AS-654-502/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-654-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00936-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. rugpjūčio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos T. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja T. M. 2015 m. vasario 6 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2015 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 1D-728(11); 2) priteisti iš atsakovo dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo per 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) nepriemoką – 2 786,47 Eur (9 621,12 Lt).; 3) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 11 d. nutartimi atmetė pareiškėjos T. M. prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir pareiškėjos skundą atsisakė priimti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 8 punktais.

Teismas nustatė, kad 2015 m. vasario 6 d. skunde pareiškėja nurodo ilgesnį laikotarpį, už kurį prašo priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, teigdama, kad apie teisės pažeidimą sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d., kai buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Tačiau, kaip matyti iš administracinės bylos Nr. I-595-142/2013, tai neatitinka tikrovės, nes apie galimą teisės pažeidimą pareiškėja žinojo ir todėl 2011 m. gegužės 30 d. skundu kreipėsi į teismą. Paduodama 2015 m. vasario 6 d. skundą pareiškėja siekia tų pačių materialinių teisinių pasekmių, kurių siekė ir administracinėje byloje Nr. I-595-142/2013, savo reikalavimą grįsdama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo jos atžvilgiu neteisėtumu. Taigi ir administracinė byla Nr. I-595-142/2013, ir šiuo metu pareiškėjos inicijuojama byla iš esmės yra dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama ginčą dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. Taip pat išaiškino, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėjo, kad nors valstybinė pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, tai nereiškia, kad pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kada jam būdavo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą, todėl pažeidimo pasekmių skaidymas etapais nėra pagrįstas. Pareiškėja nenurodė jokių svarbių (objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių) priežasčių, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti skundo padavimo terminą.

Atsižvelgiant į tai, skundą dėl reikalavimo priteisti per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio mėnesio dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį atsisakyta priimti vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punktu, o skundą dėl reikalavimo priteisti laikotarpiu nuo 2013 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį atsisakyta priimti vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu. Teismas nurodė ir tai, kad reikalavimas dėl Ministerijos sprendimo panaikinimo yra išvestinis iš reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką.

Kita vertus, kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtose nutartyse, valstybinės pensijos išmokėjimo klausimais nėra nustatytos privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos, o kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjas privalo įrodyti dėl to kilusį ginčą – kad atsakovas atsisako tenkinti pareiškėjo reikalavimą. Nagrinėjamu atveju nuginčydama skundžiamą Ministerijos sprendimą pareiškėja nepasiektų tų teisinių pasekmių, kurių siekė kreipdamasi į teismą – neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Bylos dėl sprendimo, nesukeliančio teisinių pasekmių, nagrinėjimas teisme būtų beprasmis, todėl jį atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėja T. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį ir atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėja paaiškina, kad tik susipažinusi su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu suprato, jog valstybinės pensijos buvo sumažintos pažeidžiant konstitucinius principus. Be to, ginčo teisinių santykių srityje ilgą laiką vyravo neaiškumas ir neapibrėžtumas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėja nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartimi atsisakyti priimti jos skundą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios per 2010–2013 m. laikotarpį valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 23 d. paskelbė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-595-142/2013 pagal pareiškėjos T. M. skundą atsakovui Ministerijai, kurioje vyko ginčas dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies grąžinimo. Šis Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas įsiteisėjo apeliacine tvarka išnagrinėjus administracinę bylą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1201/2013).

Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punktą, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi faktinę aplinkybę, kad 2015 m. vasario 6 d. paduotame skunde T. M. pareiškė iš dalies tapatų reikalavimą, kuris yra išnagrinėtas 2013 m. birželio 12 d. įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį tiek, kiek ja vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punktu atsisakyta priimti pareiškėjos skundo reikalavimus priteisti valstybinės pensijos skirtumą, negautą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ribojimų taikymo 2010–2012 m., pripažįsta teisėta ir pagrįsta.

Konstatavęs tai, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pasisako dėl pareiškėjos keliamo ginčo už 2013 m.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nuo 2013 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuojama atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio, kurio galiojimas buvo pratęstas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Tikrinamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog apie Laikinojo įstatymo taikymo pratęsimą pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas pareiškėja galėjo sužinoti tik priėmus atitinkamą įstatymo pakeitimą ir remiantis juo viešojo administravimo institucijai išmokėjus pirmą sumažintą valstybinę pensiją. Tai reiškia, jog pareiškėja apie valstybinės pensijos sumažinimą vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92), kuriuo Laikinojo įstatymo taikymas buvo pratęstas nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2013 m. vasario mėnesį, t. y. gavusi šiuo (nauju) pagrindu apribotą valstybinę pensiją už 2013 m. sausio mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo 2013 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. vasario 6 d. dar nebuvo pasibaigęs (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje Nr. AS143-847/2014, 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-56-502/2015).

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija naikina Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutarties dalį, kuria nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėja pavėlavo kreiptis į teismą dėl 2013 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo ir jo skundą atsisakyta priimti, ir šia apimtimi T. M. skundo priėmimo klausimą perduoda nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos T. M. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos T. M. skundo reikalavimą priteisti 2013 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, ir šia apimtimi pareiškėjos skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė