2K-199-788/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-199-788/2015

Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00009-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.17.8;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. S. gynėjo advokato Mindaugo Šeškauskio kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 204 straipsnio 2 dalį 20 MGL (2600 Lt, t. y. 753 Eur) bauda.

Skundžiamas ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 4 d. nuosprendis, kuriuo nuteistosios R. S. gynėjo advokato Mindaugo Šeškauskio apeliacinis skundas atmestas; Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nuosprendis pakeistas perkvalifikavus R. S. veiką iš BK 204 straipsnio 2 dalies į 22 straipsnio 1 dalį ir 204 straipsnio 2 dalį; kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. S. nuteista už tai, kad nuo 2011 m. kovo 9 d. vykdydama individualią veiklą, pažeisdama Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, pagal kurias ženklo savininkas, vadovaudamasis šio straipsnio 1 dalies nuostatomis, gali uždrausti: siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti, taip pat siūlyti bei teikti juo pažymėtas paslaugas, t. y. neturėdama prekių ženklų savininkų leidimo pateikė realizuoti iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, nenustatytu laiku įgytą svetimų prekių ženklais pažymėtą nedidelį prekių kiekį: Prancūzijos įmonėms PARFUMS CHRISTIAN DIOR SOCIETE ANONYME ir CHRISTIAN DIOR COUTURE, SOCIETE ANONYME priklausančiu prekių ženklu DIOR pažymėtą 1 vnt. akinių, kurių atitinkamo teisėto gamintojo gaminamos originalios prekės žemiausia rinkos kaina – 552 Lt (159,87 Eur); Prancūzijos įmonei LOUIS VUITTON MALLETIER, SOCIETE ANONYME priklausančiu prekių ženklu LOUIS VUITTON pažymėtą 1 porą vyriškų batų, kurių atitinkamo teisėto gamintojo gaminamos originalios prekės žemiausia rinkos kaina – 1208 Lt (349,86 Eur). Taip R. S. ketino prekių ženklų savininkams padaryti žalą, tačiau nusikalstamų veiksmų nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios, nes šias prekes 2012 m. spalio 10 d., parduotuvėje, esančioje Kaune, (duomenys neskelbtini), surado ir paėmė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai.

Nuteistosios R. S. gynėjas advokatas M. Šeškauskis kasaciniu skundu prašo panaikinti. Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nuosprendį ir R. S. priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai įvertino bylos įrodymus, nepašalino prieštaravimų tarp jų, taip padarė esminių BPK pažeidimų, ir netinkamai pritaikė BK 204 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes R. S. nuteisė, nesant jos veiksmuose BK 204 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Kasatoriaus manymu, byloje neįrodyta tiesioginė arba netiesioginė tyčia, nes byloje nepaneigtos R. S. nurodytos aplinkybės, kad ji itin rūpestingai rinkdavosi prekes, jas pirkdavo parduotuvėse, kuriose parduodamos originalios prekės, ir pan.; neoriginaliomis pripažintos tik dvi prekės (akiniai ir vyriški batai), nuteistoji juos įsigijo komiso pagrindais iš trečiųjų asmenų (D. C. ir L. K.). Kasatorius nesutinka su teismų konstatavimu, kad R. S., kaip bet kuris kitas protingas ir atsakingas asmuo, užsiimantis prekyba gaminiais, pažymėtais pasaulyje garsių įmonių prekių ženklais, turi pareigą įsitikinti, kad pateikia pirkėjui originalų gaminį, o tai, kad prekė įsigyta komiso pagrindais, nuo pareigos įsitikinti prekės originalumu neatleidžia. Kasatorius pažymi, kad teismai nenurodė konkretaus įstatymo ar poįstatyminio teisės akto, kuris nustatytų teisinę pareigą antrinėje rinkoje įvairias prekes įsigijusiam pardavėjui „įsitikinti, kad pateikia pirkėjui originalų gaminį“ ir garantuoti, kad pateikta realizuoti prekė yra originali. Asmuo negali būti pripažintas kaltu ir nuteistas už bendro pobūdžio pareigos pažeidimą. Taigi R. S. buvo pripažinta kalta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 204 straipsnio 2 dalį, nes neįvykdė tariamos bei jokiame teisės akte nenurodytos pareigos patikrinti iš komitento priimamų prekių originalumą ir išsireikalauti jų įsigijimo dokumentus. Toks vertinimas prieštarauja BK 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Kasatorius teigia ir tai, kad teismai nenurodė teisės akto, įpareigojančio nuteistąją prieš pateikiant realizuoti antrinėje rinkoje įsigytas prekes gauti atitinkamo prekės ženklo savininko leidimą, kuris BK 204 straipsnio dispozicijoje nurodytas kaip privalomas nusikalstamos veikos sudėties elementas. Prekių ženklų įstatymo 40 straipsnis numato, kad ženklo registracija nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti kitam asmeniui žymėti juo prekes, kurios paties ženklo savininko arba jo sutikimu yra pažymėtos ir išleistos į Europos Bendrijos rinką. Kadangi nuteistoji, prieš priimdama realizuoti prekes nežinojo ir negalėjo žinoti, ar šios prekės buvo pažymėtos paties ženklo savininko arba jo sutikimu (specialistas konstatavo, kad specialių žinių neturintis asmuo negalėjo atskirti byloje pateiktų prekių nuo originalių), tai laikytina, kad ji neturėjo ir teisinės pareigos gauti prekių ženklų savininkų leidimo. Teismai šių aplinkybių iš viso nevertino.

Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad pažymėti prekių ženklais DIOR akiniai ir LOUIS VUITTON batai buvo itin aukšto lygio klastotės, jų originalumui paneigti reikia ne tik specialių žinių, bet ir teisėtų prekių ženklų savininkų patvirtinimo, o paprastas vartotojas tokias specialias žinias gali turėti tik įgijęs atitinkamą kvalifikaciją (specialisto K. Saržicko paaiškinimai 2014 m. vasario 14 d. teisiamajame posėdyje). Nuteistoji neturi atitinkamos kvalifikacijos, negali susisiekti su teisėtais prekių ženklų savininkais, todėl ji ne visada gali atskirti originalias prekes nuo neoriginalių. Kasatoriaus manymu, R. S., priimdama komiso pagrindais realizuoti kruopščiai suklastotas prekes, nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jos gali būti neoriginalios. Be to, D. C. ir L. K., pateikusios nuteistajai realizuoti batus ir akinius, patvirtino, kad šios prekės, jų žiniomis, yra originalios, pirktos parduotuvėse ir gauti pirkimo čekiai (kurie neišsaugoti, nes prekes pirko asmeniniam naudojimui). Teismai šių liudytojų parodymus atmetė, deklaratyviai nurodydami, kad jos neva tik mėgina padėti draugei R. S., nenurodydami jokių įrodymų, kurie leistų suabejoti jų nešališkumu, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytą teismų pareigą išsamiai bei nešališkai išaiškinti įrodymus ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą asmens nekaltumo prezumpcijos principą. Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui – būtent tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) esmę baudžiamajame procese (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-455/2014).

Pasak kasatoriaus, BK 204 straipsnio 2 dalyje numatytos baudžiamosios atsakomybės taikymas turėtų būti pagrįstas tik giliu teismo įsitikinimu, kad padarytas pažeidimas sukėlė žalą ne vien tik privatiems prekės ar paslaugos ženklo savininko interesams, bet ir buvo pavojingas visuomenei (pvz., vartotojai buvo nuolat apgaudinėjami, brangiai realizuojant jiems falsifikuotas prekes kaip originalias, falsifikuojamos plataus vartojimo prekės, maisto produktai, dėl nekokybiškos produkcijos patekimo į apyvartą kilo grėsmė gyventojų sveikatai ir pan.). Bylos įrodymai patvirtina, kad suklastotomis pripažintos tik dvi iš beveik penkių šimtų iš nuteistosios paimtų prekių, nėra vartotojų skundų dėl jos ilgą laiką vykdomos veiklos, nepareikšti civiliniai ieškiniai, ir tai patvirtina, kad, net jeigu nuteistoji ir padarė kokį nors teisės pažeidimą, jis nelaikytinas pavojingu visuomenei ir negali būti pagrindas taikyti baudžiamąjį įstatymą.

Kasatorius nesutinka su teismų padaryta išvada, kad nėra pagrindo abejoti specialisto išvados patikimumu ir specialisto kompetencija bei nešališkumu. Nagrinėjamoje byloje yra pateikta Nyderlandų asociacijos SNB–REACT prekių ženklų specialisto K. Saržicko, kuris yra prekių ženklų DIOR, LOUIS VUITTON, VERSACE ir kt. atstovas Lietuvoje, išvada Nr. 130016LT-01. Šis specialistas yra tarptautinės prekių asociacijos atstovas, kurios nariai yra gamintojai, prekių ženklų savininkai, ir yra finansiškai priklausomas nuo šios asociacijos, tai sudaro pagrindą abejoti jo nešališkumu.

Šią abejonę sustiprina tai, kad specialisto pateiktą išvadą Nr. 130016LT-01 sudaro dvi sudedamosios dalys: specialisto pateikiama informacija apie tai, koks turi būti gaminys (specialisto nuomonė) ir tiesioginis prekės ženklo turėtojo patvirtinimas dėl prekės autentiškumo. Kasatoriaus manymu, kai išvadą sudaro dviejų suinteresuotų šalių, t. y. tarptautinės prekių asociacijas atstovo ir prekių ženklų atstovo, pateikti atsakymai, ji negali būti laikoma pateikta nešališkų asmenų. Specialistais K. Saržickas, nebūdamas ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnu, vadovaujantis BPK 180 straipsnio 2 dalimi, prieš išvados rengimą privalėjo pasirašyti rašytinį pasižadėjimą sąžiningai atlikti jam pavedamą užduotį ir būti įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingos išvados pateikimą, tačiau šie procesiniai veiksmai nebuvo atlikti (tai pripažino ir specialistas).

Kasatorius taip pat pažymi, kad teismų motyvai, jog specialistas neva buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingą išvadą pateikimo ir tai neva pagrindžia specialisto išvados patvirtinimas jo parašu, yra neteisingi, nes pagal BPK 180 straipsnio 2 dalį pasižadėjimas sąžiningai atlikti specialistui pavedamas užduotis turi būti atskiras. Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad šio Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimo nebuvo, nes specialistas buvo pakartotinai įspėtas nagrinėjant bylą teisiamojo posėdžio metu.

Kasatorius pastebi, kad specialisto išvada jau buvo parengta iki tariamai pakartotinio specialisto įspėjimo pagal BK 235 straipsnį, toks įspėjimas nepašalina abejonių dėl jau pateiktos išvados. Be to, byloje nėra duomenų, kad prieš specialistui pateikiant užduotį buvo įsitikinta jo tapatybe ir kompetencija, patikrinta, ar yra sąlygos jį nušalinti. Nebuvo ir galimybės specialistą įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingos išvados pateikimą, taip pat patvirtinti jo kompetenciją bei tapatybę, nes prekės, dėl kurių autentiškumo reikėjo atlikti tyrimą, specialistui K.

Saržickui buvo pateiktos ne ikiteisminio tyrimo įstaigos, o advokatų kontoros „M.“, kuri atstovauja minėtų prekių ženklų savininkams (šios kontoros advokato padėjėja K. V. atrinko tokias prekes).

Kasatorius pastebi, kad 2012 m. liepos 24 d. ir spalio 10 d. iš R. S. buvo paimta beveik penki šimtai prekių, tačiau 2013 m. rugpjūčio 19 d. pareikštas įtarimas tik dėl keturiasdešimt keturių neoriginalių prekių, 2013 m. lapkričio 18 d. – dėl trisdešimt devynių, o 2014 m. kovo 21 d. posėdyje paaiškėjo, jog R. S. kaltinama tik dėl dviejų prekių (nes atlikus pakartotinį tyrimą prekių ženklų savininkai nurodė, kad tik dvi prekės yra klastotės). Pasak kasatoriaus, toks prekių kiekio kitimas prieštarauja apeliacinės instancijos teismo konstatuotai aplinkybei, kad specialus tyrimas atliktas išsamiai, ir pagrindžia kasatoriaus poziciją dėl specialisto nekompetentingumo ir šališkumo, parodo prekių ženklų savininkų suinteresuotumą bylos baigtimi. Kasatorius taip pat teigia, kad itin didelių abejonių kelia apeliacinės instancijos teismo argumentas, jog nors specialisto išvadoje nenurodyti kriterijai ir požymiai, kuriais remiantis nustatomas prekių originalumas, tai nesudaro pagrindo abejoti specialisto kompetencija ir nešališkumu. Tai, kad teismai apkaltinamuosius nuosprendžius priėmė iš esmės vadovaudamiesi tik viena specialisto išvada, kuri grindžiama neaiškiais kriterijais, labai suvaržo kaltinamo asmens galimybes gintis. Pasak kasatoriaus, minėtos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad išvada Nr. 130016-01 buvo parengta šališko ir nekompetentingo specialisto, pažeidžiant esmines BPK nuostatas dėl specialisto skyrimo ir išvados rengimo, dėl to ji yra neteisėta, neobjektyvi bei nepatikima ir byloje ja negalima vadovautis.

Kasatorius, remdamasis BPK 287 straipsniu, 270 straipsnio 3 dalimi, kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-398/2013, 2K-252/2005 pateiktais išaiškinimais, nurodo, kad teismas privalo ne tik patikrinti ir įvertinti bylai reikšmingus duomenis, bet, esant įrodymų prieštaravimams, rinkti ir papildomus duomenis, tai daryti gali savo iniciatyva kviesdamas liudytojus, ekspertus, skirdamas ekspertizes ar išreikalaudamas papildomus įrodymus. Nors nuteistosios gynėjas teisminio proceso metu ne kartą prašė paskirti ekspertizę, siekdamas, kad būtų pašalinti prieštaravimai specialisto išvadoje, ji būtų pateikta kompetentingų asmenų, tačiau teismai to nepadarė, dėl to buvo iš esmės pažeista nuteistosios teisė į teisingą teismą, proporcingumo principas.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vitalija Songailienė kasaciniu skundu prašo atmesti nuteistosios R. S. gynėjo advokato M. Šeškauskio kasacinį skundą.

Prokurorė nurodo, kad faktinės bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti naikinama apeliacinės instancijos teismo nutartis, nepadaryta, nuteistosios R. S. padaryta nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai, paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir bylos aplinkybes. Prokurorės manymu, nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad nenustatyta nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. S. ilgą laiką užsiėmė prekyba originaliais žymių gamintojų prekių ženklais pažymėtais gaminiais, ji patvirtino, kad atskiria klastotas prekes ir visada stengėsi tikrinti prekių originalumą. Paaiškinimas, kad dvi prekės buvo įgytos komiso pagrindais ir jas pateikę klientai tikino, kad jos originalios, esant priešingai situacijai (kai prekės faktiškai nėra originalūs gaminiai), prekių pardavėjo (R. S.) neatleidžia nuo atsakomybės. Be to, BK 204 straipsnis nenurodo prekių įgijimo būdo ir neišskiria kurio nors gavimo būdo (šiuo atveju – iš trečiųjų asmenų). Teismai pagrįstai pripažino, kad R. S., pateikdama prekes realizuoti, privalėjo įsitikinti prekių originalumu. Kadangi nustatyta, kad prekės nėra originalios, padaryta pagrįsta išvada, jog R. S. arba iš viso netikrino prekių originalumo, arba tikrino, tačiau net ir žinodama, kad prekės suklastotos, pateikė jas realizuoti. Teismų procesų metu nenustatyta jokių objektyvių duomenų, paneigiančių R. S. tyčią.

Prokurorė nurodo ir tai, kad nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl specialisto nekompetencijos ir šališkumo bei specialisto išvados nepagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad specialistui buvo reiškiami nušalinimai ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme, tačiau jie pagrįstai atmesti. Tyrimą atlikęs specialistas buvo įspėtas pagal BK 235 straipsnį dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingos išvados surašymą bei paaiškinimų pateikimą, apklausiamas teisme dėl atsakomybės už melagingos išvados ir paaiškinimų pateikimą įspėtas pakartotinai, todėl kasacinio skundo argumentai dėl šio procesinio pažeidimo neatitinka bylos aplinkybių. Nenustatyta duomenų, kurie leistų teismui suabejoti specialisto išvada dėl prekių originalumo.

Nuteistosios R. S. gynėjo advokato M. Šeškauskio kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 204 straipsnio 2 dalies taikymo

Pagal BK 204 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas neturėdamas leidimo svetimu prekių ženklu pažymėjo nedidelį prekių kiekį ar pateikė jas realizuoti arba pasinaudojo svetimu paslaugų ženklu ir dėl to padarė žalos. R. S. nuteista už tai, kad pateikė realizuoti dvi neteisėtai pažymėtas prekės ženklais prekes: akinius ir vyriškus batus. Turint galvoje, kad 2012 m. liepos 24 d. ir spalio 10 d. iš R. S. buvo paimta daugiau kaip 400 prekių, o klastotėmis pripažintos tik dvi, aktualus yra klausimas, ar nuteistoji jai inkriminuotą veiką padarė tyčia, t. y. suvokdama, jog pateikė realizuoti neoriginalias prekes, ir norėdama taip veikti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje R. S. tyčia nustatyta vadovaujantis prielaida, bet ne byloje esančiais įrodymais, taigi nebuvo laikomasi reikalavimo įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Proceso metu R. S. tvirtino, kad minėtas prekes priėmė komiso pagrindais iš D. C. ir L. K., buvo įsitikinusi, kad tai originalios prekės. Šią versiją patvirtino R. S. pateiktos komiso paslaugų sutartys, taip pat liudytojų D. C. ir L. K. parodymai. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismai kritiškai vertino R. S. iškeltą versiją, nes liudytojos D. C. ir L. K. su kaltinamąja yra susijusios draugystės ryšiais ir gali būti suinteresuotos jai padėti. Kita vertus, atmetę kaltinamosios ir jos draugių parodymus, teismai nenurodė ir jokių duomenų, patvirtinančių kaltinimo versiją, t. y. faktų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad R. S. žinojo, jog pateikė realizuoti suklastotas prekes. Teismai tokį savo vidinį įsitikinimą pagrindė R. S. bendrojo pobūdžio pareiga įsitikinti dėl parduodamo daikto originalumo. Tačiau toks kaltės pagrindimas tiktų nustatant civilinę pardavėjo atsakomybę už žalą, padarytą prekių ženklų savininkams, tačiau neatitinka kaltės nustatymo baudžiamojoje byloje standartų. Įrodinėjant ir pagrindžiant nusikalstamos veikos sudėties požymius, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl asmens nesugebėjimas įtikinti teismą dėl savo nekaltumo nėra pakankamas jo kaltumui nustatyti. Teismo išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų, o dėl to kilusios abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Įvertinus byloje esančių duomenų visumą galima teigti, kad neabejotinai nustatyta tik tai, jog R. S. pateikė realizuoti dvi prekes, neteisėtai pažymėtas DIOR ir LOUIS VUITTON prekės ženklais, tačiau nepašalintos abejonės dėl to, kad ji tai padarė tyčia, o ne suklydusi dėl jų originalumo. Šios abejonės vertintinos R. S. naudai.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamojoje byloje nenustatyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 204 straipsnio 2 dalyje, subjektyvieji požymiai (tyčinė kaltė), todėl baudžiamoji byla R. S. nutrauktina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžius, baudžiamąją bylą R. S. nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Artūras Pažarskis

Olegas Fedosiukas