A-146-381-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-381/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02314-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 2), kurį vėliau patikslino (II t., b. l. 159), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas, atsakovo atstovas), 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad žala jam buvo padaryta Kalėjimų departamento veiksmais, neperkeliant iš Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) į Vilniaus pataisos namus (toliau – ir Vilniaus PN). Žala atsirado laikotarpiu nuo 2010 metų iki 2012 metų rugsėjo 10 dienos (sprendimo perkelti jį į Vilniaus PN priėmimo dienos). Pareiškėjas teigimu, Marijampolės PN, kuriuose jam paskirta atlikti laisvės atėmimo bausmę, jis buvo priverstas gyventi daug blogesnėmis sąlygomis, nei paprastai būna pataisos įstaigose. Pareiškėjas negavo ilgalaikių pasimatymų, jam nebuvo sudaroma ir vykdoma individuali socialinės reabilitacijos programa, nesvarstomas jo prašymas taikyti lygtinį paleidimą. Dėl to pareiškėjas patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, emocinę depresiją, skausmus. 2011 m. lapkričio 21 d. pareiškėjas pateikė Kalėjimų departamentui prašymą perkelti jį į Vilniaus PN, nurodydamas, kad negali atlikti bausmės Marijampolės PN dėl Vilniaus teismuose vykstančių teismo posėdžių, į kuriuos dažnai būna vežamas, be to, Marijampolės PN yra per toli atvažiuoti jo tėvui, kuriam 74 metai, motinai, kuriai 73 metai, ir vienuolikmečiui sūnui, kurį globoja tėvai. Pareiškėjas šias aplinkybes nurodė kaip kliūtis dėl kurių jis negali atlikti bausmę Marijampolės PN. Be to, pareiškėjas teigė, kad Marijampolės PN jis negali atlikti bausmės ir dėl to, kad šioje įstaigoje atlieka bausmę asmenys, kurie siekia jį sužaloti ar nužudyti. Pasak pareiškėjo, Kalėjimų departamentas skunde nurodytu laikotarpiu netinkamai kontroliavo jo siuntimą į Vilniaus PN, neatliko tarnybinio tyrimo gavęs iš pareiškėjo skundus ir prašymus dėl perkėlimo į Vilniaus PN, aplaidžiai bei netinkamai sprendė pareiškėjo prašymą perkelti jį iš Marijampolės PN į Vilniaus PN, nesiėmė priemonių, kad pareiškėjas būtų nukreiptas į Vilniaus PN, tokiu būdu sudarė jam problemų, nesaugią gyvenamąją aplinką.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 9–10) paaiškino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 69 straipsnio nuostatomis, nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Iš vienos pataisos įstaigos į kitą nuteistąjį leidžiama perkelti bausmės atlikimui dėl ligos arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 4 d. kreipėsi į teismą su skundu, kai tuo metu Marijampolės PN bei Kalėjimų departamente buvo nagrinėjami jo prašymai dėl perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą. Marijampolės PN direktorius, išnagrinėjęs pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 23 d. prašymą dėl jo perkėlimo atlikti bausmę iš Marijampolės PN į Vilniaus PN, 2012 m. rugpjūčio 31 d. surašė tarnybinio tyrimo išvadą Nr. 36/06-173 „Dėl nuteistojo G. K. perkėlimo iš Marijampolės pataisos namų į Vilniaus pataisos namus“. Remdamasis šia išvada, Kalėjimų departamentas 2012 m. rugsėjo 11 d. surašė Nuteistojo perkėlimo (siuntimo) į kitą pataisos įstaigą paskyrą Nr. 1S-2848, kurios pagrindu G. K. yra perkeltas atlikti bausmę iš Marijampolės PN į Vilniaus PN. Pareiškėjas skunde rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Todėl, atsakovo atstovo nuomone, šiuo atveju nėra žalos atlyginimo pagrindų, numatytų Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 4 d. sprendimu (II t., b. l. 163–168) pareiškėjo G. K. skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2 000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad G. K. atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis įsiteisėjo 2011 m. birželio 6 d. (I t., b. l. 36). Kalėjimų departamentas 2011 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. 2S-3157 dėl pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 4 d., 2011 m. rugpjūčio 5 d. ir 2011 m. rugpjūčio 12 d. skundų, netenkindamas pareiškėjo prašymo skirti bausmę atlikti Vilniaus pataisos namuose, nusprendė, kad pareiškėjui teisėtai skirta atlikti bausmę Alytaus pataisos namuose (I t., b. l. 3). Pareiškėjas paminėtais skundais Kalėjimų departamentui skundė Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, kuriais jis nenukreipiamas atlikti bausmę į Vilniaus PN. 2011 m. rugpjūčio 5 d. skunde pareiškėjas prašė atlikti tarnybinį patikrinimą dėl to, kad į jo gyvybę bei sveikatą kėsinamasi, o Alytaus, Kybartų ir Marijampolės pataisos namuose pareigūnai dieną bei naktį prie jo nebudės (I t., b. l. 16–17, 21–22). Teismas nustatė, jog Kalėjimų departamentas 2011 m. rugpjūčio 26 d. sprendime Nr. 2S-3157 nepasisakė dėl pareiškėjo prašymo atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Alytaus, Kybartų ir Marijampolės pataisos namuose kylančių grėsmių pareiškėjo gyvybei ir sveikatai.

2011 m. birželio 27 d. pareiškėjo motina D. K. kreipėsi į Kalėjimų departamentą su prašymu, kad pareiškėjas būtų perkeltas į Vilniaus 2-us pataisos namus (I t., b. l. 19). Prašymą motyvavo tuo, kad pareiškėjas turi mažametį sūnų, kuris mokosi penktoje klasėje ir Vilniuje galėtų aplankyti tėvą vienas, gi jai, vaiko globėjai, yra virš 70 metų, serga sąnarių liga. 2011 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 17/01-780 Šiaulių tardymo izoliatorius D. K. prašymo netenkino, nurodydamas, kad skiriant G. K., kaip ir kitus nuteistuosius, į pataisos namus, bus atsižvelgiama į BVK 65 straipsnyje nustatytus kriterijus (I t., b. l. 18). 2011 m. rugpjūčio 1 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus sprendimu Nr. 17/01-835 atsakant į 2011 m. birželio 27 d. prašymą, gautą iš Kalėjimų departamento, dėl nukreipimo atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę į Vilniaus PN nuspręsta prašymo netenkinti (II t., b. l. 104).

2011 m. lapkričio 21 d. pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamentą su prašymu (registruotas 2011 m. lapkričio 23 d.) dėl jo perkėlimo iš Marijampolės PN į Vilniaus PN (I t., b. l. 24). Prašymą pareiškėjas motyvavo tuo, kad jo artimieji negali atvykti į pasimatymus Marijampolės PN, todėl jo neperkėlus, trukdoma palaikyti socialinius ryšius. Prašyme nurodyta, kad: pareiškėjui nuosprendis įsigaliojo 2011 m. birželio 6 d., o pataisos namuose jis buvo tik 7 dienas ir tas – karantine; 2011 metų birželio mėnesį pranešė, kad Vilniaus mieste yra paskirti teismo posėdžiai, todėl jį nuvežus į Alytaus ar Marijampolės pataisos namus, ten negalėtų atlikti bausmės, nes bus nuolat konvojuojamas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, o iš Vilniaus PN į teismo posėdžius galėtų vykti tiesiogiai. Kalėjimų departamentas 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 2S-4560 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą (I t., b. l. 4). Šiame sprendime atsakovo atstovas nurodė, kad: nei Bausmių vykdymo kodeksas, nei kiti bausmių vykdymą reglamentuojantys teisės aktai nenumato sąlygos skiriant nuteistuosius į pataisos namus atsižvelgti į jų artimųjų galimybes lankyti nuteistą asmenį, todėl perkelti pareiškėją į kitą pataisos įstaigą nėra teisinio pagrindo; pareiškėjas bausmę atlieka ne pirmą kartą, todėl galėjo būti paskirtas į bet kurią pataisos įstaigą, neteikiant pirmenybės nei vienai iš jų, o atsižvelgiant į Vidaus tyrimų, Psichologinės ir Sveikatos priežiūros tarnybų rekomendacijas bei į pataisos įstaigose esantį laisvų vietų ir laikomų asmenų skaičių; atskirai vežioti pareiškėją į teismų posėdžius, jį nepagrįstai išskiriant iš kitų nuteistųjų tarpo, nėra nei teisinio pagrindo, nei galimybių.

Pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 9 d. pateikė Kalėjimų departamentui prašymą perkelti jį iš Marijampolės PN į Vilniaus PN (II t., b. l. 139–140). Atsakovo atstovas 2012 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. 2S-4111 atsakė pareiškėjui, kad 2012 m. rugsėjo 11 d. buvo išduota Nuteistųjų perkėlimo (siuntimo) į kitą pataisos įstaigą paskyra Nr. (96)-1S-2848, pagal kurią pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 11 d. laisvės atėmimo bausmę atlikti buvo perkeltas iš Marijampolės PN į Vilniaus PN (I t., b. l. 42).

2012 m. rugpjūčio 23 d. skundu (registruotas 2012 m. rugpjūčio 27 d.) pareiškėjas prašė Marijampolės PN direktoriaus bausmės atlikimui perkelti jį į Vilniaus PN (II t., b. l. 144–147). Prašymą pareiškėjas grindė šiais argumentais: Vilniaus PN jam būtų sudaryta individuali socialinė reabilitacijos programa, būtų skiriami ilgalaikiai pasimatymai, užimtumo programos, skirtas darbas, esant reikalui, jis būtų etapuotas iš Vilniaus PN į teismus, esančius Vilniaus mieste, tiesiogiai, be to, jam netaikomas lygtinis paleidimas; dėl atstumo į Marijampolės PN iš Panevėžio sunku atvažiuoti pareiškėjo tėvams, nepilnamečiui sūnui;

Marijampolės PN yra asmenų, kurie siekia sužaloti ar nužudyti pareiškėją, apie tai pareiškėjui pranešė Marijampolės PN Vidaus tyrimo tarnybos pareigūnai, 13-ojo būrio viršininkas. Marijampolės PN 2012 m. rugpjūčio 31 d. surašė tarnybinio tyrimo išvadą (toliau – ir Išvada) Nr. 36/06-173 „Dėl nuteistojo G. K. perkėlimo iš Marijampolės pataisos namų į Vilniaus pataisos namus“ (II t., b. l. 142–143), kurioje pasiūlyta pareiškėją tolesniam bausmės atlikimui perkelti iš Marijampolės pataisos namų į Vilniaus pataisos namus.

Išvadoje nurodoma, kad: Marijampolės PN administracija disponuoja informacija apie tai, jog tarp daugelio Marijampolės PN nuteistųjų yra susiformavusi nuomonė, kad pareiškėjas visais įmanomais būdais siekia būti perkeltas bausmės atlikimui į kitus pataisos namus ir dėl to gali ryžtis bet kokiems veiksmams tiek prieš pataisos namų administraciją, tiek prieš nuteistuosius; turima duomenų apie tai, kad kiti nuteistieji mano, jog G. K. galbūt yra bendradarbiavęs su teisėsaugos pareigūnais ikiteisminiuose tyrimuose, dėl to būnant Marijampolės PN jam gali būti reiškiamas nepasitenkinimas; dėl tokios kitų nuteistųjų nuomonės, pareiškėjui atliekant bausmę Marijampolės PN, tarp jo ir kitų nuteistųjų gali kilti konfliktų. 2012 m. rugsėjo 11 d.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Nuteistųjų perkėlimo (siuntimo) į kitą pataisos įstaigą paskyroje Nr. (96)-1S-2848 nurodyta, kad pareiškėjas perkeliamas atlikti bausmę iš Marijampolės pataisos namų į Vilniaus pataisos namus (I t., b. l. 33). 2012 m. rugsėjo 17 d. Kalėjimų departamentas raštu Nr. 2S-4154 atsakydamas į pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 5 d. prašymą pranešė, kad 2012 m. rugsėjo 11 d. išduota paskyra Nr. 1S-2848 dėl pareiškėjo perkėlimo iš Marijampolės PN į Vilniaus PN, ir kad artimiausiu metu pareiškėjas bus perkeltas (II t., b. l. 106).

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio nuostatas, nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje (1 dalis), iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl ligos arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje (2 dalis), nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (3 dalis). Teismas pastebėjo, jog norminiai teisės aktai nenumato, kad skiriant nuteistuosius atlikti bausmę į pataisos namus, turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad jie bausmę atliktų arčiau vietų, kuriose gyvena jų artimieji. Norminiai teisės aktai taip pat nenumato, kad nuteistieji galėtų būti perkelti į kitus pataisos namus tolesniam bausmės atlikimui tuo pagrindu, kad būtų arčiau teismų, kuriuose nagrinėjamos jo bylos. Teismas konstatavo, jog tokiame kontekste neturi pagrindo pareiškėjo teiginiai, kad jis buvo laikomas pataisos namuose, kurie yra ne toje vietovėje, kurioje nagrinėjamos jo bylos.

BVK 67 straipsnyje nustatyta, kad nuteistųjų laikino palikimo kardomojo kalinimo vietose ir nuteistųjų perkėlimo iš pataisos įstaigų į kardomojo kalinimo vietas pagrindus ir tvarką, taip pat esančių kardomojo kalinimo vietose nuteistųjų teisinę padėtį nustato Baudžiamojo proceso kodeksas ir Kardomojo kalinimo įstatymas. Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (toliau – ir Kardomojo kalinimo įstatymas, KKĮ) 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog šis įstatymas nustato asmenų, kuriems kardomąja priemone parinktas suėmimas, taip pat asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, laikymo kardomojo kalinimo vietose tvarką ir sąlygas. Remiantis KKĮ 6 straipsnio 2 dalies 3 punktu, kardomojo kalinimo vietose taip pat gali būti laikomi nuteisti laisvės atėmimu asmenys, palikti tardymo izoliatoriuje arba perkelti į jį iš pataisos darbų įstaigų atlikti tardymo veiksmų baudžiamosiose bylose arba dėl bylų nagrinėjimo teisme, o šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad asmenų priėmimo į kardomojo kalinimo vietas procesinis pagrindas yra teisėjo sankcija perkelti nuteistąjį iš pataisos darbų įstaigos į tardymo izoliatorių. Iš Kardomojo kalinimo įstatymo nuostatų matyti, kad jame išskirtos bent dvi sąvokos: kardomasis kalinimas (pvz., KKĮ 1, 3 straipsniai) ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, laikymas kardomojo kalinimo vietoje (KKĮ 1 straipsnis). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad byloje aptariamais atvejais pareiškėjui nebuvo taikomas kardomasis kalinimas, tačiau jis buvo laikinai laikomas kardomojo kalinimo vietose. Vadovaudamasis paminėtomis teisės normomis, teismas konstatavo, jog Bausmių vykdymo kodekse ir Kardomojo kalinimo įstatyme yra įtvirtintas objektyvus teisinis pagrindas nuteistąjį, atliekantį laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, konvojuoti į teismo posėdžius (ne tik baudžiamosiose, bet ir administracinėse bylose) ir, esant atitinkamam pagrindui, perkelti jį į kardomojo kalinimo vietas.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagrindas perkelti pareiškėją iš Marijampolės PN į Vilniaus PN atsirado tik tuomet, kai nagrinėjant jo 2012 m. rugpjūčio 23 d. prašymą, gautą Marijampolės PN, tarnybinio tyrimo metu buvo nustatyta, jog tarp daugelio Marijampolės PN nuteistųjų susiformavusi nuomonė, kad G. K. yra galbūt bendradarbiavęs su teisėsaugos pareigūnais ikiteisminiuose tyrimuose. Iki to laiko Kalėjimų departamentas neatliko tyrimo dėl pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 5 d., 2011 m. rugpjūčio 12 d. skunduose nurodomų aplinkybių, kad jam atlikti bausmę Alytaus PN, Marijampolės PN ir Kybartų PN yra pavojinga, nes ten jis gali būti nužudytas ar sužalotas. Kalėjimų departamento 2011 m. rugpjūčio 26 d. sprendime Nr. 2S-3157 į šį pareiškėjo iškeltą klausimą nebuvo atsakyta, situacija neištirta. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 19 straipsnio 1 ir 2 dalių, 21 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas konstatavo, kad administracinė procedūra pagal pareiškėjo skundą dėl jo perkėlimo iš Marijampolės PN į Vilniaus PN turėjo būti pradėta ir privalėjo būti priimtas atitinkamas sprendimas, taigi, Kalėjimų departamentas neveikė taip, kaip privalėjo veikti, ir dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsniu ir pažymėjo, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trim sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, kurios savo pobūdžiu yra kumuliatyvios (turinčios egzistuoti kartu). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą nekyla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą, turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtinės žalos dydis teismo nustatytinas ne taikant bendras žalos dydžio įrodinėjimo taisykles, pagal kurias žalos piniginė išraiška turi būti tiesiogiai (atitinkamai) atvaizduota konkrečiais įrodymais, o kiekvienu konkrečiu atveju, nustačius neturtinę žalą sąlygojusias objektyvaus ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes ir atsižvelgiant į jas, teismas turi vadovautis neturtinės žalos instituto prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad pareiškėjas turi pagrįsti kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžio nustatymui reikšmingų kriterijų. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą patenkinti visiškai ar iš dalies reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1639/2008).

Teismas nustatė, kad nuo 2011 m. spalio 13 d. pareiškėjas atlieka bausmę Marijampolės PN (I t., b. l. 71). 2013 m. kovo 22 d. Marijampolės pataisos namų rašte teismui Nr. 9/07-3975 nurodyta, kad G. K. laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN atliko itin trumpais etapais: nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2011 m. spalio 20 d., nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. (I t., b. l. 83). Šiame rašte nurodyta, jog kadangi G. K. Marijampolės PN nei karto neišbuvo ilgiau kaip 7 dienas, nuolatiniam bausmės atlikimui gyvenamosios zonos būryje jis taip ir nebuvo perkeltas. Teismas vertino, jog pareiškėjas, nors ir trumpą laiką atlikdamas bausmę Marijampolės PN, žinodamas, kad jo gyvybei ar sveikatai gresia pavojus, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją. Pareiškėjo nuogąstavimus dėl grėsmės jam patvirtina Marijampolės pataisos namų 2012 m. rugpjūčio 31 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. 36/06-173 „Dėl nuteistojo G. K. perkėlimo iš Marijampolės pataisos namų į Vilniaus pataisos namus“. Iš pareiškėjo ligos istorijos (I t., b. l. 103–200; II t., b. l. 1–95) nebūtų galima spręsti apie esminį jo sveikatos pablogėjimą. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į pažeidimo mastą bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas, pripažino, jog pareiškėjui padaryta 2 000 litų neturtinė žala, ir ją priteisė.

Dėl kitų pareiškėjo argumentų teismas nepasisakė, laikydamas juos nereikšmingais, neturinčiais įtakos bylos išsprendimui.

III. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (II t., b. l. 181–183) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas iš dalies pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, klaidingai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priimtas teismo sprendimas yra neteisingas ir turi būti panaikintas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 65 straipsniu, į konkrečią pataisos įstaigą nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-71 (2011 m. sausio 26 d. įsakymo Nr. V-30 redakcija) patvirtintas Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisykles. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 4 d., 2011 m. rugpjūčio 5 d. ir 2011 m. rugpjūčio 12 d. skundus dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmų, netenkindamas pareiškėjo prašymo skirti atlikti bausmę į Vilniaus pataisos namus, 2011 m. rugpjūčio 26 d. priėmė sprendimą Nr. 2S-3157, kuriame nusprendė, kad pareiškėjui teisėtai skirta atlikti bausmę Alytaus pataisos namuose. Pareiškėjas šio sprendimo BVK 183 straipsnio nustatyta tvarka neskundė, todėl jis laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

2. Remiantis BVK 69 straipsniu, nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl ligos arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Nei Bausmių vykdymo kodeksas, nei kiti bausmių vykdymą reglamentuojantys teisės aktai nenumato pareigos skiriant nuteistuosius į pataisos namus atsižvelgti į jų artimųjų galimybes lankyti nuteistą asmenį. Atsižvelgdamas į tai, Kalėjimų departamentas 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 2S-4560 atsisakė tenkinti pareiškėjo 2011 m. lapkričio 21 d. prašymą dėl jo perkėlimo iš Marijampolės PN į Vilniaus PN. Pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka šio sprendimo neskundė, tokiu būdu sutikdamas su jo teisėtumu ir pagrįstumu.

3. Marijampolės PN 2012 m. rugpjūčio 31 d. išvadoje Nr. 36/06-173 „Dėl nuteistojo G. K. perkėlimo iš Marijampolės pataisos namų į Vilniaus pataisos namus“, kurią patvirtino Kalėjimų departamento direktorius, nėra nustatyta, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN, jo gyvybei ar sveikatai grėsė realus pavojus. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, kad Marijampolės PN pareiškėjo gyvybei ar sveikatai grėsė realus pavojus, nėra įrodymų, kad kas nors būtų grasinęs ar kitaip neigiamai įtakojęs pareiškėją. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi vien pareiškėjo abstrakčiais teiginiais apie galimas grėsmes. Todėl teismo išvada, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN ir žinodamas, kad jo gyvybei ar sveikatai gresia pavojus, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, yra nepagrįsta objektyviais įrodymais.

Pareiškėjas G. K. nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepime (II t., b. l. 188–191) nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. 2011 m. birželio 27 d. prašyme, adresuotame Kalėjimų departamentui (gautas 2011 m. birželio 29 d., reg. Nr. 29-1402 (I t., b. l. 37)), be kita ko, pranešama, kad Alytaus, Marijampolės ir Kybartų pataisos įstaigose yra asmenų, kuriems nurodyta susidoroti su pareiškėju ir kurie jam grasino. Savo 2011 m. rugpjūčio 4 d. pareiškime (gautas 2011 m. rugpjūčio 5 d., reg. Nr. 29-1815) pareiškėjas prašė Kalėjimų departamento atlikti tarnybinį patikrinimą dėl jo etapavimo į Alytaus PN, informavo apie tai, kad į jo gyvybę, sveikatą, garbę kėsinamasi, bei prašė nukreipti jį į Vilniaus PN. Taip pat 2011 m. rugpjūčio 9 d. prašyme (gautas 2011 m. rugpjūčio 12 d., reg. Nr. 29-1965) pareiškėjas prašė Kalėjimų departamento nukreipti jį į Vilniaus PN, nurodydamas, kad Alytaus PN yra asmenų, kurie siekia sutrikdyti jo psichiką, sužaloti fizinę sveikatą ir nužudyti. Be to, 2011 m. lapkričio 21 d. ir 2012 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjas pateikė Kalėjimų departamentui prašymus dėl jo perkėlimo iš Marijampolės PN į Vilniaus PN. Tačiau Kalėjimų departamentas, gavęs nurodytus pareiškėjo prašymus, detaliau pareiškėjo neapklausė, neatliko tyrimo, nesvarstė klausimo dėl pareiškėjo perkėlimo bausmei atlikti į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką. Tokiu būdu, nuo 2011 m. birželio 27 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Kalėjimų departamentas, pareiškėjo nuomone, aplaidžiai nagrinėjo jo prašymus dėl perkėlimo į Vilniaus PN.

2. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas bylos nagrinėjime pirmos instancijos teisme nedalyvavo, bylos eiga nesirūpino, jokių prašymų dėl įrodymų išreikalavimo neteikė, teisme neneigė ir neginčijo, kad nuo 2011 m. birželio 27 d. aplaidžiai nagrinėjo pareiškėjo prašymus perkelti jį į Vilniaus PN.

3. Kalėjimų departamentas nepateikė įrodymų, kad Marijampolės PN 2012 m. rugpjūčio 31 d. išvada, kurią pats patvirtino, yra neteisinga. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Marijampolės PN direktoriaus pavaduotojo R. M. ir būrio viršininko S. G. 2012 m. rugsėjo 3 d. raštą, pridėtą prie Išvados, kuriame nurodoma, kad pareiškėjas su kitais nuteistaisiais santykių nepalaikė, nebendravo, būdavo atsargus. Pareiškėjo nuomone, minėtas raštas patvirtina, kad jis nelinkęs konfliktuoti su nuteistaisiais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas inicijavo šią administracinę bylą, reikalaudamas 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Teigė, kad neturtinė žala jam buvo padaryta laikotarpiu nuo 2010 m. metų iki 2012 m. rugsėjo 10 d. Kalėjimų departamento veiksmais, neperkeliant jo iš Marijampolės pataisos namų į Vilniaus pataisos namus.

Išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvadų, kad ginčo situacijoje Kalėjimų departamentas neveikė taip, kaip privalėjo veikti, dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Todėl skundžiamu 2013 m. liepos 4 d. sprendimu teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2 000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka. Kolegijos vertinimu, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylai svarbias faktines aplinkybes, netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, administracinių teismų kompetencijai priskirtinos bylos dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnyje numatytas deliktinės atsakomybės atvejis, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti paprastai būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Sprendžiant dėl institucijos veikos neteisėtumo, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo ne kartą pažymėta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010), kad valstybė ir savivaldybės turi pareigą atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta atsakomybė atsiranda esant trim sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju ginčui aktualus teisinis reguliavimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse ir jį detalizuojančiuose kituose teisės aktuose.

Vadovaujantis BVK 65 straipsniu, į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, nuteistąjį siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija atsižvelgdama į nuteistojo asmenybės pavojingumą, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę ir požiūrį į darbą. BVK 69 straipsnyje įtvirtinta bausmės atlikimo vienoje pataisos įstaigoje taisyklė. Pagal šio straipsnio nuostatas, nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje (1 dalis). Iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl ligos arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje (2 dalis). Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (3 dalis).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) X skyriuje detalizuojama nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarka. Šių taisyklių 72 punkte numatyta, kad nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama perkelti: 72.1. dėl ligos gydytojo (gydytojų) siuntimu; 72.2. dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Kai yra išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, jos direktorius pristato į Kalėjimų departamentą po tris egzempliorius jo pasirašytos motyvuotos išvados ir nuteistojo charakteristikos. Išvadą tvirtina šio departamento direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, arba šio departamento direktoriaus pavaduotojas. Patvirtintos išvados pagrindu išduodama paskyra perkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą. <...> Nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą gali būti perkeliamas Kalėjimų departamento iniciatyva, kai yra Kalėjimų departamento direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno patvirtinta išvada.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-71 (2011 m. sausio 26 d. įsakymo Nr. V-30 redakcija) patvirtino Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisykles (toliau – ir Paskyrimo taisyklės). Šių taisyklių 1.4 punkte nustatyta, kad nuteistieji, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui arba esant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalyje nustatytam pagrindui, skiriami į pataisos įstaigas ar jų struktūrinius padalinius šia tvarka: į Alytaus pataisos namus, Kybartų pataisos namus, Marijampolės pataisos namus ir Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių, esantį Rasų g. 8, – pilnamečiai vyrai, anksčiau atlikę laisvės atėmimo bausmę, ir pavojingi recidyvistai, kuriems teismas nustatė atlikti bausmę pataisos namuose. Paskyrimo taisyklių 10 punkte nustatyta, kad skiriant nuteistuosius į konkrečias pataisos įstaigas pagal šių taisyklių 1.1–1.7, 1.9, 2, 5 ir 6 punktus, atsižvelgiama į Bausmių vykdymo kodekso 65 straipsnyje nustatytus kriterijus, taip pat tardymo izoliatorių vidaus tyrimų, socialinės reabilitacijos, psichologinės bei sveikatos priežiūros tarnybų rašytines rekomendacijas, kurios įdedamos į nuteistojo asmens bylą, ir į laisvų vietų skaičių šiose įstaigose. Remiantis Paskyrimo taisyklių 8 punkto nuostatomis, esant išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistuosius toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, Kalėjimų departamentas gali perkelti nuteistuosius iš vienų pataisos namų į kitus, neatsižvelgdamas į šių taisyklių 1.1–1.5 punktuose nurodytas nuteistųjų kategorijas, tačiau užtikrinant Bausmių vykdymo kodekso (Žin., 2002, Nr. 73-3084) 70 straipsnio 3 dalyje nustatytus izoliavimo reikalavimus.

Administracinės bylos dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 4 d. buvo paskirtas į Alytaus pataisos namus atsižvelgiant į Bausmių vykdymo kodekso 65 straipsnyje nustatytus kriterijus, taip pat į Šiaulių tardymo izoliatoriaus vidaus tyrimų, socialinės reabilitacijos skyrių, psichologinės ir sveikatos priežiūros tarnybų rašytinę rekomendaciją (reg. Nr. 69/06-4292) bei į laisvų vietų skaičių pataisos namuose (I t., b. l. 13). Šiaulių tardymo izoliatorius 2011 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. 17/01-934 atsakydamas į pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 12 d. prašymą informavo, kad 2011 m. rugpjūčio 4 dienai, t. y. pareiškėjo paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą momentu, Vilniaus pataisos namuose (Rasų g. 8) laisvų vietų nebuvo (II t., b. l. 105). Taigi iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo paskirtas į konkrečią pataisos įstaigą (Alytaus PN) laikantis anksčiau nurodytų teisės aktų reikalavimų bei įvertinus objektyviai egzistavusias tokio skyrimo galimybes.

Byloje nustatyta, jog Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 4 d., 2011 m. rugpjūčio 5 d. ir 2011 m. rugpjūčio 12 d. skundus, 2011 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. 2S-3157 pareiškėjo prašymo skirti atlikti bausmę Vilniaus pataisos namuose netenkino, konstatuodamas, kad pareiškėjas buvo teisėtai paskirtas atlikti bausmę į Alytaus pataisos namus. Šiame sprendime taip pat nurodyta, kad nei Bausmių vykdymo kodeksas, nei kiti bausmių vykdymą reglamentuojantys teisės aktai nenumato pareigos skiriant nuteistuosius į konkrečias pataisos įstaigas atsižvelgti į jų artimųjų galimybes lankyti nuteistą asmenį. Paminėtame Kalėjimų departamento 2011 m. rugpjūčio 26 d. sprendime Nr. 2S-3157 pareiškėjui buvo išaiškinta šio sprendimo apskundimo tvarka. Tačiau pareiškėjas nurodyto sprendimo administraciniam teismui neskundė (BVK 183 str. 3 d.), todėl teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, jog Kalėjimų departamento 2011 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas Nr. 2S-3157 laikytinas teisėtu ir pagrįstu, ir kad pareiškėjas su minėtu viešojo administravimo subjekto patvarkymu sutiko.

Minėta, kad ginčui aktualus teisinis reguliavimas įtvirtina du atvejus, kai nuteistasis gali būti perkeltas iš vienos pataisos įstaigos į kitą (lingvistiškai aiškinant BVK 69 straipsnio 2 dalies ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 72 punkto normas, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiose normose įtvirtinta viešojo administravimo subjekto teisė (diskrecija), o ne pareiga perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą iš vienos pataisos įstaigos į kitą, tai atspindi šių normų formuluotėje pavartotas žodis „leidžiama“), tai yra: 1) dėl ligos gydytojo (gydytojų) siuntimu; 2) dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Šio teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, jog byloje nėra jokių duomenų apie gydytojo (gydytojų) siuntimą dėl ligos perkelti pareiškėją iš vienos pataisos įstaigos į kitą. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo BVK 69 straipsnio 2 dalies ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 72 punkto taikymo prasme išimtinio pobūdžio aplinkybių, kliudančių toliau laikyti pareiškėją toje pačioje pataisos įstaigoje. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Kalėjimų departamentą dėl jo perkėlimo į Vilniaus pataisos namus, savo prašymuose nurodė tokias pagrindines aplinkybes, kurios, jo manymu, sudaro pagrindą perkelti jį į Vilniaus pataisos namus: 1) apsunkintas pareiškėjo artimųjų galimybes (dėl laiko, reikalingo nuvykti iš Vilniaus iki pataisos namų kitame mieste, atstumo ir kelionės kainos) lankyti jį Marijampolės pataisos namuose; 2) Vilniaus teismuose vykstančius teismo posėdžius, į kuriuos pareiškėjas dažnai būna konvojuojamas; 3) grėsmę Marijampolės pataisos namuose būti sužalotam ar nužudytam.

Dėl pirmųjų dviejų pareiškėjo nurodytų priežasčių (artimųjų galimybių lankyti pareiškėją ir dalyvavimo teismų posėdžiuose Vilniaus teismuose) pažymėtina, kad jos negali būti vertinamos kaip išimtinės aplinkybės, kliudančios pareiškėją toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Todėl teisėjų kolegija sutinka su Kalėjimų departamento nuomone, išdėstyta 2011 m. rugpjūčio 26 d. sprendime Nr. 2S-3157 ir 2011 m. gruodžio 12 d. sprendime Nr. 2S-4560, kad šios aplinkybės negali būti pagrindas perkelti pareiškėją į Vilniaus pataisos namus.

Iš Marijampolės PN 2013 m. kovo 22 d. rašto Nr. 9/07-3975 matyti, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN atliko itin trumpais laikotarpiais: nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2011 m. spalio 20 d., nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d., iš viso 21 dieną (3 kartus po 7 dienas). Tai paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jo artimiesiems teko lankyti jį Marijampolės PN, ir kad dėl to jie patyrė tam tikrų sunkumų. Bylos dokumentai (I t., b. l. 26–31) patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas ne tik į bylų nagrinėjimą Vilniaus teismuose, bet taip pat į kituose miestuose esančius teismus (Šiaulių apygardos administracinį teismą, Šiaulių miesto apylinkės teismą, Panevėžio miesto apylinkės teismą).

Todėl akivaizdu, jog perkėlimas į Vilniaus PN pašalintų poreikį etapuoti pareiškėją į teismo posėdžius, vykstančius kituose Lietuvos miestuose. Be to, pažymėtina, kad dalis teismuose nagrinėjamų bylų buvo pradėtos pagal pareiškėjo skundus, t. y. jo paties iniciatyva, todėl pareiškėjas turi prisiimti nepatogumus, jei jie jam susidaro dėl jo inicijuotų bylų gausos ir dažno vežiojimo į teismų posėdžius. Pažymėtina ir tai, kad nuteistųjų pristatymo ikiteisminio tyrimo veiksmams baudžiamosiose bylose atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagrindai ir nuteistųjų konvojavimo tvarka reglamentuojami norminiais teisės aktais (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d.

įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių normomis), todėl nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad dėl pareiškėjo konvojavimo į Vilnių iš kitame mieste esančios pataisos įstaigos gali kaip nors nukentėti pareiškėjo teisės ir jo teisėti interesai, tarp jų procesinės teisės bei interesai, susiję su bylų, kuriose pareiškėjas dalyvauja kaip proceso šalis, nagrinėjimu.

Vertinant pareiškėjo nurodytą aplinkybę esą Marijampolės PN kyla grėsmė jo gyvybei ir sveikatai, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nė viename savo skundų, pateiktų Kalėjimų departamentui ir Marijampolės PN (žr. 2011 m. rugpjūčio 5 d., 2011 m. rugpjūčio 12 d., 2012 m. rugpjūčio 9 d., 2012 m. rugpjūčio 27 d. gautus skundus) pareiškėjas neįvardijo konkrečių asmenų, kurie jam grasino ar kėlė pavojų būnant Marijampolės PN, taip pat nenurodė kaip konkrečiai pasireiškė grasinimai jį nužudyti ar sužaloti. Atsižvelgdama į tai, pareiškėjo argumentus dėl jam neva gresiančio pavojaus Marijampolės PN, kurie nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis ir pats pareiškėjas neįvardijo jokių realių grėsmių, teisėjų kolegija vertina kaip pareiškėjo prielaidas siekiant perkėlimo į Vilniaus pataisos namus.

Realios grėsmės pareiškėjo gyvybei ir sveikatai jam esant Marijampolės PN nepatvirtina ir 2012 m. rugpjūčio 31 d. surašyta tarnybinio tyrimo išvada Nr. 36/06-173 „Dėl nuteistojo G. K. perkėlimo iš Marijampolės pataisos namų į Vilniaus pataisos namus“, kadangi šioje išvadoje nenurodytos jokios realios grėsmės. Susipažinus su Išvados turiniu, matyti, kad ji yra grindžiama vien Marijampolės PN administracijos nuomone, jog Marijampolės PN gali kilti pavojus pareiškėjo saugumui, tačiau ši nuomone nėra paremta jokiais objektyviais duomenimis.

Minėta, kad pareiškėjas Marijampolės pataisos namuose atliko bausmę itin trumpai (3 kartus po 7 dienas). Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 62, 64 punktų nuostatas, atvykę į pataisos įstaigą nuteistieji uždaromi į karantino patalpas, t. y. laikomi izoliuotai nuo kitų nuteistųjų, jau laikomų šioje pataisos įstaigoje. Marijampolės PN 2013 m. kovo 22 d. rašte Nr. 9/07-3975 nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, jog G. K. Marijampolės PN nei karto neišbuvo ilgiau kaip 7 dienas, nuolatiniam bausmės atlikimui gyvenamosios zonos būryje jis taip ir nebuvo perkeltas.

Tai rodo, kad tarp pareiškėjo ir kitų nuteistųjų, jau laikomų šioje pataisos įstaigoje (atitinkamuose būriuose) bendravimui nebuvo sąlygų. Marijampolės PN direktoriaus pavaduotojo R. M. ir būrio viršininko S. G. 2012 m. rugsėjo 3 d. pateiktoje charakteristikoje nurodyta, kad pareiškėjas su kitais nuteistaisiais santykių nepalaikė, nebendravo. Paminėtos aplinkybės liudija apie tai, kad pareiškėjui būnant Marijampolės pataisos namuose, realus pavojus jo gyvybei ar sveikatai objektyviai nekilo.

Įvertinus pirmiau nurodytų aplinkybių visetą, konstatuotina, kad nebuvo išimtinių aplinkybių, kliudančių toliau laikyti pareiškėją toje pačioje pataisos įstaigoje. Todėl nesant BVK 69 straipsnio 2 dalyje ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 72 punkte numatyto teisinio pagrindo perkelti pareiškėją iš vienos pataisos įstaigos į kitą, Kalėjimų departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymus dėl jo perkėlimo į Vilniaus pataisos namus. Byloje nustatyta aplinkybė, kad 2012 metų rugsėjo 10 d. buvo nuspręsta pareiškėją perkelti į Vilniaus pataisos namus nesuteikia pagrindo išvadoms, kad ankstesni atsakovo veiksmai buvo neteisėti.

Byloje nustatyta, kad atsakovo atstovas Kalėjimų departamentas ginčo situacijoje veikė taip, kaip iš jo analogiškoje situacijoje ir reikalauja teisės aktai. Šios išvados nepaneigia tai, kad pasibaigus pareiškėjo skunde apibrėžtam ginčo laikotarpiui, 2012 m. rugsėjo 11 d. Kalėjimų departamentas išdavė paskyrą perkelti pareiškėją bausmei atlikti iš Marijampolės PN į Vilniaus PN, nes, kaip minėta anksčiau, nuteistųjų perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą patenka į Kalėjimų departamento teisių (diskrecijos), o ne pareigų apimtį.

Byloje yra duomenys apie tai, kad apkaltinamasis nuosprendis pareiškėjo atžvilgiu įsiteisėjo 2011 m. birželio 6 d. Todėl pareiškėjo argumentai, kad neturtinė žala dėl jo neperkėlimo į Vilniaus pataisos namus atsirado laikotarpiu nuo 2010 metų iki 2012 metų rugsėjo 10 d. dienos neatitinka bylos faktinėms aplinkybėms apie pareiškėjo statusą Bausmių vykdymo kodekso prasme. Dėl nuteistojo perkėlimo į pataisos namus sprendžiama įsiteisėjus teismo nuosprendžiui.

Nenustačius Kalėjimų departamento veiksmų neteisėtumo, kaip vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Remdamasi išdėstytų motyvų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, materialinės teisės normas aiškino bei taikė netinkamai, ir tai sudaro pagrindą ABTĮ 143 straipsnyje nustatyta tvarka panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą visiškai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas