AS-563-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-563-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00425-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. C. (A. C.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. C. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. C. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti, panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2015 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 1D-376 ir priteisti iš Ministerijos 1 618,30 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 27 d. nutartimi netenkino prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti, atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti jam iš Ministerijos pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 dienos, atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 1D-376, kiek jis susijęs su 2010–2011 m. laikotarpiu. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas priėmė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnį pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Teismas nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 d. nuostatas, kurios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos neprieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nurodė, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, buvo mažinama nuo 2010 m. sausio mėn., taigi pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. sausio 19 d., t. y. praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad skundo padavimo teismui termino pradžia skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos, todėl pareiškėjo teiginius, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriame, be kita ko, pensijų mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, teismas vertino kritiškai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas teismui paduotas praėjus daugiau nei 2 metams nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. Teismo vertinimu, praleistas kreipimosi į teismą terminas negali būti atnaujinamas, nes net ir po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo pareiškėjas delsė daugiau nei metus kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų motyvų dėl termino atnaujinimo, todėl teismas darė išvadą, kad terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl nuo jo valios priklausiusių subjektyvių priežasčių, pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių, todėl termino skundui paduoti neatnaujino ir skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš Ministerijos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė dėl taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, teismas atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo ir dėl pareiškėjui nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Teismas darė išvadą, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra ribojama esant skirtingam teisiniam pagrindui.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnius buvo perskaičiuojama (pratęstas perskaičiavimas) nuo 2012 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavęs nurodytu pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi nepraleidęs paminėto 3 metų termino, todėl teismas pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš Ministerijos nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė dėl taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, priėmė.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo reikalavimas dėl pensijos priteisimo priimamas tik dėl 2012–2013 m. laikotarpio, teismas darė išvadą, kad reikalavimas dėl Ministerijos sprendimo panaikinimo taip pat priimtinas tik ta apimtimi, kiek minėtu sprendimu atsisakoma pareiškėjui išmokėti pensijos nepriemoką už 2012–2013 metus.

II. Pareiškėjas A. C. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl 2010 – 2011 m. laikotarpio panaikinti, jo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo tenkinti ir skundą priimti.

Pareiškėjo manymu, priėmus Laikinąjį įstatymą buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas bus laikinas ir valstybė panaikins laikinus ribojimus. Pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu ir nurodo į teismą nesikreipęs, nes tikėjęs, kad įstatymai turi būti taikomi visiems vienodai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2012, 2014 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014. Pareiškėjas pažymi, kad 2012 m. rugsėjo 21 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo klausimas įstatyme nėra išspręstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Pareiškėjas A. C. siekia inicijuoti teisminį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad įvertinus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio priėmimo, galiojimo ir keitimo raidą, matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas buvo pradėtas taikyti nuo 2010 m. sausio mėnesio Ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant atitinkamas Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant pareiškėjui mokėtinos valstybinės pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus ribojant jo valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą šiuo pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2015 m. sausio 19 d. (t. y. išsiuntė teismui skundą paštu, b. l. 10), taigi, pareiškėjas praleido 3 metų terminą tokiems reikalavimams pareikšti.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, AS756-215/2014, AS602-205/2014, AS525-497/2014, AS756-885/2014, AS602-587/2014, AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011, 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012).

Tikrinamu atveju pareiškėjas skundą dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesių laikotarpį, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, padavė 2015 m. sausio 19 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs skundo padavimo terminą. Minėta, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, įvertinus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo spragą, pagal įstatymo analogiją aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, o teismų praktika šiuo aspektu išplėtota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesių laikotarpį priteisimo paduotas nepagrįstai ilgai delsiant – tik 2015 m. sausio 19 dieną. Tikrinamu atveju pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skundą dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už minėtą 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėn. laikotarpį padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), kuriame Konstitucinis Teismas nustatė, kurios Laikinojo įstatymo nuostatos, lėmusios pareiškėjui paskirtos pensijos sumažinimą, prieštaravo Konstitucijai. Pareiškėjas, elgdamasis atidžiai ir rūpestingai, su minėtais teismų sprendimais galėjo susipažinti neatidėliodamas, nes jie yra vieši ir prieinami kiekvienam teismų praktika suinteresuotam asmeniui.

Procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo ir termino atnaujinimo aspektu taip pat yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje yra pažymėta, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Šioje nutartyje teisėjų kolegija akcentavo, kad pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2014 m. rugsėjo mėnesį nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido prieiti prie išvadų, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. AS525-924/2014, AS756-1281/2014, AS822-1163/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo padavimo terminą ir priimti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo už 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėn. laikotarpį, atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi dar vėliau nei minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju (t. y. 2015 m. sausio mėnesį, o ne 2014 m. rugsėjo mėnesį), tuo labiau pareiškėjo kreipimasis į teismą vertintinas kaip jo neatsakingas ir protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis dėl savo galbūt pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėn. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad pareiškėjas nenurodė svarbių skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, pagrįstai nusprendė neatnaujinti pareiškėjui skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėn. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, priteisimu, ir pagrįstai atsisakė nurodyta apimtimi priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apskųsta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. nutarties dalis laikytina pagrįsta ir teisėta, todėl paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. C. (A. C.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis