2K-313/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-313/2014

Teisminio proceso Nr. 1-88-2-00026-2009-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.24.1;

2.1.7.4. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. kasacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 270 straipsnio 2 dalį 75 MGL (9750 Lt) bauda, kuriai sumokėti nustatytas trijų mėnesių terminas, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; civilinio ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento civilinis ieškinys patenkintas iš dalies: iš A. A. priteista 287 025 Lt aplinkai padarytos žalos ir 7614 Lt proceso išlaidų civiliniam ieškovui.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartis, kuria nuteistojo A. A. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. A. nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. liepos 8 iki 14 d. Ukmergės r., Lyduokių seniūnijoje, Slabados k., asmeninės nuosavybės teise jam priklausančiame žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žinodamas, kad šiam sklypui nustatytos kraštovaizdžio draustinių, miškų naudojimo apribojimų, vandens telkinių apsaugos juostų ir zonų specialios naudojimo sąlygos ir kad sklypas yra Siesarties kraštovaizdžio draustinio (identifikavimo kodas 0230100000022) teritorijoje, taip pat žinodamas, kad Siesarties kraštovaizdžio draustinyje, remiantis bendrųjų veiklos reglamentų aprašymu, be kitų draudimų, draudžiama tvenkti ir reguliuoti natūralias upes, keisti jų vagas, o atstatyti buvusias užtvankas, kitus hidrotechninius statinius, tvirtinti krantus, valyti vagas, įrengti dirbtinius vandens telkinius, atlikti kitus darbus galima tik tais atvejais, kai tai reikalinga draustinyje esantiems kultūros paveldo objektams (nekilnojamosioms kultūros vertybėms) atkurti bei tvarkyti ir vykdant prevencines priemones miestuose, miesteliuose ir kaimuose stichinėms nelaimėms išvengti, taip pat žinodamas, kad jam priklausantis žemės sklypas yra Siesarties upės ir jos slėnio (identifikavimo kodas 1000000000142) buveinių apsaugai svarbioje teritorijoje, kuri, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. 276 „Dėl Bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų patvirtinimo“ 1 priedu, priklauso Natura 2000 tinklui, siekiant apsaugoti Stepines pievas, Baltijos lašišą, Didįjį auksinuką, Paprastąjį kirtiklį, Pleištinę skėtę, Upinę nėgę, veikė pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos taisykles, dėl to atsirado sunkūs padariniai aplinkai ir galėjo būti padaryta didelė žala gyvūnijai bei augmenijai, t. y.:

A. A., žinodamas, kad jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype nustatytos kraštovaizdžio draustinių, miškų naudojimo apribojimų, vandens telkinių apsaugos juostų ir zonų specialios naudojimo sąlygos, nuo 2009 m. liepos 8 d. iš AB „Ukmergės keliai“ užsakęs žemės darbams (kasybai) skirtą techniką – vikšrinį ekskavatorių CASE CX210, neatskleidė šiai bendrovei savo ketinimų be reikalingų leidimų vykdyti darbus minėtame sklype. Po to laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 8 iki 14 d., neatskleidęs pasamdytam ekskavatorininkui G. D. savo ketinimų be reikalingų leidimų vykdyti darbus, parodė jam vietas, kuriose reikia atlikti žemės darbus, ir nurodė: kaip ir kiek dirbdamas tame sklype šis turi ekskavatoriumi išvalyti Siesarties upės senvagę tvarkant jos krantus, gilinti, kasant ekskavatoriumi, Siesarties upės senvagę; G. D., vykdant minėtus nurodymus, ekskavatoriumi iškasus ne mažiau kaip 1000 kub. m žemių (grunto), A. A. nurodė, kuriose sklypo vietose šis turi ekskavatoriumi pervežti, išpilti ir išlyginti iš Siesarties upės senvagės iškastas žemes; G. D. įvykdžius šiuos nurodymus – ekskavatoriumi pervežus, išpylus ir išlyginus ne mažiau kaip 1000 kub. m. žemių (grunto), A. A., turėdamas tikslą dirbtinai akmenimis patvenkus Siesarties upę nukreipti dalį jos vandens tekėti į Siesarties upės senvagę, esančią A. A. priklausančio minėto žemės sklypo teritorijoje, nurodė G. D. ekskavatoriumi pervežti tame žemės sklype anksčiau buvusius akmenis ir sudėti juos į Siesarties upę bei parodė upės vagoje vietą, kur nurodė iškrauti tuos akmenis, sudedant juos per visą Siesarties upės vagos plotį; kai G. D. įvykdė ir šiuos darbus, A. A. organizavo kviečių užsėjimą žemės sklype Siesarties upės senvagės šlaituose ir krantuose, kur G. D. jo nurodymu vykdė žemės kasimo darbus.

Taip veikdamas A. A. pažeidė Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktą, draudžiantį kompleksiniuose draustiniuose naikinti ar žaloti reljefo formas bei saugomus objektus, ir šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą, draudžiantį tvenkti ir reguliuoti natūralias upes, keisti jų vagas, taip pat valyti vagas ir atlikti kitus darbus, jei tai nėra reikalinga draustinyje esantiems kultūros paveldo objektams (nekilnojamosioms kultūros vertybėms) atkurti bei tvarkyti ir vykdant prevencines priemones miestuose, miesteliuose ir kaimuose stichinėms nelaimėms išvengti; taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 124.1 punktą, draudžiantį reguliuoti natūralias upes ir keisti jų vagą, 124.3 punktą, draudžiantį tvenkti upes, vykdyti upių vagose valymo ir kitus darbus be Aplinkos ministerijos leidimo, 143 punktą, draudžiantį kraštovaizdžio draustiniuose veiklą, numatytą Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnyje; taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintų Bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų 1 priedo Bendrųjų buveinių apsaugai svarbių teritorijų apsaugos ir tvarkymo reikalavimų aprašo 53.1 punktą, draudžiantį Pleištinių skėčių (Ophiogomphus cecilia) buveinėse patvenkti upes, keisti vandens telkinių hidrologinį režimą, 54.1 punktą, draudžiantį Šarvuotųjų skėčių (Leucorrhinia pectoralis) buveinėse keisti vandens telkinių hidrologinį režimą, valyti vandens telkinius ar keisti kranto linijas, 57.1 punktą, draudžiantį Didžiųjų auksinukų (Lycaena dispar) buveinėse keisti hidrologinį režimą, išskyrus saugomų teritorijų planavimo dokumentuose numatytas priemones, 62.3 punktą, draudžiantį Dvijuosčių nendriadusių (Graphoderus bilineatus) buveinėse ardyti paklotę, viršutinį dirvos sluoksnį ir naikinti vandens augaliją vandens telkinių pakrantėse, 62.4 punktą, draudžiantį keisti natūralų vandens lygį.

G. D. vykdant A. A. nurodymus ir atliekant žemės kasimo darbus Siesarties kraštovaizdžio draustinyje, buvo sugadintos natūralios Siesarties upės rėvos, pakeistas upės vandens lygis„ dėl grunto supylimo ant natūraliai nusistovėjusios upinės terasos suniokotas didelis natūralaus kraštovaizdžio plotas (0,86 ha), perkelti ir supylus riedulius (akmenis) į Siesarties upės vagą, ji (pastačius užtvanką) tapo užteršta akmenimis, be to, pakeista Siesarties upės vaga, sugadinta senvagė; dėl to atsirado sunkūs padariniai aplinkai, nes nepataisomai, neatkuriamai valstybės saugomoje teritorijoje tapo sugadintas unikalus Siesarties upės slėnio kraštovaizdis ir buvo padaryta žala: dėl poveikio Siesarties upės srovės greičiui – 63 000 Lt žala (indeksavus – 107 163 Lt); dėl poveikio Siesarties upės vagai – 63 000 Lt žala (indeksavus – 107 163 Lt); dėl poveikio kraštovaizdžiui – 19 500 Lt žala (indeksavus – 33 169,5 Lt); dėl poveikio Siesarties slėniui – 90 000 Lt žala (indeksavus – 153 090 Lt), be to, sunaikinta 10 305 kv. m miško paklotės, dėl to padaryta 51 525 Lt žala.

Be to, dėl pirmiau nurodyto A. A. veikimo Siesarties kraštovaizdžio draustinyje bei vietovėje, atitinkančioje gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. D1-210, galėjo būti padaryta didelės žalos gyvūnijai ir augmenijai, nes Siesarties upės vagos reguliavimas valstybės saugomoje teritorijoje pasireiškė makrofitų ir bentoso makrodumblių įvairovės, potameidų gausumo sumažėjimu ir įsivyravimu ištiesintoms vagoms būdinga Spargatium emersum bei suprastėjusia ekologine būkle, kuri vertinama kaip bloga; be to, Siesarties kraštovaizdžio draustinyje bei vietovėje, atitinkančioje gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, paveiktame Siesarties upės ruože aplinkos sąlygos tapo netinkamos lašišai ir šlakiui, dėl to šių žuvų populiacijoms buvo padaryta didelė žala.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nuosprendį, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neteisingai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y., nustatydami BK 270 straipsnio 2 dalyje numatytą objektyvųjį veikos požymį – padarinius, padarė neteisingas išvadas, jas grindė nepatikimais ir prieštaringais įrodymais (BPK 20 straipsnis).

Kasatorius atkreipia dėmesį į nagrinėjamos bylos ypatumą ta prasme, kad nusikalstamos veikos būtinieji objektyviosios pusės požymiai nustatomi konstatavus blanketinėse teisės normose įtvirtintų draudimų pažeidimą, todėl tik teisingas šių normų išaiškinimas ir taikymas leistų tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Taigi būtina nustatyti, kokie gamtos apsaugos įstatymų reikalavimai yra pažeisti.

Kasatoriaus manymu, byloje įrodinėtinų teisiškai reikšmingų aplinkybių dėl kraštovaizdžio būklės iki 2009 m. liepos mėnesio abiejų instancijų teismai neanalizavo, apsiribojo tik įrodymų išvardijimu ir abstrakčių, bendro pobūdžio išvadų išdėstymu, neaptarė, kaip konkrečiai pasireiškė kiekvieno iš nurodyto teisės akto punktų pažeidimas, o tiesiog konstatavo jų pažeidimą.

Kasatorius nurodo, kad reljefo formų pokyčio nustatymas yra susijęs su specialių žinių taikymu, todėl paskirta kompleksinė ekspertizė turėjo nustatyti konkrečias pasekmes dėl reljefo sunaikinimo ar sužalojimo. Šiuo atveju teismai net nebandė atriboti skirtingų sąvokų – „sunaikinimo“ nuo „sužalojimo“, nors tai yra būtina tinkamai taikant blanketinę normą, o kartu ir baudžiamąjį įstatymą. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos 1995 m. gruodžio 14 d. įsakymas Nr. 198 nenumato nuostolių atlyginimo dėl senvagės sugadinimo, o tik dėl sunaikinimo. Byloje yra objektyvūs duomenys, kad senvagė yra, o tai reiškia, jog ji nesunaikinta. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad esą minėtas įsakymas numato atsakomybę ir už senvagės „sugadinimą“, tačiau jame nurodyta „pažeidimas“. Taigi teismai, darydami išvadas dėl poveikio senvagei ir pažeidimo masto, neanalizavo visiškai skirtingų situacijų; priklausomai nuo to, ar senvagė sunaikinta, ar tik pažeista, tai turėtų reikšmės ne tik atsiradusioms pasekmėms, bet ir žalos dydžiui. Kasaciniame skunde pažymima, kad minėtame įsakyme Nr. 198 yra nurodyta, kokie veiksmai laikytini reljefo formų sunaikinimu (pakeitimu) – nukasant, supilant kalvas ar kitas teigiamas reljefo formas; iškasant, užpilant, dirbtinai pagilinant ar užlyginant daubas, natūralias raguvas ar kitas neigiamas reljefo formas. Pasak A. A., byloje nėra jokių duomenų, kad dėl jo veiksmų būtų pasikeitę reljefo formos, ir tai patvirtina vienas iš Geodezijos instituto ekspertizės akte pateiktų atsakymų: palyginus kartografines medžiagas [7] ir [8] su [1], [5] ir [6], jokių pokyčių nustatyti negalima. Darant išvadas dėl reljefo sunaikinimo ar sužalojimo fakto buvimo nepakanka prielaidų, turėtų būti įrodymai: koks reljefas senvagės vietoje buvo prieš pokyčius – iki 2009 m. liepos mėnesio ir koks nustatytas konkretus reljefo pokytis, tačiau to šioje byloje nebuvo padaryta, todėl, kasatoriaus manymu, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad jis pažeidė draudimą naikinti ir žaloti reljefo formas.

Nuosprendyje padaryta išvada dėl poveikio Siesarties slėniui grindžiama Gamtos tyrimų centro išvada (joje nurodyta, kad iškastas gruntas, supiltas į formuojamą salą, pakeitė upės slėnį, suardė terasas, šlaitus ir kitus reljefo elementus), tačiau, nuteistojo manymu, šiuo atveju teismas rėmėsi prielaidomis, o ne patikimais įrodymais. Kasatorius, teigdamas, kad nė vienas objektyvus įrodymas nepatvirtina iškastos žemės kiekio, atkreipia dėmesį į byloje susidariusią situaciją: Geodezijos institutas nurodė, kad iškasto žemių kiekio nustatyti negali, Gamtos tyrimų centras ekspertizės akte nurodė, kad iškasta 11 200 kub. m, teisme ekspertas (D. B.) jau teigė, kad iškasta 1000 kub. m. Tai grindžiama ne moksliniais tyrimais, o remiamasi liudytojo G. D. parodymais, kurie yra subjektyvaus pobūdžio. Šis liudytojas nurodė, kad galbūt galėjo iškasti apie 1000 kub. m (bet tai nereiškia, kad tiek ir iškasė). Kasatorius pažymi, kad Gamtos tyrimų centro ekspertai išvadas teisme visiškai patvirtino, tačiau pripažino, kad ekspertizės akte nurodyti skaičiavimai dėl iškasto žemės tūrio yra neteisingi, be to, šio akto tiriamojoje dalyje dėl upės užtvenkimo nurodyta 40 akmenų po 1,8 kubo, nors teisminio nagrinėjimo metu ekspertas nurodė, kad jų nematė. Pasak kasatoriaus, atlikus elementarius apskaičiavimus galima įsitikinti, kad užtvanka, esant akte nurodytam akmenų kiekiui ir tūriui, būtų apie 4 m aukščio, per visą upės plotį. Tai leidžia teigti, kad ekspertizės aktas nėra pakankamai pagrįstas ir išsamus, jame nurodytų išvadų negalima patikrinti, o pagal BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas įrodymais gali būti duomenys, kuriuos galima patikrinti Kodekse numatytais proceso veiksmais. Kasatorius teigia, kad į šias aplinkybes teismai, vertindami įrodymus, neatsižvelgė.

Teismų nuosprendyje ir nutartyje remiamasi VGTU Transporto inžinerijos fakulteto dr. V. B. paaiškinimais (T. 3., b. l. 110), tačiau išvados padarytos iš konteksto paėmus vieną sakinį. Be to, pasak nuteistojo, V. B. išsakė tik prielaidas, kuriomis remtis teismas negalėjo. Nors apeliaciniame skunde su tuo susiję argumentai buvo nurodyti, o nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo prašoma V. B. apklausti kaip liudytoją, tačiau apeliacinės instancijos teismas (2013 m. spalio 14 d. posėdžio metu) dėl šio prašymo nepasisakė (atmestas prašymas tik dėl ekspertų apklausos).

Kasatoriaus manymu, nėra pagrįstos ir ne visiškai teisingos teismų išvados, kad buvo sunaikintas ar sužalotas kompleksiniame draustinyje saugomas objektas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė apie Siesarties upės slėnio kraštovaizdžio draustinį, o jam (A. A.) priklausantis žemės sklypas įeina į draustinio teritoriją. Kasatorius teigia, kad šiuo atveju neatsižvelgta į Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 8 punktą, kuriame nurodyta, kad draustiniai – saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti moksliniu bei pažintiniu požiūriu vertingas gamtos ir (ar) kultūros vietoves, kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei genetinį fondą ir pan.; šiose teritorijose esančių vertybių išsaugojimas užtikrinamas nenutraukiant jose ūkinės veiklos. Akivaizdu, kad saugomas objektas yra ne slėnis bendrai, o tos jo vietos, kurios yra su raiškiomis erozinėmis formomis, tačiau, anot kasatoriaus, byloje nėra jokių duomenų, kad toje senvagės vietoje, kurioje buvo vykdyti žemės darbai, būtų buvęs slėnis su raiškiomis erozinėmis formomis ir kad jos būtų buvę pažeistos. Be to, šiai reikšmingai aplinkybei (ar toje vietovėje objektas yra saugomas) išsiaiškinti reikalingos specialios žinios, dėl to teismų buvo prašoma skirti kompleksinę ekspertizę. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad abiejų instancijų teismai rėmėsi Gamtos tyrimų centro ekspertizės akto išvadomis, tačiau šio akto išvados, kad buvo suniokotas 0,86 ha kraštovaizdžio plotas bei tiriamosios akto dalies teiginiai, kad iškasto grunto supylimas į formuojamą „salą“ pakeitė upės slėnį, suardė terasas, šlaitus ir kitus reljefo elementus, yra bendro pobūdžio, nepagrįsti įrodymais ir skaičiavimais. Teismai šių aplinkybių nesiaiškino, motyvų nepateikė (šiuo klausimu neatsakyta ir į apeliacinio skundo argumentus). Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvais, kad nuo 1992 m. Siesarties upė ir jos slėnis, kur yra jo žemės sklypas, laikytini natūralia gamtos dalimi, nes draustinio įsteigimas savaime nepadaro žmogaus veiklos rezultate sukurtos vietovės natūralia gamtos dalimi. Nuteistasis mano, kad apeliacinės instancijos teismas draustinį supainiojo su rezervatu, kuriame draudžiama bet kokia ūkinė veikla, ir teigia, kad byloje negalėjo būti padaryta išvada, jog jis pažeidė aplinkos apsaugos įstatymų reikalavimus.

Kasatorius nurodo, kad analogiška situacija yra nustatant, ar jis pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. 276 „Dėl Bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų patvirtinimo“ 53.1, 54.1, 57.1, 62.3, 62.4 punktus. Byloje nėra įrodymų, kad visas Siesarties kraštovaizdžio draustinis yra priskirtas Natura 2000 teritorijai, kad konkretus kasatoriui priklausantis žemės sklypas yra buveinių apsaugai svarbioje teritorijoje. Anykščių regioninio parko direkcijos 2010 m. gruodžio 31d. rašte Nr. 1078 nurodyta, kad tik dalis Siesarties kraštovaizdžio draustinio teritorijos yra išskirta kaip Natura 2000, pačiame teisės akte nurodyta, kad Buveinių plotas – 4 ha – yra apytikslis. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas šių jo apeliacinio skundo argumentų neanalizavo, motyvų neišdėstė ir (taip pat kaip ir pirmosios instancijos teismas) apsiribojo abstrakčiu teisės aktų pažeidimo konstatavimu.

Kasatorius laiko nepagrįstomis nuosprendžio išvadas apie Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 5 punkto pažeidimą, nes byloje nėra objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad jis (A. A.) užtvenkė ir reguliavo natūralią upę. Ekspertų išvados šiuo klausimu yra skirtingos, akivaizdžiai prieštaringos, o toks prieštaravimas nebuvo pašalintas. Gamtos tyrimų centro ekspertizės išvadoje nurodyta, kad Siesarties upės reguliacijos, jos vandens lygis pakeisti (patvenkta panaudojant perkeltus riedulius), kai tuo tarpu Geodezijos instituto ekspertai nurodė, kad atsakyti į klausimą dėl vandens lygio pakeitimo negali. Nuteistasis teigia (o tai nurodęs ir apeliaciniame skunde), kad Gamtos tyrimų centro ekspertų išvados yra teoriniai, objektyviais įrodymais nepagrįsti samprotavimai. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje ne visiškai teisingai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė Geodezijos instituto išvadomis, kad upės vanduo teka savo natūralia vaga, kad negalima nustatyti, ar vandens lygis yra pakeistas, nes ekspertai tokias išvadas davė įvertinę faktinę situaciją. Kasatoriaus manymu, teismai atmetė Geodezijos instituto tam tikrą ekspertizės akto dalį, nes ji buvo nepalanki kaltinimui (išvada, kad senvagėje vanduo neteka). Juo labiau, kadangi jokie tyrimai ekspertizės metu nebuvo atliekami, ekspertai rėmėsi byloje esančiais liudytojų parodymais, preliminarių matavimų, kuriuos pateikė kaip savus, duomenimis (BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių pažeidimai). Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo pozicija reiškia, kad ekspertizės išvados nėra pakankamai išsamios ir pagrįstos, dėl to privalėjo paskirti ekspertizę.

Bylai svarbi aplinkybė – dėl upės nuolydžio pakeitimo – taip pat grindžiama prielaidomis; nors Gamtos tyrimų centro ekspertizės akte nurodyta, kad buvo pakeistas nuolydis, kuris yra pagrindinis faktorius srovės tekėjimo greičiui, tačiau byloje nėra įrodymų, koks nuolydis buvo atitinkamoje upės vietoje iki 2009 m. liepos mėnesio, kiek jis pasikeitė ir ar iš viso pasikeitė. Neaišku, dėl kokių priežasčių teismas atmetė Geodezijos instituto išvadas, pažyminčias esminę taisyklę – nustatyti vandens lygio pasikeitimo negalima nesant informacijos apie upės lygį iki žemės darbų atlikimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-156/2009) yra nurodęs, kad, sprendžiant atsakomybės pagal BK 270 straipsnį klausimą, svarbu nustatyti ne tik žalos dydį, bet ir tai, ar atsiradę padariniai realūs (tai susiję ir su civilinio ieškinio išsprendimu). Abiejų instancijų teismai neatsižvelgė į tai, kad padarinių buvimas nėra vertinamasis požymis (priešingai nei „didelė žala“ ar „sunkūs padariniai aplinkai“). Atsižvelgtina į specialių mokslo žinių poreikį, mokslinių tyrimų būtinybę tam, kad būtų nustatytas arba paneigtas padarinių realumas, tačiau teismai apsiribojo teorinėmis mokslininkų išvadomis.

Aplinkos apsaugos įstatymas žalą aplinkai apibrėžia kaip tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradusį neigiamą aplinkos ar jos elementų pokytį arba jų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą. Šioje byloje žala buvo skaičiuojama pagal 1995 m. gruodžio 14 d. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos įsakymu Nr. 198 patvirtintą Nuostolių, padarytų gamtai sunaikinus arba sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus bei objektus, skaičiavimo metodiką, kurios 6, 7, 12, 13 punktuose reglamentuotas nuostolių dydžio apskaičiavimas.

Pasak nuteistojo, apeliacinės instancijos teismas jo apeliacinio skundo dalies dėl civilinio ieškinio nenagrinėjo (padarytos žalos dydžio, jo apskaičiavimo teisingumo netikrino), o tai yra esminis BPK pažeidimas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinio skundo dalį dėl miško paklotės sunaikinimo apeliacinės instancijos teismas atmetė apsiribodamas pirmosios instancijos teismo išvadų perrašymu, tačiau nutartyje nepasisakė dėl Miškotvarkos instituto specialisto B. B. išvados, kad miško paklotė, jeigu ir pasikeitė, tai tik į teigiamą pusę dėl pagerėjusios mineralizacijos ir kitų veiksnių, taip pat neįvertino svarbaus fakto, kurį nurodė Geodezijos instituto ekspertai, kad 2011 m. kitų miško paklotės pažeidimo vietų jiems nepavyko identifikuoti.

Tai patvirtina, kad žala, jeigu ir buvo – trumpalaikė. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo galimybių paneigti teiginius, kad byloje nėra jokių skaičiavimų dėl sunaikinto rėvos ploto – 1400 kv. m., sugadintos senvagės ploto – 1500 kv. m, nes tokių duomenų byloje nėra ir jų negalima patikrinti (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Šio teismo nutartyje yra nuoroda į Gamtos tyrimų centro ekspertizės akto 1 paveikslą (T. 3, b. l.

7) ir Ukmergės rajono agentūros preliminarius matavimus (T. l, b. l. 23-24), įvykio vietos apžiūros protokolą (T. l, b. l. 4-9), tačiau nė viename iš jų nėra nurodyta, kad būtų matuotas ir skaičiuotas sunaikintos upės rėvos plotas ar sugadintos senvagės plotas. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti matavimai dėl naujai iškastos upės vagos, miško paklotės ploto, o Ukmergės rajono agentūros preliminariuose matavimuose nurodyta tik naujai iškastos vagos ilgis, plotis, gylis bei iškasto žemės grunto kubatūra ir miško paklotės plotas.

Nuteistasis nurodo, kad byloje nesant įrodymų, patvirtinančių tikslų iškastos žemės kiekį (nežinomas Pg - grunto tūris), negalimas ir žalos apskaičiavimas. Abiejų instancijų teismai, spręsdami civilinio ieškinio klausimą„ šioje dalyje netinkamai taikė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos 1995 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. 198 6 punktą. Patikslintame žalos apskaičiavime nurodyta, kad žala skaičiuota pagal formulę Nr= BgxPgx Rf, kur Pg (grunto tūris) 2000 kub. m, o nustatyta, jog iškasta 1000 kub. m žemės. Kadangi gruntas iškastas iš senvagės, o žala dėl senvagės sunaikinimo yra apskaičiuota pagal formulę Nus=Bus x S, tai nuostolių dydžio paskaičiavimas, kuriuo rėmėsi teismai, yra neteisingas. Pagal civilinio ieškovo patikslintą aplinkai padarytos žalos apskaičiavimą nuostolių dydis – 90 000 Lt, kasatoriaus manymu, yra neteisingas (pagal kasaciniame skunde nurodytą apskaičiavimą turėtų būti 51 000 Lt).

Kasaciniame skunde teigiama, kad abiejų instancijų teismai (civilinio ieškinio dalis dėl poveikio Siesarties upės vagai) netinkamai taikė pirmiau minėto Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos įsakymo Nr. 198 7 punktą, kuris numato (pagal formulę Na=Ka x Ba x Va) nuostolių, padarytų sunaikinus (pažeidus) akmenynus ar pavienius akmenis (pagal Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas įrašytus į žemės nuosavybės dokumentus ar kitų teisės aktų nustatyta tvarka paskelbtus saugomais). Byloje nėra jokių duomenų apie saugomų akmenynų ar pavienių akmenų sunaikinimą (pažeidimą) bei apie tai, kad tokie veiksmai iš viso buvo padaryti. Kasatorius nebuvo ir kaltinamas akmenynų sunaikinimu. Teismai iš viso netyrė įrodymų dėl 63 000 Lt nuostolių (paveikus upės vagą), tačiau nuosprendyje (p. 23) konstatuota, kad jie įrodyti tiesiog perrašant Patikslintą aplinkai padarytos žalos apskaičiavimą.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nutartyje apsiribojo tik argumentų dėl sunkių padarinių aplinkai išdėstymu, o motyvų dėl didelės žalos gyvūnijai ir augmenijai iš viso nepateikė, nenagrinėjo apeliacinio skundo argumentų dėl įrodymų vertinimo nustatant poveikį žuvims, dugno gyvūnijai ir vandens augalams. Svarbi faktinė aplinkybė, dėl kurios nepasisakė apeliacinės instancijos teismas, yra ta, kad atliekant tyrimus dėl žuvų, augalų ir dugno gyvūnijos nevienodai tirtos vadinamosios 3 zonos (aukščiau poveikio zonos, žemiau poveikio zonos ir poveikio zona). Iš eksperto S. S. pateiktos papildomos medžiagos matyti, kad neaišku, kodėl poveikio zonoje apgaudytas ilgis yra tik 240 m, o likusiose dviejose – po 300 m; poveikio zonoje apgaudytas plotas yra 90 kv. m mažesnis (360 kv.

m) nei kitose dviejose (po 450 kv. m). Dėl to galėjo būti gauti skirtingi rezultatai. Iškilusi akivaizdi abejonė turėjo būti įvertinta pasisakant dėl išvados patikimumo, galimybės patikrinti duomenis kitomis įrodinėjimo priemonėmis (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė motyvus, susijusius su poveikiu vandens augalams, dugno gyvūnijai, žuvims, tačiau nenustatyti realūs padariniai šiems gamtos komponentams (abiejų instancijų teismai konstatavo, kad augalams ir dugno gyvūnijai „galėjo būti padaryta žala“, o žuvims padaryta „reikšminga žala“).

Teismų praktikoje laikoma, kad didelė žala padaroma tada, kai valstybės specialiai saugomas gamtos objektas visiškai sunaikinamas arba smarkiai apgadinamas arba jam padaroma didelių materialinių nuostolių. Kasatorius pabrėžia, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog Gamtos tyrimų centro ekspertizės akte nurodyti vandens augalai, dugno gyvūnija ir žuvys (lašišos, šlakiai) būtų specialiai valstybės saugomi objektai. Kasatorius pažymi, kad gamtos objekto vertingumas yra tik vienas iš daugelio kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama sprendžiant apie padarinių sunkumą.

Nustatant, ar padaryta žala gyvūnijai, augmenijai yra didelė ar ne, taip pat ar kiti padariniai aplinkai yra sunkūs, turi reikšmės ir aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimo pobūdis, materialinių nuostolių dydis, žalos ekosistemai pobūdis ir dydis, gamtos objektų, kuriems buvo padaryta žala, vertingumas, žalos mastas, galimybė atkurti tai, kas buvo suniokota, sužalota, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-159/2010, 2K-54/2011). Į minėtus kriterijus teismai neatsižvelgė (dėl jų nepasisakė).

Kasatoriaus teigimu, abiejų instancijų teismai neanalizavo ir BK 270 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo būtinojo požymio – priežastinio ryšio tarp veikos (aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimo) ir pasekmių. Nuteistasis teigia, kad jeigu ir buvo poveikis miško paklotei, tai šio poveikio priežastis – miško kirtimas, jo metu naudota technika, pavasariniai potvyniai, kurių metu visa teritorija (pažymėta kaip miško paklotės poveikio zona) yra užliejama vandens, upėje suvirtę medžiai (paminėta Gamtos tyrimų centro išvadose), natūralūs gamtos procesai, hidrotechninių statinių liekanos. Jeigu kompleksinė ekspertizė būtų atliekama kompetentingai, šios bylai reikšmingos (nustatant priežastinį ryšį) aplinkybės būtų buvę įvertintos.

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvais, kad nustačius, jog dėl aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimo atsirado skirtingose BK 270 straipsnio dalyse numatyti padariniai (1 dalyje – galėjo būti padaryta didelės žalos gyvūnijai ir augmenijai, 2 dalyje – atsirado sunkūs padariniai), veika kvalifikuotina tik pagal BK 270 straipsnio 2 dalį (atsakomybė už sunkiausius iš padarinių). Tokią išvadą kasatorius laiko nepagrįsta, nes BK 270 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra formalioji, nereikalaujanti realių pasekmių, o konstatavus realias pasekmes akivaizdu, kad jos (padariniai) yra skirtingos. Šiame kontekste kasatorius nurodo ir apie BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kaltinamo asmens teisę žinoti, kuo konkrečiai kaltinamas, pažymint, kad, nusikalstamos veikos aprašyme vartojant ne teisės aktuose nurodytas sąvokas, buvo pažeistos jo teisės į gynybą. Kasatoriaus nuomone, nepagrįsti apeliacinio teismo motyvai, kad BK 270 straipsnio dispozicijoje nenumatyta „reikšmingos žalos“ sąvoka neturi esminės reikšmės jo veiksmų teisiniam įvertinimui. Kaltinime ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bei apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodomas objektyvusis (kvalifikuojantis veiką) požymis, kurio nenumato BK 270 straipsnio 2 dalis, o tai reiškia, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų ir kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasatoriaus nuomone teismai, vertindami byloje esančias ekspertizių išvadas, pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nebuvo nuoseklūs dėl specialių žinių ypatingos reikšmės nagrinėjamoje byloje. Be to, palyginęs du ekspertizės aktus, kasatorius teigia, kad atsakymai į tris klausimus (c, h, i) abiejuose aktuose yra iš esmės priešingi ir jų niekaip negalima laikyti netikslumais. Remdamasis Teismo ekspertizės įstatymo 24 straipsniu ir BPK 88 straipsnio 1 dalies nuostatomis kasatorius teigia, kad ekspertizės aktai neatitinka reikalavimų, nes byloje pateiktas kompleksinės ekspertizės aktas nėra vieningas dokumentas, o teisme ekspertai nurodė, kad kiekviena įstaiga surašė savo aktą nederinusi atsakymų.

Pasak kasatoriaus, tai prieštarauja kompleksinės ekspertizės skyrimo tikslams. Teismai neatsižvelgė į tai, kad paskirtos kompleksinės ekspertizės (tyrimo) objektai tie patys, klausimams spręsti reikėjo kelių specialių mokslo sričių žinių, tyrimo rezultatai apibendrinami ir įvertinami pateikiant bendrą išvadą. Tačiau iš ekspertizės aktų matyti, kad tyrimai buvo atliekami atsakant tik į vieno ekspertizės klausimo dalį dėl poveikio augalams, žuvims ir kitoms draustinyje saugomoms gyvosios gamtos rūšims (Gamtos tyrimų centro ekspertizės akto p. 9-18); atsakant į kitus klausimus, dėl poveikio kraštovaizdžiui jokie tyrimai nebuvo atliekami, o tik teoriniai apskaičiavimai pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos 1995 m. gruodžio 14 d.

įsakymą Nr. 198, kuriuos gali ir privalo atlikti aplinkos apsaugos pareigūnai (įsakymo 2 punktas) ir šiuo atveju jokių specialių mokslo žinių nereikia. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais iš dalies sutiko ir apeliacinės instancijos teismas (nutarties p. 27), tačiau nepagrįstai nurodė, kad kitokių tyrimų neatlikimas nesuteikia pagrindo abejoti D. B. paaiškinimais ir išvadomis (dėl žemės kiekio paskaičiavimų, upės vandens lygio, srovės greičio pokyčio matavimo ir pan). Be to, vadinamoji papildoma medžiaga prie Gamtos tyrimų centro ekspertizės akto, neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, nes nepasirašyta, buvo pateikta vėliau (2012 m. kovo 9 d.) nei ekspertizės aktas.

Kasatoriaus manymu, abiejų instancijų teismai nepagrįstai nesivadovavo BPK 286 straipsnio 7 dalies nuostatomis, leidžiančiomis paskirti naują ekspertizę ir pavesti ją atlikti tam pačiam ar kitam ekspertui. Juo labiau kad ekspertizė buvo atlikta iki prašymo kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis pateikimo. Dėl to atsirado būtinybė nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, ar aktuali vietovė yra natūralaus kraštovaizdžio dalis, ar žmogaus veiklos rezultatas, ar joje yra slėnis su raiškiomis erozinėmis formomis, ar yra sunaikintos natūralios Siesarties upės rėvos ir kt.

Tai, kad teismai atmetė Geodezijos instituto ekspertų išvadas (dėl miško paklotės), o rėmėsi aplinkos apsaugos specialistų skaičiavimais (kuriais pirmosios instancijos teismas suabejojo skirdamas kompleksinę ekspertizę), patvirtina, kad ekspertizės aktai nebuvo pakankamai išsamūs ir pagrįsti (BPK 286 straipsnio 7 dalis).

Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad galima daryti išvadą, jog teismai interpretavo jo teiginius dėl blanketinių normų pažeidimo, teismų atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas turi trūkumų ir nepaaiškina padarytų išvadų, o tai lėmė netinkamą BK 270 straipsnio 2 dalies pritaikymą. Kasatoriaus manymu, skundžiami nuosprendis ir nutartis yra neteisėti bei nepagrįsti, todėl naikintini (apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis), o byla nutrauktina.

Atsiliepimu į nuteistojo A. A. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad pareiškėjas, nesutikdamas su abiejų teismų išvadomis dėl kaltės nustatymo ir ginčydamas aplinkybes dėl neigiamų padarinių atsiradimo aplinkai ar pakenkimų upės slėnio kraštovaizdžiui, skundžia nuosprendžių pagrįstumą, iš esmės neigia pirmosios instancijos teismo nustatytus bei apeliacinės instancijos teismo patvirtintus faktus, o savo pozicijas grindžia savaip interpretuodamas bei vertindamas įvykius, neigdamas savo paties bet kokį neteisėtą veikimą, kaltę perkeldamas pareigūnams bei teismams. Ši kasaciniame skunde iškeltų teiginių dalis susijusi ne su teismų sprendimų teisėtumo, bet pagrįstumo vertinimu, ir nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko.

Neperžengiant kasacinio skundo ribų patikrinus bylos medžiagą ir ginčijamus sprendimus, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismai įrodymus vertino pažeisdami jų leistinumo bei sąsajumo reikalavimus arba nesilaikė BPK 20 straipsnio nuostatų. Nepagrįsti kasatoriaus aiškinimai, kad teismų išvados prieštarauja teismų procesuose ištirtiems bei įvertintiems įrodymams, kad jų išvados pagrįstos prielaidomis arba nepatikrintais duomenimis. Priešingai, teismų sprendimuose išanalizuoti ir įvertinti bylos duomenys atitinka BPK 20 straipsnyje keliamus reikalavimams, jų patikimumas neabejotinas.

Bylos įrodymus sugretinus tarpusavyje ir įvertinus jų visumą, padarytos teisingos išvados, kad nuteistasis ne tik gerai žinojo gamtosaugos reikalavimus, įtvirtintus planinėje–projektinėje medžiagoje, taip pat keliamus visiems tam tikrų kategorijų valstybės saugomiems Lietuvoje teritoriniams vienetams (be išimties ir Siesarties draustiniui bei jame esančiai Siesarties upės ir jos slėnio buveinių apsaugos zonai), tačiau tokių reikalavimų bei draudimų nepaisė, ekskavatorininkui davė nurodymus, prieštaraujančius gamtosaugos reikalavimams ir draudimams – vykdyti upės senvagės tiesinimą, gilinimą, tvenkimą akmenimis, iškasto grunto supylimą bei išlyginimą ant žaliosios slėnio zonos;

šiam darbus įvykdžius, buvo visapusiškai pakenkta aplinkos ekosistemai, nes ne tik suniokota slėnio žolinė augmenija, miškingos vietovės paklotė su joje buvusiais gyviais, vandeningame upės ruožo baseine pakenkta atskirų rūšių žuvų veisimuisi, vandens mikro ir makro floros gausai, pabloginta bendra Siesarties upės ir jos slėnio ekologinė būklė, o kartu pakenkta ir visam Siesarties kraštovaizdžio draustiniui – buvo sugadintos natūralios Siesarties upės rėvos, be to, akmeninė užtvanka ne tik pakeitė Siesarties upės vagą, sugadino senvagę, bet upę užteršė akmenimis bei pakeitė upės vandens lygį.

Tai patvirtina specialistų ir ekspertų išvados bei aiškinimai. Įrodomosios medžiagos šioms aplinkybėms patvirtinti visiškai pakanka, ji teismų sprendimuose tinkamai aptarta, išanalizuota bei įvertinta. Prokuroras pažymi, kad platesnė įrodymų analizė bei jų vertinimas šiame atsiliepime nepateikiami, nes apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą iš esmės patikrino apeliacinės instancijos teismas ir savo sprendime išdėstė aiškius motyvus, kuriems pritartina.

Prokuroras taip pat kritiškai vertina kasatoriaus teiginius teisės normų taikymo aspektu dėl didelės žalos gyvūnijai ir augmenijai, kurią jis neigia, ar kitokių sunkių padarinių atsiradimo galimybių. Vien pirmiau minėti pakenkimai bendrajai ekosistemai parodo esant konkrečius atsiradusius padarinius. Dėl padarinių masto nekyla abejonių, nes visi pakenkimai yra nepataisomi, atstatyti pirmykštę būseną neįmanoma, o tai teisminės praktikos požiūriu vertintina kaip didelės žalos padarymas. Dėl vandeningojo baseino turinio pokyčių, pakenkimo tam tikrų žuvų rūšių veisimuisi, taip pat žolinės dangos bei miško paklotės sugadinimo įžvelgiami ir galimi kitokie sunkūs padariniai, kurie atsiras ateityje.

Prokuroras laiko nepagrįstu ir kasatoriaus teiginį, kad neva darbai buvo atlikti ne saugotiname objekte ar teritorijoje, todėl esą nėra ir pažeidimo. Pareiškėjas supainiojo kitos baudžiamojo įstatymo normos – BK 271 straipsnio taikymo galimybę su jam konkrečiai inkriminuotu ir pritaikytu BK 270 straipsniu. Kasatoriui net neinkriminuota specialioji saugomų teritorijų ar paveldo objektų suniokojimą arba sunaikinimą užkardanti norma. Jam inkriminuotas aplinkosaugos normų pažeidimas, sukėlęs konkrečius padarinius ne tik valstybės saugomai teritorijai, bet ir apskritai visai ekosistemai. O tai nėra tapatus reiškinys, bet daug pavojingesnis, todėl sukelia baudžiamąją atsakomybę. Taigi veikos teisinio vertinimo aspektu klaidų nepadaryta.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad apeliacinis procesas vyko sklandžiai, nepažeidžiant principinių bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka nuostatų, apibrėžtų BPK 320 straipsnyje, o apeliacinės instancijos teismo priimtas sprendimas atitinka BPK 326 straipsnyje numatytų sprendimų formą bei BPK 332 straipsnyje ir 304–307 straipsniuose reglamentuotą sprendimų turinį. Konstatuotina ir tai, jog išvados dėl pirmosios instancijos nuosprendžio pagrįstumo bei teisėtumo motyvuotai paremtos bylos duomenų visetu, o ne nuteistojo keliamomis versijomis ar hipotetiniais pamąstymais, todėl nei BPK 20 straipsnio 5 dalies, nei BPK 301 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos.

Atsiliepimu į nuteistojo A. A. kasacinį skundą civilinio ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius R. L. prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime išdėstomos faktinės bylos aplinkybės ir teigiama, kad teismų sprendimuose nurodytais neteisėtais A. A. veiksmais buvo padarytas poveikis Siesarties upės slėnio kraštovaizdžiui bei natūraliai gamtinei aplinkai, dėl to buvo padaryta 452 110,50 Lt žala, jos dydis apskaičiuotas ir įrodytas. Civilinis ieškovas mano, kad kasatoriaus argumentai – nepagrįsti, teismai tinkamai pritaikė nuteistajam A. A. BK 270 straipsnio 2 dalį ir pagrįstai priteisė civilinį ieškinį (jo suma sumažinta atsižvelgiant į realią žalą ir kt.).

Nuteistojo A. A. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad nusikalstamos veikos aprašymas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimų (nes pavartotos ir tokios sąvokos, kurios nenurodytos teisės aktuose ar BK 270 straipsnio dispozicijoje), o dėl to, nežinodamas, kuo konkrečiai kaltinamas, negalėjo tinkamai gintis. Kaip matyti iš kaltinime (jo faktinės aplinkybės galutinai suformuluotos ir pateiktos BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka) ir nuosprendyje įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aprašymo, iš tiesų yra išdėstytos veikos padarymo vietos, laiko, būdo, padarinių ir kitos svarbios aplinkybės, leidžiančios ne tik kaltinamam (ir nuteistam) asmeniui žinoti, kuo jis kaltinamas, bet ir atskleidžiančios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius, nurodytus BK 270 straipsnio dispozicijoje.

Pažymėtina, kad šio straipsnio dispozicija yra blanketinė, todėl jos turinys aiškinamas tiek remiantis baudžiamajame įstatyme – BK 270 straipsnyje – nurodytais požymiais, tiek aplinkos apsaugos klausimus reglamentuojančiais teisės aktais (arba kt., nurodytais šio straipsnio dispozicijoje). Nuteistajam A. A. inkriminuota veika pasireiškė teisės aktų nustatytų aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimu. Aprašant nusikalstamą veiką nurodyti įstatymai, kiti teisės aktai ir tai, kokias juose nustatytas konkrečias taisykles (reikalavimus, draudimus), kokiais veiksmais nuteistasis pažeidė.

Taip pat nurodyti ir apibūdinti BK 270 straipsnio 2 dalyje numatyti padariniai, t. y. atsiradę sunkūs padariniai gamtinei aplinkai padarant ir konkrečią turtinę žalą dėl poveikio Siesarties upės srovės greičiui, upės vagai, Siesarties slėniui, kraštovaizdžiui dėl miško paklotės sunaikinimo. Be to, nurodyta, kad galėjo būti padaryta didelės žalos gyvūnijai ir augmenijai (BK 270 straipsnio 1 dalis); šių galimų padarinių pavojus detalizuotas, be kita ko, nurodant, kad paveiktame Siesarties upės ruože tapo netinkamos aplinkos sąlygos žuvims – lašišoms, šlakiams, kurių populiacijoms tai reiškia didelės žalos padarymą.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl pirmiau nurodytų kasatoriaus teiginių, susijusių su BPK 219 straipsnio 3 dalies pažeidimu (kaltinimo turinys), taip pat ir dėl apkaltinamajame nuosprendyje aprašytų nusikalstamos veikos aplinkybių, turinčių reikšmės baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimui, aiškumo, tikslumo bei jų esmės (aiškinant sąvokas), padarė argumentuotas ir teisingas išvadas. Pagrindo teigti, kad aptartu aspektu buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, nėra.

Kasatorius teigia, kad jam priklausantis žemės sklypas, kur buvo vykdomi inkriminuoti veiksmai, nėra draustinyje saugomas objektas ir nelaikytinas natūralia gamtos dalimi. Šiuo atveju kasatorius pateikia Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 8 punkto, kuriame nurodyta, kas yra draustinis, neteisingą interpretavimą. Kasatoriaus argumentai šiuo klausimu prieštarauja bylos medžiagai ir yra paneigti apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytomis motyvuotomis išvadomis. Pažymėtina, kad šios išvados pagrįstos įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais Siesarties kraštovaizdžio draustinio statusą, nurodančiais jame saugomus objektus bei nustatančiais draudimus vykdyti tam tikrą veiklą, ir bylos įrodymais, patvirtinančiais faktą, kad nuteistajam A. A. priklausantis žemės sklypas yra Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu įsteigtame draustinyje, o jame esanti Siesarties upė ir jos slėnis – buveinių apsaugai svarbi teritorija su saugomomis gamtinėmis vertybėmis (stepinės pievos, Baltijos lašišos ir kt.) atitinka gamtinių buveinių apsaugos kriterijus; šiai teritorijai taikomos specialios naudojimo sąlygos, veiklos apribojimai, draudimai, apie kuriuos nuteistasis žinojo, buvo informuotas, tačiau nepaisė.

Kasatorius nesutinka su teismų padarytomis išvadomis (laikydamas jas nepagrįstomis), kad jis pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių aplinkos apsaugą, reikalavimus ir sukėlė inkriminuotus padarinius ir kad dėl jo veiksmų galėjo būti padaryta didelė žala gyvūnijai, augmenijai. Pasak kasatoriaus, to nepatvirtina įrodymai, o byloje esamų įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio nuostatų. Pažymėtina, kad šie teiginiai kasatoriaus daugiausia argumentuojami neigiant teismų nustatytas faktines aplinkybes, kurių tikrumui patikrinti esą buvo būtina skirti dar vieną ekspertizę, ir vertinant dalį įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, kaip nepatikimus, nepakankamus ir pan.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas skundžiamus teismų sprendimus tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nurodytais pagrindais, t. y. dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (apie tai sprendžiama pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes) ir dėl esminių BPK pažeidimų. Taigi, bylos įrodymų tyrimas, vertinimas bei faktinių aplinkybių nustatymas yra žemesnės instancijos teismų, bet ne kasacinės instancijos teismo, nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasatoriaus ginčijamų faktinių aplinkybių nustatymo pagrįstumas nagrinėtinas tik tiek, kiek tai susiję su esminiais BPK pažeidimais.

Priešingai nei teigia kasatorius, iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio matyti, kad jam inkriminuotų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių buvimas grindžiamas bylos įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis) ir atitinkančiais įrodymams baudžiamajame procese keliamus reikalavimus (BPK 20 straipsnio 1-4 dalys). Kaip pirmiau minėta šioje nutartyje, tai, kokius aplinkos apsaugos taisyklių, taikytinų nagrinėjamu atveju, pažeidimus padarė nuteistasis, yra nustatyta. Pažymėtina, kad BK 270 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviąją pusę apibūdinantis veikimas, pasireiškęs teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų pažeidimais, buvo nukreiptas į gamtinę aplinką, jos elementus, kuriuos būtina išsaugoti.

Padaryto neteisėto, prieštaraujančio teisės aktų nustatytiems reikalavimams (draudimams) ir neigiamo poveikio tokiems objektams padarymas konstatuotas įvertinus tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus. Dėl visų jų patikimumo, taip pat įrodymų visumos pakankamumo kasatoriaus baudžiamajai atsakomybei pagrįsti išsamiai pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Tai, kad šios instancijos teismas netenkino nuteistojo gynėjo prašymo pakartotinai tirti dalį įrodymų (tirtų teisiamajame posėdyje) ar paskirti dar vieną aplinkosauginę – geodezinę ekspertizę, nereiškia, kad šiuo atveju buvo pakenkta tiesos nustatymui byloje.

Pastebėtina, kad įrodymų rinkimas ir tyrimas nėra begalinis procesas. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą; tai būtina daryti tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė įrodymus, kai neišsiaiškino (įrodymų pagalba) aplinkybių, reikšmingų teisingo sprendimo priėmimui. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo gynėjas minėtus prašymus iš esmės motyvavo (o tai atsispindi ir kasacinio skundo argumentacijoje) įrodymų vertinimo, bet ne bylai svarbių ir neištirtų aplinkybių išsiaiškinimo aspektu, o apeliacinės instancijos teismas, apsvarstęs reikalingumą (būtinumą) papildomai tirti įrodymus, padarė motyvuotas, įrodinėjimo taisyklių nepažeidžiančias išvadas dėl įrodinėtinų bylos aplinkybių ištyrimo išsamumo.

Vienas iš įrodymų šaltinių, kurį ypač kritikuoja kasatorius, yra pirmosios instancijos teismo paskirtos kompleksinės ekspertizės, atliktos Gamtos tyrimo centro (ekspertai S. S., J. K., G. V., D. B.) ir Geodezijos instituto (ekspertai A. N., D. Š.) aktas. Teigdamas, kad šis aktas neatitinka BPK 88 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kasatorius nurodo tai, kad jis yra ne bendras, o susideda iš 2 atskirų dalių. Iš tiesų BPK 88 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad eksperto surašytas aktas susideda iš įžanginės dalies, tiriamosios dalies ir išvadų.

Tačiau atsižvelgus į minėtam ekspertiniam tyrimui keliamus klausimus, ekspertų turėtas reikiamas specialias žinias tam tikroje srityje, jų tyrimo dalyką, gautus rezultatus bei išvadose suformuluotus atsakymus (jų tyrimo turinio ir žinių ribose) konstatuotina, kad minėtas ekspertizės aktas savo esme neprieštarauja BPK 88 straipsnio 1-4 dalyse nustatytam tokio akto turiniui, o pripažindami jį įrodymu teismai nepažeidė įrodymas keliamų reikalavimų, nurodytų BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalyse.

Teisėjų kolegija, atsakydama į kasacinio skundo argumentus dėl pirmiau nurodyto ekspertizės akto išvadų vertinimo, atkreipia dėmesį, kad tai – vienas iš įrodymų, kurių vertinimui taikomos tos pačios BPK 20 straipsnyje numatytos taisyklės kaip ir kitiems įrodymams. Akivaizdu ir tai, kad šioje byloje dalies įrodinėtinų aplinkybių (pvz., padarinių aplinkai ir jos elementams) nustatymui buvo būtinos specialios žinios (dėl to paskirta ekspertizė, apklausti ekspertai ir t. t.). Antra vertus, įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų, iš jų ir tų, kuriais rėmėsi ekspertai, nustatymas grindžiamas ir kitais įrodymais.

Antai nustatant, kokius darbus, kokios apimties atliko kasatoriaus nurodymu ekskavatoriumi dirbęs G. D., teismai rėmėsi šio asmens – liudytojo parodymais, jų patikrinimo vietoje protokolu, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Transporto inžinerijos fakulteto pateiktais ekskavatoriaus našumo apskaičiavimo duomenimis ir kt. Tai, kokia buvo draustinio ir jame saugomų objektų būklė iki A. A. inkriminuotų pažeidimų padarymo ir kaip ji pasikeitė, teismai nustatinėjo remdamiesi ir daugeliu kitų įrodymų – liudytojų P. J., V.

J., A. B., V. M., E. O., G. M., D. B., R. K., K. B., D. M., V. P. ir kitų parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Ukmergės rajono agentūros specialistų atlikto patikrinimo aktu, pateiktomis nuotraukomis ir kt. Taigi, faktinių aplinkybių teisingam nustatymui svarbi visų bylos duomenų, galinčių patvirtinti ar paneigti bent vieną aplinkybę (BPK 20 straipsnio 3 dalis), įrodomoji reikšmė. Minėta, kad pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą (ir inkriminuotų faktinių aplinkybių įrodytumą) patikrino apeliacinės instancijos teismas, tačiau kasatorius pakartoja iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos buvo nurodęs ir apeliaciniame skunde (dėl įrodymų vertinimo bei nepagrįsto nustatymo aplinkybių, susijusių su iškastos žemės kiekiu, Siesarties upės užtvenkimu akmenimis, jos natūralios tėkmės, nuolydžio pakeitimu ir kitų pokyčių, taip pat dėl priežastinio ryšio tarp veikos ir konstatuotų padarinių, jų realumo, galimos didelės žalos).

Teisėjų kolegija, nekartodama apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytų išvadų, pažymi, kad jos yra išsamios ir motyvuotos. Be kita ko, sugretindamas ir palygindamas iš skirtingų šaltinių gautą informaciją, šis teismas pasisakė ir dėl kasatoriaus paminėtų įrodymų – tiek pirmiau nurodytos kompleksinės ekspertizės akto išvadų bei ją atlikusių ekspertų (pvz., D. B.) paaiškinimų, tiek dėl konsultacines išvadas pateikusių A. Ž., B. B., J. B. parodymų vertinimo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių ir nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl pripažįsta pagrįstomis ir teisingomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad nuteistasis A.

A., ekskavatorininkui jo nurodymu įvykdžius žemės kasimo bei kitus darbus, sugadino natūralias Siesarties upės rėvas, pakeitė upės vandens lygį, suniokojo 0,86 ha natūralaus kraštovaizdžio plotą, užteršė upės vagą akmenimis, sugadino senvagę, dėl to tapo nepataisomai sugadintas unikalus Siesarties upės slėnio kraštovaizdis, padaryta konkreti ir reali turtinė žala (ji įvardyta abiejų instancijų teismų sprendimuose), pakenkta aplinkos ekologinei būklei ir galėjo būti padaryta didelės žalos gyvūnijai bei augmenijai, be to, paveiktame upės ruože aplinkos sąlygos tapo netinkamos lašišų ir šlakių populiacijai.

Dėl faktinių aplinkybių, apibūdinančių A. A. inkriminuoto nusikaltimo (BK 270 straipsnio 2 dalis) sudėtį, buvimo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokių išvadų.

Pažymėtina, kad nors kasatorius teigia, jog apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek jis to prašė apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), tačiau iš kasacinio skundo turinio matyti, kad tai argumentuojama iš esmės nesutikimu su šio teismo padarytomis išvadomis bei motyvais, kartu teigiant, kad į jo argumentus neatsakyta. Tačiau vien tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados nepalankios nuteistajam, dar nereiškia, kad toks apeliacinis nagrinėjimas prieštarauja BPK reikalavimams. Tuo tarpu iš šio teismo nutarties matyti, kad visi esminiai apeliacinio skundo argumentai išnagrinėti, dėl jų pateikti motyvuoti atsakymai, paaiškinantys, kodėl jie atmetami. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio nuostatų, o šio teismo nutartis atitinka BPK 332 straipsnio 5 dalyje nustatytus turinio reikalavimus.

Be to, teisėjų kolegija nepagrįstais laiko kasatoriaus teiginius, susijusius su civilinio ieškinio klausimo išsprendimu (civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteisiant iš nuteistojo 287 025 Lt dydžio žalą, kurią sudaro neindeksuota suma, t. y. atitinkamai sumažinus). Pirmiausia pažymėtina tai, kad pagal BPK 109 straipsnio nuostatas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės (ar neturtinės) žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltininkui (arba už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims) civilinį ieškinį, kuris nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla. Šioje byloje priteisto civilinio ieškinio dydis – tai turtinė žala pinigine išraiška (neindeksavus), kuri padaryta dėl kasatoriaus A. A. nusikalstamos veikos. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo priteisto civilinio ieškinio pagrįstumo. Apie tai pasisakyta šio teismo nutartyje tiek atskirai dėl civilinio ieškinio, tiek dėl apeliacinio skundo dalies, susijusios su BK 270 straipsnio 2 dalyje numatyto požymio – padarinių nustatymu (t. y. dėl A. A. veika padarytos žalos realumo, jos dydžio). Be kita ko, aptardamas faktinius ir teisinius pagrindus, kuriais grindžiamas priteistinos žalos dydis, teismas pasisakė ir dėl kasaciniame skunde minimo Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos 1995 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. 198 nuostatų (juo patvirtinta nuostolių, padarytų gamtai, skaičiavimo metodika) taikymo, iš esmės teisingai paaiškindamas (atsakant į nuteistojo argumentus), kad atsakomybė už padarytus nuostolius kyla tiek sunaikinus, tiek sužalojus ar sugadinus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus ar jų objektus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių BPK normų pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kasatoriaus A. A. teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, nepadaryta. Pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes jo veika pagal BK 270 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo A. A. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Vladislovas Ranonis

Dalia Bajerčiūtė