eA-289-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-289-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01562-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bovarta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bovarta“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Bovarta“ su skundu (I t., b. l. 1-9), kurį patikslino (I t., b. l. 134-144), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. kovo 21 d. išduoto Leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-6650 (toliau – ir Leidimas) dalį, t. y. Leidimo skiltyje „Leidimo išdavimo pagrindas“ nurodytą dalį „Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (<...>; Žin., 2013, Nr. 12-560)“ ir Leidimo skiltyje „Leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos“ nurodytą dalį „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“;

2) įpareigoti Ministeriją pakeisti Leidimo sąlygas: skiltyje „Leidimo išdavimo pagrindas“ pašalinti nurodytą Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakciją (Žin., 2013, Nr. 12-560), galiojančią nuo 2013 m. vasario 1 d.; skiltyje „Leidimo galiojimo trukmė“ vietoje „iki 2013 m. liepos 1 d.“ nurodyti „iki 2014 m. liepos 1 d.“; skiltyje „Leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos“ pašalinti dalį „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.“;

3) įpareigoti Ministeriją pareiškėjo atžvilgiu taikyti iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusią Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme (toliau – ir AIEĮ, Įstatymas) bei kituose teisės aktuose nustatytą tvarką ir teisinį reguliavimą.

Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. spalio 4 d. Ministerijai pateikė prašymą dėl leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą (vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje) išdavimo. Iki 2013 m. vasario 4 d. nebuvo informuotas apie Leidimo išdavimą ir tik 2013 m. vasario 4 d. Ministerijos interneto tinklalapyje buvo paskelbtas Išduotų leidimų plėtoti ne didesnes kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines sąrašas (toliau – ir Sąrašas), kuriame buvo ir pareiškėjas. Tik 2013 m. balandžio 10 d. gavo atsakovo 2013 m. balandžio 5 d. raštą Nr. (8.3-10)3-1307, kuriuo buvo informuotas apie Leidimo išdavimą.

Leidimas laikomas išduotu nuo 2012 m. lapkričio 5 d., galioja iki 2013 m. liepos 1 d. Teigė, jog atsakovas iki 2013 m. kovo 21 d. įstatymų nustatyta tvarka neišduodamas Leidimo, tik 2013 m. vasario 4 d. paskelbdamas Sąrašą, pareiškėjui nenurodydamas ir nepateikdamas priimto sprendimo, pažeidė įstatyme numatytas tokio pobūdžio Leidimo išdavimo procedūras (terminus), teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir stabilumo bei lex retro non agit principus, itin apsunkino/pablogino pareiškėjo padėtį. Atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, nustatytos konkrečios prašymų dėl veiklai elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo nagrinėjimo procedūros bei imperatyvi pareiga laikytis šių procedūrų terminų.

Teisės normos dėl tokių leidimų išdavimo terminų gali būti netaikomos tik Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatyme (toliau – ir EEĮ) ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintų Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatytais atvejais, t. y. kai kartu su prašymu leidimui dėl elektros energijos gamybos pajėgumo plėtros gauti pateikiami ne visi reikalingi ir tinkamai įforminti dokumentai arba kai pateikti duomenys yra klaidingi; kai vyksta teisminiai ginčai su trečiaisiais asmenimis dėl leidimais reguliuojamos veiklos sąlygų (teritorijos) ar dėl kitų priežasčių, pateisinamų svarbiais visuomenės interesais.

Tačiau visais atvejais atsakovui nustatyta pareiga informuoti pareiškėją apie jo prašomo leidimo išdavimui atsiradusias kliūtis. Pareiškėjas prašymą dėl leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo pateikė 2012 m. spalio 9 d. (pateikti papildomi dokumentai, todėl nuo jos skaičiuojamas 30 dienų terminas leidimui išduoti), todėl Leidimas pareiškėjui turėjo būti išduotas iki 2012 m. lapkričio 9 d. Sąrašo paskelbimas Ministerijos tinklalapyje negali būti laikomas teigiamo sprendimo priėmimo išraiška, nes teigiamas sprendimas dėl prašymo, vadovaujantis EEĮ 17 straipsnio 2 dalimi, yra paties leidimo išdavimas, o leidimas yra dokumentas, suteikiantis jo turėtojui teisę verstis nelicencijuojama veikla elektros energetikos sektoriuje.

Leidimo plėsti elektros energijos pajėgumą forma yra patvirtinta ministro įsakymu. Ministerija, laiku ir tinkamai neišduodama pareiškėjui Leidimo, jo neinformuodama apie tokio savalaikio Leidimo neišdavimo pateisinamas priežastis numatytas teisės aktuose, pažeidė AIEĮ 16 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, EEĮ 17 straipsnio 2 ir 3 dalis, Taisyklių 29-31, 34 punktus, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintus viešojo administravimo subjektų veiklos principus, jų veiklai keliamus reikalavimus, todėl jos veiksmai (neveikimas) turėtų būti pripažinti netinkamais, neteisėtais ir nepagrįstais, pažeidžiančiais pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

Leidimui esant išduotam įstatymo pagrindu, Ministerijos kompetencija dėl jo yra nebe sprendžiamojo, o tik įforminamojo pobūdžio, todėl ji neturi kompetencijos nustatyti šio leidimo turinio, jį apsprendžia pateikto prašymo turinys, t. y. įstatymo pagrindu prašymas laikomas tenkintu pilna apimtimi. Ministerija neturi kompetencijos nustatyti kitokį šio leidimo įsigaliojimo terminą, privalo tinkamai įforminti iš įstatymo nuostatų tiesiogiai kylančias leidimo sąlygas. Būtent pastarąjį (leidimo sąlygas įforminantį) dokumentą ir turi teisę gauti pareiškėjas, kuriam Leidimas išduotas įstatymo pagrindu.

Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojo nauja AIEĮ redakcija, kuri taikytina po šios įstatymo redakcijos įsigaliojimo Ministerijos išduotiems leidimams. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui Leidimas neva suteiktas po AIEĮ redakcijos įsigaliojimo (2013 m. vasario 1 d.), jam taikomos šios įstatymo redakcijos, galiojusios Leidimo išdavimo metu, nuostatos, nors turėtų būti taikomas iki minėtos datos galiojęs teisinis reglamentavimas. Pareiškėjas subjektinę teisę plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus įgijo dar iki AIEĮ naujos redakcijos nuostatų įsigaliojimo, todėl tokios subjektinės teisės įgijimo nesavalaikis ir pažeidžiant teisės aktų imperatyvias nuostatas atliktas įforminimas negali sąlygoti naujo teisinio reguliavimo pareiškėjo atžvilgiu taikymo.

Pareiškėjo atžvilgiu taikytini faktinio subjektinės teisės įgijimo momentu galioję teisės aktai (teisės aktų redakcijos) ir teisinis reguliavimas. Priešingu atveju, yra ir bus pažeistas vienas iš pamatinių konstitucinių teisės principų – lex retro non agit. Pasikeitusio teisinio reguliavimo nuostatos, susijusios su elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, nebetaikytinomis išimtimis ir lengvatomis bei skatinimo priemonėmis, nesuponuoja besąlygiško šių nuostatų taikymo (atitinkamai ankstesnėje šio įstatymo redakcijoje įtvirtintų išimčių netaikymo) pareiškėjo atžvilgiu, kadangi teisiniai faktai ir teisiniai padariniai (subjektinės teisės įgijimas) laikytini įvykusiais ir atsiradusiais dar iki naujos AIEĮ redakcijos įsigaliojimo.

Yra pagrindas įpareigoti Ministeriją pakeisti išduoto Leidimo sąlygas. Leidime, kaip viena iš Leidimu reguliuojamos veiklos sąlygų įtvirtinta tai, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidime tiek vienas iš Leidimo pagrindų, tiek viena iš Leidimu reguliuojamos veiklos sąlygų nurodyti nepagrįstai ir neteisėtai, prieštarauja ne tik pačiame Leidime nurodytai sąlygai, kad Leidimas laikomas išduotu nuo 2012 m. lapkričio 5 d., nepaisant jo datos – 2013 m. kovo 21 d., bet ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir stabilumo bei lex retro non agit principams.

Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusioje AIEĮ redakcijoje buvo įtvirtintas pareiškėjui palankesnis teisinis reguliavimas, ypač, kiek tai susiję su pagamintos elektros energijos supirkimu ir tvarka. Elektrinėje pagamintos elektros energijos supirkimo tvarka ir sąlygos, vadovaujantis iki 2013 m. vasari 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, buvo siejamos su leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių pajėgumus išdavimo momentu, kai tuo tarpu Leidime įtvirtinta sąlyga, susijusi su pagamintos elektros energijos prekiavimo tvarka bei sąlygomis, yra siejama su tais tarifais ir tvarka, kuri galios ne leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių pajėgumus išdavimo momentu, bet elektros energijos gamybos momentu.

Laikant, kad Leidimas išduotas nuo 2012 m. lapkričio 5 d., jame negali būti numatytos vėlesnio teisinio reguliavimo nustatytos sąlygos, todėl susiklosčius tokiai situacijai, atitinkamos Leidime įtvirtintos sąlygos turėtų būti pakeistos, t. y. nurodyta 2012 m. lapkričio 5 d. galiojusi AIEĮ redakcija, atitinkamai Leidimu reguliuojamos veiklos sąlygų dalis „Elektrinėje pagaminta energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“ pašalinta, o Leidimo atžvilgiu taikytinos iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusio teisinio reguliavimo sąlygos bei tvarka.

Pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl Leidimo išdavimo, tikėjosi, jog nuo 2012 m. liepos 1 d. galiojantis teisinis reguliavimas kardinaliai nesikeis, tačiau nepraėjus pusei metų, teisinis reguliavimas buvo pakeistas, naujas teisinis reguliavimas, kiek tai susiję su tolimesniu elektros energijos gamybos pajėgumų plėtojimu bei kitomis po to sekančiomis procedūromis (leidimo gaminti elektros energiją išdavimu, elektros energijos supirkimu ir pan.), pritaikytas pareiškėjo atžvilgiu, Ministerijai nesavalaikiai, pažeidžiant teisės aktus ir galimai piktnaudžiaujant turimais įgalinimais, neišduodant Leidimo, atitinkamai apie neva išduotą Leidimą paskelbiant tik 2013 m. vasario 4 d., t. y.

įsigaliojus naujos redakcijos įstatymui. Taip buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, kad jo planuotos įgyti ir faktiškai iki teisinio reguliavimo pasikeitimo įgytos subjektinės teisės būtų išlaikytos nustatytą laiką ir galėtų būti realiai įgyvendintos. Naujos redakcijos Įstatyme ydingai ir pažeidžiant teisinės valstybės bei lex retro non agit principus įtvirtinta nauja atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimo bei tarifų nustatymo tvarka, neteisėtai apsunkina ir pablogina pareiškėjo padėtį, kadangi jam yra priskiriama papildoma prievolė, nors ankstesnės redakcijos įstatyme, galiojusiame iki 2013 m. sausio 31 d., pareiškėjui buvo taikoma išimtis ir jokių papildomų apsunkinimų nebuvo įtvirtinta.

Pagal naują teisinį reguliavimą pareiškėjui neliko išimties ir buvo priskirta pareiga elektros tinklų operatoriui pateikti savo prievolių įvykdymo užtikrinimą, kuris sudaro 15 000 Lt. Ši sąlyga pažeidžia pareiškėjo teisę žinoti, kokio elgesio iš jo bus tikimasi, nes pareiškėjas, 2012 m. spalio 9 d. teikdamas prašymą dėl Leidimo išdavimo, negalėjo numanyti, kad jam kils papildoma prievolė užtikrinti tinklų operatoriui savo įsipareigojimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus.

Pasikeitęs teisinis reguliavimas, sąlygojantis pareiškėjui papildomą prievolę bei už jo neįvykdymą numatantis neigiamas pasekmes pagal Aprašo 9 punktą ir AIEĮ 15 straipsnį, sukuria teisinio neapibrėžtumo ir netikrumo būseną, yra teisėtų lūkesčių principo pažeidimo pasekmė. Ministerijai Leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavus tik 2013 m. kovo 21 d., nurodant, kad Leidimas laikomas išduotu nuo 2012 m. lapkričio 5 d. ir galioja iki 2013 m. liepos 1 d., pareiškėjui faktiškai buvo suteiktas tik 3 mėnesių terminas projektavimo ir projekto vystymo darbams atlikti bei užbaigti, kai tuo tarpu, jeigu Leidimas būtų buvęs išduotas 2012 m. lapkričio 5 d., pareiškėjas tam būtų turėjęs 8 mėnesius.

Dėl Ministerijos nepagrįstų ir neteisėtų veiksmų, pažeidžiant Leidimo išdavimo procedūras, pareiškėjas neturėjo objektyvios galimybės suspėti užbaigti projektavimo darbų ir atlikti 50 proc. projekto vystymo darbų tam, kad būtų buvęs galimas išduoto Leidimo galiojimo termino pratęsimas, kaip tai numatyta AIEĮ 16 straipsnio 8 dalyje. Kadangi tokia situacija susiklostė dėl atsakovo neteisėtų ir nepagrįstų veiksmų/neveikimo, siekiant užtikrinti pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgiant į teisminių procesų trukmę, prašė nustatyti, kad Leidimas galioja iki 2014 m. liepos 1 d.

Teigė, jog pareiškėjas tinkamai įgyvendino ir gynė savo teises, o vykstant teisminiam ginčui, pareiškėjui kvestionuojant tiek Leidimo išdavimo procedūrų, tiek Leidimo turinio teisėtumą ir pagrįstumą, pareiškėjas ne tik neturėjo objektyvios galimybės kreiptis į atsakovą su prašymu pratęsti išduoto Leidimo, kurio sąlygos ginčytinos, terminą, bet ir per atitinkamą trumpą terminą neturėjo objektyvios galimybės vykdyti projekto, atitinkamai užbaigti projektavimo darbų ir atlikti 50 proc. projekto vystymo darbų. Tik gavus Leidimą buvo galima kreiptis į AB „Lesto“ ir pateikti paraišką prijungimo prie skirstomųjų elektros tinklų sąlygoms išduoti.

Pareiškėjas minėtus darbus turėjo atlikti ir prašymą pateikti vėliausiai iki 2013 m. birželio 1 d., realiai tokiems darbams atlikti turėjo tik pusantro mėnesio. Dėl susiklosčiusios situacijos kaltas atsakovas, dėl to pareiškėjui negali būti perkelta atsakovo netinkamo administravimo vykdymo pasekmių našta, eliminuota galimybė susiklosčius šiai ginčo situacijai (esant svarbioms priežastims) pratęsti Leidimo galiojimo terminą teismine tvarka. Prašymo atsakovui dėl Leidimo termino pratęsimo nepateikimas vykstant teisminiams ginčams (prašymo pateikimas nebuvo objektyviai galimas, kadangi dėl atsakovo kaltės nebuvo išpildytos ir nebuvo įmanomos išpildyti Leidimo pratęsimo sąlygos, numatytos AIEĮ 16 str. 8 d.), kai atitinkamas prašymas pakeisti Leidimo galiojimo trukmę formuluojamas pateiktame skunde, turėtų būti prilyginamas atitinkamo prašymo Ministerijai pateikimui ir turėtų būti pagrindas tenkinti tokį reikalavimą.

Remiasi Taisyklių 32 punktu, VAĮ 3 straipsnio 2 punktu, nurodo, kad iki 2013 m. sausio 1 d. atitinkami leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus statant saulės šviesos energijos elektrines buvo išduoti 5 289 pareiškėjams, tuo tarpu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 4 d. (patikslinta 2013 m. vasario 6 ir 19 d.) – 11 598 pareiškėjams. Per vieną 2013 m. mėnesį išnagrinėta 11 598 prašymų dėl leidimų išdavimo, tuo tarpu per kelis 2012 m. mėnesius – 5 289 pareiškėjų prašymai. Įžvelgtina galima atitinkamų pareiškėjų (įskaitant ir pareiškėją) diskriminacija nagrinėjant prašymus dėl leidimų išdavimo ir tokius leidimus išduodant iki naujo teisinio reguliavimo įsigaliojimo, atitinkamai galimas Ministerijos šališkumas ir neobjektyvumas, nes kaip matyti iš Ministerijos interneto tinklalapyje viešai skelbiamų asmenų, kuriem išduoti leidimai iki ir po 2013 m. sausio 1 d., leidimai iki 2013 m. sausio 1 d. daugiausiai išduoti pakankamai didelėms įmonėms arba toms pačioms įmonėms keletą leidimų.

Taigi, Ministerija, vykdydama prašymų dėl leidimų išdavimo nagrinėjimo ir leidimų išdavimo funkcijas (atitinkamai nagrinėdama pareiškėjo pateiktą prašymą dėl Leidimo išdavimo ir tik po beveik 4 mėnesių išduodama Leidimą), galimai pažeidė nediskriminavimo, objektyvumo, nešališkumo ir teisingumo principus.

Atsakovas Ministerija atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigė, jog nagrinėjamoje byloje taikytinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. gruodžio 11 d. administracinėje byloje Nr. A525-2648/2013 suformuotas precedentas, nes pareiškėjo argumentai dėl teisinio reguliavimo ir iš to kilusių pasekmių, priėmus Pakeitimo įstatymą, Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) yra tapatūs išnagrinėtiems minėtoje byloje.

Dėl pareiškėjo Leidimo išdavimo procedūrų nurodo, kad Energetikos įstatyme įtvirtinti bendrieji energetikos veiklos licencijų ir leidimų išdavimo, galiojimo sustabdymo, panaikinimo ir keitimo pagrindai, galiojantys visuose energetikos sektoriuose. EEĮ nustato licencijų ir leidimų veiklai elektros energetikos sektoriuje išdavimo tvarką, licencijuojamos ir leidimais reguliuojamos veiklos bendrąsias sąlygas. Leidimai verstis veikla elektros energetikos sektoriuje išduodami vadovaujantis Taisyklėmis. Remdamasis EEĮ 17 straipsnio 2 dalimi teigia, jog pareiškėjas prašymą dėl leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus pateikė 2012 m. spalio 4 d., taigi 2012 m. lapkričio 5 d.

įgijo teisę verstis veikla elektros energetikos sektoriuje. Atsakovas Leidime nurodė, kad jis laikomas išduotu nuo 2012 m. lapkričio 5 d. Bylai aktualūs teisiniai santykiai, susiję su Leidimo išdavimu, buvo užbaigti išdavus Leidimą – 2012 m. lapkričio 5 d. Šią dieną galiojo 2011 m. gegužės 12 d. AIEĮ ir Taisyklės. Pasisakydamas dėl Leidimo turinio rėmėsi AIEĮ 2011 m. gegužės 12 d. redakcijos, 2012 m. birželio 21 d. redakcijos ir 2013 m. sausio 17 d. redakcijos (įsigaliojusios 2013 m. vasario 1 d.) 3 straipsnio 2 dalimi, AIEĮ 20 straipsnio 6 dalimi, nurodė, kad pareiškėjo reikalavimai, kad Ministerija privalo pakeisti jam išduoto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus sąlygas, atmestini, nes tai prieštarautų galiojančiam teisiniam reguliavimui.

Pažymėjo, kad Ministerija yra viešojo administravimo subjektas, todėl privalo vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, reglamentuojančiais viešojo administravimo institucijų darbą. Pareiškėjo argumentai, dėl to, jog jam taikytinos teisės normos, galiojusios iki AIEĮ pakeitimo yra nepagrįsti, kadangi teisiškai negaliojančios teisės normos negali būti taikytinos, jei teisės normomis nėra specialiai įtvirtintas jų taikymo konkretiems teisiniams santykiams tęstinumas. Remiantis nuostata, kad viešojo administravimo subjektui leidžiama tik tai, kas numatyta jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, darytina išvada, kad Ministerija negalėjo pasielgti kitaip, nei nustatyta teisės aktuose.

Dėl Leidimo galiojimo pratęsimo nuo iki 2014 m. liepos 1 d. nurodo, kad ginčui aktualaus Leidimo skiltyje „Leidimo galiojimo trukmė“ nurodytas terminas iki 2013 m. liepos 1 d., Leidimas pareiškėjui išduotas 2012 m. lapkričio 5 d. pagal prašymą, pateiktą iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Įstatymų leidėjas, atsižvelgęs į teisinio reguliavimo atsinaujinančių išteklių energetikos srityje keitimo priežastis, siekdamas suderinti viešąjį interesą (išvengti elektros energijos tarifo vartotojams didėjimo) ir nepažeisti pradėjusių investicijas į projektus asmenų interesų, priėmė Įgyvendinimo įstatymą.

Šiame įstatyme teisėkūros subjektas įtvirtino specialias nuostatas, susijusias su leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus, kurie išduoti pagal iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo pateiktus prašymus, galiojimo terminu, jo pratęsimo tvarka (Įgyvendinimo įstatymo 2 str.) bei nepratęsimo pasekmėmis (Įgyvendinimo įstatymo 3 str.). LVAT nutartyje nurodyta, kad pareiškėjo keliamas reikalavimas negali būti analizuojamas, paneigiant imperatyvias minėto įstatymo nuostatas. Pagal Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, leidimai plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant saulės šviesos energijos elektrines, išduoti teisės aktų nustatyta tvarka ne aukciono būdu pagal prašymus, pateiktus iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, galioja iki juose nurodyto termino pabaigos, tačiau ne ilgiau negu iki šio straipsnio 2 dalyje nurodyto termino, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas išimtis.

Šioje dalyje nurodyti prašymai nagrinėjami AIEĮ ir EEĮ nustatyta tvarka. Pagal Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, asmenys, turintys leidimus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, ne vėliau kaip iki 2013 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka Ministerijai turi pateikti pašymus išduoti leidimą gaminti elektros energiją. Tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodyto leidimo turėtojas iki 2013 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka nepateikia Ministerijai prašymo išduoti leidimą gaminti elektros energiją, leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus netenka galios, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nustatytą atvejį.

Jeigu gamintojas iki šioje dalyje nurodyto termino pateikia Ministerijai prašymą išduoti leidimą gaminti elektros energiją, jo turimas leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galioja iki leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, tačiau ne ilgiau negu jame nurodytas galiojimo terminas arba iki motyvuoto atsisakymo išduoti leidimą gaminti elektros energiją pateikimo. Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog asmenys, turintys šio straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus, tačiau nepabaigę projekto plėtojimo darbų iki šio straipsnio 2 dalyje nurodyto termino, iki 2013 m. liepos 1 d. raštu kreipiasi į Ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, pateikdami įrodymus, kad atlikta ne mažiau kaip 50 procentų projektui įgyvendinti numatytų investicijų.

Sprendimą dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo ne ilgesniam negu 7 mėnesių terminui nuo šio sprendimo priėmimo priima energetikos ministro įsakymu ne vėliau kaip 2013 m. liepos 1 d. iš Ministerijos, Valstybinės energetikos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos ir socialinių partnerių atstovų sudaryta komisija (toliau – ir Komisija). Jeigu Komisija nepratęsia leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimo termino, leidimo galiojimas panaikinamas.

Taigi, įstatymų leidėjas aiškiai apibrėžė ginčui aktualių leidimų, išduotų pagal iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo pateiktus prašymus, galiojimą ir jo pratęsimo terminus bei sąlygas, taip pat leidimų galiojimo pratęsimo funkciją priskyrė ne teismui, o konkrečiam subjektui – Komisijai, bei įtvirtino prašymų dėl leidimo galiojimo pratęsimo pateikimo tvarką. Pirminis Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies normos įgyvendintojas yra Ministerija ir Komisija. Teismas yra institucija, ginanti asmens teises, kai šios yra pažeidžiamos (įgyvendinamos netinkamai).

Šiuo atveju byloje duomenų, kad pareiškėjas būtų pasinaudojęs (bandęs pasinaudoti) Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje suteikta teise, kad Ministerija būtų atsisakiusi priimti pareiškėjo prašymą ar kad Komisija, įgyvendindama jai tiesiogiai įstatymų leidėjo priskirtas funkcijas, būtų atsisakiusi pratęsti Leidimo galiojimą, nėra. LVAT nutartyje, analogiškoje savo aplinkybėmis byloje, buvo konstatuota, kad leidimo galiojimo termino pratęsimas teismo sprendimu šioje byloje nėra galimas. Pareiškėjo reikalavimo tenkinimas – Leidimo galiojimo pratęsimas teismo sprendimu – ne tik prieštarautų Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje išreikštai įstatymų leidėjo valiai, bet ir pažeistų pareiškėjo nurodomus teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu (b. l. 180-194) pareiškėjo UAB „Bovarta“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovo paaiškinimais ir byloje pateiktais rašytiniais įrodymais teismas nustatė, kad pareiškėjas UAB „Bovarta“ 2012 m. spalio 4 d. Ministerijai pateikė prašymą gauti leidimą vykdyti elektros energijos gamybos pajėgumo plėtrą, siekiant gaminti elektros energiją saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia būtų ne didesnė nei 30 kW (b. l. 20), 2012 m. spalio 9 d. jį (prašymą) papildė pateikdamas naujus dokumentus (b. l. 22). Ministerija 2013 m. sausio 21 d. savo internetiniame puslapyje informavo, kad iki 2013 m. vasario 4 d.

šiame puslapyje bus paskelbtas išduotų leidimų sąrašas, o sąraše nurodyti asmenys, prašymus dėl leidimų išdavimo pateikę iki 2012 m. gruodžio 31 d., galės pradėti vykdyti tolesnes projektų įgyvendinimo procedūras neatsiėmę popierinio leidimo. 2013 m. vasario 4 d. Ministerijos internetiniame tinklalapyje buvo paskelbtas išduotų leidimų plėtoti ne didesnės kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines sąrašas, į kurį buvo įtrauktas pareiškėjas UAB „Bovarta“ (b. l. 44). Pareiškėjui UAB „Bovarta“ 2013 m. vasario 26 d. ir 2013 m. kovo 5 d. atsakovui Ministerijai pateikus prašymus skubiai išduoti popierinį leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus (b. l. 45, 47), 2013 m. kovo 21 d. buvo priimtas leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-6650 (b. l. 19), kuris su atsakymu į paklausimą 2013 m. balandžio 8 d. buvo išsiųstas pareiškėjo atstovei (b. l. 16, 18).

Šiame leidime nurodyta, kad: leidimas laikomas išduotu nuo 2012 m. lapkričio 5 d., leidimo išdavimo pagrindas: Elektros energetikos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 66-1984; 2012, Nr. 17-752) 16, 17, 21 straipsniai, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (Žin., 2011, Nr. 62-2936; 2013, Nr. 12-560), Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklės, patvirtintos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 (Žin., 2001, Nr. 110-4010; 2009, Nr. 63-2522); leidimo galiojimo trukmė – iki 2013 m. liepos 1 d.; leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimo išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas.

Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; teritorija kurioje verčiamasi leidimu reguliuojama veikla: (duomenys neskelbtini) k., Trakų r.; leidimu reguliuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: įrengtoji galia – 0,03 MW, elektrinės tipas – saulės elektrinė.

Pacitavęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą (nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusios redakcijos AIEĮ, Taisyklių, Energetikos įstatymo, EEĮ, Pakeitimo įstatymu pakeistų AIEĮ, Įgyvendinimo įstatymo nuostatas), teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į minėto teisinio reglamentavimo nuostatas, galima manyti, kad pareiškėjo UAB „Bovarta“ leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-6650 dėl elektros energijos gamybos pajėgumų plėtojimo statant saulės elektrinę, kuris, nepaisant to, kad buvo priimtas 2013 m. kovo 21 d., yra laikomas išduotu 2012 m. lapkričio 5 d., ir dėl kurio pratęsimo į Ministeriją nebuvo kreiptasi, galiojo iki 2013 m. liepos 1 d., t. y. šiuo metu nebegalioja, todėl administracinė byla dalyje dėl šio akto dalies panaikinimo nutraukiama kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 str. 1 p.), kadangi tokio reikalavimo, nepaisant jo pagrįstumo iki 2013 m. liepos 1 d., tenkinimas pareiškėjui nesukels jokių teisinių pasekmių: administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjekto priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (LVAT 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009). Tuo atveju, kai skundą priėmus nagrinėti tampa akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, administracinę bylą galima nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas iš tiesų taptų beprasmis (LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Pareiškėjo UAB „Bovarta“ skundo reikalavimo dalis, kuria prašoma įpareigoti Ministeriją pakeisti 2013 m. kovo 21 d. leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-6650 sąlygą dėl jo galiojimo trukmės, t. y. iš esmės įpareigoti pratęsti jo galiojimo terminą iki 2014 m. liepos 1 d., negali būti tenkinamas, kadangi jis (leidimas) šiuo metu yra negaliojantis, pareiškėjas pats nesilaikė Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytos jo pratęsimo tvarkos.

Pareiškėjo UAB „Bovarta“ skundo reikalavimo dalis, kuria prašoma įpareigoti Ministeriją pakeisti 2013 m. kovo 21 d. leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-6650 kitas sąlygas, nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.), kadangi tokio reikalavimo, nepaisant jo pagrįstumo iki 2013 m. liepos 1 d., tenkinimas pareiškėjui nesukeltų jokių teisinių pasekmių.

Pareiškėjo UAB „Bovarta“ skundo reikalavimo dalis, kuria prašoma įpareigoti Ministeriją jo atžvilgiu taikyti iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusį AIEĮ ir kitais teisės aktais nustatytą teisinį reguliavimą, netenkintas, kadangi toks reikalavimas prieštarauja nuo 2013 m. vasario 1 d. galiojančių Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo nuostatoms. Pažymėta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje ginčas kilo dėl to paties teisinio reguliavimo, pagal kurį asmeniui taikyti mažesni elektros energijos supirkimo tarifai nei jis tikėjosi, pradėdamas vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, taikymo, išaiškino, kad „pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus).

Byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.). Kaip matyti iš Pakeitimo įstatymo parengiamosios medžiagos, AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Kaip nurodoma Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo aiškinamuosiuose raštuose, nuo 2011 m. gegužės 24 d. elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5 199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct / kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct / kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct / kWh ir t. t. Duomenų, kurie paneigtų tokį ženklų elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimą, byloje nėra.

Be to, pažymėta, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (šiais aspektais žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimus).

Taip pat reikia įvertinti ir tai, jog šioje byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, toks šios srities pobūdis, be kita ko, suponuoja itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius (žr., pvz., mutatis mutandis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07).

Visa tai lemia, jog AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą.

Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus. <...> Pažymėtina ir tai, jog AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai.“.

Netenkinus pareiškėjos skundo, netenkintas ir reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjas UAB „Bovarta“ pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1-5), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkintas pareiškėjo UAB „Bovarta“ skundas atsakovui Ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Taip pat prašo iš atsakovo Ministerijos priteisti pareiškėjo naudai visas su šios administracinės bylos nagrinėjimu susijusias bylinėjimosi (proceso) išlaidas.

Apeliaciniame skunde, be patikslintame skunde nurodytų argumentų, pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Pareiškėjas į teismą kreipėsi laiku – 2013 m. gegužės 8 d., tačiau pirmosios instancijos teismas skundą atsisakė priimti, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas nesilaikė privalomos išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, 2013 m. liepos 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS525-672/2013 nurodė, kad pareiškėjo skundas turi būti priimtas ir išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos laikytis nereikėjo. Tad skundo priėmimo klausimo sprendimas užsitęsė dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių aplinkybių, todėl jam negali kilti neigiamos pasekmės (administracinė bylos nutraukimas).

2) Teismas neatsižvelgė į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2648/2014, kur aukštesnės instancijos teismas analogiškoje situacijos nagrinėjo bylą ir sprendė, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo nutraukti administracinę bylą, nors ginčijamo leidimo terminas taip pat buvo pasibaigęs dar iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Vietoje minėtos nutarties, teismas vadovavosi LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kurios ratio decidendi iš esmės skiriasi nuo šios administracinės bylos fabulos ir ginčo dalyko (nagrinėjamoje byloje keliams Leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus teisėtumo klausimas, o teismo nurodytoje nutartyje buvo prašoma panaikinti Leidimo gaminti elektros energiją dalį).

3) Teismas nenagrinėjo pareiškėjo patikslinto skundo argumentų, visiškai nepasisakė dėl ginčijamų Leidimo sąlygų, Leidimo išdavimo procedūrų teisėtumo ir pagrįstumo, tokiu būdu taip ir liko neaišku, kodėl pareiškėjo patikslintame skunde nurodyti argumentai buvo atmesti. Savalaikis Leidimo neišdavimas, procedūrų ir įstatyminių imperatyvų bei pagrindinių teisės principų pažeidimas nesusijęs su viešuoju interesu (nebent viešuoju interesu laikyti ir Pareiškėjo interesą pateikus atitinkamą prašymą dėl Leidimo išdavimo savalaikiai gauti tokį Leidimą su jame nurodytomis tuo metu galiojusio teisinio reguliavimo sąlygomis). Teismas nepagrįstai galimai šabloniškai perkėlė kitokio pobūdžio administracinio ginčo motyvaciją ir argumentaciją, kuri konkrečioje situacijoje netaikytina.

4) Teismas išsamiai ir visapusiškai neišnagrinėjo ginčo situacijos ir faktinių aplinkybių, priėmė nepagrįstą, formalų sprendimą.

5) Sprendime atsakovu nurodoma Lietuvos valstybė, nors atsakovu buvo Ministerija. Be to, nors teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas nurodė nutraukiąs administracinę bylą, rezoliucinėje dalyje nurodė, kad skundą atmeta, taigi, padarytas ne tik materialinės, bet ir procesinės teisės pažeidimas.

Atsakovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą (Ii t., b. l. 24-28) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia argumentus iš esmės analogiškus tiems, kurie buvo pateikti atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą. Papildomai pažymi, kad pritaria teismo sprendimo argumentams, kad pareiškėjo reikalavimo dalis, kuria prašoma įpareigoti atsakovą pakeisti Leidimo kitas sąlygas, nutraukiama kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui išduoto leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus (I t., b. l. 19) turinio iš jo išdavimo procedūros teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad administracinė byla dalyje dėl Leidimo dalies panaikinimo nutraukiama kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.), kadangi tokio reikalavimo, nepaisant jo pagrįstumo iki 2013 m. liepos 1 d., tenkinimas pareiškėjui nesukels jokių teisinių pasekmių; skundo reikalavimo dalis, kuria prašoma įpareigoti Ministeriją pakeisti Leidimo sąlygą dėl jo galiojimo trukmės, t. y. iš esmės įpareigoti pratęsti jo galiojimo terminą iki 2014 m. liepos 1 d., negali būti tenkinama, kadangi jis (leidimas) šiuo metu yra negaliojantis, pareiškėjas pats nesilaikė Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytos jo pratęsimo tvarkos; pareiškėjo skundo reikalavimo dalis, kuria prašoma įpareigoti Ministeriją pakeisti Leidimo kitas sąlygas, nutraukiama kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.), kadangi tokio reikalavimo, nepaisant jo pagrįstumo iki 2013 m. liepos 1 d., tenkinimas pareiškėjui nesukeltų jokių teisinių pasekmių; pareiškėjo skundo reikalavimo dalis, kuria prašoma įpareigoti Ministeriją jo atžvilgiu taikyti iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusį AIEĮ ir kitais teisės aktais nustatytą teisinį reguliavimą, netenkinamas, kadangi toks reikalavimas prieštarauja nuo 2013 m. vasario 1 d. galiojančių Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo nuostatoms. Rezoliucinėje sprendimo dalyje nurodyta, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, su pirmosios instancijos sprendimu sutinka tik iš dalies.

Byloje aktualios šios faktinės aplinkybės: UAB „Bovarta“ 2012 m. spalio 4 d. Ministerijai pateikė prašymą gauti leidimą vykdyti elektros energijos gamybos pajėgumo plėtrą, siekiant gaminti elektros energiją saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia būtų ne didesnė nei 30 kW (I t., b. l. 20), 2012 m. spalio 9 d. prašymą papildė pateikdamas naujus dokumentus (I t., b. l. 22). Ministerija 2013 m. sausio 21 d. savo internetiniame puslapyje informavo, kad iki 2013 m. vasario 4 d. šiame puslapyje bus paskelbtas išduotų leidimų sąrašas, o sąraše nurodyti asmenys, prašymus dėl leidimų išdavimo pateikę iki 2012 m. gruodžio 31 d., galės pradėti vykdyti tolesnes projektų įgyvendinimo procedūras neatsiėmę popierinio leidimo. 2013 m. vasario 4 d. Ministerijos internetiniame tinklalapyje buvo paskelbtas išduotų leidimų plėtoti ne didesnės kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines sąrašas, į kurį buvo įtrauktas pareiškėjas UAB „Bovarta“ (I t., b. l. 44). Pareiškėjas 2013 m. vasario 26 d., pareiškėjo atstovė 2013 m. kovo 5 d. Ministerijai pateikė prašymus skubiai išduoti popierinį leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus (I t., b. l. 45, 47).

2013 m. kovo 21 d. buvo priimtas leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-6650 (I t., b. l. 19) ir su atsakymu į paklausimą 2013 m. balandžio 8 d. buvo išsiųstas pareiškėjo atstovei (I t., b. l. 16-18). Leidime nurodyta: leidimas laikomas išduotu nuo 2012 m. lapkričio 5 d.; leidimo išdavimo pagrindas: Elektros energetikos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 66-1984; 2012, Nr. 17-752) 16, 17, 21 straipsniai, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (Žin., 2011, Nr. 62-2936; 2013, Nr. 12-560), Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklės, patvirtintos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 (Žin., 2001, Nr. 110-4010; 2009, Nr. 63-2522); leidimo galiojimo trukmė – iki 2013 m. liepos 1 d.; leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimo išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; teritorija kurioje verčiamasi leidimu reguliuojama veikla: (duomenys neskelbtini) k., Trakų r.; leidimu reguliuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: įrengtoji galia – 0,03 MW, elektrinės tipas – saulės elektrinė.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Ministerijos 2013 m. kovo 21 d. išduoto Leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-6650 dalį, t. y. Leidimo skiltyje „Leidimo išdavimo pagrindas“ nurodytą dalį „Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas (<...>; Žin., 2013, Nr. 12-560)“ ir Leidimo skiltyje „Leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos“ nurodytą dalį „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“; 2) įpareigoti Ministeriją pakeisti Leidimo sąlygas: skiltyje „Leidimo išdavimo pagrindas“ pašalinti nurodytą Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakciją (Žin., 2013, Nr. 12-560), galiojančią nuo 2013 m. vasario 1 d.; skiltyje „Leidimo galiojimo trukmė“ vietoje „iki 2013 m. liepos 1 d.“ nurodyti „iki 2014 m. liepos 1 d.“; skiltyje „Leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos“ pašalinti dalį „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“; 3) įpareigoti Ministeriją pareiškėjo atžvilgiu taikyti iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusią Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytą tvarką ir teisinį reguliavimą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs bylų, kuriose buvo keliami leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus turinio ir tokio leidimo išdavimo procedūros teisėtumo klausimai.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), ABTĮ 13 straipsnio nuostatas, sprendžiant šią bylą reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2648/2013 pateiktas teisės aiškinimas.

Dėl Leidimo turinio

Pasisakydama dėl leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus turinio, išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2013 m. gruodžio 11 d. nutartyje priėjo prie išvadų, kad, pirma, atsakovo išduoto leidimo dalis, pateikianti nuorodą į nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusią AIEĮ redakciją (Žin., 2013, Nr. 12-560), nėra suderinama su teisinės valstybės principo ir jį sudarančio lex retro non agit principo turiniu; antra, nesutiko su veiklos sąlygos „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“ įtvirtinimu Leidime.

Pirmoji išvada prieita pažymėjus, kad pareiškėjui subjektinę teisę vykdyti veiklą suteikia ir tuo pačiu materialines teisines pasekmes sukelia būtent viešojo administravimo subjekto išduotas individualaus administracinis aktas – leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, kuris yra poįstatyminis, įstatymų normų taikymo aktas, kuris inter alia jo turinys negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jis turi būti priimtas remiantis įstatymais, jis (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jei jis savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Išplėstinė teisėjų kolegija rėmėsi teisės aktų, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas plėtoti elektros energijos pajėgumus, nuostatomis, įvertino tai, jog, kaip ir šioje byloje nagrinėjamu atveju, leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus buvo išduotas akivaizdžiai praleidus teisės aktuose nustatytą 30 dienų terminą, tačiau nepaisant jo priėmimo momento (kaip ir nagrinėjamu atveju – 2013 m. kovo 21 d.), leidime pažymėta, kad jis laikomas išduoti nuo 2012 m. lapkričio 5 d., tad yra išduotas 2012 m. lapkričio 5 d., rėmėsi Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostata, lex letro non agit principo aiškinimu Konstitucinio Teismo praktikoje, pažymėjo, jog nagrinėjamos bylos kontekste lex retro non agit principas būtų pažeistas tais atvejais, kai nustatomu teisiniu reguliavimu yra įsiterpiama į jau susiformavusius ir užbaigtus teisinius santykius, taip pat, kai tam tikros teisės normos taikomos faktams, kurie atsirado iki šių teisės normų įsigaliojimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad bylai aktualūs teisiniai santykiai, susiję su Leidimo išdavimu, buvo užbaigti išdavus leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, tai yra, kaip ir nagrinėjamos bylos atveju, 2012 m. lapkričio 5 d. Šią dieną galiojo 2011 m. gegužės 12 d. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo Nr. XI-1375 redakcija (Žin., 2011, Nr. 62-2936) ir Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklės, patvirtintos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380.

Tuo tarpu ginčijamame leidime, kaip ir nagrinėjamos bylos atveju, pateikiama nuoroda ir į vėlesnę, tai yra 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusią Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakciją (Žin., 2013, Nr. 12-560). Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, jog nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusios AIEĮ redakcijos nuostatos neįtvirtina, jog minėto teisės akto normomis yra reguliuojami teisiniai santykiai dėl iki jų įsigaliojimo atliktų veiksmų. Argumentai dėl principo lex retro non agit išimties taikymo buvo atmesti.

Antroji išvada motyvuota tuo, jog įformindamas pareiškėjo teisę, tai yra išduodamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, atsakovas vykdė tiesiogiai įstatymų leidėjo jam priskirtas funkcijas, teikė administracinę paslaugą. Pabrėžta, kad valdžios institucijų sistema yra sukurta taip, kad kiekviena institucija turi jos paskirtį atitinkančias priskirtas funkcijas, kompetenciją, kurių privalo laikytis. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjui išduoto leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus pagrindinis tikslas ir paskirtis yra suteikti pareiškėjui teisę įrengti naujus elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus naujoje vietoje.

Taigi šiuo leidimu reglamentuojama veikla yra naujų elektros energijos gamybos pajėgumų naujoje vietoje įrengimas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo ginčijama leidimo dalis, įtvirtinanti elektrinėje pagamintos elektros energijos prekybos tvarką ir sąlygas, negali būti laikoma tiesiogiai susijusia su leidimu leidžiama ir reglamentuojama veikla, tai yra naujų elektros energijos gamybos pajėgumų įrengimu naujoje vietoje. Šio aiškinimo nepaneigia ir bendrosios leidimais reglamentuojamos veiklos sąlygos, įtvirtintos EEĮ 16 straipsnio 16 dalyje ir Taisyklių VII skyriuje.

Be to, svarbu, jog šiuo atveju yra reguliuojama viena iš konstitucinių asmens teisių – ūkinė veiklos laisvė ir iniciatyva. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, platesnis Taisyklių 16.1 punkto aiškinimas lemtų su Konstitucijos 46 straipsniu nesuderinamą ūkinės veiklos laisvės ribojimą (reguliavimą), nepagrįstą teisės aktais. Atsižvelgus į skirtingas energetikos veiklos rūšis, kiekvienai iš jų išduodamus atskirus leidimus, akivaizdu, jog elektrinėje pagamintos elektros energijos prekybos sąlygos ir tvarka gali būti taikomos tik pagaminus elektros energiją.

Tuo tarpu elektros energijos gamyba ir prekyba ja yra galima tik pastačius elektrinę ir gavus leidimą gaminti elektros energiją. Būtent pastarajame leidime ir turi būti nustatomos šios veiklos sąlygos. Atkreiptas dėmesys, kad leidimas gaminti elektros energiją išduodamas asmenims, pateikusiems dokumentus, įrodančius, kad pastatytas naujas ar rekonstruotas elektros energetikos objektas yra užbaigtas Statybos įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis ir kurie yra pajėgūs kaupti ar palaikyti rezervinio kuro atsargas, jeigu technologiniai elektros energijos gamybos pajėgumai viršija suminę (elektrinę ir šiluminę) 5 MW galią, išskyrus atvejus, kai elektros energija yra gaminama naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir dėl gamybos šaltinių techninių ypatybių nėra galimybės kaupti ar palaikyti tokių energijos išteklių (EEĮ 16 str. 6 d.).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, daryta išvada, jog leidimo dalis, kurioje, kaip ir nagrinėjamos bylos atveju, įtvirtinta: „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“, neatitinka leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus paskirties ir negali būti laikoma veiklos sąlyga, kurią atsakovas turi teisę nustatyti Leidime. Tai lemia, jog šios veiklos sąlygos įtvirtinimas leidime neteisėtas.

Apibendrindama argumentus dėl leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus turinio, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš pareiškėjo teismui suformuluoto reikalavimo, matyti, jog jis, kaip ir nagrinėjamoje byloje, siekė ginčijamų nuostatų pašalinimo iš leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Vertinta, jog šis pareiškėjo tikslas gali būti pasiektas panaikinus tą leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus dalį, kurioje įtvirtintos ginčijamos nuostatos. Konstatavusi minėtų nuostatų neteisėtą įtvirtinimą individualiame administraciniame akte ir įvertinusi proceso ekonomiškumo bei operatyvumo principus, taip pat viešą, išsamų bylos išnagrinėjimą abiejose teisminėse instancijose, kurio metu dalyvavo ir buvo išklausytos abi proceso šalys, išplėstinė teisėjų kolegija priėmė sprendimą panaikinti leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus dalį, kurioje įtvirtinta: „(Žin., 2013, Nr. 12-560)“ ir „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“. Konstatavus, kad, kaip ir nagrinėjamos bylos atveju, Leidimas laikomas išduotu 2012 m. lapkričio 5 d. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pagrindu (Žin., 2011, Nr. 62-2936), bei panaikinus Leidimo dalį, daryta išvada, jog argumentai dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo, taip pat nediskriminavimo, objektyvumo, nešališkumo ir teisingumo principų pažeidimo šioje byloje nėra aktualūs.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje susidariusi faktinė situacija, tiek, kiek tai svarbu šios bylos nagrinėjimui, yra analogiška situacijai, kuri buvo nagrinėjama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A525-2648/2013, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo pastarojoje byloje 2013 m. gruodžio 11 d. nutartyje pateikto teisės aiškinimo ir taikymo.

Dėl nurodytų priežasčių, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog bylos dalys dėl reikalavimų, susijusių su Leidimo sąlygų naikinimu ir keitimu, nepaisant jų pagrįstumo iki 2013 m. liepos 1 d., nutraukiamos. Pažymėtina, jog administracinėje byloje Nr. A525-2648/2013 leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus taip pat galiojo iki 2013 m. liepos 1 d. (pareiškėjas siekė jo galiojimą pratęsti iki 2013 m. spalio 1 d.), tad pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą 2013 m. liepos 18 d. taip pat nebegaliojo, tačiau, kaip minėta, išplėstinė teisėjų kolegija pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti Ministeriją pakeisti leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus sąlygas tenkino iš dalies, panaikindama leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus dalį, kurioje įtvirtina: „(Žin., 2013, Nr. 12-560)“ ir „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus dėl nagrinėjamos bylos ir administracinės bylos Nr. A525-2648/2013 analogiškų faktinių aplinkybių, teismo pareigos laikytis jau suformuotų precedentų analogiškose bylose, pareiškėjo UAB „Bovarta“ skundo dalis dėl reikalavimo įpareigoti Ministeriją pakeisti Leidimo sąlygas tenkintina iš dalies, panaikintant Leidimo dalį, kurioje įtvirtina: „(Žin., 2013, Nr. 12-560)“ ir „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“.

Dėl Leidimo galiojimo pratęsimo nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d.

Leidimo skiltyje „Leidimo galiojimo trukmė“, minėta, nurodyta iki 2013 m. liepos 1 d. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į materialaus pavidalo (popierinio) Leidimo gavimo datą, Ministerijos veiksmus, siekiant užtikrinti pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, minėtas terminas turėtų būti pratęstas iki 2014 m. liepos 1 d.

Šiuo aspektu pareiškėjas nurodo ir tai, kad jis tinkamai įgyvendino ir gynė savo teises, vykstant teisminiam ginčui, pareiškėjui kvestionuojant tiek Leidimo išdavimo procedūrų, tiek Leidimo turinio teisėtumą ir pagrįstumą, pareiškėjas ne tik neturėjo objektyvios galimybės kreiptis į atsakovą su prašymu pratęsti išduoto Leidimo, kurio sąlygos ginčytinos, terminą, bet ir per atitinkamą trumpą terminą neturėjo objektyvios galimybės vykdyti projekto, atitinkamai užbaigti projektavimo darbų ir atlikti 50 proc. projekto vystymo darbų tam, kad būtų galimas išduoto Leidimo galiojimo pratęsimas, kaip tai numatyta AIEĮ 16 straipsnio 8 dalyje. Tik gavus Leidimą buvo galima kreiptis į AB „Lesto“ ir pateikti paraišką prijungimo prie skirstomųjų elektros tinklų sąlygoms išduoti. Pareiškėjas minėtus darbus turėjo atlikti ir prašymą pateikti vėliausiai iki 2013 m. birželio 1 d., realiai tokiems darbams atlikti turėjo tik pusantro mėnesio, nors teoriškai, atsakovui laikantis procedūrų, būtų turėjęs aštuonis mėnesius. Dėl susiklosčiusios situacijos kaltas atsakovas, dėl to pareiškėjui negali būti perkelta atsakovo netinkamo administravimo vykdymo pasekmių našta, eliminuota galimybė susiklosčius šiai ginčo situacijai (esant svarbioms priežastims) pratęsti Leidimo galiojimo terminą teismine tvarka. Pareiškėjo nuomone, prašymo atsakovui dėl Leidimo termino pratęsimo nepateikimas vykstant teisminiams ginčams (prašymo pateikimas nebuvo objektyviai galimas, kadangi dėl atsakovo kaltės nebuvo išpildytos ir nebuvo įmanomos išpildyti Leidimo pratęsimo sąlygos, numatytos AIEĮ 16 str. 8 d.), kai atitinkamas prašymas pakeisti Leidimo galiojimo trukmę formuluojamas pateiktame skunde, turėtų būti prilyginamas atitinkamo prašymo Ministerijai pateikimui ir turėtų būti pagrindas tenkinti tokį reikalavimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi žemiau išdėstytais motyvais, su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka,

Kaip minėta, Leidimas pareiškėjui išduotas 2012 m. lapkričio 5 d. pagal pareiškėjo 2012 m. spalio 4 d. prašymą (patikslintą 2012 m. spalio 9 d.). Kitaip tariant, Leidimas išduotas pagal prašymą, pateiktą iki Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija minėtoje administracinėje byloje Nr. A525-2648/2013 priimtoje 2013 m. gruodžio 11 d. nutartyje, pasisakydama dėl leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimo pratęsimo, atkreipė dėmesį, jog įstatymų leidėjas, atsižvelgęs į teisinio reguliavimo atsinaujinančių išteklių energetikos srityje keitimo priežastis, siekdamas suderinti viešąjį interesą (išvengti elektros energijos tarifo vartotojams didėjimo) ir nepažeisti pradėjusių investicijas į projektus asmenų interesų, priėmė 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą Nr. XII-170 (plačiau žr. Aiškinamąjį raštą dėl Įgyvendinimo įstatymo). Šiame įstatyme teisėkūros subjektas įtvirtino specialias nuostatas, susijusias su leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus, kurie išduoti pagal iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo pateiktus prašymus, galiojimo terminu, jo pratęsimo tvarka (Įgyvendinimo įstatymo 2 str.) bei nepratęsimo pasekmėmis (Įgyvendinimo įstatymo 3 str.). Išplėstinė teisėjų kolegija vertinimo, pareiškėjo keliamas reikalavimas negali būti analizuojamas, paneigiant imperatyvias minėto įstatymo nuostatas.

Pažymėta, jog vadovaujantis Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, leidimai plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant saulės šviesos energijos elektrines, išduoti teisės aktų nustatyta tvarka ne aukciono būdu pagal prašymus, pateiktus iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, galioja iki juose nurodyto termino pabaigos, tačiau ne ilgiau negu iki šio straipsnio 2 dalyje nurodyto termino, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas išimtis. Šioje dalyje nurodyti prašymai nagrinėjami Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo ir Elektros energetikos įstatymo nustatyta tvarka.

Pagal Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, asmenys, turintys leidimus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, ne vėliau kaip iki 2013 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka Energetikos ministerijai turi pateikti pašymus išduoti leidimą gaminti elektros energiją. Tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodyto leidimo turėtojas iki 2013 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka nepateikia Energetikos ministerijai prašymo išduoti leidimą gaminti elektros energiją, leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus netenka galios, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nustatytą atvejį.

Jeigu gamintojas iki šioje dalyje nurodyto termino pateikia Energetikos ministerijai prašymą išduoti leidimą gaminti elektros energiją, jo turimas leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galioja iki leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, tačiau ne ilgiau negu jame nurodytas galiojimo terminas arba iki motyvuoto atsisakymo išduoti leidimą gaminti elektros energiją pateikimo. Vadovaujantis Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, asmenys, turintys šio straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus, tačiau nepabaigę projekto plėtojimo darbų iki šio straipsnio 2 dalyje nurodyto termino, iki 2013 m. liepos 1 d. raštu kreipiasi į Energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, pateikdami įrodymus, kad atlikta ne mažiau kaip 50 procentų projektui įgyvendinti numatytų investicijų.

Sprendimą dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo ne ilgesniam negu 7 mėnesių terminui nuo šio sprendimo priėmimo priima energetikos ministro įsakymu ne vėliau kaip 2013 m. liepos 1 d. iš Energetikos ministerijos, Valstybinės energetikos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos ir socialinių partnerių atstovų sudaryta komisija (toliau – ir Komisija). Jeigu ši komisija nepratęsia leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimo termino, leidimo galiojimas panaikinamas.

Vadovaudamasi šiuo teisiniu reguliavimu, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad įstatymų leidėjas, pirma, aiškiai apibrėžė ginčui aktualių leidimų, išduotų pagal iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo pateiktus prašymus, galiojimą ir jo pratęsimo terminus bei sąlygas, antra, leidimų galiojimo pratęsimo funkciją priskyrė ne teismui, o konkrečiam subjektui – Komisijai, trečia, įtvirtino prašymų dėl leidimo galiojimo pratęsimo pateikimo tvarką. Taigi pirminis Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies normos įgyvendintojas yra Energetikos ministerija ir Komisija. Teismas yra institucija, ginanti asmens teises, kai šios yra pažeidžiamos (įgyvendinamos netinkamai).

Nagrinėjamoje byloje, kaip ir išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtoje byloje, duomenų, kad pareiškėjas būtų pasinaudojęs (bandęs pasinaudoti) Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies jam suteikta teise, kad Energetikos ministerija būtų atsisakiusi priimti pareiškėjo prašymą ar kad Komisija, įgyvendindama jai tiesiogiai įstatymų leidėjo priskirtas funkcijas, būtų atsisakiusi pratęsti Leidimo galiojimą, nėra.

Išplėstinė teisėjų kolegija pasisakė dėl ir šioje byloje pareiškėjo keliamų argumentų, jog vadovaujantis šiuo metu aktualia AIEĮ 16 straipsnio 8 dalimi, išduotas leidimas gali būti pratęsiamas, jeigu užbaigti projektavimo darbai ir atlikta ne mažiau kaip 50 procentų projekto vystymo darbų bei jeigu gamintojas pateikia papildomą gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimą pagal šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalį; kad pareiškėjas negalėjo vystyti elektrinės projektavimo darbų, kadangi tokius darbus, susijusius su trečiaisiais asmenimis, buvo ir yra įmanoma pradėti vykdyti tik turint Energetikos ministerijos išduotą leidimą.

Vertindama pastaruosius pareiškėjo teiginius, išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia atkreipė dėmesį į Energetikos įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje ir Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisės normas. Vadovaujantis jomis, jei į tinkamai pateiktą prašymą išduoti leidimą neatsakoma per 30 dienų terminą, laikoma, jog yra priimtas teigiamas sprendimas dėl leidimo išdavimo. Pareiškėjas, remdamasis būtent šia teisės norma, laikėsi pozicijos, jog leidimas jam išduotas įstatymo pagrindu 2012 m. lapkričio 9 d. Vis dėlto byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo iniciatyvas (pastangas, aktyvius veiksmus) po 2012 m. lapkričio 9 d. vystyti elektrinės projektavimo darbus, kurioms kelią būtų užkirtęs būtent raštu įforminto Leidimo neturėjimas. Priešingai, pareiškėjui išduotos ir byloje pateiktos prisijungimo sąlygos paneigia minėtus pareiškėjo teiginius. Taigi išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas savo neveikimą, delsimą pradėti elektrinės projektavimo darbus nepagrįstai sieja su Energetikos ministerijos neveikimu.

Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija vertino, jog leidimo galiojimo termino pratęsimas teismo sprendimu šioje byloje nėra galimas. Pareiškėjo reikalavimo tenkinimas – leidimo galiojimo pratęsimas iki 2013 m. spalio 1 d. teismo sprendimu – ne tik prieštarautų Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje išreikštai įstatymų leidėjo valiai, bet ir pažeistų pareiškėjo nurodomus teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad toks teismo sprendimas neatima pareiškėjo teisės, ginant savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, pasinaudoti viešosios atsakomybės institutu ir siekti galbūt susidariusios žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo iniciatyvas (pastangas, aktyvius veiksmus) po 2012 m. lapkričio 9 d. vystyti elektrinės projektavimo darbus, kurioms kelią būtų užkirtęs būtent raštu įforminto Leidimo neturėjimas. Priešingai, pareiškėjui išduotos ir byloje pateiktos prisijungimo sąlygos (I t., b. l. 26-28) paneigia minėtus pareiškėjo teiginius, tad taip pat vertintina, jog pareiškėjas savo neveikimą, delsimą pradėti elektrinės projektavimo darbus nepagrįstai sieja su Energetikos ministerijos neveikimu.

Dėl atsakovo

Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai neišnagrinėjo ginčo situacijos ir faktinių aplinkybių, tą patvirtina ir klaidingas atsakovo procesiniame sprendime nurodymas, neva atsakovas Lietuvos valstybė, nors atsakovu buvo Energetikos ministerija, dėl ko priėmė visiškai nepagrįstą, formalų bei naikintiną sprendimą.

Atsakant į šiuos argumentus, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas, patikrinus bylą apeliacine tvarka, keičiamas aukščiau išdėstytais motyvais, tad pareiškėjo teisės yra tinkamai apgintos, o netinkamas atsakovo nurodymas teismo sprendimo įžanginėje dalyje, laikytinas rašymo apsirikimu, kuris nepadarė įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui ir sprendimo joje priėmimui, nepažeidė pareiškėjo teisių, realiai atsakovu byloje buvo ir byloje dalyvavo Energetikos ministerija.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde prašė taip pat ir jo naudai priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas, netenkinęs skundo, netenkino ir reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų.

Bylos medžiaga patvirtina tik vienos rūšies pareiškėjo patirtas išlaidas – žyminį mokestį (pirmosios instancijos teisme – 100 Lt (I t., b. l. 10), apeliacinės instancijos teisme – 38 Lt (II t., b. l. 6)).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į patenkintų pareiškėjo reikalavimų dalį, vadovaudamasi ABTĮ 44 straipsnio 1-2 dalimis, pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisia 69 Lt bylinėjimosi išlaidų, kas atitinka 19,98 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bovarta“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bovarta“ skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją pakeisti Leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-6650 sąlygas tenkinti iš dalies. Panaikinti Leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-6650 dalį, kurioje įtvirtina: „(Žin., 2013, Nr. 12-560)“ ir „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“.

Likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.“.

Iš atsakovo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bovarta“ naudai priteisti 19,98 Eur (devyniolika eurų devyniasdešimt aštuonis euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas