUAB „Judėjimo kryptis“ direktoriaus D. G. Mokestinio patikrinimo metu D. G. nurodė, kad iš UAB „Arėsa“ įsigytus statybos darbus pardavė ūkininkui N. M. Teismas nenustatė pagrindo abejoti iš pareiškėjo paslaugas pirkusio ūkininko mokesčių administratoriui teiktais paaiškinimais, kuriuose jis nurodė, kad sutartyse su BUAB „Judėjimo kryptis“ nurodyti statybos darbai buvo atlikti BUAB „Judėjimo kryptis“ darbuotojų, neatsimena, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į jį dėl subrangovų samdos (MGK bylos I t., b. l. 119). Be to, pareiškėjas į PVM atskaitą įtraukė UAB „Arėsa“ PVM sąskaitose faktūrose išskirtą PVM už rekonstrukcijos ir statybos darbus Laisvės pr. 53, Vilniuje. Prie šios PVM sąskaitos faktūros buvo pateikta statybos rangos sutartis, atliktų darbų aktas, kasos pajamų orderių kvitai. Dokumentai pasirašyti UAB „Arėsa“ direktoriaus M. D. ir BUAB „Judėjimo kryptis“ direktoriaus D. G. Mokestinio patikrinimo metu D. G. nurodė, kad iš UAB „Arėsa“ įsigytus statybos darbus pardavė UAB „Avona“. Mokesčių administratorius nustatė, kad UAB „Arėsa“ ginčijamu laikotarpiu dirbo tik 3 asmenys. UAB „Arėsa“ vadovas M. D. patvirtino, kad jo vadovavimo laikotarpiu (nuo 2010 m. kovo 9 d. iki 2011 m. sausio mėn.) UAB „Arėsa“ jokios realios veiklos nevykdė ir jokių paslaugų pareiškėjui nesuteikė – buvo įforminti tik dokumentai, nurodė dokumentų pasirašymo aplinkybes (MGK bylos II t., b. l. 7). J. S. paaiškino, kad dirbo UAB „Arėsa“ staliumi, tačiau objektuose (duomenys neskelbtini), nebuvo. Trečia darbuotoja V. J. paaiškino, kad dirbo UAB „Arėsa“ teisininke (MGK bylos II t., b. l. 5–6).

Bendrovė taip pat į PVM atskaitą įtraukė pirkimo PVM, išskirtą UAB „Prelasta & Co“ neva už atliktus statybos darbus išrašytose PVM sąskaitose faktūrose. Tačiau mokesčių administratoriaus atlikto mokestinio patikrinimo metu surinkti duomenys patvirtina, kad faktiškai statybos paslaugų UAB „Prelasta & Co“ pareiškėjai nesuteikė, t. y. UAB „Prelasta & Co“ neturėjo pakankamai darbuotojų, galėjusių atlikti sutartyje nurodytos apimties statybos darbus (dirbo tik du darbuotojai) (MGK bylos II t., b. l. 3–4), be to, PVM sąskaitos faktūros, kasos pajamų orderiai yra pasirašyti įmonėje tuo metu jau nebedirbusio buvusio direktoriaus P. J., kuris, be kita ko, šių PVM sąskaitų faktūrų pasirašymo faktą apskritai neigia, paaiškino, kad įmonė realios veiklos nevykdė (MGK bylos I t., b. l. 181).

Dėl sandorių su UAB „Saulės piramidė“ mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog sutartyje dėl statybos darbų atlikimo tarp pareiškėjo ir UAB „Saulės piramidė“ pastarajai atstovavo UAB „Audata“ direktoriaus pavaduotojas J. J., kuris paaiškino, kad jam nesuteikta teisė sudarinėti ir pasirašinėti dokumentų, naudoti bendrovės antspaudo ir jis jokių dokumentų, susijusių su pareiškėju, nepasirašinėjo (MGK bylos I t., b. l. 149–150). 2010 m. lapkričio 4 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 087 už statybos darbus ir kasos pajamų orderiai pasirašyti UAB „Saulės piramidė“ vadybininko A. J., kuris paaiškino, kad apie pareiškėją nieko nežino, jokių sandorių su pareiškėju nėra buvę, o pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje, kasos pajamų orderiuose parašai yra ne jo (MGK bylos I t., b. l. 151–152). Mokesčių administratorius nustatė, kad ginčijamu laikotarpiu UAB „Saulės piramidė“ dirbo du darbuotojai, kurie negalėjo atlikti sutartyje nurodytų darbų.

Dėl UAB „LinToka“ PVM sąskaitų faktūrų patikrinimo metu nustatyta, kad jas pasirašė minėtoje bendrovėje direktoriumi jau nebedirbęs T. M., kuris paaiškino, kad formaliai ėjo UAB „LinToka“ direktoriaus pareigas, jokių veiksmų šios bendrovės vardu neatliko (MGK bylos II t., b. l. 37–39). Be to, kaip Patikrinimo akte nurodė Vilniaus AVMI, UAB „LinToka“ neturėjo darbuotojų, galinčių suteikti statybos paslaugas, o iš kitų juridinių asmenų stogo remonto darbų, kuriuos būtų galėjusi parduoti pareiškėjui, ji taip pat nepirko (MGK bylos II t., b. l. 34–36).

UAB „Audata“ direktorius E. J. savo paaiškinimuose nurodė, kad audito paslaugų pareiškėjui jo bendrovė nėra teikusi, iš pareiškėjo jokių pinigų UAB „Audata“ nėra gavusi. V. G. paaiškino, kad UAB „Audata“ administratoriaus padėjėju dirbo iki 2010 m. lapkričio mėnesio, pasinaudodamas UAB „Audata“ rekvizitais jis sukūrė (suklastojo) dokumentus, kuriuos pareiškėjas panaudojo savo buhalterinėje apskaitoje. Pasak V. G., pagal suklastotus dokumentus UAB „Audata“ pareiškėjui jokių audito paslaugų nesuteikė (MGK bylos I t., b. l. 142–144, 153–155).

Statybos rangos sandorių su UAB „Gvilė“ nevykdymą dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis faktą patvirtina tai, kad minėta bendrovė netgi neteikia statybos darbų paslaugų, jos pagrindinė veikla – didmeninė ir mažmeninė mėsos prekyba specializuotose parduotuvėse. Byloje yra UAB „Gvilė“ ir pareiškėjos sudaryta statybos rangos sutartis, lokalinė sąmata, PVM sąskaita faktūra, atliktų darbų aktas ir kasos pajamų orderio kvitai, tačiau mokestinio patikrinimo metu apklaustas V. G. paaiškino, kad BUAB „Judėjimo kryptis“ dirba jo draugas D. G., kuris paprašė suorganizuoti kokios nors įmonės oficialius dokumentus, kad galėtų pagrįsti patirtas išlaidas mokant darbuotojams nelegalius atlyginimus. V. G. buvo pažįstamas su UAB „Gvilė“ direktore L. P., kurią įkalbino, kad ši leistų įforminti UAB „Gvilė“ vardu dokumentus už tariamai atliktus statybos darbus pareiškėjui BUAB „Judėjimo kryptis“. L. P. sutiko įforminti dokumentus UAB „Gvilė“ vardu be jokio atlygio (MGK bylos I t., b. l. 131–141).

Patikrinimo akte taip pat nustatyta, kad sandorių su UAB „Kediva“ metu šioje bendrovėje dirbo tik 2 darbuotojai, atliktų darbų aktą už 2010 m. vasario mėn. bei du kasos pajamų orderius pasirašė įmonėje nedirbusi S. R.. Patikrinimui pateikti kasos pajamų orderių kvitai pasirašyti UAB „Kediva“ direktoriaus N. Š., kurio teigimu, jam dirbant įmonė vykdė statybų veiklą, tačiau darbuotojų, atliekančių statybinę veiklą, bendrovė neturėjo. Darbams atlikti buvo samdomi rangovai, tačiau kokios įmonės buvo samdomos statybos darbams atlikti pareiškėjo objekte, jis pasakyti negalėjo. Be to, piniginių lėšų judėjimas UAB „Kevida“ banko sąskaitoje nuo 2009 m. gruodžio 8 d. nevyko, o pati bendrovė veiklos nevykdo nuo 2010 m. vasario 28 d. (MGK bylos II t., b. l. 83, 84). Be to, Patikrinimo akte nurodyta, kad pagal mokestiniam patikrinimui pateiktus BUAB „Judėjimo kryptis“ dokumentus, susijusius su Druskininkuose vykdytais statybos darbais, nustatyta, kad statybos darbus, kuriuos BUAB „Judėjimo kryptis“ tariamai įsigijo iš UAB „Kediva“ pagal 2010 m. sausio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą, pareiškėjas jau buvo atlikęs 2009 m. spalio ir lapkričio mėn. UAB „Kediva“ įregistruota veikla – kitų transporto agentūrų veikla, įmonė 2010 m. birželio 18 d. išregistruota iš PVM mokėtojų registro kaip nevykdanti veiklos.

Dėl sandorių su IĮ „Atsipūsk“ ir jų pagrindu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, pajamų orderių kvitų patikrinimo metu nustatyta, kad pastarieji dokumentai įforminti netinkamai – kasos pajamų orderių kvitai su tuo pačiu numeriu, PVM sąskaitose faktūrose nenurodytos serijos. Be to, tiek IĮ „Atsipūsk“ vyr. buhalterė, tiek UAB „Audata“ darbuotojas G. B. paaiškinimuose teigė, jog sąskaitoje faktūroje, kasos pajamų orderiuose ir kituose pareiškėjo dėl sandorių su IĮ „Atsipūsk“ pateiktuose dokumentuose parašai yra ne jų. Taip pat V. G. paaiškino, kad pasinaudodamas IĮ „Atsipūsk“ rekvizitais jis sukūrė (suklastojo) dokumentus, kuriuos pareiškėjas panaudojo savo buhalterinėje apskaitoje. Pasak V. G., pagal suklastotus dokumentus IĮ „Atsipūsk“ pareiškėjui jokių paslaugų nesuteikė, darbų neatliko (MGK bylos I t., b. l. 130, 142–144, 146–147).

Nustatęs, kad nagrinėjamu atveju PVM nebuvo sumokėtas, paslaugas teikė ne PVM sąskaitose faktūrose nurodyti subjektai, teismas pripažino, jog ginčo paslaugų teikėjai sukčiavo PVM srityje sudarydami paslaugų teikimo sandorius su pareiškėju, t. y. pareiškėjas dalyvavo sandoriuose, kurie sudaryti kitiems asmenims sukčiaujant PVM srityje. Kadangi ginčijami paslaugų teikimo sandoriai yra susiję su sukčiavimu PVM, būtina nustatyti, ar pareiškėjas veikė sąžiningai ir ėmėsi visų priemonių, kurių imtis iš jo gali būti pagrįstai reikalaujama, kad įsitikintų, jog vykdomais sandoriais jis nėra įtrauktas į sukčiavimą PVM srityje (LVAT 2013 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-996/2013).

Teismas vertino kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, kad patikrinimo išvados yra sąlygotos prieštaringų trečiųjų asmenų paaiškinimų, bei atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju buvo įvertinta aplinkybių visuma, įskaitant ir sandoriuose nurodytų asmenų teiktus paaiškinimus, kurie papildo ir patvirtina objektyvius įrodymus. Aplinkybė, kad pareiškėja formaliai paskyrė darbų vadovus prižiūrėti darbų atlikimą (MGK bylos I t., b. l. 22–27), nepatvirtina, jog darbai buvo atlikti PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis sąlygomis jose nurodytų subjektų. Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (MGK bylos I t., b. l. 28–37) patvirtina, jog darbai atlikti, tačiau taip pat nepatvirtina fakto, kad juos atliko PVM sąskaitose faktūrose nurodyti subjektai. Pareiškėjo atstovas MGK posėdyje negalėjo paaiškinti, kokiu tikslu buvo užsakytas pareiškėjo auditas ir kokios rūšies auditas buvo atliktas (MGK bylos II t., b. l. 127–130). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas savo sąžiningumą ginčijamuose sandoriuose grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodydamas konkrečių aplinkybių.

Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjo kontrahentai neturėjo darbuotojų, galėjusių atlikti pareiškėjo neva pirktus statybos darbus. Priešingai, ūkininko N. M. paaiškinimai, sutartyje su UAB „Kediva“ nurodyti Druskininkuose atlikti darbai ir kitos byloje nustatytos aplinkybės (MGK posėdyje pareiškėjo atstovas nurodė, kad pareiškėjas turi apie 80 darbuotojų) rodo, kad pats pareiškėjas turėjo reikiamus išteklius atlikti rangos sutartyse nurodytus darbus ir galbūt juos pats ir atliko. Teismo vertinimu, pareiškėjas, sudarydamas sandorius, elgėsi nerūpestingai ir netikrino informacijos apie savo kontrahentus, nesiėmė veiksmų įsitikinti, ar įmonės galės atlikti statybos darbus. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių tikrąjį ūkinių operacijų turinį, tikruosius jų subjektus ir tai, kad jis buvo pakankamai rūpestingas, bent minimaliai, vadovaudamasis paprasčiausia verslo logika, domėjosi sandorių partnerių veiklos teisėtumu ir su šia veikla susijusio PVM sumokėjimu. Teismas pažymėjo, kad analogiškas pareiškėjo elgesys, t. y. nesidomėjimas asmenų, sudarančių sandorius, tapatybe, nesidomėjimas kito ūkio subjekto pajėgumais suteikti perkamas paslaugas ir pan., pasireiškė ne vienu, o daugeliu atvejų.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas vertino, jog pareiškėjo elgesys negali būti pripažintas sąžiningu, nes Bendrovė žinojo (turėjo žinoti), kad įmonės realiai sutartyse nurodytų darbų neatliks ir nesumokės PVM, t. y. administracinėje byloje esančių faktinių duomenų visiškai pakanka pagrįsti pareiškėjos nesąžiningumą.

Teismas, remdamasis bylos faktiniais duomenimis, konstatavo, kad nors nepaneigta aplinkybė, jog realus paslaugų teikimas visgi įvyko, tačiau bylos medžiaga vienareikšmiškai patvirtina aplinkybę, kad paslaugų teikimas įvyko ne ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis sąlygomis, t. y. ne tarp šiose sąskaitose nurodytų subjektų. Kadangi bylos medžiaga yra paneigta aplinkybė, jog PVM sąskaitose faktūrose nurodyti duomenys atspindi tikrąjį ūkinių operacijų turinį, jomis remtis nėra jokio teisinio pagrindo (PVMĮ 64 str. 9 d. 1 p.). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė savo teiginių dėl aptartų ūkinių operacijų realumo, t. y. kad jos įvyko PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis aplinkybėmis, bei savo sąžiningumo, o byloje surinkti įrodymai paneigia šiuos pareiškėjo teiginius bei atitinkamai patvirtina atsakovo išvadas dėl mokestinės prievolės atsiradimo. Vien PVM sąskaitų faktūrų egzistavimas negali paneigti surinktų faktinių duomenų dėl neteisėto siekio pasinaudoti teise į PVM atskaitą. Todėl yra pakankamas pagrindas teigti, kad pareiškėjas, elgdamasis nepakankamai rūpestingai ir atidžiai, kaip to reikalaujama veikiant tokioje srityje kaip statyba, dalyvavo sukčiavime. Nustatyta aplinkybė riboja apmokestinamojo asmens (BUAB „Judėjimo kryptis“) teisę į PVM atskaitą. Mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjas neteisingai deklaravo 2010 m. sąnaudas (deklaravo 1 089 985 Lt sąnaudų vietoj realiai patirtų 747 126 Lt sąnaudų) ir apskaičiavo apmokestinamąjį pelną (apskaičiavo 3 978 Lt apmokestinamąjį pelną vietoj tikrojo 346 837 Lt apmokestinamojo pelno), todėl, atsižvelgęs į sumažintas sąnaudas, pagrįstai įpareigojo BUAB „Judėjimo kryptis“ sumokėti pelno mokesčio skirtumą. Taip pat teismas sprendė, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjui skaičiavo delspinigius ir pagal MAĮ 139 straipsnio 1 dalį paskyrė vidutinio dydžio (30 procentų) PVM ir pelno mokesčio baudas.

Remdamasis nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad teritorinis, centrinis mokesčių administratorius ir MGK teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstus sprendimus, kurių keisti ar naikinti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl skundžiamus MGK 2013 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. S-47(7-26/2013), VMI 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 69-204 ir Vilniaus AVMI 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-146 pripažino teisėtais ir pagrįstais, o pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas BUAB „Judėjimo kryptis“, atstovaujama UAB „Avere“, (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 53–56), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Skundžiamo teismo sprendimo motyvai dėl pareiškėjo nesąžiningumo prieštarauja Europos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) jurisprudencijoje nurodytiems argumentams. Teismo logika, pareiškėjas privalo įrodyti, kad darbų vykdytojas turėjo legalų šaltinį (teisėtai pasamdytus darbuotojus, subrangovus ar pan.) darbams ar paslaugoms atlikti. Tačiau ETT praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad vertinant mokesčių mokėtojo sąžiningumą negali būti reikalaujama imtis neprotingų ir neproporcingų priemonių sutarties partnerio veiklos teisėtumui nustatyti (ETT 2006 m. gegužės 11 d. sprendimas byloje C-384/04 Commissioners of Customs & Exice, Attorney General prieš Federation of Technological Industries). ETT 2000 m. birželio 29 d. preliminariame nutarime Nr. C-455/98 pažymėjo, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, fiskalinio neutralumo principas draudžia bet kokį bendro pobūdžio skirtumą tarp teisėtų ir neteisėtų sandorių. Apelianto nuomone, skundžiamame teismo sprendime nurodyti argumentai taip pat prieštarauja ir galiojantiems teisės aktams bei jų aiškinimo ir taikymo praktikai. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A14-449/07 pabrėžė, kad PVM teisiniuose santykiuose veikia fiskalinio neutralumo principas, kurio esmė ta, kad visos prekės ir paslaugos turi būti apmokestinamos vienodomis sąlygomis, nepriklausomai nuo to, ar jos teisėtai pateko į rinką.

2. Nors šioje byloje teismas pripažino, jog nepaneigta aplinkybė, kad realus paslaugų teikimas visgi įvyko, tačiau šio fakto visiškai nevertino ir nepagrįstai laikė jį bereikšmiu. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad tyrimo metu nenustatyta, jog jis pats būtų galėjęs atlikti tam tikrus statybos darbus, ar turėjęs reikiamus specialistus parašyti audito išvadą, ar suteikti kitas paslaugas, nebuvo apklausti įmonėje dirbantys darbuotojai. Taip pat nenustatyta, kad Bendrovė būtų bausta už nelegalius darbuotojus.

3. Apeliantas pažymi, kad nesiėmė paslaugų teikėjų kontrolės ar tikrinimo, kadangi požymių, leidžiančių įtarti, jog yra pažeidimų ar sukčiaujama, nebuvo pakankamai, pirmiausia dėl to, kad užsakyti darbai ir paslaugos buvo laiku suteikti, nors, kaip vėliau paaiškėjo, kai kurie darbai buvo atlikti nevisai tinkamai. Apelianto sąžiningumą patvirtinta ir tas faktas, kad sutarčių įvykdymui jis buvo paskyręs konkrečius darbuotojus (darbų vadovus), kurie buvo atsakingi už pasirašytų sutarčių įvykdymą. Iš paskirtų atsakingų asmenų apeliantas nebuvo gavęs pagrįstų abejonių dėl paslaugų teikėjų galimo sukčiavimo.

4. Teismas nepagrįstai nurodo, kad Bendrovė sudarydama sandorius net minimaliai nesivadovavo verslo logika. Apelianto manymu, toks teiginys yra nepagrįstas, kadangi beveik visos nurodytos įmonės nereikalavo sumokėti avanso už paslaugas, išskyrus UAB „Saulės piramidė“, kas Bendrovei buvo ekonomiškai itin naudinga, pateiktų paslaugų kainos įvertinimas ne tik visiškai atitiko to meto paslaugų kainas, bet kainos buvo dar ir patrauklesnės ekonominiu požiūriu.

5. Atsakovas tyrimo metu nebandė atskleisti sandorių sudarymo ekonominio, teisinio konteksto, tyrimo metu nebuvo nustatyti asmeniniai sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšiai. Todėl atsakovas ir teismas neturėjo jokių galimybių nustatyti ir nenustatė, kad Bendrovė galbūt sukčiavo, piktnaudžiavo ar žinojo, ar turėjo žinoti, jog dalyvauja sukčiavime. Tai dar kartą patvirtina, kad teismas neįvertino visų aplinkybių ir įrodymų, nors visų aplinkybių ir įrodymų tinkamo vertinimo būtinumas yra aptartas ir teismų praktikoje (LVAT 2012 m. gruodžio 11 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. A442-2756/2012).

Apeliantas taip pat pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą priteisti iš atsakovo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka BUAB „Judėjimo kryptis“ patirtas 231,70 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 14,48 Eur sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinio skundo padavimą ir 217,21 Eur užmokestis teisininkui už apeliacinio skundo surašymą (II t., b. l. 79).

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 68–77) atsakovas pažymi, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo galimybę žinoti, jog UAB „Arėsa“, UAB „Prelasta & Co“, UAB „LinToka“, UAB „Kediva“, UAB „Saulės piramidė“, UAB „Audata“, UAB „Gvilė“ ir IĮ „Atsipūsk“ nesumokės į biudžetą PVM sąskaitose faktūrose išskirto PVM, kadangi realiai pareiškėjui paslaugų neatliko, o tik buvo surašyti dokumentai – PVM sąskaitos faktūros, kasos pajamų orderiai, statybos rangos sutartys, atliktų darbų aktai, – jais buvo siekiama įteisinti ūkines operacijas, kurios vyko ne tokiomis sąlygomis, kokios atvaizduotos buhalterinės apskaitos dokumentuose, ir taip sumažinti mokėtiną į biudžetą pardavimo PVM ir apmokestinamąjį pelną.

Tai įrodo patikrinimo metu nustatytos aplinkybės ir surinkti įrodymai. Iš pateiktų įrodymų bei aplinkybių visumos matyti, kad UAB „Arėsa“, UAB „Saulės piramidė“, UAB „Prelasta & Co“, UAB „LinToka“, IĮ „Atsipūsk“, UAB „Audata“, UAB „Gvilė“, UAB „Kediva“ neturėjo reikiamų materialinių ir fizinių resursų (išteklių) ekonominei veiklai vykdyti (darbuotojų), byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad jos savo veiklai būtų pasitelkusios kitus asmenis, todėl minėtos bendrovės objektyviai negalėjo teikti paslaugų pareiškėjui.

Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, jog kai kurių bendrovių išrašytose PVM sąskaitose faktūrose pasirašę direktoriai realiai bendrovėse nedirbo arba buvo įdarbinti fiktyviai tik tam, kad pasirašytų buhalterinės apskaitos dokumentus, o bendrovės nesumokėjo pardavimo PVM, kuris turėjo būti gautas už pareiškėjui suteiktas paslaugas. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamomis ūkinėmis operacijomis buvo arba galėjo būti piktnaudžiaujama (sukčiaujama) PVM atžvilgiu, o tokios teisinės situacijos konstatavimas suponuoja pareiškėjo pareigą įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį.

Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių daryti priešingą, nei 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-256-146 padaryta, išvadą, o apsiribojo abstrakčiais, naujais įrodymais neparemtais paaiškinimais dėl sandorių su minėtomis įmonėmis aplinkybių. Atsakovo teigimu, VMI sprendimas priimtas pagrįstai, įvertinus informacinių duomenų bazių duomenis (pvz., IMIS SODRA, Gyventojų duomenų registro), VMI iš kitų asmenų gautą informaciją (pvz., Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos dėl pareiškėjo sandorių su UAB „Kediva“, Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos dėl N. Š.), FNTT ikiteisminio tyrimo metu surinktą informaciją, atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių ir faktų visetą, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog patikrinimo išvados yra sąlygotos prieštaringų trečiųjų asmenų paaiškinimų, o ne jo pateiktų įrodymų.

Atsakovas pažymi, jog mokesčių administratorius nereikalauja neprotingų priemonių sutarties partnerio veiklos neteisėtumui nustatyti, t. y. imtis specialioms tarnyboms paskirtų operatyvinės veiklos funkcijų, tačiau bent minimalius veiksmus, susijusius su ūkinės operacijos subjekto veiklos teisėtumu, gali atlikti. Todėl visiškas nesidomėjimas kontrahentų veikla (pvz., ar sandorių sudarymo dokumentus pasirašo ten dirbantys asmenys) ir jų galimybe atlikti paslaugas legaliu būdu, atsakovo nuomone, prieštarauja sąžiningo, rūpestingo ir apdairaus verslo subjekto modus operandi (veikimo būdui).

Papildomai atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde cituojama ETT praktika, pagal kurią fiskalinio neutralumo principas draudžia bet kokį bendro pobūdžio skirtumą tarp teisėtų ir neteisėtų sandorių. Tačiau šioje administracinėje byloje ginčas vyksta ne dėl to, jog mokesčių administratorius pažeistų šį principą, t. y. ne dėl to, kad mokesčių administratorius teigtų, jog sudarytų sandorių pagrindu darbai atlikti neteisėtais būdais, o iš visų aplinkybių visumos darydamas išvadą, jog subrangovai apskritai jokių darbų neatliko. Todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad mokesčių administratorius daro skirtumą tarp teisėtų ir neteisėtų veiksmų.

Atsakovo vertinimu, tiek VMI, tiek MGK, tiek teismas tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiąsias ir proceso teisės normas, todėl priėmė pagrįstus sprendimus, kurių naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime (II t., b. l. 67) palaiko VMI atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus ir prašo apeliacinio skundo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl MGK 2013 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. S-47(7-26/2013), VMI 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 69-204 ir Vilniaus AVMI 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. (4.65)-256-146, kuriais pareiškėjas įpareigotas sumokėti į biudžetą apskaičiuotus mokesčius: 95 176 Lt PVM, 51 429 Lt pelno mokestį, 19 080 Lt PVM delspinigių, 4 058 Lt pelno mokesčių delspinigių, 28 553 Lt PVM baudos ir 15 429 Lt pelno mokesčio baudos.

Tokios pozicijos vietos mokesčių administratorius ir mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos iš esmės laikėsi nustačiusios, jog pareiškėjas, įsigydamas paslaugas iš UAB „Arėsa“, UAB „Prelasta & Co“, UAB „LinToka“, UAB „Kediva“, UAB „Saulės piramidė“, UAB „Audata“, UAB „Gvilė“ ir IĮ „Atsipūsk“, žinojo arba turėjo žinoti, kad paminėtos bendrovės nesumokės į biudžetą PVM sąskaitose faktūrose išskirto PVM.

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu vertinimu, teigia, kad mokesčių administratorius, nesurinkęs pakankamai įrodymų, nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad, įsigydamas paslaugas, jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje.

Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 64 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi atitinkamą PVM sąskaitą faktūrą. Turimoje PVM sąskaitoje faktūroje ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas kaip prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Turima PVM sąskaita faktūra privalo atitikti visus šio įstatymo ir kitų jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimus. To paties straipsnio 9 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus. Taigi darytina išvada, jog įstatymas nustato atvejus, kad net ir formaliuosius reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros tam tikrais atvejais gali nesuteikti teisės mokesčių mokėtojui atskaityti pirkimo PVM.

Atkreiptinas dėmesys, kad nacionaliniai teisės aktai tiesiogiai neįtvirtina atvejų, kada mokesčių mokėtojo teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama, tačiau Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, jog mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Šiuo aspektu išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, apibendrindama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, konstatavo, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei, atsižvelgiant į objektyvius įrodymus, nustatoma, kad: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant arba 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje, arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas ir apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime PVM srityje yra vienas nuo kito turinio prasme besiskiriantys atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius įrodinėjo ir vertino būtent vieną iš minėtų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nurodomų – PVM atskaitą ribojančių – aplinkybių, t. y. pareiškėjo žinojimą / turėjimą žinoti (sąžiningumą), kad jis, įsigydamas paslaugas, dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje. Šiuo klausimu prieš tai paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad tokiu, koks yra susiklostęs nagrinėjamoje byloje, atveju yra privalu įrodyti šias sąlygas: 1) jog prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM; 2) jog asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo / turėjo žinoti apie aplinkybes, nurodytas pirmojoje sąlygoje. Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta. Minėtą teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius. Ji gali būti konstatuota tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį; sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą; taip pat pirkėjo ir pardavėjo veiksmus, turimus skolinius įsipareigojimus tiek sandorių metu, tiek iki ir po jų sudarymo; atsiskaitymo už sandorius formas; tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį; teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius ir pan.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad sutinka su mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų vertinimu, jog statybos darbų paslaugas pareiškėjui suteikė ne PVM sąskaitose faktūrose nurodyti ūkio subjektai – UAB „Arėsa“, UAB „Prelasta & Co“, UAB „LinToka“, UAB „Kediva“, UAB „Saulės piramidė“, UAB „Audata“, UAB „Gvilė“ ir IĮ „Atsipūsk“, t. y. ginčijami sandoriai įvyko ne tokiomis aplinkybėmis, kurios nurodytos PVM sąskaitose faktūrose, paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, o pareiškėjas apie tai žinojo (turėjo žinoti), t. y. buvo nesąžiningas. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro išsamiai įvertinusi ir išanalizavusi byloje pateiktus įrodymus bei mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes, tarp jų:

1) Liudytojų parodymus:

- UAB „Arėsa“ vadovas M. D. patvirtino, kad jo vadovavimo laikotarpiu (nuo 2010 m. kovo 9 d. iki 2011 m. sausio mėn.) UAB „Arėsa“ jokios realios veiklos nevykdė ir jokių paslaugų pareiškėjui nesuteikė (MGK byla, t. II, b. l. 7; UAB „Arėsa“ darbuotojų parodymai liudija apie tai, jog jokių darbų pareiškėjui jie neatliko (MGK byla t. II, b. l. 5–6, 118; t. I, b. l. 83);

- UAB „Prelasta & Co“ buvęs direktorius paaiškino, kad PVM sąskaitų faktūrų išrašymo metu bendrovė realios veiklos nevykdė (MGK byla, t. I, b. l. 181);

- UAB „Saulės piramidė“ atstovavo UAB „Audata“ direktoriaus pavaduotojas J. J., kuris paaiškino, kad jam nebuvo suteikta teisė sudarinėti ir pasirašinėti dokumentų, naudoti bendrovės antspaudo, ir jis jokių dokumentų, susijusių su pareiškėju, nepasirašinėjo (MGK byla, t. I, b. l. 149–150);

- 2010 m. lapkričio 4 d. PVM sąskaita faktūra ir kasos pajamų orderiai pasirašyti UAB „Saulės piramidė“ vadybininko A. J., kuris paaiškino, kad apie pareiškėją nieko nežino, jokių sandorių su pareiškėju nebuvo sudaryta, o pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje, kasos pajamų orderiuose parašai yra ne jo (MGK byla, t. I, b. l. 151–152);

- UAB „Audata“ direktorius E. J. savo paaiškinimuose nurodė, kad audito paslaugų pareiškėjui neteikė (MGK byla, t. I, b. l. 153–155);

- V. G. paaiškino, kad UAB „Audata“ administratoriaus padėjėju dirbo iki 2010 m. lapkričio mėn., pasinaudodamas UAB „Audata“ rekvizitais jis sukūrė (suklastojo) dokumentus, kuriuos pareiškėjas panaudojo savo buhalterinėje apskaitoje, pažymėjo, kad pagal suklastotus dokumentus UAB „Audata“ pareiškėjui jokių audito paslaugų nesuteikė (MGK byla, t. I, b. l. 142–144). V. G. taip pat paaiškino, kad buvo pažįstamas su UAB „Gvilė“ direktore L. P., kurią įkalbino, jog ji leistų įforminti UAB „Gvilė“ vardu dokumentus už neva atliktus statybos darbus pareiškėjui (MGK byla, t. I, b. l. 131–141), taip pat paaiškino, kad, pasinaudodamas IĮ „Atsipūsk“ rekvizitais, sukūrė (suklastojo) dokumentus, kuriuos pareiškėjas panaudojo savo buhalterinėje apskaitoje (MGK byla, t. I, b. l. 130, 142–144, 146–147);

2) Nustatytas faktines aplinkybes, kad tam tikros PVM sąskaitos faktūros buvo pasirašytos neįgaliotų asmenų arba suklastotos:

- UAB „Prelasta & Co“ PVM sąskaitos faktūros, kasos pajamų orderiai pasirašyti bendrovėje tuo metu nebedirbusio direktoriaus P. J., kuris atitinkamų PVM sąskaitų faktūrų pasirašymo faktą neigė bei paaiškino, kad bendrovė realios veiklos nevykdė (MGK byla, t. I, b. l. 181);

- Sutartyje dėl statybos darbų atlikimo tarp pareiškėjo ir UAB „Saulės piramidė“ pastarajai bendrovei atstovavo UAB „Audata“ direktoriaus pavaduotojas J. J., kuris paaiškino, kad dokumentų, susijusių su pareiškėju, nepasirašinėjo (MGK bylos t. I, b. l. 149–150);

- UAB „LinToka“ PVM sąskaitas faktūras pasirašė minėtoje bendrovėje direktoriumi jau nebedirbęs T. M., kuris paaiškino, kad tik formaliai ėjo UAB „LinToka“ direktoriaus pareigas, jokių veiksmų šios bendrovės vardu neatliko (MGK byla, t. II, b. l. 37–39);

- V. G., pasinaudodamas IĮ „Atsipūsk“ rekvizitais, sukūrė (suklastojo) dokumentus, kuriuos pareiškėjas panaudojo savo buhalterinėje apskaitoje (MGK byla t. I, b. l. 140, 142–144, 146–147);

- IĮ „Atsipūsk“ vyr. buhalterė, UAB „Audata“ darbuotojas G. B. paaiškinimuose teigė, jog PVM sąskaitoje faktūroje, kasos pajamų orderiuose ir kituose pareiškėjo dėl sandorių su IĮ „Atsipūsk“ pateiktuose dokumentuose parašai yra ne jų (MGK byla, t. I, b. l. 142–144, 146–147);

3) Mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, kad kai kurios iš PVM sąskaitose faktūrose nurodytų bendrovių neturėjo jokių organizacinių, materialinių ir kitų išteklių, jog galėtų realiai vykdyti kokią nors veiklą, būtent:

- UAB „Arėsa“ turėjo tik 3 darbuotojus, iš kitų bendrovių statybos paslaugų neįsigijo (t. I, b. l. 83);

- UAB „Prelasta & Co“ neturėjo pakankamai darbuotojų (dirbo tik du darbuotojai, MGK byla, t. II, b. l. 3–4);

- UAB „LinToka“ neturėjo darbuotojų, galinčių suteikti statybos paslaugas, o iš kitų juridinių asmenų stogo remonto darbų bendrovė taip pat nepirko (MGK byla, t. II, b. l. 34–36);

- UAB „Gvilė“ neteikia statybos darbų paslaugų, jos pagrindinė veikla – didmeninė ir mažmeninė mėsos prekyba specializuotose parduotuvėse (MGK byla, t. I, b. l. 131–141);

- Piniginių lėšų judėjimas UAB „Kediva“ banko sąskaitoje nuo 2009 m. gruodžio 8 d. nevyko, pati bendrovė veiklos nevykdė nuo 2010 m. vasario 28 d. (MGK byla, t. II, b. l. 83, 84);

4) Aplinkybes, jog, kaip įtariama, tam tikrus statybos darbus pareiškėjas atliko pats:

- Patikrinimo akte nurodyta, kad pagal mokestiniam patikrinimui pateiktus pareiškėjo dokumentus, susijusius su Druskininkuose vykdytais statybos darbais, nustatyta, jog statybos darbus, kuriuos pareiškėjas galbūt įsigijo iš UAB „Kediva“ pagal 2010 m. sausio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą, pareiškėjas jau buvo atlikęs 2009 m. spalio ir lapkričio mėn. (t. I, b. l. 27–40);

- ūkininkas N. M. nurodė, kad sutartyse pareiškėju aptarti statybos darbai buvo atlikti pareiškėjo darbuotojų, liudytojas neatsiminė, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į jį dėl subrangovų samdos (būtent – UAB „Arėsa“) (MGK byla, t. I, b. l. 119);

- pareiškėjo vidutinis samdomų darbuotojų skaičius aktualiu laikotarpiu buvo 22, pareiškėjas nuomojosi įrankius, pirko įvairias statybines medžiagas, darbo drabužius ir pan. (t. I, b. l. 37).

Atsižvelgusi aptartas ir išanalizuotas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje neabejotinai įrodyta viena iš dviejų kumuliatyvių sąlygų, paneigiančių pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, – jog paslaugų teikėjai sukčiavo PVM, t. y. kad pareiškėjo kontrahentai – UAB „Arėsa“, UAB „Prelasta & Co“, UAB „LinToka“, UAB „Kediva“, UAB „Saulės piramidė“, UAB „Audata“, UAB „Gvilė“ ir IĮ „Atsipūsk“ – neatliko ginčo apskaitos dokumentuose įformintų ūkinių operacijų. Iš esmės ši išvada lemia, jog paminėtų bendrovių vardu analizuojamais atvejais paslaugas teikė nenustatyti asmenys, sukčiaujantys PVM.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į fiskalinio neutralumo principą, išplėtotą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, draudžiantį bet kokį bendro pobūdžio skirtumą tarp teisėtų ir neteisėtų sandorių. Pareiškėjas iš esmės siekia pabrėžti, kad jo teisė į PVM atskaitą neturėtų būti paneigta net ir tuo atveju, jei ji kyla iš neteisėtai suteiktų paslaugų (pvz., statybos darbus atliko nelegalūs darbuotojai). Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje sprendžiamas klausimas ir pareiškėjui teisė į PVM atskaitą yra paneigta ne dėl to, kad paslaugos suteiktos neteisėtu būdu, tačiau dėl to, jog pareiškėjui paslaugos buvo suteiktos ne PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis aplinkybėmis, t. y. UAB „Arėsa“, UAB „Prelasta & Co“, UAB „LinToka“, UAB „Kediva“, UAB „Saulės piramidė“, UAB „Audata“, UAB „Gvilė“ ir IĮ „Atsipūsk“ pareiškėjui paslaugų nesuteikė, o pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie šias aplinkybes (šiuo aspektu, žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556 - 2327/2011).

Vertinant antrąją sąlygą – jog asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo / turėjo žinoti apie kontrahentų sukčiavimą PVM – paneigiančią pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisykles.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad nustačius, jog ūkinės operacijos (kai ji realiai yra įvykusi) turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose, tai mokesčių administratoriui sudaro pagrįstą pagrindą manyti, kad šiomis ūkinėmis operacijomis buvo arba galėjo būti piktnaudžiaujama (sukčiaujama) PVM bei reikalauti iš pirkėjo įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį: duomenis, apie tikrąjį ūkinės operacijos subjektą, suteikusį jam prekes ir / ar paslaugas, ir kitas reikšmingas aplinkybes bei įrodyti, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti, jog, įsigydamas prekes, jis dalyvavo į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje. Šios teisiškai reikšmingos aplinkybės šalių gali būti įrodinėjamos bei paneigiamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl šie klausimai, ar pirkėjas turi teisę, ar ne į PVM atskaitą, priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių ir joje surinktų įrodymų visumos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1097/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-550/2010; 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-721/2010 ir kt.).

Pareiškėjas teigia, kad jo sąžiningumą ir rūpestingumą nagrinėjamu atveju patvirtina aplinkybė, jog subrangos darbams prižiūrėti buvo skiriami bendrovės darbuotojai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su MGK išvada, jog minėta aplinkybė kitų byloje esančių įrodymų kontekste nepatvirtina fakto, kad darbus atliko minėtų bendrovių darbuotojai, veikiau, teisėjų kolegijos vertinimu, liudija patį faktą, kad darbai buvo atliekami. Tą pačią išvadą galima daryti ir įvertinus antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą (MGK byla, t. I, b. l. 28–37), kuris patvirtina, kad darbai atlikti, tačiau neleidžia spręsti apie tai, kas šiuos darbus atliko. Priešingai – kaip matyti iš anksčiau nurodytų byloje nustatytų faktinių aplinkybių, UAB „Arėsa“, UAB „Prelasta & Co“, UAB „LinToka“, UAB „Kediva“, UAB „Saulės piramidė“, UAB „Audata“, UAB „Gvilė“ ir IĮ „Atsipūsk“ paslaugų pareiškėjui neteikė.

Pareiškėjas taip pat tvirtina, jog audito paslaugų suteikimą patvirtina audito išvada. Tačiau pareiškėjo atstovas MGK posėdyje negalėjo paaiškinti, kokiu tikslu buvo užsakytas pareiškėjo auditas ir kokios rūšies auditas buvo atliktas, sutartyje dėl audito nurodyta audito ataskaita apskritai nebuvo pateikta (MGK byla, t. II, b. l. 127–130, 142). Be to, aplinkybę, jog UAB „Audata“ teikė audito paslaugas pareiškėjui paneigia anksčiau aptartas V. G. paaiškinimas, kad jis, pasinaudodamas UAB „Audata“ rekvizitais, sukūrė (suklastojo) dokumentus, kuriuos pareiškėjas panaudojo savo buhalterinėje apskaitoje (MGK byla, t. I, b. l. 142–144).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad nors įstatymai tiesiogiai ir nenustato mokesčio mokėtojo pareigos kontroliuoti kontrahento veiklos, tikrinti jo išrašomų dokumentų tikrumo, tačiau tokia pareiga kyla iš pačios mokesčių mokėjimo prievolės teisingai mokėti mokesčius ir sandorių sudarymo nuostatų, apibrėžtų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normose. Priešingu atveju, mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės PVM mokesčio, elgiasi nesąžiningai ir prisiima riziką dėl mokėtinų į valstybės biudžetą mokesčių dydžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1217/2012).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, kad analogiškas pareiškėjo elgesys (kvestionuojamos su 8 ūkio subjektų vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros), t. y. nesidomėjimas asmenų, sudarančių sandorius, tapatybe, kito ūkio subjekto pajėgumais suteikti perkamas paslaugas ir pan., pasireiškė ne vienu, o daugeliu atvejų. Šios aplinkybės savaime kelia abejonių pareiškėjo, kaip statybų verslu užsiimančio subjekto, sąžiningumu. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti), kad paslaugas teikia ne kvestionuojamose PVM sąskaitose faktūrose nurodyti asmenys, sukčiaujantys PVM. Papildomai šią išvadą patvirtina byloje pateikti įrodymai, jog dalį paslaugų, neva pirktų iš atitinkamų subrangovų, pareiškėjas galbūt atliko pats, bei pareiškėjo vadovo asmeniniai ryšiai su V. G., kuris, vadovaujantis jo paties teiktais parodymais, klastojo buhalterinės apskaitos dokumentus (MGK byla, t. I, b. l. 140).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė savo teiginių – dėl aptartų ūkinių operacijų realumo, t. y., jog jos įvyko PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis aplinkybėmis, bei savo sąžiningumo, jog jis nežinojo (negalėjo žinoti apie kontrahentų sukčiavimą PVM), o byloje surinkti įrodymai paneigia šiuos pareiškėjo teiginius bei atitinkamai patvirtina mokesčių administratoriaus išvadas dėl mokestinės prievolės atsiradimo.

Vadovaudamasi aptartais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė išsamų, teisingą ir pagrįstą sprendimą, todėl šis sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Judėjimo kryptis“, atstovaujamos uždarosios akcinės bendrovės „Avere“, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas