AS-525-950-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-950/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03278-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. G. 2014 m. birželio 26 d. (pagal pašto spaudą ant voko) padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 1D-4149(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančio Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 3 636,87 Lt.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą skundui paduoti. Savo prašymą pareiškėjas motyvavo tuo, kad nuo 2010 m. vasario mėnesio, gavęs sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, subjektyviai suvokė, kad yra pažeidžiamos jo teisės, tačiau žinojo, jog yra priimtas Laikinasis įstatymas, kuriame aiškiai nurodyta, kad jo nuostatos bus taikomos tik vienerius metus. Pareiškėjas apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, tačiau į teismą nesikreipė, nes tikėjosi, kad jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis. Apie tai, kad jam nebus išmokėtas susidaręs neišmokėtos valstybinės pensijos skirtumas, pareiškėjas sužinojo tik po to, kai susipažino su Lietuvos policijos veteranų asociacijai skirtu Ministerijos atsakymu į kreipimąsi „Dėl sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo“, kuriame buvo nurodyta, kad Ministerija nekvestionuoja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo ir nesiekia jo nesilaikyti, tačiau siekia, kad galutinis teismo sprendimas būtų priimtas objektyviai ir visapusiškai įvertinus kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes. Supratęs, kad be teismo sprendimo jam nebus grąžinta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis, pareiškėjas raštu kreipėsi į Ministeriją ir prašė perskaičiuoti paskirtą valstybinę pensiją pagal iki 2009 m. gruodžio 9 d. galiojusius teisės aktus bei išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, o sužinojęs, kad teismui kilo abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo, nuo 2014 m. vasario mėnesio gavęs jau atkurtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, suprato, kad be teismo sprendimo jam nebus išmokėta susidariusi nepriemoka, todėl nusprendė kreiptis į teismą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 3 d. nutartimi atsisakė priimti D. G. skundą.

Teismas pareiškėjo skundo dalį dėl Ministerijos 2014 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. 1D-4149(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ panaikinimo atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas), motyvuodamas tuo, kad minėtas atsakovo sprendimas tėra įrodymas, jog tarp šalių (t. y. pareiškėjo ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos) yra kilęs ginčas dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, tačiau tai nėra administracinis aktas, skųstinas administraciniam teismui.

Teismas rėmėsi ABTĮ 34 straipsniu, kuriame įtvirtinta, jog pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose (1 dalis); prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai (2 dalis). Be to, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktą teisės aiškinimą, pagal kurį kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas trejų metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar / ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį mažinta nuo 2010 m. sausio mėn. (žr. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. birželio 2 d. pažymą Nr. 11DP(P)-2959 „Apie 2010–2013 m. pensijos dydį“). Pareiškėjas pripažįsta, jog apie tai, kad jam mokama sumažinta valstybinė pensija, sužinojo 2010 m. vasario mėn., gavęs sumažintą valstybinę pensiją, tačiau skundą dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2014 m. birželio 26 d., t. y. praėjus daugiau kaip 4 metams nuo pirmojo valstybinės pensijos sumažinimo pagal Laikinąjį įstatymą. Teismas vertino, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, sudarančių teismui pagrindą atnaujinti praleistą procesinį terminą (konstatavus, kad minėtas terminas praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių, aplinkybių). Atsižvelgdamas į nurodytas faktines aplinkybes bei vadovaudamasis LVAT praktika, suformuluota šio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo įvardytų procesinio 3 metų termino praleidimo aplinkybių nepripažino svarbiomis ir pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino.

Netenkinęs pareiškėjo prašymo dėl termino atnaujinimo, teismas pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 3 636,87 Lt atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (kai teismas atmeta pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo teismui terminą).

III. Pareiškėjas D. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį.

Pareiškėjo nuomone, skundžiama teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pateiktą prašymą dėl termino atnaujinimo, turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktais teisės išaiškinimais, pagal kuriuos teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai, o teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme, visų pirma, grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje; ne formali, o reali ir veiksminga teisių gynyba yra tiesiogiai susijusi ir su ginčo santykius reglamentuojančio teisinio reguliavimo išsamumu, aiškumu, todėl asmens suvokimas apie jo teisių pažeidimą, nors ir grindžiamas subjektyvia nuomone, iš esmės priklauso ir nuo teisinio reguliavimo ypatybių, keliamo ginčo sudėtingumo, ginčo santykių teisinio reglamentavimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjas paduotu atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti jo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto (skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka) ir 8 punkto (kai teismas atmeta pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą) pagrindu, pagrįstumą.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui paduotame skunde kėlė du materialius teisinius reikalavimus: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 1D-4149(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, ir 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 3 636,87 Lt.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Ministerijos 2014 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 1D-4149(11) atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, motyvuodamas tuo, jog minėtas atsakovo sprendimas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl tai nėra administracinis aktas, skųstinas administraciniam teismui. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136, 148 straipsniuose nustatyta tvarka, su minėta pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad D. G. kreipėsi su 2014 m. gegužės 16 d. prašymu į Ministeriją – instituciją, įgaliotą skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, dėl jam paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinąjį įstatymą. Ministerija į pareiškėjo prašymą atsakė 2014 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1D-4149(11). Šiame sprendime atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymo dalį dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, išmokėjimo, kadangi praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos. Tačiau, nepaisant to, jog atsisakė nagrinėti minėtą pareiškėjo prašymo dalį, atsakovas 2014 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. 1D-4149(11) rezoliucinėje dalyje apibendrindamas konstatavo, kad išmokėti pareiškėjui nepriemoką Vidaus reikalų ministerija neturi teisinio pagrindo. Esant šioms aplinkybėms, galima daryti išvadą, jog Ministerija 2014 m. birželio 2 d. sprendime Nr. 1D-4149(11) aiškiai išreiškė savo poziciją dėl Laikinojo įstatymo pagrindu susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos neišmokėjimo pareiškėjui. Todėl ginčijamas Ministerijos 2014 m. birželio 2 d. sprendimas Nr. 1D-4149(11), kuriame išdėstytas atsakovo atsisakymas išmokėti pareiškėjui visą neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, sukelia pareiškėjui tiesiogines teisines pasekmes bei laikytinas administraciniu aktu, kuris gali būti skundžiamas administraciniam teismui.

Pažymėtina ir tai, kad pagal administracinių teismų praktikoje suformuluotą taisyklę, valstybinę pensiją mokančios institucijos atsisakymas atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus laikytinas teismui skundžiamu administraciniu aktu (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčijamas Ministerijos sprendimas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, nes nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Remiantis tuo, kas išdėstyta, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarties dalis, kuria ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Ministerijos 2014 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 1D-4149(11), naikinama kaip nepagrįsta.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), pagrįstai nustatė, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti taikytinas 3 metų procesinis terminas.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. Ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant pareiškėjui mokėtinos valstybinės pensijos dydį. Taigi pareiškėjas apie jo teisę gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją galbūt pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. birželio 26 d. (žr. pašto spaudą ant laiško voko). Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas padavė teismui skundą dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo praleidęs 3 metų procesinį terminą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl termino atnaujinimo yra pažymėjęs, kad teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011, 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo pabrėžtina, kad pareiškėjas 2014 m. birželio 26 d. kreipėsi į administracinį teismą teisminės gynybos teisinių santykių srityje, kuri įstatymų leidėjo nebuvo sureguliuota nei procesinio termino kreiptis į teismą prasme, nei kitais aspektais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje buvo prieita prie išvadų, kad specialiuoju procesiniu terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas. Atsižvelgus į tai, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte (užpildant teisinio reguliavimo spragą jis nuo 2013 m. kovo 12 d. įtvirtintas administracinių teismų praktikoje), todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje (2013 metų) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje.

Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija vertina, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų (šiuo atveju pareiškėjo) teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo apsunkintas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais, kuriais grindžiamas jo prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą, kad jis turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį, tačiau negavęs valstybinės pensijos nepriemokos, nutarė kreiptis teisminės gynybos. Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad turtiniai praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, išvardytos priežastys sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis paduoti teismui skundą per 3 metų procesinį terminą, todėl šios priežastys pripažintinos svarbiomis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Pažymėtina, kad toks aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokų priteisimo (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: Nr. AS502-169/2014, AS143-219/2014, AS502-212/2014, AS502-213/2014, AS756-215/2014, AS525-267/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS143-467/2014, AS502-472/2014, AS525-469/2014, AS602-205/2014, A525-409/2014 ir kt.). Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose.

Remiantis išdėstytais argumentais, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarties dalis, kuria ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, naikinama kaip nepagrįsta. Pripažinusi pirmiau išvardytas priežastis svarbiomis procesinio termino paduoti skundą teismui praleidimo priežastimis, teisėjų kolegija tenkina pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo, atnaujina kreipimosi į teismą terminą ir perduoda pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. G. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį panaikinti. Pareiškėjo D. G. prašymą patenkinti ir atnaujinti skundo padavimo terminą. Skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas