A-261-721-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-721/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01793-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 72.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. M. skundą atsakovams Vilniaus teritorinei muitinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus teritorinės muitinės, trečiuoju suinteresuotu asmeniui byloje dalyvaujant Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl sprendimo dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėja E. M. (toliau – ir pareiškėja) skundu, kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 154-157), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) prižinti neteisėtu ir negaliojančiu Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir atsakovas) 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 1PR-13-265 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1PR-13-265) dėl dalies siuntos grąžinimo (išskyrus, kad kompiuteris EPC išleidžiamas) ir įpareigoti muitinę grąžinti visą siuntą, įskaitant telefoną arba sumokėti už jį rinkos kainą 1 500 Lt, arba faktinę kainą 411 Lt, taip pat ir siuntimo bei tarptautinių perlaidų išlaidas apie 80 Lt; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus teritorinės muitinės, (toliau – ir atsakovas) turtinės žalos, kurią sudaro 1 500 Lt sunaikinto telefono rinkos kaina, 100 Lt žyminio mokesčio, 750 Lt skundo ir jo priedų surašymo kaina, 100 Lt daiktų siuntimo išlaidų, 229,25 Lt neteisėto muito mokesčio bei 80 Lt kitų išlaidų, atlyginimą.

Paaiškino, kad 2011 m. spalio 6 d. gavo Lietuvos pašto raštą, jog jos vardu gauta siunta ir reikia įforminti muito mokestį. Pareiškėja užpildė internete rastą formą, kurios tikslas – patvirtinti, jog siunta yra ne komercinio pobūdžio, 2011 m. lapkričio 18 d. išsiuntė kitą prašymą ir visų daiktų užsakymo ir banko pavedimų išsamius dokumentus, po ko 2011 m. lapkričio 22 d. gavo atsakymą, kad „jūsų dokumentus gavom..< >... artimiausiu metu jūsų siunta bus pateikta muitinei“, tačiau dar 2011 m. lapkričio 16 d. „Louis Vuitton Malletier“ atstovas Lietuvoje K. S. ją neva turėjo informuoti, kad dalis siuntos sunaikinta, nors pranešimo negavo. Tačiau tik po to susiprato kreiptis į muitinę su 2011 m. gruodžio 1 d. raštu, kad daiktas neatitinka originalios versijos, todėl pateikė prašymą VTM Reg. Nr. 1B-286 jį sunaikinti, ką muitinė ir atliko per porą dienų ir jau 2011 m. gruodžio 7 d. raštu informavo pareiškėją apie siuntos sunaikinimą. Padarė išvadą, kad buvo grubiai pažeistos visos procedūros ir neteisingai apskaičiuotas muito mokestis, o siuntos sunaikinimas neteisėtas.

Pažymėjo, kad siuntoje esantys daiktai yra ne prekės, skirtos parduoti, o iš anksto apmokėti daiktai, kurie perėjo pareiškėjos nuosavybėn, todėl jų sunaikinimas neteisėtas. Pagal Europos Sąjungos (toliau – ir ES) (EB) 1383/2003 Tarybos Reglamentą (redakcija 2009-10-16/Nr. 1186) duodamas pakankamai ilgas laiko tarpas supaprastintam asmens siuntos sunaikinimui. Be to, siuntos dalys neviršija neapmuitinamo kiekio (238 Lt), o muitas taikomas nuo 150 EU, visus išsamius daiktų apmokėjimo dokumentus muitinė gavo, todėl nesuprantama, kodėl ji neskaičiavo muito atitinkamai nuo 283 Lt už kompiuterį, o klaidingai nustatė savo kainą 1 024 Lt, taigi apskaičiuota keturis kartus padidinta suma. Muitinė pažeidė ES (EB) Tarybos Reglamentą Nr. 1383/2003, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.232 straipsnio 1 dalį, neteisingai taikė sunaikinimo procedūrą siuntai, kurios turinys nėra prekė, skirta pardavimui, todėl jos veiksmai neteisėti.

Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 176-178) prašė bylą nutraukti.

Paaiškino, kad 2011 m. spalio 26 d. Vilniaus teritorinės muitinės Pašto poste muitiniam tikrinimui buvo pateikta pašto siunta Nr. RB293686417HK iš Hong Kongo, kurioje rastos prekės, pažymėtos ženklais „Louis Vuitton“ (mobilusis telefonas) ir „EPC“ (mini kompiuteris). Vadovaujantis 2003 m. liepos 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1383/2003 9 straipsniu, siunta buvo sulaikyta ir surašytas prekių sulaikymo protokolas Nr. 1VP1001125 ir vadovaujantis Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) generalinio direktoriaus 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 1B-853 patvirtintomis Informavimo apie veiksmus su prekėmis, laikytinomis pagamintomis pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, taisyklėmis, apie sulaikytas prekes buvo informuotas Muitinės departamentas ir prekių ženklo „Louis Vuitton“ atstovas. 2011 m. lapkričio 16 d. siuntos gavėja E. M. pateikė prašymą, kad negali pateikti siuntoje esančių daiktų pirkimo–pardavimo dokumentų. 2011 m. gruodžio 1 d. „Louis Vuitton Malletier“ atstovas Lietuvoje K. S. pateikė informaciją, kad mobilusis telefonas nėra originali „Luis Vuitton“ prekė ir prašė leisti ją sunaikinti. Šis prašymas patenkintas. Apie prekės sunaikinimą atstovas 2011 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. 110250LT-KSU-01 informavo siuntos gavėją. Prašymų dėl prekės mini kompiuterio „EPC“ nebuvo gauta, todėl Vilniaus teritorinė muitinė 2011 m. gruodžio 8 d. nusprendė jį grąžinti AB Lietuvos paštas tolimesniam pristatymui gavėjui bei pateikti prekes pasirinktam muitinės sankcionuotam veiksmui įforminti tik vieną sulaikytą prekę – mini kompiuterį.

Pažymėjo, kad pareiškėja nesilaikė išankstinio privalomo ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, numatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnyje, Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 89 straipsnyje, numatančiame, jog dėl teritorinių mutinių ir specialių muitinės įstaigų sprendimų ir jų nepriėmimo asmenys privalo patiekti skundą Muitinės departamentui.

Dėl galimai neteisėtais veiksmais padarytos žalos nurodė, kad Vilniaus teritorinės muitinės veiksmai, atliekant pašto siuntos muitinį tikrinimą, teisėti, Sprendimas Nr. 1PR-13-265 teisėtas, todėl iš šių veiksmų negali būti kildinamas reikalavimas atlyginti turtinę žalą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 179-182) prašė bylos dalį dėl sprendimo panaikinimo nutraukti, skundą dėl kitų reikalavimų atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybės tarnautojų ar pareigūnų padarytos žalos atlyginimą tretiesiems asmenims, nesant visų būtinų sąlygų, ypač neteisėtų veiksmų, viešoji atsakomybė neatsiranda. Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnai, vadovaudamiesi Europos Tarybos 1992 m. spalio 12 d. reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 13 straipsniu, 2003 m. liepos 22 d. Europos Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1383/2003, 2004 m. spalio 21 d. Europos Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1891/2004 bei Muitinės įstatymo VII skyriaus nuostatomis, Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 1B-288, veikė teisėtai ir teisingai.

Nurodė, kad sunaikintos prekės grąžinimo arba jos kainos sumokėjimo klausimas teisme neturi būti nagrinėjamas, nes šie veiksmai buvo vykdomi pagal kitus galiojančius dokumentus, bet ne pagal Sprendimą Nr. 1PR-13-265. Vadovaujantis Muitinės įstatymo 89 straipsnio 1 dalimi, skundai dėl teritorinių muitinių sprendimų pirmiausia pateikiami Muitinės departamentui.

Manė, kad pareiškėja nepagrįstai tvirtina, jog sumokėjusi muitinės apskaičiuotus mokesčius už pašto siunta gautas prekes, ji patyrė turtinę žalą, kadangi mokesčių sumokėjimas yra pareiškėjos pareiga. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 4 dalimi, importo PVM neapmokestinamos prekės atsiunčiamos nedidelės vertės nekomercinio pobūdžio siuntmenose. Siuntmena laikoma nedidele, jei jos bendra vertė neviršija 160 Lt. Muitinės sąskaita pašto siuntos gavėjui Nr. 1801822527 buvo įforminta 2011 m. gruodžio 11 d., siuntos vertė 1 024 Lt, apskaičiuotas importo PVM 215 Lt, mokesčius pareiškėja sumokėjo 2011 m. gruodžio 13 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 3 d. sprendimu (II t., b. l. 29–34) bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti (prižinti neteisėtu ir negaliojančiu) Vilniaus teritorinės muitinės 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 1PR-13-265 dėl dalies siuntos grąžinimo (išskyrus, kad kompiuteris EPC išleidžiamas) ir įpareigoti muitinę grąžinti visą siuntą, įskaitant telefoną arba sumokėti už jį rinkos kainą 1 500 Lt, arba faktinę kainą 411 Lt, taip pat ir siuntimo bei tarptautinių perlaidų išlaidas apie 80 Lt, nutraukė. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad Vilniaus teritorinės muitinės 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimu „Dėl dalies prekių, sulaikytų prekių sulaikymo protokolu Nr. 1VP1001125, gražinimo“ Nr. 1PR-13-265 nuspręsta grąžinti pagal PSP Nr. 1VP1001125 sulaikytą prekę (mini kompiuteris pažymėtas „EPC“ ženklu – 1 vnt., siunta Nr. RB293686417HK) AB Lietuvos paštas Pašto skirstymo departamentui tolimesniam pristatymui gavėjui bei pateikti prekes pasirinktam muitinės sankcionuotam veiksmui įforminti (I t., b. l. 11). Pareiškėja prašo pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu šį sprendimą dėl dalies siuntos grąžinimo (išskyrus, kad kompiuteris EPC išleidžiamas) ir įpareigoti muitinę grąžinti visą siuntą, įskaitant telefoną arba sumokėti už jį rinkos kainą 1 500 Lt, arba faktinę kainą 411 Lt, taip pat ir siuntimo bei tarptautinių perlaidų išlaidas apie 80 Lt, t. y. siekia nurodytos sprendimo dalies panaikinimo.

Remdamasis ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi, Muitinės įstatymo 88, 89 straipsniais, 90 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėja nustatyta tvarka būtų kreipusis į Muitinės departamentą su skundu dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 1PR-13-265 dalies panaikinimo. Iš bylos nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka su prašymu grąžinti neteisėtai paimtą muito mokestį – 229,25 Lt (I t., b. l. 198; II t., b. l. 1), taigi skundė kitus Vilniaus teritorinės muitinės veiksmus. Tačiau, žinodama apie išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, Vilniaus teritorinės muitinės 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 1PR-13-265 nustatyta tvarka neskundė. Atsižvelgęs į tai, jog kreipdamasi į teismą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 1PR-13-265 dalies panaikinimo, pareiškėja nesilaikė nustatytos išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti, teismas šią bylos dalį nutraukė (ABTĮ 101 str. 8 p.). Pareiškėjos reikalavimas įpareigoti muitinę atlikti veiksmus – grąžinti visą siuntą, įskaitant telefoną arba sumokėti už jį rinkos kainą 1 500 Lt, arba faktinę kainą 411 Lt, taip pat ir siuntimo bei tarptautinių perlaidų išlaidas apie 80 Lt, laikytas išvestiniu iš reikalavimo dėl sprendimo panaikinimo, todėl dėl jo byla taip pat nutraukta.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 2011 m. spalio 6 d. pareiškėjai pranešta, jog Lietuvos pašto skirstymo departamente laikinai saugoma jos vardu gauta pašto siunta Nr. RB293686417HK iš Hong Kongo ir reikia įforminti importo procedūrą, pareiškėjai nurodyta pateikti su pašto siunta susijusius dokumentus (I t., b. l. 6). Pareiškėja 2011 m. spalio 16 d. prašyme Vilniaus teritorinei muitinei nurodė, kad dėl siuntoje esančių daiktų negali pateikti pirkimo–pardavimo dokumentų bei tvirtina, kad jos neturi tokios komercinės paskirties ir atitinka 2002 m. liepos 1 d.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 40 straipsnio 5 dalies nuostatas bei nurodė, kad siuntoje yra vienas nešiojamas kompiuteris (I t., b. l. 7, 107). Iš Vilniaus teritorinės muitinės 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 1PR-13-265 (I t., b. l. 11, 130) ir kitų byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjai siųsta pašto siunta Nr. RB293686417HK, kurios siuntėjas – Hoi-yin house hoi lai estate lai chi kok koxloon hong kond, gavėjas E. M. (I t., b. l. 106). Šioje siuntoje buvo rastos prekės: mobilusis telefonas „Louis Vuitton“ ir mini kompiuteris „EPC“, siunta 2011 m. spalio 26 d. buvo pateikta Vilniaus teritorinės muitinės Pašto posto muitiniam patikrinimui ir vadovaujantis 2003 m. liepos 22 d.

Tarybos reglamento (EB) Nr. 1383/2003 „Dėl muitinės veiksmų, atliekamų su prekėmis, kurios, kaip įtariama, pagamintos pažeidžiant tam tikras intelektines nuosavybės teises, ir priemonių, kurių turi būti imamasi prekių atžvilgiu nustačius, kad jos pagamintos pažeidžiant tokias teises“ (toliau – ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1383/2003) 9 straipsniu, siunta buvo sulaikyta ir surašytas prekių sulaikymo protokolas Nr. 1VP1001125 (I t., b. l. 105). Vadovaujantis Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2008 m. gruodžio 31 d.

įsakymu Nr. 1B-853 patvirtintomis Informavimo apie veiksmus su prekėmis, laikytinomis pagamintomis pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, taisyklėmis, apie sulaikytas prekes buvo informuotas Muitinės departamentas ir prekių ženklo „Louis Vuitton“ atstovas (I t., b. l. 115). 2011 m. gruodžio 1 d. „Louis Vuitton Malletier“ atstovas pateikė prašymą leisti sunaikinti prekę, pažymėtą „Louis Vuitton“ ženklu (I t., b. l. 120-121), šis prašymas patenkintas 2011 m. gruodžio 2 d. (I t., b. l. 122, 128-129), tuo tarpu prašymų taikyti muitinės priežiūros priemones dėl mini kompiuterio „EPC“ nebuvo gauta (I t., b. l. 117-118), todėl buvo priimtas sprendimas grąžinti pagal PSP Nr. 1VP1001125 sulaikytą prekę (mini kompiuteris pažymėtas „EPC“ ženklu – 1 vnt., siunta Nr. RB293686417HK) AB Lietuvos paštas Pašto skirstymo departamentui tolimesniam pristatymui gavėjui bei pateikti prekes pasirinktam muitinės sankcionuotam veiksmui įforminti (I t., b. l. 11, 130).

Apie prekės sunaikinimą „Louis Vuitton Malletier“ atstovas 2011 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. 110250LT-KSU-01 informavo siuntos gavėją – pareiškėją (I t., b. l. 125-126).

Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas sunaikinti mobilųjį telefoną „Louis Vuitton“ priimtas vadovaujantis Tarybos reglamento (EB) Nr. 1383/2003 nuostatomis, kuriose nustatomos sąlygos, kuriomis muitinė imasi veiksmų, kai prekės, įtariamos esant pagamintomis pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, ir priemonės, kurių privalo imtis kompetentingos institucijos pripažinus, kad 1 dalyje minėtos prekės tikrai pagamintos pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises (Tarybos reglamento (EB) Nr. 1383/2003 1 str.). Pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 1383/2003 11 straipsnį, Muitinei sulaikius arba neišleidus įtariamų esant pagamintomis pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises prekių, esančių vienoje iš 1 straipsnio 1 dalyje nurodytų situacijų, valstybės narės, vadovaudamosi nacionaline teise, intelektinės nuosavybės teisių subjektui sutinkant, gali taikyti supaprastintą procedūrą, leidžiančią muitinei tokias prekes sunaikinti muitinei prižiūrint, prieš tai nenustačius, ar pagal nacionalinę teisę buvo pažeistos intelektinės nuosavybės teisės. Atsižvelgus į teismo nustatytus faktinius duomenis, padaryta išvada, kad atsakovas sprendimą sunaikinti prekę priėmė turėdamas pakankamai duomenų apie tai, kad prekė pagaminta pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, vadovaudamasis galiojančių teisės aktų nuostatomis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų skundusi atsakovo sprendimą leisti sunaikinti mobilųjį telefoną „Louis Vuitton“ įstatymų nustatyta tvarka, todėl šis sprendimas yra galiojantis, įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintas, be to, pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, priimtas kompetentingo subjekto, todėl teismas nagrinėjamu atveju neturėjo pagrindo pripažinti šių atsakovo veiksmų neteisėtais.

Iš 2011 m. gruodžio 11 d. Muitinės sąskaitos pašto siuntos gavėjui Nr. 1801822527 nustatyta, kad pareiškėjai pagal pašto siuntos Nr. RB293686417HK vertę – 1 024 Lt, apskaičiuota 215 Lt PVM mokesčio suma, kurią pareiškėja sumokėjo 2011 m. gruodžio 13 d. (I t., b. l. 12). Dėl šios sąskaitos pareiškėja 2013 m. kovo 15 d. kreipėsi į Vilniaus teritorinę muitinę, prašydama grąžinti neteisėtai paimtą muito mokestį – 229,25 Lt (II t., b. l. 1). Vilniaus teritorinė muitinė 2013 m. kovo 25 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 3VM190525S netenkino pareiškėjos prašymo (I t., b. l. 199-200).

Pareiškėja apskundė Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. kovo 25 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 3VM190525S Muitinės departamentui (I t., b. l. 198). Muitinės departamentas 2013 m. liepos 10 d. sprendimu „Dėl E. M. skundo“ Nr. 1A-261 nusprendė patvirtinti Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. kovo 25 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 3VM190525S (II t., b. l. 8-9, 13-14). Pareiškėja nesutinka su atsakovo apskaičiuota prekės muitine verte 1 024 Lt ir nurodo, kad muito mokestis turėjo būti skaičiuojamas nuo 283 Lt kompiuterio vertės. Pareiškėja kartu su skundais Vilniaus teritorinei muitinei, taip pat ir teismui pateikė tarptautinio mokėjimo pavedimą Nr. 09181209 dėl 82 eurų pervedimo gavėjui O.

Y. D. L. nurodydama, kad būtent tokią sumą sumokėjo už parsisiųstą mini kompiuterį (I t., b. l. 13-14). Vilniaus teritorinė muitinė 2013 m. kovo 25 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 3VM190525S konstatavo, kad nurodytame tarptautiniame mokėjimo pavedime iš nurodytos mokėjimo paskirties neaišku, ar 82 eurų suma sumokėta būtent už pašto siuntoje Nr. RB293686417HK gautą kompiuterį (nenurodytas kompiuterio modelis). Pareiškėjos pateikti dokumentai nepatvirtina jos teiginio, kad mini kompiuterio vertė yra mažesnė nei nustatė Vilniaus teritorinė muitinė.

Pareiškėja nepateikė teismui jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų galimai neteisėtus atsakovo veiksmus, apskaičiuojant importo mokestį. Tiek Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. kovo 25 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 3VM190525S, tiek Muitinės departamento 2013 m. liepos 10 d. sprendime „Dėl E. M. skundo“ Nr. 1A-261, kuriais išnagrinėti pareiškėjos skundai dėl Vilniaus teritorinės muitinės veiksmų, apskaičiuojant pareiškėjos už atsisiųstą prekę – mini kompiuterį – importo muito mokestį, išsamiai paaiškinta muito mokesčio apskaičiavimo tvarka, nurodyti teisės aktai, kuriais vadovautasi, nustatant atsisiųstos prekės vertę bei apskaičiuojant importo muito mokestį, šie sprendimai nėra panaikinti, galioja, todėl teismas nematė pagrindo vertinti šiuos atsakovo veiksmus kaip neteisėtus.

Nagrinėjamu atveju pripažinta, kad nesant nustatytiems neteisėtiems atsakovo veiksmams, atsakovui civilinė atsakomybė ir pareiga atlyginti žalą nekyla ir pareiškėjos reikalavimai dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinami.

Teismas pažymėjo, kad dėl bylos nagrinėjimo teisme patirtų išlaidų: 100 Lt žyminio mokesčio, 750 Lt skundo ir jo priedų surašymo, atlyginimo klausimas sprendžiamas ABTĮ 44 – 45 straipsnių nustatyta tvarka, reikalavimas dėl jų priteisimo yra procesinio pobūdžio. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį teisę gauti išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Šiuo atveju nelaikyta, kad sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, todėl reikalavimas dėl šių išlaidų priteisimo netenkintas.

III. Pareiškėja E. M. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 40-43) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 3 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjos patikslintą skundą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodo, jog pareiškėja kreipėsi į teismą dėl dalies ginčijamo Sprendimo Nr. 1PR-13-265 panaikinimo, priteisiant iš atsakovo turtinės žalos atlyginimą. Tačiau iš patikslinto pareiškėjos 2013 m. balandžio 27 d. skundo matyti, kad pareiškėja pateikė teismui ir tokį reikalavimą: priteisti iš atsakovo turtinės žalos atlyginimą, dėl pastarojo neteisėtų veiksmų, naikinant 2/3 siuntos, bei neteisingai apie tai informuojant siuntos gavėją, t. y. pareiškėją. Tokį reikalavimą pirmosios instancijos teismas jau buvo gavęs iki 2013 m. balandžio 23 d. teismo posėdžio, kuris buvo nutrauktas, prašant patikslinto skundo, t. y. pareiškėjos 2013 m. kovo 21 d. atsiliepime į atsakovų atsiliepimus buvo nurodyta, kad prašoma priimti papildomą reikalavimą – dėl neteisėtų Vilniaus teritorinės muitinės veiksmų su siunta Nr. RB293686417HK, ją naikinant, bei neteisingai apie tai informuojant siuntos gavėją, taip pat buvo prašoma priteisti turtinės žalos atlyginimą iš atsakovo. Taigi, nebuvo pagrindo nutraukti 2013 m. balandžio 23 d. posėdį. Tačiau nors dėl šito naujojo reikalavimo sugaišta be reikalo laiko, nuo 2013 balandžio mėn. iki 2013 spalio mėn., naujasis teisėjas, nagrinėjęs bylą, jo nematė ir apie jį sprendime niekur neužsiminė, todėl neteisingai išsprendė bylą. Apeliacinės instancijos teismo prašoma konstatuoti, jog pusę metų sugaišta be reikalo, teismo posėdis atidėtas be pagrindo, naujas reikalavimas – dėl siuntos neteisėto sunaikinimo, bei neteisingo informavimo apie tai, bei žalos už tai atlyginimo – teisėtas ir nagrinėtinas.

2. Be pagrindo atmesti pareiškėjos pakankami, bei autentiški daiktų dokumentai, pateikti teismui dar 2012 m. pradžioje, kurie įrodo, jog siųsti 2 daiktai yra atitinkamų pavadinimų, skaičiaus, vietos, apmokėjimo būdo, charakteristikos ir kt. duomenų, identiški daiktams siuntoje, įmokos pervestos tam pačiam gavėjui (kuris yra ir prekių siuntėjas), tuo pačiu laiku, ir yra pakankamas pagrindas manyti, jog tai ir yra vieninteliai siunčiami daiktai, nes jokių kitokių siuntų pareiškėjai nei tuo laiku, nei vėliau muitinė neužfiksavo. Taigi. pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo ir jokių įrodymų (iš atsakovo) tikėti atsakovu, kad yra dar kitas (antras) kompiuteris, be pagrindo priskiriamas pareiškėjai, kas yra neva pagrindas muitinei 4 kartus padidinti vienintelę užfiksuotą kompiuterio kainą, nekreipiant dėmesio į pateiktus prie jo dokumentus (pinigų perlaidas iš bankų už daiktus, ir kt.). Teismas, neturėdamas jokių įrodymų iš atsakovo, elgėsi vienašališkai, taip pat neįvertino ir to, kad siuntėjas, būdamas verslininkas, negali, neturėdamas sandėlyje tokios pat prekės ir pagal įstatymą turėdamas teisę ją pakeisti panašia preke, siųsti pareiškėjai 4 kartus brangesnę prekę. Pagal atsakovą siuntėjas atsiuntė pareiškėjai kompiuterį už 1 045 Lt, nors iš pareiškėjos gavo tik 280 Lt, kas įrodoma tikrais, autentiškais dokumentais iš bankų. Teismas, pagirdamas muitinės kainų nustatymo „metodiką“, buvo šališkas, nes jokia metodika neegzistavo – konkretaus daikto techniniai duomenys, atitinkantys atsiųstojo parametrus, nepateikti, kaip rašytiniai įrodymai, o pareigūnai kompiuterio kainą nustatė tik pagal sistemos grafoje „kompiuteriai“ nurodytas panašias raides, ar skaičius panašių iš akies (pagal modelį, ar kitokį tipažą) kompiuterių, nesigilindami į būtinas technines charakteristikas, ir tokiu būdu pigų, beveik žaislinį kompiuterį įvertino 1 045 Lt, kartu priskaičiuojant už tai ir neproporcingai didelį muito mokestį.

3. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad pareiškėja informavo muitinę, nurodydama, kad siuntoje yra tik vienas (1) nešiojamas kompiuteris, klaidingai sudarydamas įspūdį, jog pareiškėja „apgavo“ muitinę. Iš tikrųjų iš rašytinių įrodymų (priedai 2, 3 bei ankstesni) aiškiai matyti, kad pareiškėja pateikė muitinei visus reikalingus dokumentus teisingam vertinimui, tarp kurių ir 2011 m. lapkričio 18 d. Prašymas (priedas 2), kuriame teisingai nurodyti siuntos vienetai (2, o ne 1, kaip ištyrė teismas), ir kuris pateiktas prieš muitinei atlikus visus su siunta susijusius veiksmus, t. y. laiku (daiktus užsakė vienas asmuo, o jam išvykus, priėmė kitas). Būtent šis faktas, kad muitinė pamatė, jog pareiškėja nežino apie siuntoje esantį telefoną ir sąlygojo tą faktą, kad šis dingo iš akiračio ir nuo tos dienos jo niekas nematė. Neteisingas bylos aplinkybių vertinimas, nekreipiant dėmesio į rašytinius įrodymus, pažeidžia pareiškėjos teisė į teisingą teismą, bei kenkia teisingam bylos nagrinėjimui. Taip pat būtent šių dokumentų (priedai 2, 3) išsiuntimas muitinei 2011 m. lapkričio 18 d. yra įrodymas to, kad pareiškėja tikrai nežinojo apie kompiuterio sunaikinimą, ir turėtų buti pagrindas teismui suabejoti tariamu K. S. 2011 m. lapkričio 16 d. Pranešimu apie sunaikintą siuntą, nes jei pareiškėja būtų žinojusi apie siuntos sunaikinimą, nebūtų siuntusi visų minėtų dokumentų muitinei.

4. Iš šių dokumentų (priedai 2, 3) matyti, jog muitinė atsakė pareiškėjai, kad gavo visus reikalingus dokumentus, ir artimiausiu metu siunta bus pateikta muitinei, vėliau išsiųsta į pareiškėją aptarnaujantį paštą, o duomenų apdorojimas ir pateikimas muitinei bus atliekamas artimiausiu metu. Kadangi ši informacija absoliučiai neatitinka pateikiamos muitinės informacijos (muitinė ruošėsi sunaikinti siuntą, o ne pateikti ją pareiškėjai, be to, veiksmai su siunta jau buvo atliekami), todėl pareiškėja savo skunde pagrįstai reikalavo, kad tokios informacijos pateikimas pareiškėjai būtų laikomas neteisingu siuntos gavėjos informavimu, ir pagrįstai vadino tokius muitinės veiksmus neteisėtais. Tačiau pirmosios instancijos teismas iš viso nenagrinėjo šio reikalavimo t. y. nenustatė akivaizdžių klaidingo siuntos gavėjos informavimo fakto ir nepripažino dėl to pareigūnų veiksmų akivaizdžiai neteisėtais.

5. Atsakovas nepateikė teismui mobiliojo telefono, kuris buvo sunaikintas, liekanų, kurias privalėjo saugoti, tam kad, reikalui esant, pateiktų teismui, taip nesilaikydamas procedūrinės tvarkos, kurią numato ES (EB) Nr. 1383/2003 Reglamentas, bei kiti teisės aktai, ir kuri yra būtina sąlyga, taikant supaprastintą siuntos naikinimo procedūrą. Tačiau muitinė sunaikino mobilųjį telefoną tą pačią dieną, kai priėmė 2011 m. gruodžio 2 d. Raštą siuntai sunaikinti. Taigi, žinodama, kad pareiškėja nežino apie telefono sunaikinimą, nes šis raštas nebuvo nusiųstas pareiškėjai (tai patvirtina rašytiniai įrodymai, bei teismo tyrimas), ir žinodama, kad ateityje siuntos gavėja turi teisę pareikalauti tokių sunaikinimo fakto įrodymų. Tai verčia abejoti tokiu sunaikinimu. Teismo posėdžio 2013 m. balandžio 23 d. metu į pareiškėjos prašymą jį pateikti buvo atsakyta, kad jie neišsaugoti.

6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė, jog pareiškėja gavo K. S. 2011 m. lapkričio 16 d. Pranešimą, nors yra tik jo išsiuntimo įrodymas, bet nėra nustatytas jo gavimas, be to, kiti įrodymai paneigia tokį gavimą.

7. Pirmosios instancijos teismas pripažino tokį K. S. 2011 m. lapkričio 16 d. Pranešimą teisėtu bei pakankamu pateikti 2011 m. gruodžio 1 d. Prašymą dėl siuntos sunaikinimo. Tačiau teismas pats nustatė bei pareiškėja nurodė Skunde, kokios procedūros pagal ES (EB) Reglamentą Nr. 1383/2003 būtinos, paduoti tokį Prašymą, t. y. būtina kartu pateikti šalies sutikimą dėl supaprastintos procedūros taikymo ir, tik gavusi leidimą, muitinė turi teisę taikyti tokią sunaikinimo procedūrą siuntai. Tokio leidimo K. S. nepateikė, tai patvirtina rašytiniai įrodymai, bei pačios pareiškėjos patvirtinimas, kad ji nedavė tokio sutikimo, nes negavo jokio 2011 m. lapkričio 16 d. Pranešimo, o jei ir būtų gavusi, nebūtų davusi tokio sutikimo. Todėl muitinės 2011 m. gruodžio 2 d. Raštas, leidžiantis sunaikinti siuntą, negavus leidimo, yra neteisėtas. Be to, K. S. 2011 m. lapkričio 16 d. Pranešimą pareiškėja būtų gavusi apie 2011 m. lapkričio 18-19 d., o savo Prašymą muitinei ji pateikė jau 2011 m. gruodžio 1 d. Tai reiškia, kad nebuvo laikytasi terminų pareiškėjai šį Pranešimą apskųsti, ir šitaip apginti siuntą (t. y. atimta pareiškėjos teisė gintis), todėl muitinės 2011 m. gruodžio 2 d. Raštas, remiantis neteisėtu K. S. Prašymu, ir šia prasme (dėl termino nesilaikymo) yra neteisėtas.

8. Teismas neteisingai nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų skundusi atsakovo sprendimą leisti sunaikinti mobilųjį telefoną įstatymu nustatyta tvarka, todėl šis sprendimas yra galiojantis, įstatymu nustatyta tvarka nepanaikintas, be to, pagrįstas faktinėm aplinkybėm ir teisės normų aktais. Atsižvelgiant į pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, šis teiginys neatitinka tikrovės. Vis dėlto teismas pastebėjo, jog pareiškėja teisiškai turėjo turėti teisę apginti telefoną nuo sunaikinimo. Tačiau pasinaudoti teise apskųsti sprendimą leisti sunaikinti mobilųjį telefoną nebuvo suteikta jokia galimybė dėl to, kad muitinė nepateikė tokio Rašto (sprendimo, leidimo) siuntos gavėjai (pareiškėjai), o iškarto, sprendimo priėmimo dieną 2011 m. gruodžio 2 d. sunaikino telefoną (tai patvirtina ir rašytiniai įrodymai), o vėliau 2011 m. gruodžio 7 d. atsiuntė pareiškėjai ginčijamą Sprendimą 1PR-13-265, be to, muitinė kitą dieną (2011 m. gruodžio 2 d.) nuo pateikto Prašymo sunaikinti telefoną (2011 m. gruodžio 1 d.), telefoną sunaikino, neinformuodama apie tai siuntos gavėjos (pareiškėjos). Taigi, nelogiškas teismo pastebėjimas dėl pareiškėjos galimybės skųsti sprendimą, kurio ji negavo.

9. Teismas neteisėtai atmetė patikslintą skundą pagal ABTĮ 101 straipsnio 7 punktą. Jeigu naujas teisėjas būtų išanalizavęs situaciją, susijusią su šia byla, tai būtų pamatęs, jog nuo pirmojo skundo padavimo teismui, tuoj sueis 2 metai. Per tą laiką skundo reikalavimai tiek teismo, tiek pareiškėjos buvo kruopščiai šlifuojami, gerinami, apkarpomi. Net 2 kartus Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patvirtino, kokia skundo dalyko dalis tinkama nagrinėti teisme, o kokia ne, būtent todėl po to pareiškėja ir kreipėsi dėl muito mokesčių ikiteismine tvarka, o jei būtų teismų nurodymas, kad ir kita dalis (muitinės Sprendimo 1PR-13-265 dalis) skundo dalyko neteisminga šiam teismui, skųstų ten ir šią dalį. Taigi, tikri Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys galioja ir privalomos vykdyti. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad šis teismas nevykdė aukštesnės instancijos teismo nurodymų, bet skubėjo patenkinti atsakovo prašymą nutraukti bylą, objektyviai neįvertinęs aplinkybių, elgęsi neatsakingai, bei lengvabūdiškai.

10. Dėl pareiškėjos galimybės skųsti visai kitus muitinės sprendimus, siekiant atlygio už neva sunaikintą siuntą, paaiškina, jog galėjo skųsti tik tą sprendimą, kurį gavo t. y. būtent ginčijamą Sprendimą 1PR-13-265. Joks kitas muitinės raštas nebuvo siustas, kas patvirtinama ir atsiliepimuose tiek atsakovo, tiek ir trečiojo suinteresuoto asmens. Taip pat pažymi, kad pareiškėja, kaip bylos šalis, negavo iš teismo jokių rašytinių įrodymų, pateiktų atsakovų (išskyrus atsiliepimus). Pareiškėja gyvena kitame mieste ir dėl amžiaus negali kasdien atvažiuoti ir tikrinti, ką pateikė atsakovai. Jeigu atsakovai bei teismas pareiškėjai jų nesiunčia, nėra ką skųsti, tuo tarpu iš pareiškėjos nuolat reikalaujama skundų ir įrodymų, o nepateikus reikiamo skaičiaus, atmetamas skundas. Atsakovams taip pat galioja ši taisyklė. Tačiau proceso metu sudaroma šalių nelygybė. Be to, negalėdama pasinaudoti savo teisėmis, pareiškėja paliekama už įstatymo ribų, todėl toks bylos nagrinėjimas neteisėtas.

11. Per 2 metus teismai, įskaitant ir Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, bylos pagal ABTĮ 101 straipsnio 7 punktą nenutraukė, o pareiškėjai kreiptis į ikiteismines įstaigas nenurodė, todėl 2 metais pavėluotas pirmosios instancijos teismo sprendimas nutraukti bylą šiuo pagrindu be teisės kreiptis kur nors kitur, kai pareiškėjos teisės liko neapgintos, yra teisinė aklavietė, todėl toks sprendimas negali būti teisėtas.

Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 59-62) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 28 d. nutartimi atnaujino pareiškėjai terminą 2012 m. liepos 4 d. skundui paduoti dėl 2011 m. gruodžio 7 d. Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo Nr. 1PR-13-265 „Dėl dalies prekių, sulaikytų prekių sulaikymo protokolu Nr. 1VP1001125, grąžinimo“ panaikinimo ir priėmė pareiškėjos 2012 m. liepos 4 d. skundo dali dėl reikalavimo pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu Vilniaus teritorinės muitinės 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 1PR-13-265 dėl dalies siuntos grąžinimo (išskyrus, kad kompiuteris EPC išleidžiamas) ir įpareigoti muitinę grąžinti visą siuntą, įskaitant telefoną arba sumokėti už jį rinkos kainą 1 500 Lt, arba faktinę kainą 411 Lt, taip pat ir siuntimo bei tarptautinių perlaidų išlaidas apie 80 Lt bei atsisakė priimti pareiškėjos 2012 m. liepos 4 d. skundo dalį dėl reikalavimų: pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą sunaikinti siuntinį (didesnę dalį – mobilųjį telefoną „Louis Voitton“) Nr. RB293686417HK; pripažinti neteisėta ir panaikinti 2011 m. gruodžio 13 d. muitinės sąskaitą Nr. 1801822527 pašto siuntos gavėjui, grąžinant pareiškėjai muito mokestį 229,25 Lt. Todėl teismas pagrįstai bylą nagrinėjo pareiškėjos suformuluotų reikalavimų apimtimi, kadangi bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia pats į teismą besikreipiantis asmuo, nurodydamas teismui savo reikalavimus dėl pažeistų teisių gynimo įstatymuose numatytais būdais (skundo reikalavimas, ABTĮ 23 str. 2 d. 7 p.) bei išdėstydamas faktines ir teisines aplinkybes, kurios pagrįstų pareikštus reikalavimus (skundo pagrindas, ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p.).

2. Vadovaujantis Muitinės įstatymo 80 straipsnio 4 dalimi, jeigu muitinio tikrinimo metu paaiškėja, kad yra pagrindas manyti, jog tikrinamos prekės yra pagamintos pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, be intelektinės nuosavybės teisių subjektų prašymo taikomos intelektinės nuosavybės apsaugos reglamento 4 straipsnio ir intelektinės nuosavybės apsaugos reglamentą įgyvendinančio reglamento 5 straipsnio nuostatos. Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnai veikė teisėtai ir teisingai, griežtai laikydamiesi teisės aktų, reglamentuojančių intelektinės nuosavybės teisių gynimą.

3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti 2011 m. gruodžio 7 d. Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą Nr. 1PR-13-265 dėl dalies prekių, sulaikytų prekių sulaikymo protokolu Nr. 1VP1001125, grąžinimo išskyrus, kad kompiuteris EPC išleidžiamas, ir įpareigoti muitinę grąžinti visą siuntą, įskaitant telefoną arba sumokėti už jį rinkos kainą 1 500 Lt, arba faktinę kainą 411 Lt, taip pat ir siuntimo bei tarptautinių perlaidų išlaidas apie 80 Lt nutraukė, kadangi pareiškėja nesilaikė išankstinio privalomo ginčų nagrinėjimo tvarkos, reglamentuotos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 25 straipsnyje, nes Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 89 straipsnis numato, jog dėl teritorinių muitinių (nagrinėjamu atveju) ir specialiųjų muitinės įstaigų sprendimų ir jų nepriėmimo, asmenys privalo pateikti skundą Muitinės departamentui.

4. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (Žin., 1999, Nr. 60-1945; 2006, Nr. 77-2975) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, bei atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, motyvus bei teismui pateiktus rašytinius įrodymus, Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnų veiksmai, atliekant pašto siuntos muitinį tikrinimą, teisėti, 2011 m. gruodžio 7 d. Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas Nr. 1PR-13-265 „Dėl dalies prekių, sulaikytų prekių sulaikymo protokolu Nr. 1VP1001125, grąžinimo“ taip pat pagrįstas ir teisėtas, todėl iš šių veiksmų negali būti kildinamas reikalavimas atlyginti turtinę žalą.

5. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį teisę gauti bylos nagrinėjimo teisme išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Šiuo atveju sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, todėl reikalavimas dėl šių išlaidų priteisimo negalėjo būti tenkinamas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią skundo dalį dėl galimai neteisėtais Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnų veiksmais pareiškėjai padarytos turtinės žalos ir bylos nagrinėjimo teisme metu patirtų išlaidų atlyginimo atmetė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 55-58) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 28 d. nutartimi atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjos 2012 m. liepos 4 d. skundo dalį dėl reikalavimo pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą sunaikinti siuntinį (didesnę dalį – mobilųjį telefoną „Louis Voitton“), Nr. RB293686417HK; pripažinti neteisėta ir panaikinti 2011 m. gruodžio 13 d. muitinės sąskaitą Nr. 1801822527 pašto siuntos gavėjui, grąžinant pareiškėjai muito mokestį 229,25 Lt, todėl pareiškėjos skundas buvo nagrinėjamas tik toje dalyje, kurią teismas priėmė. Kadangi pareiškėja 2013 m. balandžio 23 d. vykusio teismo posėdžio metu pareiškė, kad ji turi papildomų reikalavimų atsakovui, teismas, atsižvelgdamas į Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsnį, išaiškino jai teises ir suteikė galimybę pateikti patikslintą skundą. Pirmosios instancijos teismo 2013 m. spalio 3 d. sprendimas priimtas išnagrinėjus pareiškėjos patikslintą skundą visa apimtimi.

2. Nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, neva buvo pažeistos jos procesinės teisės, kadangi jai nebuvo siunčiami rašytiniai įrodymai. Visi muitinės turimi įrodymai buvo pateikti kartu su atsiliepimais į 2012 m. liepos 4 d. skundą, pareiškėja turėjo galimybę su jais susipažinti. Administracinių bylų teisenos įstatymas neįpareigoja teismą siųsti pareiškėjui byloje esamus įrodymus.

3. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio ir Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatomis, viešojo administravimo institucijos asmeniui padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala gali būti atlyginama tik tais atvejais, kai tokia žala padaroma neteisėtais viešojo administravimo institucijos aktais, veiksmais ar neveikimu. Viešoji (valstybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai yra viena iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti (Civilinio kodekso 6.246 str., 6.271 str.) taikyti žalos atlyginimą. Asmuo, reikalaudamas žalos atlyginimo iš valstybės institucijos, turi įrodyti, kad atitinkami pareigūno veiksmai, dėl kurių atsiradusią žalą prašoma atlyginti, yra neteisėti. Taip pat ir pagal administracinių teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-669/2011). Taigi, nesant visų būtinų pirmiau minėtų civilinės atsakomybės sąlygų, ypač neteisėtų muitinės pareigūnų veiksmų, viešoji (valstybės) atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį neatsiranda. Jeigu asmuo mano, kad žala buvo padaryta neteisėtais muitinės pareigūno veiksmais, tokia žala atlyginama įstatymo nustatyta tvarka kreipiantis į teismą. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog muitinės pareigūno pareiga atlyginti asmeniui padarytą žalą atsiranda, jeigu įrodyta, kad jis, vykdydamas tarnybinės pareigas, atlikdamas prekių tikrinimą, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, t. y. nesilaikė teisės aktų reikalavimų.

4. Europos Tarybos 1992 m. spalio 12 d. reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 13 straipsnis nustato, kad muitinė, laikydamasi galiojančių nuostatų nustatytų sąlygų, gali atlikti visų rūšių tikrinimą, kurį, jos nuomone, būtina atlikti norint užtikrinti, kad būtų tinkamai taikomos muitinės veiklos taisyklės ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys priekių, gabenamų tarp Bendrijos muitų teritorijos ir trečiųjų šalių, įvežimo, išvežimo ir tranzito tvarką.

Remiantis Bendrijos muitinės kodekso 14 straipsniu, kiekvienas asmuo privalo muitinės reikalavimu ir perjos nustatytą laiką pateikti jai visus būtinus dokumentus ir informaciją ir suteikti visą muitinės reikalaujamą pagalbą. Muitinė taip pat, vadovaujantis 2003 m. liepos 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1383/2003 dėl muitinės veiksmų, atliekamų su prekėmis, kurios, kaip įtariama, pagamintos pažeidžiant tam tikras intelektinės nuosavybės teises, ir priemonių, kurių turi būti imamasi prekių atžvilgiu nustačius, kad jos pagamintos pažeidžiant tokias teises, 2004 m. spalio 21 d.

Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1891/2004, nustatančio Tarybos reglamento (EB) Nr. 1383/2003 dėl muitinės priežiūros priemonių, taikomų prekėms, kurios, kaip įtariama, pagamintos pažeidžiant tam tikras intelektinės nuosavybės teises, ir priemonių, kurių turi būti imamasi prekių atžvilgiu nustačius, kad jos pagamintos pažeidžiant tokias teises, įgyvendinimo nuostatas bei Muitinės įstatymo VII skyriaus nuostatomis, įgaliota imtis visų priemonių neišleisti į laisvą apyvartą Bendrijos muitų teritorijoje prekes, pagamintos pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises.

Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo (Žin., 2004, Nr. 73-2517) 80-86 straipsniais, muitinės pareigūnai taiko muitinės priežiūros priemones intelektinės nuosavybės teisių subjektų teisėms apsaugoti. Vadovaujantis Muitinės įstatymo 80 straipsnio 4 dalimi, jeigu muitinio tikrinimo metu paaiškėja, kad yra pagrindas manyti, jog tikrinamos prekės yra pagamintos pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, be intelektinės nuosavybės teisių subjekto prašymo taikomos Intelektinės nuosavybės apsaugos reglamento 4 straipsnio ir Intelektinės nuosavybės apsaugos reglamentą įgyvendinančio reglamento 5 straipsnio nuostatos.

Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnai veikė teisėtai ir teisingai, vadovaudamiesi pirmiau minėtų teisės aktų bei Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 1B-288 patvirtintų Muitinės neišleistų arba sulaikytų prekių, kurios, kaip įtariama, pagamintos pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, sunaikinimo taisyklių nuostatomis, ką patvirtino ir faktas, kad tos pačios siuntos prekių dalis, dėl kurios nebuvo pateiktas prekių ženklo savininko prašymas taikyti muitinės priežiūros priemones, buvo grąžinta pareiškėjai.

5. Vadovaujantis Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2009 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 1B-124 patvirtintų Pašto siuntų deklaravimo, muitinio tikrinimo ir mokesčių už prekes, gaunamas pašto siuntose, apskaičiavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7 punktu, 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų 237 straipsniu, pašto siuntose gabenamas prekes nustatyta tvarka pašto siuntų gavėjų ir siuntėjų vardu deklaruoja muitinei AB Lietuvos paštas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 28 d. nutartimi atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjos 2012 m. liepos 4 d. skundo dalį dėl reikalavimo pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą sunaikinti siuntinį (didesnę dalį — mobilųjį telefoną „Louis Voitton“), Nr. RB293686417HK; pripažinti neteisėta ir panaikinti 2011 m. gruodžio 13 d. muitinės sąskaitą Nr. 1801822527 pašto siuntos gavėjui, grąžinant pareiškėjai muito mokestį 229,25 Lt., todėl minėti dokumentai yra teisėti ir galiojantys, privalomi vykdymui. Išankstinio ginčų dėl teritorinių muitinių sprendimų nagrinėjimo ne per teismą tvarką nustato Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 89 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad skundai dėl teritorinių muitinių sprendimų pateikiami Muitinės departamentui. Vadovaujantis ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Privalomos ikiteisminio ginčo nagrinėjimo tvarkos nesilaikymas sąlygoja konkrečias įstatyme nustatytas teisines pasekmes. Jeigu aplinkybė, jog pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, paaiškėja teismui priėmus pareiškėjo skundą, turi būti sprendžiamas klausimas dėl ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto taikymo. Tais atvejais, kai išankstine ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka nebegalima pasinaudoti, byla turi būti nutraukta vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 7 punktu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčo apimtį nustato skundo reikalavimas ir skundžiamo akto turinys. Remdamasis ABTĮ 86 straipsnio 2 dalimi, teismas priimtu sprendimu privalo atsakyti į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus). Remdamasis šiomis nuostatomis, pirmosios instancijos teismas neprivalėjo atsakyti į pareiškėjos argumentus dėl skundo reikalavimų, kurių Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 28 d. nutartimi nepriėmė (I t., b. l. 87-90). Todėl ir apeliacinio skundo argumentai dėl reikalavimų, kurie nebuvo priimti ir nenagrinėti pirmosios instancijos teismo, nevertinami.

Pažymėtina, kad muitinės institucija šio ginčo apimtyje dėl pašto siuntos Nr. RB293686417HK, adresuotos pareiškėjai, priėmė aktualius sprendimus, o būtent: Vilniaus teritorinė muitinė 2011 m. gruodžio 7 d. priėmė sprendimą Nr. 1PR-13-265 dėl dalies siuntos grąžinimo pareiškėjai ir 2011 m. gruodžio 2 d. priėmė sprendimą – leisti sunaikinti mobilųjį telefoną „Louis Voitton“ (I t., b. l. 122).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 25 straipsniu yra nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti, ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Remiantis Muitinės įstatymo 89 straipsnio 1 punktu, skundai dėl teritorinių muitinių sprendimų pirmiausia pateikiami Muitinės departamentui. Todėl šio ginčo atveju pareiškėja, prieš kreipdamasi į administracinį teismą dėl Vilniaus teritorinės muitinės sprendimų, privalėjo kreiptis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, t. y. Muitinės departamentą, nes pagal minėtą įstatymą tokia tvarka yra privaloma. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjai nesilaikius skundų nagrinėjimo neteisminės tvarkos bylos dalis dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 1PR-13-265, remiantis ABTĮ 101 straipsnio 8 punktu, nutrauktina.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka. Muitinės įstatymo 90 ir 91 straipsniais nustatyta, kad skundas Muitinės departamentui paduodamas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo gavo sprendimą (90 str. 1 d.). Jei šį terminą asmuo praleido, tai suinteresuoto asmens prašymu Muitinės departamentas gali atnaujinti skundo dėl teritorinės muitinės ar specialiosios muitinės įstaigos sprendimo arba jo nepriėmimo pateikimo terminą, jeigu pripažįsta, kad šis terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties (91 str. 1 d.). Tokiu būdu pagal minėtą teisinį reguliavimą suinteresuotas asmuo nepraranda teisės skųsti institucijos veiksmų neteismine tvarka ir pasibaigus vieno mėnesio skundo padavimo terminui, teikdamas prašymą institucijai, įgaliotai nagrinėti tokius skundus, dėl termino skundui paduoti atnaujinimo. Ši pareiškėjos teisė byloje nėra paneigta, todėl nebuvo pagrindo bylą nutraukti tuo pagrindu, kad pareiškėja nebegali pasinaudoti privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka ir skundas, remiantis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu, turėjo būti paliktas nenagrinėtu, nes pareiškėja dar gali pasinaudoti išankstine neteismine bylos nagrinėjimo tvarka.

Nustatyta tvarka nenuginčijus ir nepripažinus neteisėtais aktualių šiam ginčui Vilniaus teritorinės muitinės sprendimų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos piniginių reikalavimų, adresuotų minėtai institucijai, t. y. sumokėti už sunaikintą mobilųjį telefoną „Louis Voitton“ rinkos kainą 1 500 Lt, arba faktinę kainą 411 Lt, taip pat ir siuntimo bei tarptautinių perlaidų išlaidas apie 80 Lt. Todėl dėl šių reikalavimų pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir pareiškėjos skundas paliekamas nenagrinėtas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja taip pat siekia turtinės žalos, kilusios dėl Vilniaus teritorinės muitinės atlikto pašto siuntos Nr. RB293686417HK patikrinimo, atlyginimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog CK 6.271 straipsnis yra speciali teisės norma, reglamentuojanti teisinius santykius dėl žalos atlyginimo, kai prašoma atlyginti žala atsirado dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Tik nustačius, kad valdžios institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, kyla valstybės civilinė atsakomybė (CK 6.271 str. 4 d.).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs pareiškėjos nurodytos žalos atlyginimui būtinų sąlygų. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir tik papildo, kad šis sprendimas nepaneigia pareiškėjos teisės ateityje dėl žalos atlyginimo kreiptis į teismą pasibaigus ikiteisminiam ginčui dėl Vilniaus teritorinės muitinės veiksmų teisėtumo tikrinant pašto siuntą Nr. RB293686417HK.

Esant šioms aplinkybėms pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Remdamasi šiais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos E. M. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 3 d. sprendimą ir pareiškėjos E. M. skundo dalį dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 1PR-13-265 ir įpareigojimo muitinę grąžinti visą siuntą, įskaitant telefoną arba sumokėti už jį rinkos kainą 1 500 Lt, arba faktinę kainą 411 Lt, taip pat ir siuntimo bei tarptautinių perlaidų išlaidas apie 80 Lt palikti nenagrinėtą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Dainius Raižys