A-2112-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2112-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01781-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2014 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 7-2197 dėl trumpalaikės išvykos; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutarimą Nr. 23-5911; 3) patenkinti pareiškėjo prašymą dėl trumpalaikės išvykos į namus; 4) priteisti iš atsakovo 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, jog 2014 m. rugsėjo 1 d. kreipėsi su prašymu suteikti trumpalaikę išvyką į namus į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktorių, tačiau Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos komisija, svarstanti klausimus dėl teisės nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę 3-iame sektoriuje, suteikti trumpalaikę išvyką į namus, (toliau – ir Komisija) 2014 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 72(6-7)-1437 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas nurodė, kad šį sprendimą apskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tačiau 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 23-5911 pareiškėjo skundas buvo atmestas, nurodant kad pareiškėjas per bausmės atlikimo laiką 6 kartus pažeidė režimo reikalavimus, buvo baustas drausmine tvarka, per bausmės atlikimo laiką nesistengė elgtis nepriekaištingai, savanoriškai nedengė priteistos sumos, nedirba, pasyviai dalyvauja socialinės reabilitacijos priemonėse, nelankė socialinio teisinio švietimo užsiėmimų, vykdomų programų, pareiškėjo padaryta nusikalstama veika yra susijusi su ankstesniais smurtiniais veiksmais, psichoaktyvių medžiagų vartojimu, o už tai jis buvo baustas ir pataisos namuose.

Anot pareiškėjo, argumentas, kad jis pasyviai dalyvauja socialinės reabilitacijos priemonėse, nesutampa su Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos (toliau – ir Lygtinio paleidimo komisija) 2014 m. kovo 18 d. Nr. 95-110 ir 2014 m. rugsėjo 16 d. Nr. 95-395 nutarimais, kuriuose buvo nutarta pareiškėjui taikyti lygtinį paleidimą, kadangi per nustatytą laikotarpį pareiškėjas įvykdė Lygtinio paleidimo komisijos nustatytas socialinės reabilitacijos ir nusikalstamo elgesio rizikos mažinimo rekomendacijas. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 143 straipsnio 9 dalimi, pažymėjo, kad remdamasi ankstesniais teistumais ir nuobaudomis, bausmės vykdymo įstaiga negali pabloginti pareiškėjo reputacijos ir diskriminuoti bei išskirti jo iš kitų nuteistųjų, kuriems buvo suteikiama trumpalaikė išvyka į namus.

Taip pat pareiškėjas akcentavo, jog Bausmių vykdymo kodekso 154 straipsnio 3 dalyje nenustatyta, kad pareiškėjo padaryta veika priskirtina toms veikoms, dėl kurių padarymo negali būti suteikiama trumpalaikė išvyka ar nebūtų leidžiama išvykti be sargybos ar palydos už pataisos namų ribų, todėl argumentas, jog pareiškėjas atlieka bausmę už labai sunkų nusikaltimą ir neatliktos bausmės dalis yra didelė, prieštarauja įstatymų leidėjui, kuris yra nustatęs ir atliktos bausmės dalį, kurią atlikus, galima suteikti trumpalaikę išvyką į namus.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija Rec (2003) 22, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija Nr. R(82) 16, Lietuvos Respublikos Konstitucija, Bausmių vykdymo kodekso 137 straipsniu, nurodė, jog bausmės vykdymo institucija neteisėtai suvaržė jo teisę palaikyti socialinius ryšius su vaikais saugioje ir sveikatai nepavojingoje aplinkoje. Pareiškėjo teigimu, jis dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų patyrė žalą, todėl jam turi būti priteistas 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 ir 6.271 straipsnis).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, jog 2014 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas pateikė prašymą Nr. 72(6-7)-1437, kuriuo prašė suteikti trumpalaikę išvyką į namus 3 paroms, tačiau Komisija priėmė sprendimą pareiškėjui trumpalaikės išvykos į namus nesuteikti. Atsakovo teigimu, šis sprendimas priimtas Komisijai apsvarsčius visą medžiagą, įvertinus pareiškėjo asmenybę, jo elgesį bausmės atlikimo metu, padaryto nusikaltimo pobūdį bei nusikaltimo padarymo aplinkybes ir tai, kad nuteistasis bausmės atlikimo metu nesielgė nepriekaištingai, pareiškėjas savanoriškai nedengia teismo priteisto žalos atlyginimo nukentėjusiems, pareiškėjas bausmę atlieka už labai sunkaus nusikaltimo padarymą (tyčinį nužudymą), likusi didelė neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalis (4 m. ir 1 mėn.).

Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas savo skunde nurodė ir pats pripažįsta, kad jis nėra skatinamas taisytis, o tai reiškia, jog jis neturi motyvacijos taisytis ir to nesiekia. Taip pat atsakovas nurodė, kad nors pareiškėjo nuobaudos nebegalioja, tačiau drausminių poveikio priemonių taikymas apibūdina asmenį neigiamai, turi įtakos jį charakterizuojant. Atsakovo vertinimu, ilgalaikių pasimatymų kambariai pataisos namuose yra įrengti ir atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. V-129 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių keliamus reikalavimus.

Atsakovas, vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu, teigė, jog neteisėtų pataisos įstaigos veiksmų nebuvo, kadangi byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos įstaiga ar jos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-3063/2011), teigė, kad pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, jog jis patyrė neturtinę žalą dėl įstaigos ar jos pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu / neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo prašymas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą atmetė.

Teismas, vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 104 straipsniu, konstatavo, kad pataisos įstaigos direktoriui suteikiama diskrecija duoti leidimą nuteistajam parvykti į namus, atsižvelgus į tam tikrus kriterijus, t. y. nuteistojo asmenybę, atliktos bausmės dalį, nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu.

Teismas nustatė, kad Komisija priėmė sprendimą nesuteikti pareiškėjui trumpalaikės išvykos į namus atsižvelgusi į kriterijus, nustatytus 2014 m. gegužės 19 d. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus įsakymu Nr. V-284 patvirtintame Nuteistųjų trumpalaikių išvykų į namus suteikimo tvarkos apraše (toliau – ir Tvarkos aprašas) bei Bausmių vykdymo kodekse, todėl konstatavo, jog pareiškėjo argumentas, kad Komisija buvo iš anksto nusprendusi atmesti jo prašymą, yra nepagrįstas. Teismas pabrėžė, kad Lygtinio paleidimo komisija ir Komisija yra visiškai skirtingos komisijos, kurios priimdamos sprendimus vadovaujasi atitinkamais, konkrečiais, tik jų veiklos pobūdį, tikslus ir sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais.

Taip pat teismas sprendė, jog byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad ilgalaikių pasimatymų kambariai Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje neatitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. V-129 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų.

Teismas, vadovaudamasis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi ir 6.250 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007), konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra vieno iš pareigos atlyginti neturtinę žalą atsiradimo elemento – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjas neįrodė žalos egzistavimo fakto.

III. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas tinkamai neįvertino Bausmių vykdymo kodekso 137 straipsnyje įtvirtintų nuostatų dėl pagrindinių socialinės reabilitacijos programos tikslų, kadangi pagrindiniai socialinės reabilitacijos tikslai yra sudaryti sąlygas nuteistiesiems po bausmės atlikimo reintegruotis į visuomenę, pataisos įstaigos administracija turi panaudoti visas tinkamas pataisos, auklėjimo, dorovines, dvasines ir kitas priemones bei pagalbos formas ir taikyti jas, atsižvelgdama į kiekvieno nuteistojo pataisos poreikius (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 164 p.).

2. Bausmių vykdymo kodekso 154 straipsnio 3 dalyje nenustatyta, kad dėl pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos jis priskiriamas asmenims, kuriems negali būti suteikiama trumpalaikė išvyka ir kuriems neleidžiama išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos teritorijos ribų.

3. Pataisos įstaiga turi nustatyti socialinės reabilitacijos tikslus, atsižvelgdama į pareiškėjo poreikius ir į socialinius ryšius su šeima (Taisyklių 163 p. ir 167.3 p.), todėl priėmus sprendimą atsisakyti suteikti pareiškėjui trumpalaikę išvyką į namus, turėjo būti tiksliai įvardyti kriterijai, kurių pareiškėjas neatitinka, ir turėjo būti nustatytos socialinės reabilitacijos priemonės ir / ar pareiškėjo nusikalstamo elgesio rizikos mažinimo rekomendacijos bei jų įvykdymo terminas.

4. Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog jei nuteistajam per metus nuo nuobaudos atlikimo dienos nepaskiriama nauja nuobauda, jis laikomas neturinčiu nuobaudų, todėl vien vadovaujantis ankstesniais teistumais ar nuobaudomis, kurios neturi juridinės galios, pareiškėjui bausmių vykdymo institucija negali pabloginti reputacijos ir išskirti jo iš nuteistųjų, kuriems buvo (yra) suteikiama trumpalaikė išvyka į namus.

5. Sprendimo dėl nuteistųjų trumpalaikės išvykos į namus priėmimas yra direktoriaus ar jį pavaduojančio pareigūno diskrecija, todėl direktorius turi teisę elgtis savo nuožiūra, nesuteikdamas nuteistajam sąlygų taisytis ir pasinaudodamas savo teise, bei gali trumpalaikę išvyką į namus suteikti kam nori, todėl pataisos namuose galimi korupcijos atvejai ir diskriminacija.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo A. S. skundą atmesti.

Atsakovas remiasi tapačiais argumentais kaip ir atsiliepime į skundą ir sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Atsakovas taip pat nurodo, kad taikant įvairias socialinės reabilitacijos priemones nuteistiesiems turi būti atsižvelgiama ne tik į jų tikslus, bet taip pat įvertinama ir aplinkybių visuma, t. y. ar konkreti priemonė gali būti taikoma konkrečiam nuteistajam, atsižvelgiant į Bausmių vykdymo kodekse nustatytus kriterijus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2014 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 7-2197 atsisakyti suteikti pareiškėjui A. S. trumpalaikę išvyką į namus 2014 m. spalio 3–5 dienomis ir dėl to kilusios neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo argumentus, jog atsisakant jam suteikti trumpalaikę išvyką į namus buvo suvaržyta jo teisė pasimatyti su šeima, pažymi, kad teisė į šeiminį gyvenimą yra įtvirtinta tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (38 str.), tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir EŽTK) (8 str.). EŽTK 8 straipsnyje nustatyta, jog kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas (1 d.).

Žmogaus teisių ribojimo aspektu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime ir 2010 m. balandžio 20 d. sprendime pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinės teisinės valstybės principo elementų, kuris reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad šios priemonės neturi varžyti asmenų teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pabrėžęs, jog nors sulaikymas savo prigimtimi yra privataus ir šeimos gyvenimo ribojimas, tačiau kalinčio asmens teisės į šeimos gerbimą būtina dalis yra tai, kad kalėjimo administracija padėtų palaikyti veiksmingą bendravimą su artimais šeimos nariais (žr., pvz., 1999 m. liepos 7 d. sprendimą Messina prieš Italiją), tačiau EŽTT taip pat pripažįsta, kad tam tikros kalinčių asmenų bendravimo su išoriniu pasauliu kontrolės priemonės gali būti taikomos ir savaime neprieštarauja EŽTK (žr., pvz., 2003 m. liepos 29 d. sprendimą byloje Aliev prieš Ukrainą).

Pagal EŽTT praktiką, 8 straipsnyje įtvirtinta teisė gali būti varžoma, siekiant skatinti nuteistuosius laikytis disciplinos reikalavimų bei užtikrinti gerą elgesį (2014 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Vintman prieš Ukrainą). Bausmių vykdymo kodekse taip pat nustatyta, kad kaliniai yra diferencijuojami pagal jų elgesį bausmės atlikimo metu. Bausmių vykdymo kodekse yra nustatyta, jog atskirų bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas reglamentuojančiuose Bausmių vykdymo kodekso skyriuose numatytos pataisos priemonės nuteistiesiems taikomos atsižvelgiant į jų asmenybę bei elgesį bausmės atlikimo metu, taip pat į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį (8 str.); nuteistųjų teisinė padėtis, atsižvelgiant į jų elgesį bausmės atlikimo metu, nustatytų pareigų ir draudimų laikymąsi, požiūrį į darbą ir mokymąsi, reagavimą į psichologinį poveikį ir socialinės reabilitacijos priemones, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso ir Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka gali būti švelninama arba griežtinama (9 str.). EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad esminė bausmės funkcija – apsaugoti visuomenę, tačiau tuo pačiu turi būti dedamos pastangos sudaryti sąlygas nuteistajam reintegruotis į visuomenę, ir nurodęs, jog leidimas laikinai parvykti į namus yra viena iš priemonių pasiekti minėtą tikslą (2002 m. spalio 24 d. sprendimas byloje Mastromatteo prieš Italiją).

Teisėjų kolegija, įvertinusi Bausmių vykdymo kodekso nuostatas bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje įtvirtintus principus, konstatuoja, kad viena iš bausmės ir bausmių vykdymo proceso funkcijų yra reintegruoti asmenį į visuomenę. Viena iš priemonių pasiekti minėtą tikslą yra sąlygų sudarymas palaikyti ryšius su asmenimis laisvėje tam, jog atlikus bausmę asmeniui su artimųjų pagalba būtų lengviau pasiekti minėtą tikslą. Tačiau pažymėtina, kad teisė pasimatyti su artimaisiais įstatymų nustatytais atvejais gali būti varžoma, siekiant skatinti nuteistuosius laikytis disciplinos reikalavimų bei užtikrinti gerą elgesį. Be to, turi būti užtikrintas ir visuomenės saugumas.

Teisės į šeiminį gyvenimą įgyvendinimas kalintiems asmenims yra nustatytas Bausmių vykdymo kodekse. Bausmių vykdymo kodekse nustatyta, kad kalintiems asmenims gali būti suteikti trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai (94 str.), pokalbiai telefonu (102 str.), trumpalaikė išvyka į namus (104 str.), trumpalaikė išvyka už pataisos įstaigos ribų (105 str.), susirašinėjimas laiškais (99 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjui buvo suteikti trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai (b. l. 75-76), todėl šioje byloje kilo ginčas tik dėl vieno iš Bausmių vykdymo kodekse nustatyto teisės į šeiminį gyvenimą įgyvendinimo būdų (trumpalaikės išvykos į namus) nesuteikimo. Taigi byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui apskritai yra varžoma teisė pasimatyti bei bendrauti su šeima.

Bausmių vykdymo kodekse yra įtvirtintas imperatyvus draudimas pavojingiems recidyvistams; asmenims, kurie nuteisti už labai sunkius nusikaltimus ir kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija 10 metų; nuteistiesiems, iš kurių ši teisė buvo atimta dėl padarytų pažeidimų; užsieniečiams; ribotai pakaltinamiems, sergantiems infekcinėmis ir venerinėmis ligomis nuteistiesiems išvykti už pataisos įstaigos ribų (Bausmių vykdymo kodekso 154 str.). Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiu, jog jis nepatenka tarp asmenų, kuriems expressis verbis uždrausta suteikti trumpalaikę išvyką į namus, tačiau tai nereiškia, jog pareiškėjui vien dėl to turėtų būti besąlygiškai suteikiama trumpalaikė išvyka į namus, kadangi Bausmių vykdymo kodekse nustatyta, kad asmenims, kurie nepatenka į Bausmių vykdymo kodekso 154 straipsnio reglamentavimo sritį, trumpalaikė išvyka gali būti suteikta tik atitikus Bausmių vykdymo kodekso 104 straipsnyje nustatytus kriterijus.

Įstatymų leidėjas įtvirtino, kad leidimą parvykti į namus duoda pataisos įstaigos direktorius (Bausmių vykdymo kodekso 104 str.), atsižvelgdamas į Komisijos rekomendacijas (Tvarkos aprašo IV Skyrius). Tvarkos apraše nustatyta, jog Komisija sudaroma įstaigos direktoriaus įsakymu (3 p.), o Komisija savo veikloje vadovaujasi Bausmių vykdymo kodeksu, 2000 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 172 patvirtintomis Pataisos darbų įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, Tvarkos aprašu bei kitais teisės aktais (4 p.). Atkreiptinas dėmesys, jog galutinį sprendimą dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo priima laisvės atėmimo įstaigos direktorius (14 p.), t. y. pataisos įstaigos direktorius turi diskrecijos teisę suteikti trumpalaikę išvyką į namus.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog diskrecijos teisė teisinėje valstybėje negali būti absoliuti, ja besinaudojantys subjektai yra suvaržyti bendrųjų teisėtumo principo reikalavimų ir kriterijų (žr., pvz., 2007 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-231/2007; 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Diskrecijos teisė neturi būti aiškinama kaip absoliučiai nemotyvuotas ir niekuo nesaistomas pasirinkimas (2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012). Įgyvendindamos diskrecines galias viešojo administravimo institucijos, be kita ko, turi nepiktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais, laikytis objektyvumo ir nešališkumo, lygybės prieš įstatymą ir proporcingumo principų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str., Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1980 m. kovo 11 d. rekomendacijos Nr. 80(2) „Dėl administravimo subjektų diskrecinių galių įgyvendinimo“ 2 str.). Administracinės institucijos diskrecijos teisė suprantama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgalinanti jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias (2006 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006). Diskrecija turi būti pagrindžiama objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, numatytais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje (2013 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-596/2013). Dėl to pataisos įstaigos direktorius, priimdamas sprendimus dėl trumpalaikės išvykos suteikimo, privalo vadovautis teisės aktuose nustatytais kriterijais bei minėtais principais, įvertinti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes bei motyvuoti sprendimą.

Bausmių vykdymo kodekse nustatyta, kad trumpalaikė išvyka į namus suteikiama nuteistiesiems, laikomiems pataisos įstaigose lengvosios ir paprastosios grupių laikymo sąlygomis ir atlikusiems ne mažiau kaip pusę bausmės, o leidimą parvykti į namus duodamas atsižvelgus į nuteistojo asmenybę, kokia bausmės dalis atlikta, elgesį bausmės atlikimo metu (Bausmių vykdymo kodekso 104 str.).

Iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2014 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 7-2197 nesuteikti trumpalaikės išvykos į namus (b. l. 55) matyti, kad sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į Komisijos 2014 m. spalio 2 d. protokolą Nr. 63-2963 (b. l. 51–54), kuriame nurodyta, jog pareiškėjas bausmės atlikimo metu nesielgė nepriekaištingai, kadangi 6 kartus pažeidė vidaus tvarkos taisykles, 3 kartus buvo baustas drausmine tvarka; pareiškėjas savanoriškai nedengia teismo priteisto žalos atlyginimo; pareiškėjas nedirba; pagal smurto rizikos vertinimo metodiką nustatyta artima vidutinei pakartotinio smurtinio nusikaltimo rizika, labiausiai su įvykdyta nusikalstama veika susiję veiksniai – ankstesni smurtiniai veiksmai, psichoaktyvių medžiagų vartojimas (nusikaltimą įvykdė apsvaigęs nuo alkoholio, bausmės atlikimo metu taip pat buvo baustas už alkoholio vartojimą) bei impulsyvumas (yra save žalojęs).

Pareiškėjo teigimu, nepagrįstai atsižvelgta į jo elgesį bausmės atlikimo metu, kadangi Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog jei nuteistajam per metus nuo nuobaudos atlikimo dienos nepaskiriama nauja nuobauda, jis laikomas neturinčiu nuobaudų.

Teisėjų kolegija, vertindama, ar Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktorius pagrįstai atsižvelgė į pareiškėjo elgesį visu bausmės atlikimo laikotarpiu, konstatuoja, kad Bausmių vykdymo kodekse expressis verbis nustatyta, jog nuteistojo teisinė padėtis, atsižvelgiant inter alia į nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu gali būti švelninama arba griežtinama (9 str.). Analizuojant Bausmių vykdymo kodekso 104 ir 154 straipsniuose įtvirtintą trumpalaikės išvykos į namus suteikimo tvarką sisteminiu, lingvistiniu ir teleologiniu teisės aiškinimo metodais darytina išvada, kad sprendimui dėl leidimo išvykti į namus nuteistajam nėra reikšminga Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 9 dalis, kurioje nustatyta, kad jei nuteistajam per metus nuo nuobaudos atlikimo dienos nepaskiriama nauja nuobauda, jis laikomas neturinčiu nuobaudų. Bausmių vykdymo kodekso 104 straipsnyje yra expressis verbis nustatyti kriterijai dėl leidimo išvykti į namus nuteistajam: nuteistojo asmenybė, atlikta bausmės dalis, elgesys bausmės atlikimo metu (Bausmių vykdymo kodekso 104 str. 2 d.). Šie kriterijai yra platesni nei aplinkybė, ar nuteistasis turėjo galiojančią nuobaudą sprendimo dėl leidimo išvykti į namus priėmimo metu. Šis skirtumas yra akivaizdus įvertinus kitas Bausmių vykdymo kodekso nuostatas. Pavyzdžiui, Bausmių vykdymo kodekso 91 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad atvirose kolonijose nuteistieji, jeigu neturi galiojančių nuobaudų, kartą per savaitę gali iki 2 parų ne darbo metu parvykti į namus. Dėl to atmestinas pareiškėjo argumentas, jog sprendžiant dėl trumpalaikės išvykos į namus ir vertinant nuteistojo asmenybę bei jo elgesį bausmės atlikimo metu negalima atsižvelgti į jau nebegaliojančias drausmines nuobaudas. Nagrinėjamu atveju ypač yra svarbu tai, kad priimant pareiškėjo ginčijamą sprendimą buvo atsižvelgta ne tik į tai, kad pareiškėjas buvo baustas drausminėmis nuobaudomis, bet ir į tai, už kokius nusižengimus buvo baustas. Sprendime įvertinta tai, kad pareiškėjas buvo baustas už alkoholio vartojimą bausmės atlikimo metu.

Pareiškėjas, ginčydamas atsakovo sprendimą bei kritikuodamas pirmosios instancijos išvadas, teigia, kad jo skundas turėjo būti tenkinamas atsižvelgiant į Lygtinio paleidimo komisijos išvadas, kurios nesutampa su Komisijos išvada. Teisėjų kolegija su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka.

Kaip minėta, sprendimą dėl trumpalaikės išvykos į namus priima pataisos namų direktorius, atsižvelgdamas į Komisijos išvadas. Tačiau Bausmių vykdymo kodekse nustatyta, kad Lygtinio paleidimo komisijų sudarymą tvirtina teisingumo ministras (164 str.). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1R-154 patvirtintų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nuostatų 2 punkte nustatyta, jog Lygtinio paleidimo komisija yra Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu sudaryta kolegiali, visuomeniniais pagrindais veikianti institucija, priimanti sprendimus dėl nuteistųjų prašymų lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos. Bausmių vykdymo kodekse nustatyta, kad lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigų taiko vietovės, kurioje yra nuteistojo pataisos įstaiga, apylinkės teismas nutartimi, kuria patvirtinamas Lygtinio paleidimo komisijos nutarimas taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos (157 str. 4 d.).

Vadovaujantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu darytina išvada, kad trumpalaikei išvykai suteikti ir lygtiniam paleidimui taikyti yra nustatytas skirtingas teisinis reglamentavimas, t. y. skirtinga tvarka, taiko skirtingos institucijos. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Komisijos išvada nesutampa su Lygtinio paleidimo komisijos 2014 m. kovo 18 d. Nr. 95-110 ir 2014 m. rugsėjo 16 d. Nr. 95-395 nutarimais. Teisėjų kolegija, išanalizavusi teisinį reglamentavimą, reguliuojantį lygtinio paleidimo taikymą, bei Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, nustatė, jog pareiškėjo nurodyti Lygtinio paleidimo komisijos nutarimai nebuvo patvirtinti teismo, todėl neįsigaliojo (Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. T-302-840/2014; Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-812-634/2014; Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje T-859-548/2014; Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-1956-579/2014).

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas bei Kauno apygardos teismas nutartyse pažymėjo, jog pareiškėjas bausmę atlieka už labai sunkaus smurtinio pobūdžio nusikaltimo, sukėlusio negrįžtamas pasekmes, padarymą (tarpusavio konflikto metu, būdamas neblaivus, peiliu nužudė kitą žmogų); anksčiau teistas 3 kartus, iš jų 2 kartus už nesunkius kūno sužalojimus; bausmės atlikimo metu nuteistasis nesielgė nepriekaištingai (vartojo necenzūrinius žodžius, buvo sulaikytas apsvaigęs nuo alkoholio, nakties metu klausėsi muzikos ir t. t.) – 6 kartus pažeidė režimo reikalavimus ir 3 kartus buvo baustas drausminėmis nuobaudomis (uždarytas į baudos izoliatorių, uždrausta pirkti maisto produktus), o dėl masinio nepaklusnumo kurstymo jo elgesys buvo svarstytas drausmės komisijos posėdyje, tačiau nuobauda nepaskirta; nuteistajam nustatyta vidutinė nusikalstamo elgesio rizika (42 balai pagal pakartotinio nusikalstamumo rizikos įvertinimo metodiką), o psichologinės tarnybos išvadoje nurodyta, jog nuteistasis stresinių situacijų metu ne visuomet geba išlikti ramus bei kryptingas, o ypač patiriant spaudimą veikti ar išgyvendamas stresines situacijas, kartais per stipriai reaguoja į realų ar įsivaizduojamą stresorių, nusivylimus. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju Lygtinio paleidimo komisijos išvados nepaneigia Komisijos išvados, kuria rėmėsi pataisos įstaigos direktorius, priimdamas pareiškėjo ginčijamą sprendimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad remiantis ankstesniais teistumais ir nuobaudomis, bausmės vykdymo įstaiga negali pabloginti pareiškėjo reputacijos ir diskriminuoti bei išskirti jo iš kitų nuteistųjų, kuriems buvo suteikiama trumpalaikė išvyka į namus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Jo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime yra konstatavęs, jog visų asmenų lygybės pagal įstatymą principas – tai demokratinės visuomenės pagrindas. Asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija. Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, t. y. esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas).

EŽTK 14 straipsnis įtvirtina diskriminacijos uždraudimą – „Naudojimasis šioje Konvencijoje nustatytomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais“. EŽTT, aiškindamas Konvencijos 14 straipsnį, yra nurodęs, kad jis saugo asmenis, kurie yra analogiškose situacijose, nuo diskriminuojamai skirtingo jų traktavimo (žr. pvz., 1986 m. liepos 8 d. sprendimą byloje Lithgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 2012 m. birželio 26 d. sprendime byloje Kurić ir kiti prieš Slovėniją išaiškinta, jog siekiant įvertinti, ar nebuvo pažeistas nediskriminavimo principas, turi būti iš esmės atsakyta į šiuos klausimus: 1) ar asmenys, esantys iš esmės panašiose ar vienodose padėtyse, buvo skirtingai vertinami; 2) ar toks skirtingas traktavimas yra objektyvus ir pateisinamas. Nustatęs, jog byloje nėra pateikta nevienodą reguliavimą pateisinančių argumentų, EŽTT savo praktikoje tokį reguliavimą pripažįsta diskriminaciniu (žr., pvz., EŽTT 2006 m. birželio 20 d. sprendimą byloje Zarb Adami prieš Maltą).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reglamentavimą, sprendžia, jog Bausmių vykdymo kodekse nustatytas reikalavimas, jog turi būti atsižvelgiama į nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu, nėra diskriminacinio pobūdžio. Kaip buvo minėta, Bausmių vykdymo kodekse nustatyta, kad kalinių statusas gali priklausyti nuo jų elgesio bausmės atlikimo metu. Sprendžiant, ar asmuo buvo diskriminuojamas, turi būti įvertinta, ar skirtingas traktavimas yra objektyvus ir pateisinamas. Šiuo atveju, atsižvelgiant į Bausmių vykdymo kodekso 1 straipsnyje nustatytus tikslus, konstatuotina, jog kalinių diferencijavimas, atsižvelgiant į jų elgesį bausmės atlikimo metu, yra pateisinamas tuo, jog tokiu teisiniu reglamentavimu kaliniai skatinami keisti savo elgesį bei laikytis tvarkos kalinimo įstaigose.

Taip pat pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktorius, priėmęs sprendimą atsisakyti suteikti pareiškėjui trumpalaikę išvyką į namus, turėjo tiksliai įvardyti kriterijus, kurių pareiškėjas neatitinka ir turėjo būti nustatytos socialinės reabilitacijos priemones ir / ar pareiškėjo nusikalstamo elgesio rizikos mažinimo rekomendacijos bei jų įvykdymo terminas. Kaip minėta, leidimas parvykti į namus suteikiamas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu, atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę, kokia bausmės dalis atlikta, elgesį bausmės atlikimo metu (Bausmių vykdymo kodekso 104 str. 2 d.). Tvarkos 17 punkte nustatyta, kad direktoriui nepatenkinus nuteistojo prašymo Komisijos sekretorius parengia prašymą pateikusiam nuteistajam motyvuoti atsakymo projektą. Atsakymo projektas, vizuotas Komisijos sekretoriaus, pirmininko bei tą sektorių kuruojančio direktoriaus pavaduotojo, pateikiamas Pataisos namų direktoriui pasirašyti. Išanalizavus nurodytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teisės aktuose nėra įtvirtintos pareigos nesuteikus trumpalaikės išvykos į namus nurodyti priemones ar rekomendacijas, kurias įvykdžius, nuteistajam būtų suteikiama trumpalaikė išvyka į namus.

Dėl anksčiau nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktorius nepažeidė teisės aktų reikalavimų, atsisakydamas suteikti pareiškėjui trumpalaikę išvyką į namus, atsižvelgdamas į pareiškėjo asmenybę, atliktos bausmės dalį, nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai ir įrodymai (Lygtinio paleidimo komisijos išvados) nepaneigia pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriais remiantis nepripažintas nepagrįstu ir neteisėtu atsakovo 2014 m. spalio 9 d. sprendimas Nr. 7-2197 dėl trumpalaikės išvykos nesuteikimo.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant 3 sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Taigi tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. tiek neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tiek pareiškėjui padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų 3 viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nenustatyta, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių netenkintas pareiškėjo skundas, todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nėra visiškai jokio pagrindo. Pažymėtina, kad sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, o aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip jas vertina pareiškėjas, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė