A-401-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-401-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06408-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–5), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), (toliau – ir atsakovas) 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškino, kad jo laisvė Lukiškių TI-K nuo 2009 m. gegužės 5 d. apribota pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes kamerose, kurių plotas yra iki 8 kv. m., buvo kalinamas kartu su 3 asmenimis. Pareiškėjas dėl to patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo pareiškėjo sveikata (pareiškėjas gėrė (duomenys neskelbtini), dėl nervinės įtampos skaudėjo (duomenys neskelbtini), sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu (I t., b. l. 23–27) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Prašė taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K žinomi teisės aktų, nustatančių minimalų kamerose laikomų asmenų gyvenamąjį plotą, reikalavimai, tačiau Lukiškių TI-K negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, negali nepriimti atvykstančiųjų į įstaigą, nes dėl to gali būti nevykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Atvykusieji į kameras skirstomi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas, SVĮ) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 70 straipsnio reikalavimų. Dėl tokio teisinio reguliavimo kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės akte nustatytas ribas. Tačiau administracija siekia, jog suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodė laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Už tvarkos kamerose palaikymą atsakingi patys ten esantys asmenys, tam išduodamas reikalingas inventorius. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtų lėšų iš valstybės biudžeto. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Rėmėsi CK 6.271 straipsniu, 6.246–6.249 straipsniais ir teigė, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinų įstatyme nustatytų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu (II t., b. l. 1-4) pareiškėjo J. J. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui J. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 350 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir nurodė, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodyta CK 6.271 straipsnio nuostata, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas nustatė, kad į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi 2013 m. lapkričio 4 d. (tą dieną išsiuntė skundą paštu). Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino. Atsižvelgęs į tai, kad ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, taip pat į tai, kad teismas nenustatė objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, sutrukdžiusių pareiškėjui laiku ginti savo teises, teismas taikė trejų metų ieškinio senatį. Nurodė, kad skaičiuojant nuo skundo padavimo teismui datos (2013 m. lapkričio 4 d.) tris metus atgal, 2010 m. lapkričio 4 d. yra ta data, kurią apima ieškinio senaties terminas.

Rėmėsi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu ir nurodė, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Lukiškių TI-K kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, Lukiškių TI-K šie reikalavimai yra gerai žinomi. Konstatavo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą nuoseklią praktiką ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (žr. administracines bylas Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.).

Pareiškėjas skunde neteikė duomenų, kada kokioje kameroje su kiek asmenų buvo kalinamas, todėl teismas vadovavosi atsakovo atsiliepime pateiktais duomenimis. Pažymėjo, jog pareiškėjas teisme neneigė tų duomenų teisingumo. Pagal atsakovo pateiktus duomenis pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2011 m. lapkričio 15 d. ir buvo iki 2013 m. lapkričio 13 d. Per šį laikotarpį pareiškėjas ne vieną kartą buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K: nuo 2011 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gegužės 31 d., nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2013 m. balandžio 23 d., nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2013 m. gegužės 14 d., nuo 2013 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. rugsėjo 3 d., nuo 2013 m. spalio 15 d. iki 2013 m. 2013 m. spalio 22 d.

Per visą 78 dienų buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta 2011 m. lapkričio 15 d. vakare, 2012 m. birželio 2 d. vakare, nuo 2012 m. birželio 3 d. iki 2012 m. birželio 4 d., 2013 m. gegužės 14 d. vakare, 2013 m. rugsėjo 3 d. Taigi pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo visiškai užtikrinta 3 dienas ir dalį 3 dienų. Likusias dienas (t. y. 72 dienas) pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo daugiau ar mažiau pažeista, priklausomai nuo to, kiek asmenų buvo laikoma kamerose.

Atsakovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių rytais ir vakarais patvirtino, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, todėl atitinkamą laiką nebūna kameroje). Tokios aplinkybės turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Pažymėjo, kad skunde pareiškėjas abstrakčiai nurodė, jog jis buvo laikomas nežmoniškomis, žiauriomis ir antisanitarinėmis sąlygomis. Šalindamas skundo trūkumus pareiškėjas nepatikslino, kokiose kamerose, kokiu laiku ir kokios būtent nežmoniškos, žiaurios ir antisanitarinės sąlygos buvo. Teismo posėdyje pareiškėjas taip pat akcentavo tik teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad kitos kalinimo Lukiškių TI-K sąlygos jį tenkino ir neturtinės žalos jam nebuvo padaryta.

Pabrėžė, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, todėl Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad 72 dienų kalinimo Lukiškių TI-K pažeidžiant pareiškėjo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą negalėjo sukelti tų sveikatos sutrikimų, kuriuos nurodo pareiškėjas, kita vertus, iš pareiškėjo sveikatos istorijos matyti, jog (duomenys neskelbtini) pareiškėjas skundėsi dar prieš patekdamas į Lukiškių TI-K.

Teismas, atsižvelgęs į faktines šios bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ir neužtikrinti jo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą, į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam užtikrinant teisę į minimalų gyvenamąjį plotą – pažeidimo mastą ir trukmę, į tai, kad minėtų teisių pažeidimu nebuvo sukelta kokių nors pasekmių, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 350 Lt. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

III. Pareiškėjas J. J. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 12-13) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes mano, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas neįvertino tinkamai visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Pažymi, kad jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas yra iki šiol pažeidinėjamos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo J. J. prašomos priteisti 50 000 Lt (atitinkamai 14 481 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 350 Lt (atitinkamai 101,34 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu teismo sprendimu nesutinka, iš esmės pažymėdamas, jog teismas neįvertino visų jo įvardintų aplinkybių. Kita vertus, pastebėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo konkrečių argumentų, nesutikimo su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu motyvų, aspektų, kurių teismas neįvertino, tačiau, nepaisant šių aplinkybių, priimtas teismo sprendimas vertintinas iš esmės (t. II, b. l. 12-13).

Vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išaiškinimais, kiek tai susiję su taikyta ieškinio senatimi, ir atsižvelgusi į tai, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde šiuo aspektu jokių argumentų nenurodo, nepateikia argumentų, leidžiančių praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, šiuo aspektu papildomai pirmosios instancijos teismo argumentų nekartoja. Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad tokiu sutikimu su pirmosios instancijos teismo argumentais pareiškėjo teisės ir (ar) teisėti interesai nėra pažeidžiami (žr. 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjo nurodytus galimus atsakovo neteisėtus veiksmus 2010 m. lapkričio 4 d. – 2013 m. lapkričio 4 d. laikotarpiu.

Kiek tai susiję su teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, užtikrinimu, pažymėtina, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte taip pat numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Taigi, vadovaujantis minėtais teisės aktais, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, be kita ko, užtikrinant minimalų gyvenamąjį plotą, tenkantį vienam nuteistajam.

Vertindamas neteisėtų veiksmų ar neveikimo, kaip deliktinės atsakomybės vienos iš sąlygų, buvimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. lapkričio 4 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d., atskirais periodais atliekant bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareiškėjui visiškai buvo užtikrinta teisės aktuose numatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis kalinimo plotas 3 dienas ir dalį 3 dienų. Likusias dienas (t. y. 72 dienas) pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, nebuvo laikomasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2010 m. gegužės 14 d., 2011 m. vasario 1 d. redakcijos) (toliau – ir Įsakymas) įtvirtinto reikalavimo, kad vienam asmeniui tektų minimaliai tektų 3,6 kv. m. kameros ploto. Be to, sutiktina su tuo, jog atsakovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių rytais ir vakarais patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, todėl atitinkamą laiką nebūna kameroje) (t. I, b. l. 23-27). Tokios aplinkybės turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Kita vertus, šios aplinkybės nepaneigia to, jog pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam atitinkamo ploto kameroje, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti teisės aktai ir numatytas teisinis reguliavimas (CK 6.271 str.).

Kiek tai susiję su kitais įvardintais atsakovo neteisėtais veiksmais, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs, kad jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, nesudarant jam normalių kalinimo sąlygų (t. I, b. l. 1-5, 14-17).

Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Nagrinėjamu atveju sutiktina su tuo, jog pareiškėjas, žalą kildindamas iš to, kad jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, nesudarant jam normalių kalinimo sąlygų, šalindamas skundo trūkumus nepatikslino, kokiose kamerose, kokiu laiku ir kokios būtent nežmoniškos, žiaurios ir antisanitarinės sąlygos buvo jam sudarytos (t. I, b. l. 10-11, 14-17), be to, pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas taip pat akcentavo tik teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą (t. I, b. l. 14-17, 193-194). Tokių aplinkybių pareiškėjas taip pat nedetalizavo ir apeliaciniame skunde, be to, neteigė, jog jam buvo sudarytos kliūtys teikti įrodymus, paaiškinimus ar detalizuoti įvardintas aplinkybes (t. II, b. l. 12-13). Taigi šioje dalyje pareiškėjas rėmėsi iš esmės deklaratyviais teiginiais ir nėra pagrindo šiuo aspektu nustatyti atsakovo deliktinės atsakomybės buvimą.

Atsižvelgus į šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus veiksmus galima teigti, kad pareiškėjas kalėdamas nurodytomis sąlygomis, t. y. neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, patyrė nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamos suvaržymus. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A-143-1966/2008, Nr. A-438-121/2009), tiek EŽTT praktikoje (šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Be to, neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-17-749/2007). Taigi šiuo atveju atsižvelgus į administracinės bylos aplinkybes yra pagrindas teigti, kad dėl tokio kalinimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytu jam padarytos neturtinės žalos dydžio vertinimu pažymėtina, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į įvairiais aplinkybes, veiksnius.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pakankama satisfakcija, kompensuojant jo patirtus išgyvenimus ir atitinkamai šis dydis keistinas.

Vertinant pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą visų pirma pabrėžtina, jog atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, t. y. pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 72 dienas, jog įvardintų neteisėtų veiksmų buvimas, jų intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. – 800 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 231,70 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368), nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. – minimali mėnesinė alga 850 Lt (atitinkamai 246,18 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718), nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 430 Eur.

Įvardinta neturtinė žala priteistina atsižvelgus ir į tai, jog pareiškėjas skunde taip pat buvo nurodęs, kad dėl neteisėtų veiksmų atlikimo buvo padaryta žala jo sveikatai: jis patyrė psichologinį sukrėtimą, depresiją, sutriko jo visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, jis negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia fobiją aplinkai ir dėl šių priežasčių lankėsi pas (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 1-5, 15-17). Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog priteisiant pareiškėjui neturtinę žalą neteisėtų veiksmų įtaka pareiškėjo sveikatai, pareiškėjo įvardinti sveikatos sutrikimai vertintini tik ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. lapkričio 4 d. – 2013 m. lapkričio 4 d. Šiuo atveju administracinėje byloje yra pateiktas pareiškėjo 2013 m. spalio 14 d. prašymas iškviesti jį pas (duomenys neskelbtini), teigiant, jis blogai jaučiasi, naktimis prabunda, yra irzlus, piktas, nėra nuotaikos, aplinkui viskas jį nervina, atitinkamai, pareiškėjas prašė paskirti jam gydymą, vaistų (t. I, b. l. 129, 131). Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sutinka su tuo, jog dėl neteisėtų veiksmų buvimo pareiškėjas galėjo patirti išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir į tai jau buvo atsižvelgta priteisiant pareiškėjui įvardintą neturtinės žalos dydį. Papildomai pastebėtina, jog iš administracinėje byloje pateiktų duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjas skundėsi (duomenys neskelbtini) skausmais (t. I, b. l. 95, 98, 115, 131), be to, jis serga taip pat (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 101, 108), kita vertus, iš pareiškėjo sveikatos istorijos matyti, jog (duomenys neskelbtini) sutrikimais ir (duomenys neskelbtini) pareiškėjas skundėsi dar prieš patekdamas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą. Atitinkamai, šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo teigti, jog teismo nutartyje konstatuoti neteisėti veiksmai, t. y. minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto neužtikrinimas, išimtinai sukėlė šiuos įvardintus pareiškėjo sveikatos sutrikimus ir šiuo pagrindu padidinti priteistiną neturtinę žalą. Tokių išvadų neleidžia daryti ir duomenys pateikti pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (t. I, b. l. 48-165).

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 430 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 430 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip: „Priteisti pareiškėjui J. J. (J. J.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 430 Eur (keturis šimtus trisdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo”.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys