A-552-937-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-937/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00733-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 11.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–9), prašydama: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus (toliau – ir Gyvenamojo fondo administravimo skyrius) sprendimą netenkinti pareiškėjos prašymų išmokėti kompensaciją už negrąžintą nekilnojamąjį turtą, kuris buvo išdėstytas 2013 m. birželio 6 d. rašte Nr. 53-5-2562 „Dėl kompensacijos sumokėjimo” (toliau – ir raštas Nr. 53-5-2562); 2) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais spręsti A. B. prašymą dėl kompensacijos už negrąžintą nekilnojamąjį turtą, iki nacionalizacijos priklausiusį J. J., išmokėjimo.

Paaiškino, kad nustatytais terminais ir tvarka Kauno miesto savivaldybei pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo J. J. nekilnojamąjį turtą, kuris pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas. Pažymėjo, kad Kauno miesto valdybos 1994 m. sausio 18 d. potvarkiu Nr. 84-v ir 1994 m. vasario 1 d. potvarkiu Nr. 175-v pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į pastatą esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, atkuriant nuosavybės teises į 473,83 kv. m bendrojo naudingo ploto pastatą grąžinant šį plotą natūra ir įpareigojant pareiškėją kompensuoti pastato pagerinimo išlaidas.

Kauno miesto valdybos 1994 m. gegužės 3 d. potvarkiu Nr. 627-v pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į pastato esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, negyvenamąsias 105,78 kv. m bendrojo naudingojo ploto patalpas grąžinant jas natūra. Kauno miesto Valdybos 1994 m. lapkričio 22 d. potvarkiu Nr. 1550-v pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į turėtoje namų valdoje (duomenys neskelbtini) 44,42 kv. m bendrojo naudingo ploto rūsio patalpas. Kauno miesto valdybos 1995 m. vasario 14 d. potvarkiu Nr. 204-v buvo papildytas 1994 m. lapkričio 22 d. potvarkio Nr. 1550-v 1.6 punktas, jame numatant A.

B. kompensuoti už 93,64 kv. m bendrojo naudingo ploto gyvenamąsias patalpas gyvenamajame name (4A3/p) (duomenys neskelbtini) 91,38 kv. m bendrojo naudingo ploto ūkio pastatu (2J1/p) (duomenys neskelbtini), Kaune. Laisvas 67,48 kv. m patalpas grąžinti natūra. Natūra grąžinto nekilnojamojo turto pagerinimo išlaidos buvo kompensuotos Kauno miesto valdybos 1995 m. vasario 21 d. potvarkiu Nr. 235-v, kurio 1.2 punktu pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į pastatą esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, ir į negrąžinto pastato (duomenys neskelbtini), Kaune dalį (197,28 kv. m), jų natūra negrąžinant, o šio nekilnojamojo turto verte (337,78 Lt 1984 m. kainomis) leidžiant padengti pastato esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, pagerinimo išlaidas bei pastato esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, grąžintos dalies (105,78 kv.

m) pagerinimo išlaidas. Pareiškėja paaiškino, jog potvarkio turinys rodo, kad atsakovo paskaičiuota nekilnojamojo turto, į kurį pareiškėjai nebuvo atkurta nuosavybės teisė natūra, vertė 1984 m. kainomis buvo 337,78 Lt, iš kurių tik 310 Lt buvo įskaityti kaip pastato (duomenys neskelbtini), Kaune, bei pastato (duomenys neskelbtini), Kaune, grąžintos dalies (105,78 kv.

m) pagerinimo išlaidų padengimas, tuo tarpu nuosavybės teisės į likusią 27,78 Lt 1984 m. kainomis vertės nekilnojamojo turto dalį pareiškėjai atkurtos nebuvo. 2005 m. gegužės 11 d. pareiškėja kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Nuosavybės teisių atkūrimo skyrių (toliau – ir Nuosavybės teisių atkūrimo skyrius) dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo, prašydama vietoj grąžinimo natūra išmokėti piniginę kompensaciją už negrąžinto natūra turto dalį, tačiau atsakovas priėmė neaiškų, neatitinkantį individualiam administraciniam aktui keliamų bendrųjų reikalavimų, sprendimą.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 22–29) prašė bylą nutraukti.

Paaiškino, kad raštas Nr. 53-5-2562 yra informacinio pobūdžio dokumentas, nenustato pareiškėjai jokių teisių ar pareigų ir teisinių pasekmių nesukelia, juo nėra atsisakoma atlikti administracijos direktoriaus kompetencijai priskirtus veiksmus, juo nebuvo suformuluota jokių imperatyvių valinių patvarkymų, susijusių su pareiškėjos teisėmis ir pareigomis, todėl skundžiamas raštas plačiąja prasme yra viešojo administravimo subjekto atliktas veiksmas, atlikus šį veiksmą pareiškėjos teisių apimtis nesusiaurėjo, papildomų teisių ar pareigų neatsirado. Pažymėjo, kad Kauno miesto savivaldybės administracija išnagrinėjo pareiškėjos 2010 m. sausio 8 d., 2010 m. vasario 9 d. ir 2010 m. gegužės 24 d. prašymus ir nusprendė vietoj grąžinimo natūra išmokėti piniginę kompensaciją už 23,90 kv. m ūkio pastato patalpas (ūkio pastate 2Jlp (duomenys neskelbtini), Kaune) gyvenamųjų patalpų ((duomenys neskelbtini), Kaune) ploto vertės kainomis ir išspręsti piniginės kompensacijos paskaičiavimo ir išmokėjimo klausimą atsižvelgiant į nekilnojamojo turo verčių skirtumą, paremtus Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-03845-151/2005 priimta 2005 m. balandžio 28 d. nutartimi, ir užbaigė pagal juos pradėtą administracinę procedūrą, priėmus Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. liepos 31 d. įsakymą Nr. Al-753 „Dėl A. B. 2010 m. sausio 8 d., 2010 m. vasario 9 d. ir 2010 m. gegužės 24 d. prašymų netenkinimo“. Šiuo individualiu administraciniu aktu nuspręsta pareiškėjos prašymų netenkinti, nesant tam teisinio pagrindo. Tuo pagrindu, priėmus 2013 m. liepos 31 d. įsakymą Nr. Al-753 „Dėl A. B. 2010 m. sausio 8 d., 2010 m. vasario 9 d. ir 2010 m. gegužės 24 d. prašymų netenkinimo“, skundo reikalavimas įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais spręsti A. B. prašymą dėl kompensacijos už negrąžintą nekilnojamąjį turtą, iki nacionalizacijos priklausiusį J. J., išmokėjimo, negali būti tenkinamas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu (b. l. 45–48) pareiškėjos skundo netenkino.

Teismas, remdamasis pateikta bylos medžiaga, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi, nustatė, jog teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia savivaldybių administravimo subjektų veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Nurodė, jog minėtų normų sisteminis aiškinimas suponuoja išvadą, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto valinių patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, todėl byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, turi būti nutraukta (pvz.: 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011, 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-336/2012).

Pareiškėja siekia materialinių teisinių pasekmių – rašto Nr. 53-5-2562 panaikinimo. Skundžiamame rašte išdėstyta darbo grupės, sudarytos Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. A1-401 “Dėl darbo grupės A. B. prašymams sumokėti kompensaciją pagal Kauno miesto valdybos 1994-1995 metų potvarkius dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus (duomenys neskelbtini), Kaune, nagrinėti sudarymo ir jos darbo reglamento tvirtinimo”, siūlymas netenkinti prašymų sumokėti kompensaciją ir išdėstytos tokio sprendimo priežastys. Nurodytų klausimų išsprendimas, pirmosios instancijos teismo vertinimu, patenka į vidaus administravimą savivaldybės institucijoje, o tokią išvadą patvirtina darbo grupės A. B. prašymams sumokėti kompensaciją pagal Kauno miesto valdybos 1994-1995 metų potvarkius dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus (duomenys neskelbtini), Kaune, nagrinėti darbo reglamentas, kurio 17.2 punkte nurodyta, jog iki 2013 m. gegužės 24 d. darbo grupė pateikė administracijos direktoriui išvadas ir pasiūlymus dėl kompensacijos A. B. sumokėjimo. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ateityje ginčijamo rašto nuostatos įgis konkretų viešojo administravimo teisinių santykių pavidalą, tačiau kreipimosi į administracinį teismą metu ginčijamas raštas negalėjo pažeisti ir nepažeidė pareiškėjos subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų, nes nesuteikė pareiškėjai, o taip pat kitiems privatiems asmenims, teisių ir nenustatė jokių pareigų. Tokią išvadą patvirtina ir pačios pareiškėjos argumentai, kad priėmus Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. liepos 31 d. įsakymą Nr. Al-753 „Dėl A. B. 2010 m. sausio 8 d., 2010 m. vasario 9 d. ir 2010 m. gegužės 24 d. prašymų netenkinimo“ (b. l. 35–36), buvo priimtas individualus administracinis aktas dėl prašymų išmokėti kompensaciją, o teise į teisminę gynybą ji šiuo atveju naudojasi kaip prevencine savo interesų užtikrinimo priemone. Atsižvelgiant į tai, administracinę bylą dėl prašymo panaikinti Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus sprendimą atsisakyti teigiamai spręsti A. B. klausimą dėl kompensacijos už negrąžintą nekilnojamąjį turtą išmokėjimo, kuris buvo išdėstytas 2013 m. birželio 6 d. rašte Nr. 53-5-2562 nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Pareiškėja prašė įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais spręsti A. B. prašymą dėl kompensacijos už negrąžintą nekilnojamąjį turtą, iki nacionalizacijos priklausiusį J. J., išmokėjimo. Tačiau priėmus Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. liepos 31 d. įsakymą Nr. Al-753 „Dėl A. B. 2010 m. sausio 8 d., 2010 m. vasario 9 d. ir 2010 m. gegužės 24 d. prašymų netenkinimo“, buvo priimtas individualus administracinis aktas dėl prašymų išmokėti kompensaciją, kurį pareiškėja apskundė kitoje Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad skundo reikalavimas dėl įpareigojimo spręsti A. B. prašymą yra įvykdytas, todėl šioje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėja A. B. apeliaciniu skundu (b. l. 50–51) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamo rašto nuostatos ateityje įgis konkretų viešojo administravimo teisinių santykių pavidalą, rašto turinys suponuoja jį esant sprendimu, sukeliančiu pasekmes, nes rašte nurodoma, kad atsisakoma priimti teigiamą sprendimą dėl kompensacijos sumokėjimo. Pareiškėja mano, jog atsisakymas teigiamai spręsti klausimą dėl kompensacijos mokėjimo yra jos prašymo atmetimas. Be to, rašte buvo nurodyta apskundimo tvarka. Kadangi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas nereglamentuoja institucijos vidaus tvarkos raštų apskundimo tvarkos, nuoroda į apskundimo tvarką pareiškėjai buvo suprantama kaip įpareigojimas. Pirmosios instancijos teismas motyvavo, kad skundžiamas raštas nenustatė jokių pareigų, nepažeidė ir negalėjo pažeisti pareiškėjos subjektinių teisių, tačiau, pareiškėjos manymu, jos subjektinė teisė pasireiškė pagrįstu reikalavimu pilnai įvykdyti potvarkius dėl turto grąžinimo.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas atmetė antrąjį skundo reikalavimą, nes atsakovas jau yra priėmęs 2013 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. Al-753. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka, nes visi prašymai dėl kurių priimtas raštas Nr. 53-5-2562 buvo pateikti 2010 metais, terminai, per kuriuos jie privalėjo būti išspręsti yra praėję, Kauno miesto savivaldybė 2005 m. balandžio 27d. raštu Nr. (A27 124)-R-1318 papildomame atsiliepime į pareiškimą Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-03845-151/2005 buvo pareiškusi savo poziciją dėl nepilnai įvykdytų potvarkių Nr. 1550-V 1.6 punkto ir potvarkio 204-v 2 punkto bei pripažinusi, kad pareiškėjai liko neperduota 23,9 kv. m patalpų. Minėtoje byloje Kauno miesto apylinkės teismas atnaujino terminą valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeisti – už neperduotas 23,9 kv. m patalpas išmokėti piniginę kompensaciją. Šio sprendimo atsakovas neskundė, potvarkio Nr. 204-v 2 punkto nekeitė ir netikslino, rašto Nr. (A27 124)-R-1318 neatšaukė, o sprendimą priėmė tik 2013 liepos 3l d. įsakymu Nr. Al-753, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė antrąjį reikalavimą bei nepripažino, kad atsakovas praleido terminus, priėmė sprendimus, tik po to, kai teisme jau buvo apskųstas Kauno miesto savivaldybės įsakymas Nr. Al-753.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l., 57–60) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, ištyrė ir tinkamai įvertino bylos šalių pateiktus įrodymus, pareiškėjos ir atsakovo paaiškinimus, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose.

Skundžiamu raštu Nr. 53-5-2562 nebuvo suformuluota jokių viešojo administravimo subjekto imperatyvių valinių patvarkymų pareiškėjai, šis raštas pats savaime nesukuria jokių teisių ir pareigų. Šiuo informacinio pobūdžio raštu pareiškėjai buvo išsamiai paaiškinta, kokių išvadų priėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. Al-401 sudaryta darbo grupė, patariamojo balso teise išnagrinėjusi pareiškėjos prašymus dėl kompensacijos išmokėjimo. Remiantis ABTĮ 15, 22 ir 88 straipsniais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. pvz., administracines bylas Nr. ASl46-201/2009;

Nr. AS438-135/2009; Nr. AS502-466/2009; Nr. AS822-172/2010; Nr. ASl43-560/2010; Nr. AS62-180/2011), šioje byloje administracinis ginčas dėl teisinių pasekmių rašto Nr. 53-5-2562 negalėjo būti keliamas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad dėl Kauno miesto savivaldybės administracijai pateiktų pareiškėjos prašymų ir juose keliamų klausimų (dėl kompensacijos už negrąžintą nekilnojamąjį turtą, iki nacionalizacijos priklausiusį J. J., išmokėjimo) yra priimtas sprendimas, išdėstytas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. liepos 31 d.

įsakyme Nr. Al-753 – individualiame administraciniame akte, kurį priėmė kompetentinga institucija, todėl būtent šis administracinis aktas pareiškėjai sukelia teisines pasekmes dėl jos pateiktų prašymų išspręsti kompensacijos už negrąžintą nekilnojamąjį turtą išmokėjimo klausimą. Šį įsakymą pareiškėja apskundė kitoje Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1712-406/2013 (teismo proceso Nr. 3-62-3-01050-2013-6), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė kaip nepagrįstą antrąjį pareiškėjos skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovui išspręsti pareiškėjos prašymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos rašto, kuriuo atsakovas informavo apie tai, kad žadama netenkinti pareiškėjos prašymų išmokėti kompensaciją už negrąžintą nekilnojamąjį turtą, iki nacionalizacijos priklausiusį J. J..

Pirmosios instancijos teismas bylos dalį dėl prašymo panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus sprendimą atsisakyti teigiamai spręsti A. B. klausimą dėl kompensacijos už negrąžintą nekilnojamąjį turtą išmokėjimo, kuris buvo išdėstytas 2013 m. birželio 6 d. rašte Nr. 53-5-2562 “Dėl kompensacijos sumokėjimo”, nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas nustato, jog teismas bylą nutraukia, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (pvz., 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Tačiau, viešojo administravimo subjektų priimto akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti tik formalūs kriterijai, inter alia jo pavadinimas. Tai, ar dėl akto arba sprendimo galima paduoti skundą, lemia ne jo forma, o turinys. Todėl kiekvienu atveju vertinama, ar skundžiamas aktas turi įtakos suinteresuoto asmens teisinei padėčiai (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-435/2010).

Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendžiant klausimą dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo, turi būti nustatyta, ar teismas pagrįstai įvertino pareiškėjos skundžiamą aktą kaip tiesiogines teisines pasekmes nesukeliantį individualų teisės aktą.

Kaip matyti iš ginčijamo rašto Nr. 53-5-2562 turinio, jame nėra suformuota jokių privalomojo elgesio taisyklių individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, konkrečiam subjektui ar apibrėžtai subjektų grupei, nėra nustatyta kam nors privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių. Rašte konstatuoti faktai be privalomo pobūdžio patvarkymų tiesiogiai nesukūrė pareiškėjai ar kitiems asmenims teisių ar pareigų, juo tiesiogiai nebuvo atsisakyta suteikti konkrečias teises, nebuvo pritaikytos kokios nors poveikio priemonės (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1249/2012). Skundžiamame rašte nurodyta tik informacinio pobūdžio informacija apie tai, jog darbo grupė yra išnagrinėjusi pareiškėjos prašymus sumokėti kompensaciją už neperduotas 23,90 kv. m ploto patalpas ir siūlo jų netenkinti. Rašte taip pat nurodomos priežastys, kurių pagrindu siūloma pareiškėjos prašymų netenkinti. Be to, iš ginčijamo rašto turinio matyti, jog darbo grupės sprendimas yra ne galutinis, t. y. darbo grupės sprendimas yra tik siūlymas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui. Atsižvelgiant į tai, jog darbo grupės sprendimas yra tik procedūros siekiant patenkinti arba atmesti pareiškėjos prašymus dalis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors ateityje ginčijamo rašto nuostatos įgis konkretų viešojo administravimo teisinių santykių pavidalą, tačiau kreipimosi į teismą metu ginčijamas raštas nepažeidė pareiškėjos teisių ir nenustatė jai jokių teisių ar pareigų. Be to, iš pareiškėjos pateiktų argumentų matyti, jog pareiškėja skundžia būtent atsakovo sprendimą atsisakyti išmokėti kompensaciją už negrąžintą nekilnojamąjį turtą, tačiau skundžiamame rašte toks sprendimas dar nėra priimtas.

Šios išvados nepaneigia ir tai, kad atsakovas neteisingai nurodė informacinio pobūdžio rašto apskundimo tvarką ir taip galėjo suklaidinti pareiškėją.

Antruoju skundo reikalavimu pareiškėja prašė įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais spręsti A. B. prašymą dėl kompensacijos už negrąžintą nekilnojamąjį turtą, iki nacionalizacijos priklausiusį J. J., išmokėjimo.

Atsižvelgdama į teismui pateiktą bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog skundo reikalavimas dėl įpareigojimo spręsti pareiškėjos prašymą dėl kompensacijos už negrąžintą nekilnojamąjį turtą pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo momentu jau buvo atsakovo gera valia įvykdytas, nes dėl Kauno miesto savivaldybės administracijai pateiktų pareiškėjos 2010 m. sausio 8 d., 2010 m. vasario 9 d. ir 2010 m. gegužės 24 d. prašymų buvo priimtas galutinis sprendimas, išdėstytas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. liepos 31 d. įsakyme Nr. Al-753 – individualiame kompetentingos institucijos priimtame administraciniame akte, kuris pareiškėjai sukelia tiesiogines teisines pasekmes dėl jos pateiktų prašymų išspręsti kompensacijos už negrąžintą nekilnojamąjį turtą išmokėjimo klausimą. Šį įsakymą pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka apskundė kitoje Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1712-406/2013 (teismo proceso Nr. 3-62-3-01050-2013-6), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį pareiškėjos skundo reikalavimą kaip nepagrįstą.

Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis