A-502-1137-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A502-1004/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.5; 69.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2010 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjų atstovui adv. A. B.,

atsakovo atstovei I. J.,

trečiojo suinteresuotojo asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei K. Š.,

trečiojo suinteresuotojo asmens O. R. įstatyminei atstovei G. R.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų T. K. ir P. K. (P. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. K. ir P. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir O. R., dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai T. K. ir P. K. (toliau – ir pareiškėjai, apeliantai) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami:

1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Skyrius, atsakovas) 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. (10.46)3-93072 „Dėl R. K. nelaimingo atsitikimo“ (toliau – ir Sprendimas);

2) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2009 m. kovo 5 d. rašte Nr. (11.1)1-1445 „Dėl R. K. nelaimingo atsitikimo“ (toliau – ir Raštas) nurodytą sprendimą;

3) įpareigoti atsakovą pareiškėjams skirti ir išmokėti po 47 133,33 Lt dydžio vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus (toliau – ir išmoka) dalis.

Skunde pareiškėjai paaiškino, kad atsakovas Sprendimą motyvavo tuo, jog išmoka jau yra išmokėta asmeniui, kuris per Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Draudimo įstatymas) 25 straipsnio 5 dalyje bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 103.5 punkte nustatytą terminą kreipėsi su prašymu dėl išmokos išmokėjimo, o jie tokios savo teisės per teisės aktų nustatytą terminą nerealizavo. Nurodė, kad toks Draudimo įstatymo bei Nuostatų interpretavimas nėra teisingas. Vertino, kad formuluotė, jog nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudiminių įvykių negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams, leidžia teigti, kad mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu atveju teisę į išmoką įgyja visi, Draudimo įstatymo prasme laikytini nukentėjusiojo šeimos nariais. Teigė, kad išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. Manė, kad dėl to Sprendimas ir Rašte suformuluotas sprendimas yra neteisėti ir nepagrįsti.

Atsakovas Skyrius atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad nelaimingas atsitikimas darbe, kurio metu žuvo pareiškėjų sūnus R. K., įvyko 2008 m. balandžio 10 d. Pažymėjo, jog asmenys, turintys teisę gauti išmoką, iki 2008 m. liepos 10 d., t. y. per 3 mėnesius nuo apdraustojo mirties, turėjo pateikti Valdybos teritoriniam skyriui prašymus dėl šios išmokos skyrimo. Nurodė, kad 2008 m. birželio 3 d. Skyriui buvo pateiktas žuvusiojo sūnaus O. R. prašymas. Atsižvelgęs į tai, kad daugiau asmenų, pretenduojančių gauti išmoką nesikreipė, Skyrius 2008 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 6-18-2637 O. R., kaip vieninteliam pretendentui, paskyrė išmoką. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai dėl išmokos kreipėsi tik 2008 m. gruodžio 15 d. Laikėsi pozicijos, jog jų prašymas buvo pagrįstai netenkintas, nes išmoka jau buvo išmokėta mirusiojo sūnui, o pakartotinai skirti ir išmokėti išmoką dėl to paties draudiminio įvykio atsakovas neturėjo teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad, pagal Draudimo įstatymą ir Nuostatus, 3 metų terminas gali būti taikomas tik tuo atveju, kai per juose nustatytą 3 mėnesių terminą niekas dėl išmokos skyrimo ir išmokėjimo nesikreipė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė argumentus, iš esmės analogiškus atsakovo atsiliepimo į pareiškėjų skundą argumentams.

Trečiojo suinteresuoto asmens O. R. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) įstatyminė atstovė G. R. (toliau – ir įstatyminė atstovė) atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime trečiojo suinteresuoto asmens įstatyminė atstovė prašė Sprendimą ir Rašte suformuluotą sprendimą palikti galioti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Draudimo įstatymo 25 straipsnio 3 ir 5 dalimis, 27 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir Nuostatų 102 punktu. Pažymėjo, kad O. R. prašymą skirti išmoką Skyriui pateikė 2008 m. birželio 3 d., jo pagrindu atsakovas 2008 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 6-18-2637 O. R. paskyrė 141 400 Lt išmoką. Nurodė, kad Skyriaus direktoriaus 2008 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 6-15-1141 R. K. 2008 m. balandžio 10 d. įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą darbe pripažino draudiminiu įvykiu. Pabrėžė, kad pareiškėjai į Skyrių dėl išmokos skyrimo ir išmokėjimo kreipėsi 2008 m. gruodžio 15 d., t. y. praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo sprendimo dėl pripažinimo nelaimingo atsitikimo darbe draudiminiu įvykiu bei daugiau kaip 5 mėnesiams dėl sprendimo skirti išmoką O. R. priėmimo. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad praleidus Draudimo įstatyme ir Nuostatuose nustatytą terminą kreiptis dėl išmokos skyrimo ir išmokėjimo ir skyrus bei išmokėjus išmoką per šį terminą bet kuriam šeimos nariui, kitų šeimos narių teisė pretenduoti į tokią išmoką išnyksta. Akcentavo, jog tik vieninteliu atveju šeimos nariai išsaugo tokią teisę (siejama su sąlyga), t. y. tuo atveju, jeigu per 3 mėnesių laikotarpį nė vienas iš asmenų, turinčių teisę į šią išmoką, nesikreipė. Tokiu atveju ši išmoka skiriama pirmajam prašymą pateikusiam asmeniui, turinčiam teisę į šią išmoką, jeigu jis kreipėsi per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos. Tačiau bet kokiu atveju šios teisės realizavimas yra siejamas su pirmuoju prašymą pateikusiu asmeniu iki teisinio santykio pasibaigimo. Įvykus juridiniam faktui (skyrus ir išmokėjus išmoką), t. y. pasibaigus atitinkamam teisiniam santykiui, kiti šeimos nariai, per nustatytus terminus tokių prašymų nepateikę, netenka teisės į tokią išmoką.

III. Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo:

1. sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Draudimo įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 25 straipsnio 3 dalies nuostata „Vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus skiriama ne anksčiau kaip praėjus 3 mėnesių kreipimosi terminui nuo teisės į šią išmoką atsiradimo dienos. Kai per šį terminą nė vienas iš asmenų, turinčių teisę į šią išmoką, nesikreipė, ši išmoka skiriama pirmajam prašymą pateikusiam asmeniui, turinčiam teisę į šią išmoką, jeigu jis kreipėsi per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos“ bei Nuostatų 102 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad socialinė parama mirtino nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu, atveju būtų išmokama tik vienam iš socialinę paramą turinčių teisę gauti asmenų, pirmiau už kitus pateikusio prašymą tokiai paramai gauti ir gavusio, o kiti, nors ir turintys teisę ir nepraleidę senaties terminų, negautų atitinkamos socialinės paramos visai, nes tokį jų paramos gavimą suvaržytų ir atimtų iš jų pirmasis socialinę paramą gavęs asmuo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies ir 52 straipsnio nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Konstituciniam Teismui pripažinus Draudimo įstatymo 25 straipsnio 5 punkto bei Nuostatų 102 punkto nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundas būtų patenkintas.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo suabejoti Draudimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 102 bei 103.5 punktų konstitucingumu, be to, atkreipti dėmesį į tai, jog Nuostatuose nustatytas teisinis reguliavimas galimai susiaurina atitinkamų Draudimo įstatymų normų taikymo apimtį. Nurodo, jog aiškinant Konstitucijos 52 straipsnį ir atsižvelgiant į konstitucinį teisingumo principą, Konstitucijoje įtvirtintą socialinės darnos imperatyvą, akivaizdu, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota asmeniui, o jo mirties atveju – jo šeimos nariams, užtikrinti atitinkamos socialinės paramos teikimą, o įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris socialinės paramos teikimą sietų su pirmuoju prašymą pateikusiu asmeniu iki teisinio santykio pasibaigimo, taip pat tokio, kuris analogiškai asmenų grupei nustatytų skirtingas teisines pasekmes, nes toks teisinis reguliavimas yra neteisingas ir prieštaraujantis Konstitucijai, juo būtų pažeidžiami asmenų teisėti lūkesčiai.

2. Akcentuoja, kad Draudimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalis, kuria skundžiamame sprendime rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nenustato pareiškimų dėl išmokų mokėjimo pateikimo terminų (joje nustatytas tik išmokos mokėjimo terminas), tačiau Nuostatų 102 punktas tokius terminus nustato. Be to, jame įtvirtinta nuostata konkuruoja su Draudimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje ir 27 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu.

3. Pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto (Nuostatų 102 p.) teisėtumo ir jo atitikties Draudimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies ir 27 straipsnio nuostatoms, tačiau šis klausimas net nebuvo sprendžiamas.

Kiti pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai yra analogiški jų skundo pirmosios instancijos teismui argumentams.

Atsakovas Skyrius atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, ir pateikia argumentus, kurie iš esmės yra analogiški atsakovo atsiliepimo į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, ir pateikia argumentus, kurie iš esmės yra analogiški atsakovo atsiliepimo į pareiškėjų apeliacinį argumentams.

Trečiojo suinteresuoto asmens O. R. įstatyminė atstovė G. R. atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime trečiojo suinteresuoto asmens įstatyminė atstovė atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai nenurodė, kurios konkrečiai procesinės teisės normos buvo pažeistos nagrinėjamu atveju. Laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodo, kad ji geranoriškai pareiškėjams perdavė 42 000 Lt dydžio išmokos dalį, tačiau jokio pakvitavimo nepaėmė, nes jais pasitikėjo. Akcentuoja, jog nei Draudimo įstatymas, nei Nuostatai neapribojo pareiškėjų teisės per 3 mėnesių laikotarpį po jų sūnaus mirties kreiptis dėl išmokos išmokėjimo. Mano, kad pareiškėjai turėjo pakankamai laiko kreiptis dėl išmokos mokėjimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Bylos nagrinėjimas stabdytinas ir kreiptinasi į Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjai pirmosios instancijos teismui pateiktu skundu prašė panaikinti Sprendimą ir Raštą bei įpareigoti atsakovą skirti ir išmokėti pareiškėjams po atitinkamą išmokos dalį. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 29 d. sprendimu pripažino, jog Skyrius nagrinėjamu atveju pagrįstai ir teisėtai išmoką paskyrė ir visą ją išmokėjo nuketėjusiojo (R. K.) sūnui O. R., tokiu būdu atimdamas iš nuketėjusiojo (R. K.) tėvų – pareiškėjų – teisę į jiems priklausančią išmokos dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nebus pasisakoma, kadangi, jos manymu, dėl toliau pateikiamų argumentų yra pagrindas stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šioje byloje taikytinų Draudimo įstatymo (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. IX-1401 redakcija) bei Nuostatų (2008 m. kovo 26 d. įstatymo Nr. 256 redakcija) nuostatų atitikties Konstitucijai ištyrimo (ABTĮ 4 str. 1 ir 2 d., 98 str. 1 d. 4 p.).

Draudimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį ir jog ši išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad mirusiojo šeimos nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat besimokantys nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų, profesinių, bendrojo lavinimo mokyklų dieniniuose skyriuose, kol jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė). Tačiau Draudimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus skiriama ne anksčiau kaip praėjus 3 mėnesių kreipimosi terminui nuo teisės į šią išmoką atsiradimo dienos, o tuo atveju, kai per šį terminą nė vienas iš asmenų, turinčių teisę į šią išmoką, nesikreipė, ši išmoka skiriama pirmajam prašymą pateikusiam asmeniui, turinčiam teisę į šią išmoką, jeigu jis kreipėsi per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Nuostatų 103.5 punkte.

Iš pirmiau nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, jog socialinė parama mirtino nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu, atveju, suėjus 3 mėnesių terminui, yra išmokama tik vienam iš socialinę paramą turinčių teisę gauti asmenų, pirmiau už kitus pateikusiam prašymą tokiai paramai gauti ir gavusiam, o kiti asmenys, nepaisant Draudimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl teisės gauti tokią išmoką lygiomis dalimis, jos negauna, nes tą suvaržo, t. y. pastarųjų asmenų teisę gauti šios rūšies socialinę paramą eliminuoja ta aplinkybė, kad ją jau yra gavęs kitas asmuo, kuris pasibaigus 3 mėnesių terminui pirmasis kreipėsi dėl išmokos skyrimo ir mokėjimo. Pažymėtina, kad Draudimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma pagal savo turinį yra materialinė, o to paties įstatymo 25 straipsnio 5 dalies teisės norma – procedūrinė, nustatanti terminus, per kuriuos teisinių santykių dalyviai gali įgyvendinti savo subjektines teises, susijusias su išmokos gavimu. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad procedūrinė teisės norma neturėtų susiaurinti materialinės teisės normomis nustatytų teisių ir pareigų turinio, tačiau nagrinėjamu atveju kaip tik taip ir yra, nes Draudimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalis, kuri suėjus 3 mėnesių terminui teisę gauti išmoką numato ne visiems šio įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje išvardintiems subjektams (šeimos nariams), o vienam iš jų, t. y. pirmajam padavusiam prašymą skirti ir mokėti išmoką, numato papildomą ir naikinamąją teisės gauti išmoką įgyvendinimo sąlygą ir taip susiaurina to paties įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos turinį, nes iš to, kas išdėstyta pirmiau, matyti, jog per Draudimo įstatyme nustatytą 3 mėnesių terminą nepaskyrus bei neišmokėjus išmokos kuriam nors iš šeimos narių, pirmajam iš jų padavus prašymą dėl išmokos skyrimo ir mokėjimo, jeigu jis tai padaro ne vėliau kaip per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos, kitų šeimos narių teisė pretenduoti į tokią išmoką išnyksta, t. y. tuo atveju, jeigu jie per minėtą 3 mėnesių terminą nebuvo pateikę prašymų, jie netenka teisės į tokią išmoką, nepaisant to, jog jie tokius prašymus pateikia nepraleidę pirmiau nurodyto 3 metų termino.

Atsižvelgiant į tai, kad Nuostatų 103.5 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, kaip minėta, yra iš analogiškas Draudimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje nustatytam teisiniam reguliavimui ir atitinkamai sukelia analogišką situaciją, jo atžvilgiu pateiktini argumentai, analogiški pirmiau išdėstytiems.

Teisėjų kolegijai kyla pagrįstų abejonių dėl Draudimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalies atitikties Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniams lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinės valstybės principams ir Nuostatų 103.5 punkto atitikties Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniams lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinės valstybės principams bei Draudimo įstatymo 27 straipsnio 1 daliai.

Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Kaip yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį, savo nutarimuose (pavyzdžiui, 2005 m. vasario 7 d., 2008 m. balandžio 29 d. nutarimai) yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota ir jog kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą.

Pažymėtina, kad Konstitucijos 52 straipsnio interpretavimas yra neatsiejamas nuo konstitucinio socialinės darnos imperatyvo. Valstybė yra konstituciškai įpareigota asmeniui, o jo mirties atveju – jo šeimos nariams, užtikrinti atitinkamos socialinės paramos teikimą, todėl įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris socialinės paramos gavimą sietų su aplinkybe, kada buvo pateiktas prašymas atitinkamos rūšies socialinei paramai gauti, jeigu dėl to tos pačios kategorijos asmenims kyla skirtingos teisinės pasekmės, nes toks teisinis reguliavimas yra socialiai neteisingas ir prieštaraujantis Konstitucijai, be to, juo pažeidžiami teisėti asmenų lūkesčiai.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose (pavyzdžiui, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas) ne kartą yra pažymėjęs, kad teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti remdamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad asmenys, kurie pagal įstatymus įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui.

Draudimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje bei Nuostatų 103.5 punkte numatytas teisinis reguliavimas sudaro sąlygas susidaryti tokiai situacijai, kuomet socialinė parama mirtino nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu, atveju būtų išmokama tik vienam iš socialinę paramą turinčių teisę gauti asmenų, pasibaigus 3 mėnesių terminui pirmiau už kitus pateikusiam prašymą tokiai paramai gauti ir gavusiam. Kiti asmenys, nors pagal Draudimo įstatymą ir turintys teisę gauti tokią išmoką, dėl įstatymų leidėjo sprendimo ją procedūriškai apriboti praranda galimybę minėtą teisę įgyvendinti, kitaip tariant, suėjus 3 mėnesių terminui, pirmas prašymą pateikęs asmuo iš esmės kitų asmenų, kurie įvardijami Draudimo įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje, sąskaita įgyja teisę ne į jam proporcingai turinčią tekti išmokos dalį, bet į visą išmoką. Toks Draudimo įstatyme bei Nuostatuose įtvirtintas teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui.

Pažymėtina, kad asmenų lygiateisiškumo principas ne kartą aiškintas oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje. Kaip ne kartą yra konstatvęs Konstitucinis Teismas, konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m, gruodžio 3 d. nutarimai) bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai). Nagrinėjamu atveju nėra jokių pateisinamų priežasčių, kurios sudarytų pagrindą tai pačiai grupei priklausančius, t. y. tos pačios kategorijos, asmenis traktuoti skirtingai ir numatyti jiems skirtingas socialines garantijas.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; tam, kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami, taip pat, jog įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 15 d. nutarimas). Kaip minėta, Draudimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalis ir 27 straipsnio 1 dalis tarpusavyje nedera. Analogiškai nedera ir Draudimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalis ir Nuostatų 103.5 punkte numatytas teisinis reguliavimas, kas reiškia, jog buvo pažeista teisės aktų hierarchijos taisyklė. Iš to galima daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju įstatymų leidėjas nesilaikė konstitucinio teisinės valstybės principo, o konkrečiai iš jo išplaukiančių reikalavimų tinkamai įstatymų leidybai (plačiąja prasme).

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, idant šis ištirtų Draudimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalies atitiktį Konstitucijai, o Nuostatų 103.5 punkto atitiktį Konstitucijai ir Draudimo įstatymui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 98 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:

1) ar Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. IX-1401 redakcija) 25 straipsnio 5 dalies nuostata „Vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus skiriama ne anksčiau kaip praėjus 3 mėnesių kreipimosi terminui nuo teisės į šią išmoką atsiradimo dienos. Kai per šį terminą nė vienas iš asmenų, turinčių teisę į šią išmoką, nesikreipė, ši išmoka skiriama pirmajam prašymą pateikusiam asmeniui, turinčiam teisę į šią išmoką, jeigu jis kreipėsi per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniams lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinės valstybės principams;

2) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 (2008 m. kovo 26 d. nutarimo Nr. 256 redakcija) patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 103.5 punkto nuostata, jog „Vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus skiriama ne anksčiau kaip praėjus 3 mėnesiams nuo teisės į šią išmoką atsiradimo dienos. Kai per šį terminą nė vienas iš asmenų, turinčių teisę į šią išmoką, nesikreipia, ši išmoka skiriama pirmajam prašymą pateikusiam asmeniui, turinčiam teisę į šią išmoką, jeigu jis kreipiasi per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniams lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinės valstybės principams bei Draudimo įstatymo 27 straipsnio 1 daliai.

Sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė