A-197-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-197-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03467-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjai N. O. L., jos atstovei advokatei I. A.,

atsakovo atstovams J. D. ir O. L. pagal įgaliojimus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. O. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. O. L. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja N. O. L. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. P-437 2, 3 punktus; 2) įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą patikslinti pareiškėjos atleidimo iš tarnybos dieną ir nurodyti, kad atleidimo iš tarnybos diena laikytina 2013 m. liepos 4 diena; 3) įpareigoti atsakovą perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.

Pareiškėja paaiškino, kad generalinis prokuroras 2013 m. liepos 5 d. priėmė įsakymą Nr. P-437 „Dėl N. O. L. atleidimo iš tarnybos prokuratūroje“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo atleido pareiškėją iš Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros jaunesniosios justicijos patarėjos pareigų, nes įsiteisėjo apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00055-09. Pareiškėjos manymu, atsakovas Įsakymo 2 punktu nepagrįstai nustatė, kad jos atleidimo diena yra paskutinė tarnybos iki nušalinimo nuo pareigų diena, t. y. 2009 m. spalio 21 d., nes atleidimo iš tarnybos pagrindas yra Prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktas, reglamentuojantis, kad prokuroras atleidžiamas iš tarnybos, kai įsiteisėja apkaltinamasis teismo nuosprendis. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad apkaltinamasis teismo nuosprendis šiuo atveju įsiteisėjo tik 2013 m. liepos 4 d., o iki tos dienos, kol nebuvo įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio, pareiškėja nebuvo laikoma kalta, todėl nebuvo pagrindo jos atleidimo diena laikyti 2009 m. spalio 21 d. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad pasirašytinai nebuvo supažindinta su Įsakymu. Pareiškėjos nuomone, atleidimo iš tarnybos diena laikytina diena, kai įsiteisėjo apkaltinamasis nuosprendis, t. y. 2013 m. liepos 4 d., todėl jai turėtų būti priteista kompensacija už nepanaudotas atostogas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja prokuratūros sistemoje dirbo nuo 2002 m. vasario 6 d., o 2009 m. spalio 22 d. buvo nušalinta nuo pareigų, kol bus priimtas galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00055-09. Atsakovas pažymėjo, kad 2013 m. liepos 4 d. Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-107/2013, kuriuo pareiškėja buvo pripažinta kalta pagal Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį, todėl buvo atleista iš tarnybos prokuratūroje ir jai išmokėta priklausanti piniginė išmoka – piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal Prokuratūros įstatymo 43 straipsnio 5 dalį, kai nuo pareigų nušalintas prokuroras atleidžiamas iš tarnybos, atleidimo diena laikoma paskutinė jo tarnybos iki nušalinimo nuo pareigų diena. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja nuo pareigų buvo nušalinta nuo 2009 m. spalio 22 d., todėl jos paskutinė tarnybos iki nušalinimo nuo pareigų diena ir atleidimo diena yra 2009 m. spalio 21 diena. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos stažas 2009 m. spalio 21 d. – 16 m. 5 mėn. 14 d., pareiškėja laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 6 d. iki 2009 m. vasario 6 d. neišnaudojo 10 kalendorinių dienų kasmetinių papildomų atostogų už tarnybos prokuroru stažą, o laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 6 d. iki 2009 m. spalio 21 d. neišnaudojo 6,36 kalendorinių dienų kasmetinių papildomų atostogų už tarnybos prokuroru stažą, t. y. iš viso neišnaudojo 16,36 kalendorinių dienų.

Atsakovas pabrėžė, kad Prokuratūros įstatyme imperatyviai nustatyta, jog prokurorų atostogų trukmė nustatoma pagal prokurorų tarnybos stažą ir kad pareiškėjos nušalinimo laikotarpis nuo 2009 m. spalio 22 d. iki jos atleidimo dienos neturėjo būti įskaitomas į tarnybos prokuroru stažą, todėl Generalinė prokuratūra, neįskaičiuodama nušalinimo laiko į pareiškėjos tarnybos prokuroru stažą, neišmokėdama kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį, nei Prokuratūros įstatymo, nei Darbo kodekso nuostatų nepažeidė.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja buvo pasirašytinai supažindinta su generalinio prokuroro 2009 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. P-443 „Dėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės N. O. L. nušalinimo nuo pareigų“ nušalinti ją nuo pareigų, iki bus priimtas galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje, todėl 2013 m. liepos 4 d. priėmus nuosprendį baudžiamojoje byloje, 2013 m. liepos 5 d. pareiškėja privalėjo atvykti į tarnybą prokuratūroje. Atsakovo manymu, pareiškėja žinojo, jog yra atleista iš tarnybos prokuratūroje, nes nei kitą dieną po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, nei dar vėliau neatvyko į tarnybą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 43 straipsnio 2, 5 dalimis, pažymėjo, kad pareiškėja neginčija aplinkybės, jog generalinio prokuroro 2009 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. P-443 buvo nušalinta nuo pareigų, tačiau nesutinka su nustatyta atleidimo data ir mano, kad nebuvo pagrindo jos atleidimo diena laikyti 2009 m. spalio 21 d., kadangi tuo metu nebuvo apkaltinamojo nuosprendžio, kuris įsiteisėjo tik 2013 m. liepos 4 dieną. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 336 straipsnio 2, 3 dalimis ir pažymėjo, kad šiuo atveju nėra ginčo, jog apkaltinamasis teismo nuosprendis pareiškėjos atžvilgiu įsiteisėjo 2013 m. liepos 4 dieną. Teismas darė išvadą, kad generalinis prokuroras, remdamasis Prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagrįstai iš tarnybos atleido pareiškėją, kurios atžvilgiu 2014 m. liepos 4 d. įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 6 d. nuosprendis, iš dalies pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendžiu.

Teismas rėmėsi Prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 43 straipsnio 5 dalimi ir darė išvadą, kad pareiškėjos, kuri generalinio prokuroro 2009 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. P-443 nuo 2009 m. spalio 22 d. buvo nušalinta nuo pareigų, atleidimo diena pagrįstai laikyta 2009 m. spalio 21 d., t. y. paskutinė jos tarnybos iki nušalinimo nuo pareigų diena. Teismo nuomone, Prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata „prokuroras atleidžiamas iš tarnybos, kai įsiteisėja apkaltinamasis teismo nuosprendis“, atsižvelgiant į sisteminį teisės aiškinimo metodą, galėtų būti aiškinama kaip reglamentuojanti ne tik atleidimo pagrindą, bet ir datą tik tokiu atveju, jeigu prokuroras prieš tai nebūtų nušalintas nuo pareigų ir jam nebūtų taikoma Prokuratūros įstatymo 43 straipsnio 5 dalis. Šiuo atveju pareiškėja buvo nušalinta nuo pareigų nuo 2009 m. spalio 22 d., taigi, teismo vertinimu, jos atleidimo diena pagrįstai nustatyta vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 43 straipsnio 5 dalimi. Teismas darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti Įsakymo 2 punktą ir įpareigoti atsakovą nurodyti, kad atleidimo iš tarnybos diena laikytina 2013 m. liepos 4 diena.

Teismas nurodė, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą perskaičiuoti ir išmokėti jai kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas yra išvestinis iš reikalavimo įpareigoti atsakovą patikslinti jos atleidimo iš tarnybos dieną, t. y. pareiškėja neginčija apskaičiuotos ir išmokėtos piniginės kompensacijos už iki 2009 m. spalio 22 d. nepanaudotas kasmetines atostogas (16,36 kalendorinių dienų) dydžio, tačiau mano, kad jai turėtų būti apskaičiuota ir išmokėta piniginė kompensacija už nuo 2009 m. spalio 22 d. iki 2013 m. liepos 5 d. nepanaudotas kasmetines atostogas.

Teismas rėmėsi Prokuratūros įstatymo 43 straipsnio 4, 6 dalimis, pažymėjo, kad prokuroro nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu darbo užmokestis jam nemokamas ir tas laikas nėra įskaitomas į tarnybos prokuroru stažą, jeigu nušalinimas nepripažįstamas nepagrįstu. Teismas nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjos nušalinimas nuo pareigų nebuvo pripažintas nepagrįstu, priešingai, įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui ji buvo atleista iš tarnybos, todėl teismas darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti Įsakymo 3 punktą ir įpareigoti atsakovą perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai kompensaciją už laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 22 d. iki 2013 m. liepos 5 d. nepanaudotas kasmetines atostogas.

Teismas konstatavo, kad ginčijama Įsakymo dalis (2 ir 3 p.) yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo jos naikinti remiantis pareiškėjos skunde išdėstytais argumentais. Pripažinus, kad ginčijama Įsakymo dalis (2 ir 3 p.) yra teisėta ir pagrįsta, teismas neturėjo pagrindo įpareigoti atsakovą patikslinti pareiškėjos atleidimo iš tarnybos dieną ir perskaičiuoti jai kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėja N. O. L. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti – panaikinti generalinio prokuroro 2013 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. P-437 2, 3 punktus ir įpareigoti atsakovą patikslinti jos atleidimo iš tarnybos dieną nurodant, kad atleidimo iš tarnybos diena laikytina 2013 m. liepos 4 d., įpareigoti atsakovą perskaičiuoti ir išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

Pareiškėja nurodo, kad jai nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti bylos nagrinėjime, neišreikalauti visi reikalingi bylai dokumentai. Be to, ji atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1033/2010 ir daro išvadą, kad jos atleidimas iš darbo nuo tos dienos, kai ji buvo nušalinta nuo darbo, net jai atskirai ir neformuluojant tokio reikalavimo, turėjo būti vertinamas, išsamiai aiškinantis visos pareiškėjos atleidimo procedūros pagrįstumą bei teisėtumą, detalizuojant, ar ji buvo išlaikyta laikantis teisės aktuose įtvirtintų sąlygų ir reikalavimų.

Pareiškėja pažymi, kad faktas apie atleidimo datą, sukeliančią jai būtent tokias teisines pasekmes, paaiškėjo tik jai gavus Generalinės prokuratūros 2013 m. liepos 29 d. raštą su skundžiamu įsakymu. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2005, 2009 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2009, 2011 m. sausio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2011 ir daro išvadą, kad teismas turėjo spręsti dėl jos nušalinimo teisėtumo ir pagrįstumo, nes neteisėtas jos nušalinimas negalėjo sąlygoti teisėto atleidimo iš darbo nuo nušalinimo dienos.

Pareiškėja remiasi Darbo kodekso 300 straipsnio 1 dalimi, pažymi, kad įsakymas dėl jos nušalinimo buvo priimtas laikinojo nedarbingumo metu, ir daro išvadą, kad vertinant jos nušalinimą būtina atsižvelgti ne tik į tai, ar buvo nušalinimui teisėtas pagrindas, bet ir tai, ar nušalinimas buvo atliktas nepažeidžiant teisės aktų. Pareiškėja remiasi Prokuratūros įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, Darbo kodekso 131 straipsniu, 133 straipsnio 2 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2008 ir daro išvadą, kad jei darbuotojas nedirba dėl ligos, jis negali būti nušalintas nuo pareigų, nes nušalinimo esmė yra neleisti jam dirbti, o laikino nedarbingumo metu jis savaime to nedaro.

Pareiškėja daro išvadą, kad nušalinimas nuo pareigų gali būti taikomas kaip sankcija darbuotojui tik dirbant, o paaiškėjus aplinkybėms, sudarančioms nušalinimo pagrindą tuo metu, kai darbuotojas yra laikinai nedarbingas, jo nušalinimo nuo darbo diena turi būti perkeliama iki to laiko, kai pasibaigia laikinasis nedarbingumas. Pareiškėjos manymu, ji negalėjo būti nušalinta nuo pareigų, jai esant laikinai nedarbingai, o jos nušalinimo nuo pareigų data turėjo būti perkelta iki to laiko, kai pasibaigė jos laikinasis nedarbingumas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas remiasi Prokuratūros įstatymo 43 straipsnio 2, 5 dalimis, 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 45 straipsnio 2 dalimi, pažymi, kad pareiškėja nuo pareigų nušalinta nuo 2009 m. spalio 22 d., todėl jos paskutinė tarnybos iki nušalinimo nuo pareigų diena, t. y. atleidimo diena, yra 2009 m. spalio 21 diena. Atsakovas daro išvadą, kad Generalinė prokuratūra nei atleisdama pareiškėją, nei nustatydama, kad atleidimo diena yra paskutinė tarnybos iki nušalinimo nuo pareigų diena, Prokuratūros įstatymo nepažeidė. Atsakovas remiasi Prokuratūros įstatymo 50 straipsnio 1-3 dalimis, 28 straipsnio 1-3 dalimis, 43 straipsnio 4, 6 dalimis, pažymi, kad prokurorų atostogų trukmė nustatoma pagal prokurorų tarnybos stažą, pareiškėjos nušalinimo laikotarpis nuo 2009 m. spalio 22 d. iki jos atleidimo dienos neturėjo būti įskaitomas į tarnybos prokuroru stažą. Atsakovas daro išvadą, kad Generalinė prokuratūra, neįskaičiuodama nušalinimo laiko į pareiškėjos tarnybos prokuroru stažą, neišmokėdama kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį, nei Prokuratūros įstatymo, nei Darbo kodekso nuostatų nepažeidė. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad su generalinio prokuroro 2009 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. P-443, kuriuo pareiškėja buvo nušalinta nuo pareigų iki bus priimtas galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje, ji buvo supažindinta pasirašytinai. 2013 m. liepos 5 d. pareiškėja privalėjo atvykti į tarnybą prokuratūroje, tačiau neatvyko, nepateikė informacijos apie neatvykimo į tarnybą priežastis, todėl atsakovas daro išvadą, kad pareiškėja žinojo, jog yra atleista iš tarnybos prokuratūroje. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas nauja aplinkybe – neteisėtu jos nušalinimu laikino nedarbingumo laikotarpiu ir teismo pareiga aiškintis jos nušalinimo pagrįstumą ir teisėtumą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai nesutikus su sprendimu dėl jos nušalinimo laikino nedarbingumo laikotarpiu, ji 2009 metais turėjo teisę generalinio prokuroro 2009 m. spalio 22 d. įsakymą Nr. P-443 skųsti teismui. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytą vieno mėnesio prašymo padavimo į teismą terminą ir neprašė jo atnaujinti. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjos nušalinimo nuo pareigų 2009 metais klausimas šiame ginče neturėtų būti nagrinėjamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs pagrindinis ginčas dėl prokuroro paskutinės tarnybos dienos skaičiavimo atleidžiant jį iš tarnybos, kai prieš tai prokuroras buvo nušalintas nuo pareigų.

Pirmosios instancijos teismas palaikė atsakovo poziciją, kad Prokuratūros įstatymas tiesiogiai apibrėžia prokuroro tarnybos stažo ir jo paskutinės tarnybos dienos skaičiavimą, kai jis atleidžiamas betarpiškai po nušalinimo nuo pareigų, todėl atmetė pareiškėjos skundą.

Visų pirma apeliaciniame skunde pareiškėja išsakė pirmosios instancijos teismo veiksmų kritiką tuo aspektu, kad jai nebuvo sudaryta galimybė asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje, o pats teismas neišreikalavo jos prašytų rašytinių įrodymų.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliantė dėl netinkamai susiklosčiusių aplinkybių objektyviai negalėjo dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdyje, todėl apeliacinis pareiškėjos skundas buvo paskirtas nagrinėti žodinio proceso tvarka ir taip pareiškėjai suteikta teisė teismo posėdyje išsakyti savo poziciją bei asmeniškai pateikti norimus argumentus. Šia galimybe apeliantė pasinaudojo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat išreikalavo iš atsakovo N. O. L. asmens bylą bei duomenis apie jos laikinojo nedarbingumo laikotarpius. Su šiais rašytiniais įrodymais apeliantė bei jos atstovė susipažino iki apeliacinės instancijos teismo posėdžio dienos.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija mano, kad apeliantės bei jos atstovės nedalyvavimas pirmosios instancijos teismo posėdyje bei pageidautų rašytinių įrodymų neišreikalavimas nelaikytini tokiais proceso teisės pažeidimais, kurie būtų pakankami pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio prasme.

Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo tirti jos nušalinimo pagrįstumą ir teisėtumą. Jos manymu, ji 2009 m. spalio 22 d. buvo nušalinta nuo pareigų neteisėtai, nes tuo metu buvo laikinai nedarbinga, o jos nušalinimo nuo pareigų data turėjo būti perkelta iki to laiko, kai pasibaigė jos laikinasis nedarbingumas.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai nepasisakė pareiškėjos nušalinimo nuo pareigų teisėtumo ir pagrįstumo klausimu, kuris galėjo turėti įtakos ir skundžiamo įsakymo vertinimui. Šis pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumas taisytinas šia nutartimi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Prokuratūros įstatymo 43 straipsnis, aptariantis prokurorų nušalinimo nuo pareigų tvarką, nenumato draudimo nušalinti prokurorą jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu. Tokio draudimo nenumato ir kitos teisės normos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų, valstybės pareigūnų ir kitų darbuotojų drausminę atsakomybę bei nušalinimą nuo pareigų. Apeliaciniame skunde minimos teisės aktų nuostatos ( Darbo kodekso 131 straipsnis, Prokuratūros įstatymo 45 straipsnis) yra skirtos reguliuoti darbo sutarčių nutraukimo bei tarnybos santykių pasibaigimo teisinius santykius, todėl nagrinėjamu atveju negali būti taikomos. Dėl tos pačios priežasties nesiremtina ir apeliantės minima Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 31 d. nutartimi byloje Nr.3-K-3-542/2008.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A602-1252/2012).

Pareiškėjos apeliaciniame skunde minimų civilinių bylų, kuriomis siūloma remtis kaip precedentais, ir šios administracinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su pareiškėjos nušalinimo galimu prieštaravimu Darbo kodekso normoms, atmestini kaip nepagrįsti ir išreiškiantys tik pareiškėjos subjektyvią nuomonę.

Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad pareiškėja savo paaiškinimais apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino, jog jos sveikatos būklė nušalinimo nuo pareigų metu nebuvo tokia, kad ji negalėtų suprasti savo veiksmų esmės bei juos valdyti. Nušalinimo dieną pareiškėja jau buvo įtariama nusikalstamos veikos padarymu. Ji 2009 m. spalio 22 d. pasirašė susipažinusi su Generalinio prokuroro įsakymu dėl jos nušalinimo, tiesioginiam viršininkui perdavė prokuroro pažymėjimą, kabineto raktus. Šio Generalinio prokuroro įsakymo ji neskundė ir pasibaigus jos laikinajam nedarbingumui. Taigi visuma faktinių aplinkybių, įvertinus jas aktualių ir taikytinų šioje byloje teisės normų aspektu, neduoda pagrindo išvadai, kad pareiškėjos nušalinimas buvo neteisėtas ar nepagrįstas.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoti pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, papildyti pirmosios instancijos teismo motyvus dėl teisės aiškinimo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjos atleidimu iš tarnybos, bei tinkamai taikė Prokuratūros įstatymo 43 ir 44 straipsnių nuostatas, skirtas nušalinto ir po to atleidžiamo prokuroro tarnybos stažo skaičiavimui, paskutinės tarnybos dienos nustatymui ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas apskaičiavimui. Pareiškėja atleidimo iš tarnybos dieną nebuvo laikinai nedarbinga, apkaltinamasis nuosprendis jau buvo įsiteisėjęs, kitų procesinių pažeidimų taip pat nenustatyta. Pareiškėjai paskaičiuota tinkama kompensacija už nepanaudotas atostogas.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų rašytinių įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde pateiktais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjos N. O. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius