AS-756-80-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS756-80/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02238-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija: 70.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su 2013 m. birželio 26 d. skundu (teisme gautas 2013 m. birželio 28 d., b. l. 1–5), kuris neatitiko visų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23, 24 ir 39 straipsnio reikalavimų, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartimi (b. l. 21–22) buvo nustatytas terminas pašalinti šiuos skundo trūkumus: suformuluoti ABTĮ 88 straipsnio nuostatas atitinkančius reikalavimus, patikslinti bylos proceso šalis bei pateikti teismui du skundo egzempliorius.

Pareiškėjas pateikė patikslintą skundą (b. l. 26–30), kuriuo prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. 1D-5506(11); 2) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją išmokėti pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. neišmokėtą 31 646,8 Lt dydžio valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 12 d. nutartimi (b. l. 32) pareiškėjo J. K. skundą priėmė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutartimi (b. l. 62–67) bylą nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu.

Remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 1997 m. balandžio 21 d. išvada pareiškėjui nuo 1997 m. balandžio 10 d. paskirta 1 552,57 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už 34 metų 6 mėnesių ir 10 dienų tarnybą (b. l. 37). Pareiškėjas su 2013 m. gegužės 22 d. prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją ir prašė apskaičiuoti dėl valstybės įvykdyto neteisėto teisinio reguliavimo jam neišmokėtos pensijos sumą už 2010 m. ir 2011 m. bei 2012 m. 9 mėnesius, pateikti pažymą apie susidariusią nepriemoką ir ją išmokėti (b. l. 46). Vidaus reikalų ministerija 2013 m. birželio 3 d. sprendime Nr. 1D-5506(11) nurodė, kad pareiškėjo prašymo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ir neišmokėtos dalies grąžinimo nenagrinės, kadangi praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie priemokos neteisėtumą dienos, t. y. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ (2012 m. rugsėjo 21 d.) (b. l. 47).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, konstatavo, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą nuo sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos, numatytą Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje. Nuo 2013 m. sausio 1 d. 3 metų terminas yra sutrumpintas iki 6 mėnesių ir įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje buvo sprendžiamas analogiško skundo kaip nagrinėjamoje byloje pagrįstumo klausimas. Taigi, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintą 3 metų terminą. Šis terminas pagal analogiją pritaikytas išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumo pagrįsti. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Darytina išvada, kad 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintas tinkamu ir iš esmės pakankamu, kad pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos.

Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punkte nurodyta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Iš Vidaus reikalų ministerijos pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjui atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo siųstas nebuvo, todėl apie pensijos sumažinimą jis galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – išmokėtos pensijos dydžio. Į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi tik su 2013 m. birželio 26 d. skundu, kuris teisme gautas 2013 m. birželio 28 d., t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. J. K. žinojo, kada jam turi būti mokama pensija, o iš žiniasklaidos pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjęs, kad buvo priimti teisės aktai dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo, tai reiškia, jog jis turėjo suprasti ir tikėtis, kad jo pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į teismą. Pareiškėjas akivaizdžiai praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga.

Teismų praktikoje 3 metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi yra atnaujinamas terminas. Tai reiškia, jog paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti. LVAT 2010 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-69/2010 išaiškino, kad esant praleistai ieškinio senačiai „pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą“. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3–4 d., 2002 m. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Teismo posėdyje J. K., nurodė, kad po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir paskelbimo nesikreipė į teismą, nes laukė atitinkamų veiksmų iš institucijos ir tikėjosi, kad bus išmokėta pensijos nepriemoka.

Teismas pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau ši asmens teisė nėra absoliuti – ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Kalbant apie procesinių terminų skaičiavimo pradžią, pirmiausia reikia pažymėti, kad pareiškėjai negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Jie privalo įrodyti tam tikrą apdairumą ir nedelsdami pateikti skundą. Iš tiesų viena veiksmingiausių asmens, kuris mano, kad jo teisės yra pažeidžiamos, teisinės gynybos priemonių yra operatyvus teisminio proceso dėl pažeistų teisių atkūrimo inicijavimas. Pažymėtina ir tai, jog griežtu procesinių terminų skaičiavimu yra siekiama skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartis adm. byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis adm. byloje Nr. TA858-62/2011). Nesikreipdamas į teismą per aptartą terminą, J. K., pats pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, todėl ir praleido terminą skundui paduoti. Toks nepateisinamas pareiškėjo delsimas, tikintis, kad institucija geruoju patenkins jo ir kitų suinteresuotų asmenų prašymą, nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

ABTĮ 101 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, bei vadovaudamasis teismų praktika, konstatuoja, kad pareiškėjo skundas teismui buvo pateiktas praleidus jo padavimo terminą, o nesant aplinkybių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujinamas, byla nutrauktina (ABTĮ 101 str. 7 p.).

III. Pareiškėjas J. K. atskiruoju skundu (b. l. 69–72) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį ir klausimą dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo išspręsti iš esmės.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta, priimta neteisingai išaiškinus ir taikius ieškinio senaties termino skaičiavimo tvarką, netinkamai taikant administracinio teismo suformuluotą praktiką panašiose bylose. Be to, teismas nepagrįstai pripažino, kad nėra svarbių priežasčių atnaujinti kreipimosi į teismą termino, nes apie tai, kad jo pensija sumažinta nepagrįstai pareiškėjas sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2012 m .vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“, t. y. po 2012 m. rugsėjo 21 d. Iki to laiko, pareiškėjas negalėjo ir iš esmės neturėjo suvokti, kad pensija jam ribojama nepagrįstai. Pareiškėjo teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, todėl 3 metų terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo atskiruoju skundu nesutinka, ir atsiliepime prašo termino neatnaujinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarties teisėtumo bei pagrįstumo. Šia nutartimi, nustatęs, kad skundas buvo priimtas praleidus padavimo terminus ir nėra aplinkybių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujintas, pirmosios instancijos teismas nutraukė bylą ABTĮ 101 straipsnio 7 dalies pagrindu.

Iš bylos duomenų nustatyta, jog su prašymu išmokėti 2010-2012 metais susidariusią valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką pareiškėjas į Vidaus reikalų ministeriją kreipėsi 2013 m. gegužės 22 d. (b. l. 7). Vidaus reikalų ministerija pareiškėjui atsakė 2013 m. birželio 3 d. raštu Nr. 1D-5506(11) (b. l. 8), kuriuo atsisakė nagrinėti J. K. 2013 m. gegužės 22 d. prašymą, motyvuodama tuo, kad praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y. nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ dienos (2012 m. rugsėjo 21 d.).

J. K. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 3 d. raštą Nr. 1D-5506(11) bei įpareigoti atsakovą išmokėti jam nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį (b. l. 1–5). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 12 d. nutartimi (b. l. 32) šį pareiškėjo skundą priėmė, tačiau, nagrinėdamas bylą iš esmės, 2013 m. lapkričio 15 d. nutartimi (b. l. 62–67) bylą nutraukė, nes nustatė, kad skundas buvo priimtas praleidus padavimo terminus ir pagrindo atnaujinti šį terminą nėra.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartimi nesutinka.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra. Įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos, todėl administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Kitaip tariant, nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 9 d. nutartį adm. byloje Nr. AS756-868/2011). Remdamasis šiomis nuostatomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo (šiuo klausimu žr. LVAT 2013 m. balandžio 8 d. nutartį adm. byloje Nr. AS492-124/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį adm. byloje Nr. AS146-562/2013; 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. AS502-757/2013; 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartį adm. byloje Nr. AS502-787/2013).

Minėtoje 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat išaiškino, kad kai administracinė byla nutraukiama remiantis ABTĮ 101 straipsnio 7 dalimi, tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 straipsnis) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šios pareigos nevykdė, t. y. neišaiškino pareiškėjui jo teisės reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo kreiptis į kompetentingą subjektą bei skundui į teismą paduoti.

Atsižvelgusi į paminėtus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nagrinėjama byla nutraukta nustačius, kad skundas buvo priimtas praleidus padavimo terminus ir nėra aplinkybių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujintas, turi būti panaikinama, o skundas grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant skundą iš naujo pirmosios instancijos teismas pareiškėjui turi išaiškinti jo teisę teikti prašymą atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus. Tik įgyvendinus šią teismui tenkančią pareigą bus nustatytos visos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios liko neįvertintos pirmosios instancijos teismui nepagrįstai nutraukus bylą.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Todėl pareiškėjo J. K. atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis naikinama ir skundas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį panaikinti ir skundą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Veslava Ruskan