A-525-250-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-250/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00465-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kristroma“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Kristroma“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2013 m. sausio 11 d. nutarimą Nr. ATK2-06/13.

Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamu nutarimu jam buvo paskirta 1 250 Lt bauda už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Alkoholio kontrolės įstatymas, AKĮ) 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą dėl to, kad 2012 m. gruodžio 2 d. apie 22.50 val. UAB „Kristroma“ priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, barmenė D. Č. pirkėjui R. J. pardavė uždarytą 0,5 l talpos, 1,80 Lt vertės alaus „Brok Sambor“ skardinę, kurią pirkėjas išsinešė iš baro. Pareiškėjo skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Skundžiamas nutarimas buvo priimtas praleidus AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatytą naikinamąjį vieno mėnesio terminą. Pagal AKĮ 35 straipsnio 2 dalį teisiškai reikšmingas faktas, nuo kurio pradedamas skaičiuoti vieno mėnesio terminas, per kurį institucija turi išnagrinėti bylą ir, esant pagrindui, skirti baudą susietas su pažeidimo nustatymo diena. Sąvoka „pažeidimo nustatymo diena“ laikytina diena, kai kompetentinga taikyti AKĮ 34 ir 35 straipsnių nuostatas kontrolės institucija pagal turimą informaciją (medžiagą) galėjo ir turėjo suvokti, kad galimai yra padarytas atitinkamas AKĮ pažeidimas.

Kompetentingos taikyti AKĮ 34 ir 35 straipsnių nuostatas kontrolės institucijos yra numatytos AKĮ 34 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamame nutarime nurodytu atveju tyrimą pradėjo ir visą reikšmingą informaciją surinko policija – Kauno apskrities VPK Kauno miesto Centro PK VPS Centro PN (toliau – ir Policija). Tokiu būdu AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. gruodžio 6 d., nes būtent šią dieną buvo nustatytos visos pagrindinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas Departamento nutarimas.

Vėliau jokios papildomos ir reikšmingos informacijos nebuvo gauta. Tokiu būdu vieno mėnesio terminas baigėsi 2013 m. sausio 6 d. ir nutarimo priėmimo metu (2013 m. sausio 11 d.) tikrai buvo pasibaigęs. Policijos surinktos medžiagos perdavimas Departamentui negali būti pagrindas AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino skaičiavimui iš naujo. Jeigu būtų pripažinta, kad skundžiamo nutarimo atveju AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje numatytas terminas skaičiuotinas nuo to momento, kai informaciją gavo Departamentas, būtų pripažįstamas neteisėtas šio naikinamojo termino atnaujinimas bei sudaromos galimybės perduodant medžiagą iš vienos kompetentingos institucijos kitai priimti nutarimus per neapibrėžtą laiką.

Pareiškėjo įsitikinimu, medžiagos perdavimas galėtų nulemti termino skaičiavimą iš naujo tik tuo atveju, jei medžiagą institucijai, kompetentingai taikyti AKĮ 34 ir 35 straipsnių nuostatas, perduotų institucija, kuri nėra įgaliota taikyti šių straipsnių. Šiuo atveju Policija, surinkusi ir Departamentui perdavusiu medžiagą, buvo kompetentinga ir įgaliota pareiškėjo atžvilgiu taikyti AKĮ 34 ir 35 straipsnius, todėl medžiagos perdavimas Departamentui negali būti pagrindas AKĮ 35 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą skaičiuoti iš naujo.

2. Skundžiamame Departamento nutarime nurodytas alkoholinis gėrimas nebuvo parduotas UAB „Kristroma“ bare. 2012 m. gruodžio 2 d. 21 val. 23 min. – 23 val. 14 min. UAB „Kristroma“ priklausančio baro kasos juosta patvirtina, kad nutarime nurodytu laikotarpiu šiame bare nebuvo parduotas alus „Brok Sambor“, kurio vieneto kaina yra 1,80 Lt. Kasos juostoje nėra užfiksuota jokių alkoholinių gėrimų pardavimų, kurių vieneto kaina būtų lygi 1,80 Lt. Nėra ir jokių kitų objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti alkoholinių gėrimų pardavimą UAB „Kristroma“ priklausančiame bare. Pagal kontrolines kasos aparato juostas kasos kvitai nurodytu laikotarpiu buvo spausdinami, todėl tuo atveju, jei pirkėjui būtų buvęs parduotas alus išsinešimui, tai tikrai būtų buvę užfiksuota kasos juostoje. Taigi tiek policijos pareigūnų, tiek pirkėjo paaiškinimai laikytini neatitinkančiais tikrovės ir neįrodančiais alkoholinių gėrimų pardavimo fakto UAB „Kristroma“ priklausančiame bare. Akivaizdu, kad tuo atveju, jei alkoholiniai gėrimai būtų buvę tikrai parduoti UAB „Kristroma“ priklausančiame bare, tai policijos pareigūnai, kurie neva buvo šalia jo, žinodami, jog pardavimai vykdomi netinkamai – išsinešimui, tikrai būtų atlikę UAB „Kristroma“ patikrinimą, būtų apsilankę bare ir patys stebėję pardavimus jo viduje arba surengę barmenės ir pirkėjo akistatą, tačiau jokie patikrinimai UAB „Kristroma“ priklausančiame bare 2012 m. gruodžio 2 d. nebuvo atliekami, policijos pareigūnai nebuvo net užėję į baro vidų. Policijos pareigūnai nematė, nedalyvavo ir tikrai negali patvirtinti, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti šiame bare. Be to, nėra jokių objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti ir alkoholinių gėrimų išsinešimo iš UAB „Kristroma“ priklausančio baro faktą.

3. Už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą taikoma administracinė atsakomybė, todėl priimant skundžiamą nutarimą visos kilusios abejonės turėjo būti aiškinamos UAB „Kristroma“ naudai. Atsakovui kilo abejonės dėl pardavimo fakto egzistavimo, kadangi nebuvo surinkta jokių šį faktą patvirtinančių objektyvių įrodymų, todėl jos turėjo būti aiškinamos UAB „Kristroma“ naudai, tačiau Departamentas pasielgė priešingai ir visas abejones aiškino išimtinai UAB „Kristroma“ nenaudai.

4. Juridiniam asmeniui galima inkriminuoti teisės aktų pažeidimą tik tada, jei jo atstovas veikė intra vires – pagal savo kompetenciją ir laikydamasis juridinio asmens nurodymų. Pareiškėjas yra atlikęs visus įmanomus teisėtus veiksmus, kuriuos buvo įmanoma atlikti siekiant laikytis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto normos reikalavimų ir užtikrinti, kad šių reikalavimų laikytųsi ir pareiškėjo darbuotojai.

5. Atsakovas, priimdamas skundžiamą nutarimą, privalėjo įrodyti pareiškėjos kaltę, tačiau to nepadarė, tokiu būdu neįrodė visų pažeidimo sudėties elementų ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą nutarimą, kuris turi būti panaikintas.

6. Skundžiamu nutarimu paskirtos ekonominės sankcijos dydis yra nepagrįstas. AKĮ 34 straipsnio 8 dalyje yra įtvirtinta, kad atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, jog padarę pažeidimą įmonės savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo kompetentingoms institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą. Skirianti baudą institucija gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šioje dalyje nenurodytas aplinkybes. Vien tas faktas, kad pareiškėjas aktyviai bendradarbiavo su atsakovu, pateikė jam išsamius paaiškinimus, leidžia pripažinti, jog skundžiamo nutarimo priėmimo metu tikrai buvo lengvinančių aplinkybių, t. y. pareiškėjas padėjo Departamentui tyrimo metu. Taigi atsakovas, priimdamas skundžiamą nutarimą, klaidingai nustatė, kad nėra nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tokiu atveju, kai nustatoma bent viena lengvinanti aplinkybė (padėjimas pasireiškiantis paaiškinimų pateikimu ar kitokiu bendradarbiavimu), atsakovas analogiškais atvejais visada skiria 500 Lt baudą. Kadangi šiuo atveju buvo skiriama 1 250 Lt bauda, darytina išvada, jog pareiškėja buvo diskriminuojama kitų ūkio subjektų, kuriems skiriamos mažesnės baudos, atžvilgiu.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 28–33) nurodė, kad atsakovo teisinė argumentacija yra detaliai išdėstyta pareiškėjo ginčijame nutarime, kuriame nuosekliai aprašyta ir įvardinta, kokiu pagrindu pareiškėjui taikyta atsakomybė už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimo nesilaikymą, o atsiliepime į skundą yra akcentuotini atsikirtimai į pareiškėjo argumentus dėl ginčijamo nutarimo neteisėtumo. Pareiškėjo motyvai, kad juridiniam asmeniui galima inkriminuoti teisės aktų pažeidimą tik tada, jei jo atstovas, padaręs pažeidimą, veikė intra vires, taip pat, jog atsakovas neįrodė pareiškėjo kaltės, vertintini kritiškai, prieštarauja teisės aktų aiškinimui ir taikymui, protingumo, teisinio tikrumo principams, taip pat suformuotai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

AKĮ už šio įstatymo reikalavimų pažeidimą numato juridinių asmenų atsakomybę, taikomą šiame įstatyme nustatyta tvarka (AKĮ 34 straipsnis), bei fizinių asmenų atsakomybę Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) nustatyta tvarka (AKĮ 33 straipsnio 1 dalis). Fiziniam asmeniui už prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklių pažeidimą nėra keliami aukštesni rūpestingumo ir AKĮ įgyvendinimo reikalavimai, lyginant su keliamais juridiniam asmeniui, be to, ATPK teisės pažeidėjui numato ir švelnesnę nuobaudą.

Tuo tarpu iš AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto dispozicijos matyti, kad joje įtvirtinta formali pažeidimo sudėtis, pakanka, kad alkoholiniai gėrimai būtų parduoti draudžiamu laiku nuo 22 iki 8 valandos, kad būtų nustatytas pažeidimas. Pareiškėjui kaip mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojai užtenka nustatyti tik pažeidimo, numatyto normos dispozicijoje, faktą, kad kiltų atsakomybė už minėtos nuostatos pažeidimą. Kitaip tariant, teisės pažeidimas formaliose sudėtyse yra baigtas, kada pažeidėjas atliko veiksmus, kurie yra įstatymo draudžiami.

Nustatyto draudimo pažeidimo faktas jau yra pakankamas pagrindas taikyti ekonomines sankcijas, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, neva jo veiksmuose nebuvo nustatyta ir nagrinėjama kaltė, kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Dėl numatytos už šio draudimo nuostatų pažeidimą atsakomybės tinkamo subjekto, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė kolegija 2005 m. kovo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. Al5-39/2005 pažymėjo, kad juridiniai asmenys savo veiklą vykdo per savo atstovus bei darbuotojus, kurių atitinkamos teisės aktus pažeidžiantys veiksmai sąlygoja juridinio asmens atsakomybę.

Į šio įstatymo pažeidimo priežastis, esant pagrindui, gali būti atsižvelgiama skiriant ekonominę sankciją. Šio teisės pažeidimo kvalifikavimui juridinės reikšmės neturi pareiškėjo skunde dėstomas vienos iš subjektyviosios pažeidimo pusės dalis – kaltės – pasireiškimas. Kaltės kaip psichologinio santykio buvimas nėra būdingas juridiniam asmeniui, todėl juridinio asmens kaltės problema negali būti išspręsta vadovaujantis psichologinės kaltės samprata. Juridinio asmens kaltė gali būti tik normatyvinė ir nustatoma nurodant jam pareigą atidžiai ir rūpestingai kontroliuoti savo veiklą.

Teisės aktų leidėjas, reglamentuodamas prekybos alkoholiniais gėrimais licencijavimo klausimus, susiejo išduodamos mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos pagrindu licencijos turėtojui atsirandančią teisę prekiauti alkoholiniais gėrimais su reikalavimu, kad tokia veikla būtų vykdoma, laikantis licencijoje nustatytų sąlygų, be kita ko, kad tokia veikla būtų vykdoma tik licencijoje nurodytoje vietoje. Tą patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-3020-11).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 14 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti ne tik būtinus reikalavimus, kuriuos turi atitikti ūkio subjektai, siekiantys gauti licencijas užsiimti didmenine ar mažmenine prekyba alkoholio produktais (kaip ir bet kuria kita licencijuojama veikla), bet ir reikalavimus, kurių turi laikytis tokias licencijas gavę asmenys, <...>. Taigi darytina prezumpcija, kad visi ūkio subjektai, pagal turimas licencijas, užsiimantys šia licencijuojama veikla (kaip ir bet kuria kita licencijuojama veikla), žino ir supranta sąlygas, kurių privalo laikytis <...>.

Darbdavys (pareiškėjas) turi diskrecinę teisę ir veiklos laisvę bei AKĮ numatytas pareigas užtikrinti šio įstatymo reikalavimus, nes tik darbdavio iniciatyva ir veiksmai lemia, kad jis yra mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, vykdantis AKĮ reikalavimus. Pareiškėjos ūkinė komercinė veikla kuriama ir plėtojama kitų pareiškėjo atstovų, pvz. akcininkų, ar kitų vadovaujančias pareigas užimančių asmenų, nes tokie jų įgaliojimai ir darbo pobūdis. Pareiškėjo atstovė, savo ruožtu, veikė įgaliojimų ribose ir tai, kas numatyta jos darbo sutartyje.

Tuo tarpu juridiniam asmeniui pagal AKĮ yra keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, kuriam nustatyta imperatyvi pareiga užtikrinti AKĮ nuostatų laikymąsi, nei fiziniam asmeniui. Iš to seka, kad būtent licencijos gavėjui kyla pareiga laikytis licencijoje nustatytų reikalavimų ir teisės aktais įtvirtintų apribojimų. Licencijos gavėjas ir jo atstovai privalo imtis visų priemonių, kad būtų laikomasi licencijoje numatytų reikalavimų, kurių laikymasis negali būti perkeliamas pirkėjui ar darbuotojams, kaip nurodoma pareiškėjo.

Pareiškėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikose galiojančių teisės aktų reikalavimų ir veiksmingomis, o ne pasyviomis priemonėmis, užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi (pateikiami informaciniai skelbimai, pirkėjai bet kokia forma informuojami apie alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje, pareiškėjo darbuotojai pasirašytinai supažindinti su įstatymo pataisomis, rengiami neoficialūs susirinkimai). Be to, logiška, kad net jeigu ūkio subjektai ir skelbiasi apie tai, kad neparduoda alkoholinių gėrimų išsinešimui (panašiai kaip alkoholis ir tabako gaminiai nepilnamečiams), tokie veiksmai nepanaikina ūkio subjekto atsakomybės, įvykus teisės pažeidimui.

Atsakovo nuomone, jeigu pareiškėjas neužtikrino alkoholinių gėrimų vartojimo vietoje ir įstatymu buvo imperatyviai įpareigotas tokiais alkoholiniais gėrimais neprekiauti, tačiau iškeldama savo individualius komercinius interesus prieš įstatymą ir viešąjį interesą, sąžiningos konkurencijos principus, pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimus. Kokį priimtiną veikimo modelį pasirinks atskiras ūkio subjektas siekdamas įgyvendinti įstatymu jam nustatytą pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku (nuo 22 iki 8 valandos) tik vartojimui vietoje, yra kiekvieno ūkio subjekto diskrecijos teisė.

AKĮ numato kriterijus, kurių laikantis yra įgyvendinamas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimas draudžiamu metu alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, t. y. turi būti parduodami pilstomi alkoholiniai gėrimai ar alkoholiniai gėrimai, parduodami atidarytoje pakuotėje užtikrinant jų vartojimą tik vietoje. Alkoholinių gėrimų pilstymas, jų pateikimas stiklinėse, taurėse, bokaluose, stikliukuose ir pan. yra neatsiejama įprasto viešojo maitinimo veikla. Tiek pareiškėjas, tiek bare dirbantys darbuotojai privalo užtikrinti tokį alkoholinių gėrimų pateikimo būdą, kad jie būtų suvartoti vietoje ir taip užtikrintas licencijos sąlygų laikymasis.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjos veiksmai, kai tik konformistiškai prisitaikoma prie įstatymo normos įgyvendinimo, kai nėra laikomasi net tiesiogiai įstatyme įtvirtinto reikalavimo alkoholinius gėrimus parduoti atidarytose pakuotėse, prieštarauja tiek AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto keliamam tikslui, tiek sveikam protui. Atsakovo aukščiau išdėstyta pozicija neprieštarauja ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai analogiškose bylose (2013 m. sausio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-326/2013, 2013 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-370/2013).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 10 d sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-326/2013 konstatavo, kad „Teisėjų kolegija, įvertinusi normos turinį, daro išvadą, kad joje imperatyviai nurodoma, jog alkoholiniai gėrimai nuo 22 iki 8 valandos gali būti parduodami tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje, t. y. turi būti tenkinamos abi sąlygos. Todėl atsakomybei atsirasti pakanka to, kad alkoholiniai gėrimai nebuvo suvartoti vietoje, nors ir buvo parduoti atidarytoje pakuotėje“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtame sprendime taip pat pažymėjo, kad „Įstatymų leidėjas nenustatė priemonių, kurių reikėtų imtis ūkio subjektui, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatytas reikalavimas nuo 22 val. iki 8 val. parduoti alkoholinius gėrimus tik vartoti vietoje būtų įvykdytas.

Tokias priemones gali pasirinkti patys ūkio subjektai, tačiau jos turi būti efektyvios, kad užtikrintų Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytų imperatyvų laikymąsi“. Iš paminėto seka pagrįsta išvada, kad pareiškėjo skunde nurodomas argumentas, neva atsakovas neįrodė pareiškėjo kaltės, yra visiškai nepagrįstas ir atmestinas. Pareiškėjo skunde išdėstyti motyvai, neva paskirtos ekonominės sankcijos dydis nepagrįstas, vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio, prieštaraujantys individualaus teisės taikymo akto institutui, teisingumo ir protingumo principams, todėl atmestini.

AKĮ 34 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad už šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų nesilaikymą įmonės baudžiamos nuo 500 litų iki 2 000 litų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo 2 000 litų iki 5 000 litų bauda. AKĮ 34 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir šio straipsnio 8 ir 9 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo.

Jeigu yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Atsakovas, priimdamas individualų teisės taikymo aktą – 2013 m. sausio 11 d. nutarimą Nr. ATK2-06/13, vadovavosi teisingumo ir protingumo principais, o skirta bauda yra individualizuota atsižvelgiant į nutarime konstatuotas faktines aplinkybes, pažeidimo pobūdį. Be to, nagrinėjamu atveju skirta ekonominė sankcija nelaikytina akivaizdžiai neteisinga, atsižvelgiant į tai, kokias vertybes saugo AKĮ ir ypač teisės normos, kurių pagrindu skirta ginčijama ekonominė sankcija.

Teismas privalo turėti omenyje įstatymų leidėjo nustatytos sankcijos dydį ir adekvatumo, proporcingumo aspektais nenukrypti nuo tokios sankcijos taikymo tikslų ir prasmės. Atsakovo duomenimis, AKĮ pažeidimus pareiškėjas padarė nebe pirmą kartą: 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimas Nr. ATK2-227/12 taikyti ekonomines sankcijas už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, nutarimas nėra įsigaliojęs, tačiau tai vertintina kaip pareiškėją neigiamai charakterizuojanti aplinkybė. Priimant skundžiamą nutarimą nei materialinės, nei procesinės teisės normos nebuvo pažeistos, todėl naikinti šį nutarimą nėra teisinio pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Kristroma“ skundą tenkino – panaikino Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2013 m. sausio 11 d. nutarimą Nr. ATK2-06/13.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog skundžiamas nutarimas priimtas praleidus vieno mėnesio terminą yra nepagrįsti. AKĮ 35 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nurodytų kontrolės institucijų tam įgalioti darbuotojai (pareigūnai), nustatę, kad šio įstatymo reikalavimai pažeisti, surašo ATPK nustatyto turinio protokolą. AKĮ 34 straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos bylas nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos, tačiau ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam pažeidimui – per 3 metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad pažeidimo nustatymas – tai kompetentingos institucijos pažeidimo padarymo fakto suvokimas, kurį kiekvienu konkrečiu atveju lemia atitinkamos informacijos apie tariamai padarytą pažeidimą įvertinimas, be to, termino eigos pradžią kiekvienu konkrečiu atveju nulemia ne tik minėtas subjektyvus suvokimas (jo atsiradimo momentas), bet ir pati institucijos turima informacija apie tariamai padarytą pažeidimą vertinant pagal laiko sąnaudų (kai yra būtina gauti papildomą informaciją) bei sudėtingumo (kai yra būtinybė atlikti palyginus sudėtingą materialinės teisės normų analizę) kriterijus (pavyzdžiui, 2007 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-326/2007). Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, Departamentas medžiagą iš Policijos gavo 2012 m. gruodžio 12 d. (b. l. 37), ją tinkamai įvertinęs 2012 m. gruodžio 17 d. surašė pareiškėjai protokolą (b. l. 36), kuriame nurodytas faktinis ir teisinis AKĮ pažeidimo pagrindas. Nuo šio protokolo surašymo dienos, t. y. pažeidimo nustatymo dienos ir yra skaičiuojamas vieno mėnesio naikinamasis terminas. Departamentas nutarimą priėmė 2013 m. sausio 11 d. (b. l. 73–76), t. y. nepraleidęs AKĮ nustatyto vieno mėnesio termino, taigi veikė teisėtai ir pagrįstai, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjos argumentai dėl praleisto nuobaudos skyrimo termino atmestini.

Atsižvelgęs į visumą išdėstytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatyto reikalavimo pažeidimas nagrinėjamoje byloje nėra įrodytas, todėl skundžiamu Departamento nutarimu pareiškėjui ekonominė sankcija skirta nepagrįstai. Departamento 2013 m. sausio 11 d. nutarimas Nr. ATK2-06/13 naikintinas papildomai neanalizuojant motyvų, susijusių su paskirtos baudos dydžiu. Pažymėtina, kad teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad atsakomybė už pažeidimus, ūkio subjektams paskiriant ekonominio pobūdžio sankcijas (be kita ko, ir baudas), galėtų būti siejamos su administracine atsakomybe, todėl yra artimos nuobaudoms už administracinius teisės pažeidimus, o savo dydžiu (griežtumu) gali prilygti ir kriminalinėms bausmėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-39/2005, 2006 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-749/2006). Todėl visos abejonės turi būti vertinamos asmens, kurio atžvilgiu atliekamas tyrimas, naudai (lot. – in dubio pro reo). Priešingu atveju būtų nepaisoma pagrindinių šiuolaikinės demokratinės ir teisinės valstybės principų.

III. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, suformuluotais atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad teismas vertindamas Departamento 2013 m. sausio 11 d. nutarimo teisėtumo klausimus neatsižvelgė į konstitucinėje jurisprudencijoje nustatytus teisėtumo principo kriterijus. Mano, kad teismo sprendimas traktuotinas kaip nepagrįstas, nes teismas neišnaudojo visų teisinių galimybių savo priimtam sprendimui pagrįsti. Teigia, kad teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi neįrodytomis aplinkybėmis.

Sprendimo pagrįstumas grindžiamas prejudiciniu faktu, dėl to nesilaikyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Primena, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad teismo padarytos išvados ir teisiniai vertinimai negali būti tapatinami su prejudiciniais faktais. Teismo padarytos išvados ir teisiniai vertinimai turi precedento galią kitoje byloje tik tiek, kiek jame pateiktas teisės aiškinimas yra aktualus kitoje byloje (2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-229/2012). Atsakovas nesutinka su teismo vertinimu, kad „<...> Šios Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartyje konstatuotos aplinkybės, teismo vertinimu, yra pakankamomis abejonei dėl paties pažeidimo fakto buvimo sukelti.

Be to, iš Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 14 d. nutarimo administracinėje byloje Nr. A2.8.-120-919/2013 matyti, kad D. Č. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 164 straipsnio 3 dalį dėl to paties įvykio, t. y. dėl to, kad ji 2012 m. gruodžio 2 d. apie 22.50 val. dirbdama UAB „Kristroma“ barmene po 22 valandos prekiavo alkoholiniais gėrimais, t. y. pardavė vieną neatidarytą 0,5 l talpos skardinę alaus „Brok Sambor“, nesiėmė jokių veiksmų, kad užtikrintų, jog alus būtų vartojamas tik pardavimo vietoje, ir tuo pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą.

Administracinio teisės pažeidimo teisena D. Č. atžvilgiu Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 14 d. nutarimu buvo nutraukta nesant jos veikoje pažeidimo įvykio ir sudėties. Šis nutarimas yra įsiteisėjęs. Ši aplinkybė taip pat yra reikšminga sprendžiant dėl juridinio asmens UAB „Kristroma“ atsakomybės pagal AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą, nes, kaip jau buvo minėta, darbuotojų veiksmai AKĮ požiūriu laikytini paties ūkio subjekto (pareiškėjos) veiksmais. Taigi barmenės D. Č. administracinio teisės pažeidimo byloje teismui nustačius, kad nebuvo nei pažeidimo įvykio, nei sudėties, nėra pagrindo spręsti apie neteisėtus UAB „Kristroma“ veiksmus, nes jos teisinė atsakomybė negali būti atskirta arba kokiu nors būdu atribota nuo įmonės darbuotojos barmenės D.

Č. veiksmų“. Atsakovas mano, kad Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo kvalifikavimui juridinės reikšmės neturi Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 14 d. nutarimas Nr. A2.8.-120-919/2013, kadangi pirmosios instancijos teismas sprendė savarankišką klausimą dėl fizinio asmens atsakomybės, o ne juridinio asmens atsakomybės.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Teigia, kad atsakovo pateiktame apeliaciniame skunde yra pateikti tik abstraktaus pobūdžio teiginiai ir samprotavimai, kurie nėra pagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais ar teisės aktų normomis. Atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio ir 143 straipsnio nuostatas, pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti pakeistas ar panaikintas tik nustačius, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė arba pažeidė procesinės ir (ar) materialinės teisės normas. Todėl atsakovas reikalaudamas panaikinti teismo sprendimą, privalėjo nurodyti konkrečius teismo sprendime padarytus procesinės ir (ar) materialinės teisės normų pažeidimus ir juos pagrįsti. Pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu buvo aiškiai nustatyta, jog nurodytu metu pareiškėjo bare nebuvo parduotas nurodytas alkoholinis gėrimas. Tai vienareikšmiškai patvirtino ir Kauno apygardos teismo įsiteisėjusi nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-347-348/2013. Būtent tai sudarė teismo sprendimo esmę ir pagrindą, kuriuo remiantis buvo panaikintas nutarimas. Šių teismo motyvų atsakovas apeliaciniame skunde nepaneigė ir nenurodė jokių konkrečių argumentų galinčių tai paneigti. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendime teisingai ir pagrįstai nurodyta, jog įsiteisėjusi Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartis Nr. ATP-347-348/2013, kurioje yra išspręstas barmenės atsakomybės klausimas pagal AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą turi juridinę reikšmę pareiškėjo veiksmų atžvilgiu. Kadangi įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo nutartimi pripažinta, kad barmenė nepažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto, todėl ir pareiškėjas negali būti laikomas pažeidusiu minėtą normą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kyla dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2013 m. sausio 11 d. nutarimo Nr. ATK2-06/13, kuriuo pareiškėjas nubaustas 1 250 Lt bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į alkoholio produktų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, darančių neigiamą poveikį žmogaus sveikatai, pobūdį, savo praktikoje (2004 m. sausio 26 d. nutarimas) yra nurodęs, kad valstybė gali nustatyti specialų, būtent šio produkto apyvartai skirtą teisinį reguliavimą. Konstitucinio Teismo teigimu, minėtasis ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas, inter alia tai, kad didmeninė bei mažmeninė prekyba alkoholio produktais yra licencijuojama veikla, taip pat tai, kad už šio ypatingo valstybinio reglamentavimo režimo pažeidimus gali ir turi būti nustatytos sankcijos, yra pagrįstas, konstituciškai pateisinamas dalykas, dėl inter alia visiems žinomų neigiamų padarinių, kuriuos žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, kitoms teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms gali sukelti alkoholio vartojimas (2008 m. sausio 21 d. nutarimas).

Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas įtvirtina, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo nubaustas už tai, kad, 2012 m. gruodžio 2 d. apie 22.50 val. UAB „Kristroma“ priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, barmenė D. Č. pirkėjui R. J. pardavė uždarytą 0,5 l talpos alaus „Brok Sambor“ skardinę, kurią pirkėjas išsinešė iš baro.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog juridinio asmens, kaip nusikalstamos veikos subjekto, specifika, t. y. tai, kad jis yra savarankiškas teisinių santykių subjektas, turintis teisinį veiksnumą ir teisnumą, savarankišką pavadinimą, organizacinį vientisumą, jo turtas yra atskirtas nuo jo dalyvių turto, tačiau jis yra teisinių santykių dalyvis per jo vardu veikiančius fizinius asmenis, suponuoja ir jo kaltės specifiškumą. Juridinio asmens kaltė sietina su fizinio asmens, veikiančio juridinio asmens naudai ar jo interesais, kalte. Konstitucinio Teismo teigimu, juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto ir atsakomybės subjekto, specifika lemia ir tai, kad juridinio asmens veikla yra neatsiejama nuo fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu, veiklos, todėl juridinio asmens kaltė taip pat yra susijusi su fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu ir jo naudai ar interesais, nusikalstama veika (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas). Todėl juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-39/2005).

Taigi ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama ar kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai Alkoholio kontrolės įstatymo požiūriu laikytini paties ūkio subjekto veiksmais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-678/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės buvo nubaustas už tai, kad po 22 val. fiziniam asmeniui pardavė alkoholinį gėrimą vartoti ne vietoje, t. y. ne pareiškėjui priklausančioje bare, taip pažeisdamas įstatyme įtvirtintą imperatyvų draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais tam tikru paros metu. Pareiškėjas, pradėdamas administracinį ginčą, nesutiko su tokiu situacijos vertinimu ir teigė, jog Departamentas nepagįstai paskyrė jam baudą, nes nėra neginčytinų įrodymų, patvirtinančių alkoholinio gėrimo pardavimo laiką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d.). Taip pat nurodo, kad sprendžiant administracinės atsakomybės klausimą teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad atsakomybė už pažeidimus, ūkio subjektams paskiriant ekonominio pobūdžio sankcijas (be kita ko, ir baudas), galėtų būti siejamos su administracine atsakomybe, todėl yra artimos nuobaudoms už administracinius teisės pažeidimus, o savo dydžiu (griežtumu) gali prilygti ir kriminalinėms bausmėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-39/2005, 2006 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-749/2006).

Todėl visos abejonės turi būti vertinamos asmens, kurio atžvilgiu atliekamas tyrimas, naudai (lot. – in dubio pro reo). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. balandžio 11 d. nutartyje konstatavo, jog „visiškai pagrįsta Kauno miesto apylinkės teismo išvada, kad negalima daryti kategoriškos išvados, jog D. Č. alaus skardinę pardavė būtent po 22 val. „ ir teismo nutartimi pareiškėjo darbuotojos D. Č. administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 250 str. 1 d. 1 p.).

Kaip jau minėta, ūkio subjekto darbuotojų veiksmai Alkoholio kontrolės įstatymo požiūriu laikytini paties ūkio subjekto veiksmais. Taigi administracinio teisės pažeidimo byloje nustačius, kad iš esmės nebuvo pažeidimo, nėra pagrindo spręsti juridinio asmens, t. y. UAB „Kristroma“ atsakomybės klausimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2012 m. gruodžio 2 d. 21 val. 23 min. – 23 val. 14 min. UAB „Kristroma“ priklausančio baro kasos juosta patvirtina, jog Departamento nutarime nurodytu laiku, t. y. apie 22.50 val. nebuvo parduotas alus „Brok Sombor“, kurio vieneto kaina 1,80 Lt.

Kasos juostoje nėra užfiksuota jokių alkoholinių gėrimų pardavimų, kurių vieneto kaina būtų 1, 80 Lt. Pažymėtina, kad teismas savo sprendimo negali grįsti prielaidomis, spėliojimais ir samprotavimais, kurie nėra pagrįsti objektyviais, nenuginčijamais įrodymais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų nepakanka daryti pagrįstą išvadą, kad draudžiamu laiku UAB „Kristroma“ priklausančiame bare iš tiesų buvo parduotas alkoholinis gėrimas.

Atsižvelgusi į visumą išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatyto reikalavimo pažeidimas nagrinėjamoje byloje nėra įrodytas, todėl skundžiamu Departamento nutarimu pareiškėjui ekonominė sankcija skirta nepagrįstai. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas