AS-624-1182-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS624-1182/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03471-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Romano Klišausko ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės „Vingriai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Vingriai“ skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Vingriai“ (toliau – ir pareiškėjas) su patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. ĮAS-2-41 „Dėl AB „Vingriai“ įmokų įsiskolinimo sumokėjimo neatidėjimo“; panaikinti VSDFV 2014 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. ĮAS-1-49 „Dėl AB „Vingriai“ neatleidimo nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo ir delspinigių išieškojimo laiko neatidėjimo“; panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2014 m. liepos 1 d. administracinį aktą „Dėl susitarimo dėl žalos atlyginimo pasirašymo“ Nr. (8.3)3-81375; įpareigoti VSDFV atidėti pareiškėjo 2012 m. balandžio–rugpjūčio mėnesiais apskaičiuotų ir nesumokėtų socialinio draudimo įmokų 323 348,05 Lt sumai mokėjimą ir likusio 3 742 428,27 Lt įsiskolinimo mokėjimą, jų mokėjimą išdėstant lygiomis dalimis 12 mėnesių laikotarpiui, pradedant skaičiuoti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, ir tenkinti pareiškėjo prašymą atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių sumokėjimo arba jų mokėjimą atidėti, mokėjimus išdėstant 12 mėnesių laikotarpiui.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje laikinai sustabdyti VSDFV 2014 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. ĮAS-2-41, 2014 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. ĮAS-1-49, VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. liepos 1 d. administracinio akto galiojimą ir uždrausti VSDFV Vilniaus skyriui atlikti 2014 m. liepos 1 d. administraciniame akte nurodytus veiksmus, uždrausti VSDFV Vilniaus skyriui ir VSDFV atlikti bet kokius išieškojimo veiksmus dėl pareiškėjo nesumokėtų socialinio draudimo įmokų ir delspinigių, dėl kurių sumokėjimo atidėjimo pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su 2014 m. gegužės 8 d. prašymu.

Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. liepos 1 d. priimtu skundžiamu administraciniu aktu dėl susitarimo dėl žalos atlyginimo pasirašymo įpareigojo pareiškėjo vadovą Č. K. iki 2014 m. liepos 15 d. atvykti į VSDFV Vilniaus skyrių pasirašyti susitarimą dėl žalos atlyginimo pagal VSDFV Vilniaus skyriaus pateiktą projektą ir tuo pačiu nurodė, jog tuo atveju, jei pareiškėjo vadovas šio susitarimo laiku nepasirašys, VSDFV Vilniaus skyrius informuos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) Vilniaus apygardos valdybos nusikalstamų veikų tyrimo skyrių, kad susitarimas dėl žalos atlyginimo nepasirašytas ir teisme pareikš civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje ginčija skundžiamą administracinį aktą dėl susitarimo dėl žalos atlyginimo pasirašymo ir teigia, jog VSDFV Vilniaus skyrius nepagrįstai ir neteisėtai daro jam spaudimą prisiimti asmeninę atsakomybę už pareiškėjo skolas VSDFV biudžetui, daro išvadą, jog pareiškėjo vadovas bent iki teikiamo skundo išnagrinėjimo ir galutinio sprendimo priėmimo VSDFV Vilniaus skyriaus įpareigoto pasirašyti susitarimą dėl žalos atlyginimo projekto nepasirašys, todėl egzistuoja reali tikimybė, jog VSDFV Vilniaus skyrius dar iki bylos išnagrinėjimo gali informuoti FNTT Vilniaus apygardos valdybos nusikalstamų veikų tyrimo skyrių, kad susitarimas dėl žalos atlyginimo nepasirašytas ir teisme pareikš civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, tokiu būdu, dar neišsprendus ginčo dėl skundžiamo administracinio akto dėl susitarimo dėl žalos atlyginimo pasirašymo teisėtumo klausimo, šio ginčijamo administracinio akto pagrindu sukuriant pareiškėjo vadovui neigiamas pasekmes (pvz., papildomas bylinėjimosi išlaidas), kurių pašalinimas nagrinėjamoje byloje teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Nurodė ir tai, kad ginčijamų administracinių aktų pagrindu VSDFV Vilniaus skyrius ar VSDFV gali imtis pareiškėjo nesumokėtų įmokų bei delspinigių priverstinio išieškojimo veiksmų dar nesant išspręstam klausimui dėl šių įmokų mokėjimo atidėjimo, todėl nagrinėjamoje byloje priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, jam būtų padaryta neproporcinga žala.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė. AB „Vingriai“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė.

Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas grindžia išskirtinai skundžiamų aktų neteisėtumu ir nurodo tik galimas reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo pasekmes, susijusias su šių akto priėmimu, kurios, nesant jas pagrindžiančių įrodymų, vertintinos kaip prielaidos ir negali pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumo. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad VSDFV Vilniaus skyrius po 2014 m. liepos 15 d. yra ėmęsis atitinkamų veiksmų, nurodytų ginčijamame 2014 m. liepos 1 d. sprendime „Dėl susitarimo dėl žalos atlyginimo pasirašymo“ Nr. (8.3)3-81375, bei VSDFV 2014 m. liepos 2 d. sprendimuose nurodytų sumų išieškojimo veiksmų. Be to, pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą sieja išskirtinai tik su materialinių nuostolių atsiradimu tiek bendrovei (įvykdžius išieškojimą pagal ginčijamus sprendimus), tiek bendrovės vadovui (galimų bylinėjimosi išlaidų, pareiškus civilinį ieškinį teisme), o ne su galimybe įvykdyti teismo sprendimą šioje byloje. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, patirtos turtinės žalos atlyginimas galėtų būti įgyvendintas teisės aktų nustatyta tvarka kreipiantis dėl žalos atlyginimo. Teismas sprendė, kad šioje bylos stadijoje nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

III. Pareiškėjas AB „Vingriai“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutarties dalį, kuria atmestas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių tenkinti.

Pareiškėjas teigia, kad jis, skųsdamas VSDFV Vilniaus skyriaus administracinį aktą nagrinėjamoje byloje, neatvyko į VSDFV Vilniaus skyrių nurodytu laiku (2014 m. liepos 15 d.) pasirašyti parengto susitarimo dėl žalos atlyginimo, dėl ko VSDFV Vilniaus skyrius nuo pat 2014 m. liepos 15 d. bet kuriuo metu gali įgyvendinti savo paties nurodytą veiksmų planą ir kreiptis į FNTT Vilniaus apygardos valdybos nusikalstamų veikų tyrimo skyrių ir/ar pareikšti pareiškėjo vadovo atžvilgiu ieškinį teisme, kas neabejotinai, dar iki skundžiamo VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. liepos 1 d. administracinio akto teisėtumo įvertinimo, pareiškėjo vadovui Č. K. sukeltų didelius neigiamus padarinius, kurie pasireikštų didelėmis bylinėjimosi išlaidomis, tiek ir reputacijos pablogėjimu. Akcentuoja, jog tokie pareiškėjo vadovui kilę neigiami padariniai nebūtų pašalinti net ir tuo atveju, jei pareiškėjo skundas būtų tenkintas.

Pažymi, jog skundžiamų VSDFV 2014 m. liepos 2 d. sprendimų pagrindu tiek VSDFV Vilniaus skyriaus tiek ir pati VSDFV gali imtis realių pareiškėjo įmokėtų įmokų bei delspinigių priverstinio išieškojimo veiksmų dar nesant išspręstam klausimui dėl šių įmokų mokėjimo atidėjimo (ar atleidimo nuo delspinigių), ko pasėkoje, nagrinėjamoje byloje teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą ir panaikinus skundžiamus 2014 m. liepos 2 d. VSDFV sprendimus, iki tokių sprendimų priėmimo buvusios padėties atkūrimas taptų iš esmės neįmanomas, kadangi VSDFV Vilniaus skyriui ar VSDFV vykdant išieškojimo iš pareiškėjo turto veiksmus, pareiškėjo turtas gali būti parduodamas varžytinėse ar kitaip realizuojamas.

Pažymi, jog teismui pateiktas pareiškėjo 2014 m. liepos 14 d. gautas 2014 m. liepos 4 d. VSDFV Vilniaus skyriaus raginimas dėl skolos sumokėjimo pagrindžia realią grėsmę, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, skundžiamų administracinių aktų pagrindu gali būti imtasi priverstinio išieškojimo iš pareiškėjo turto veiksmų, kas galimai palankaus pareiškėjui teismo sprendimo realų įvykdymą padarytų neįmanomu.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Nurodo, jog pareiškėjo nurodyti motyvai dėl reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo yra susiję su neigiamomis materialinėmis pasekmėmis pareiškėjui ar pareiškėjo vadovui.

Pažymi, kad pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl reikalavimų užtikrinimo priemonių netaikymo galėtų reikšmingai pablogėti pareiškėjo finansinė padėtis, dėl ko jis nebegalėtų toliau vykdyti savo vykdomos veiklos, negalėtų pakeisti vykdytos veiklos, turėtų atleisti daug darbuotojų, negalėtų atsiskaityti su kreditoriais, pareiškėjui grėstų bankrotas arba atsirastų kitokios sunkios pasekmės.

Parašymas uždrausti VSDFV Vilniaus skyriui atlikti 2014 m. liepos 1 d. rašte Nr. (8.1)3-81375 nurodytus veiksmus todėl, kad gali atsirasti bylinėjimosi išlaidų pareiškėjo vadovui (ne pareiškėjui), apskritai nėra susijęs su reikalavimų panaikinti minimą raštą įgyvendinimo galimybe, atitinkamai su jos pasunkėjimu arba negalimumu. Taip pat minima bylinėjimosi išlaidų atsiradimo galimybė yra ne absoliuti, tačiau priklausoma nuo bylos baigties, todėl ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė neatitinka realumo kriterijaus. Pažymi, kad pareiškėjo ginčijamas VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. liepos 1 d. raštas Nr. (8.1)3-81375 yra informacinio pobūdžio dokumentas.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas atskiruoju skundu teikia naujus argumentus dėl keliamų reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo, susijusius su pareiškėjo vadovo reputacijos pablogėjimu, kurių neteikė pirmosios instancijos teisme.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo AB „Vingriai“ atskirąjį skundą atmesti.

Nurodo, kad pareiškėjas atskirajame skunde nepateikė jokių svarių argumentų, pagrindžiančių skundžiamos nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą.

Pažymi, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. liepos 17 d. raštu Nr. (8.1) 3-88378 informavo FNTT Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyrių apie tai, kad susitarimas dėl žalos atlyginimo tarp VSDFV Vilniaus skyriaus ir AB „Vingriai“ direktoriaus Č. K. nepasirašytas ir VSDFV Vilniaus skyrius reikš civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, o 2014 m. rugpjūčio 18 d. VSDFV Vilniaus skyrius pateikė civilinį ieškinį šioje byloje. Be to, pareiškėjas AB „Vingriai“ Juridinių asmenų registre deklaravo įmonės buveinės vietą Klaipėdos mieste, todėl VSDFV Vilniaus skyrius šio draudėjo apskaitą 2014 m. rugsėjo 17 d. perdavė VSDFV Klaipėdos skyriui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenka prasmės, nes VSDFV Vilniaus skyrius jau atliko veiksmus, kuriuos pareiškėjas prašo uždrausti atlikti, o socialinio draudimo įmokų ir delspinigių priverstinio išieškojimo veiksmų VSDFV Vilniaus skyrius atlikti nebegali, nes perdavė šio draudėjo apskaitą VSDFV Klaipėdos skyriui.

Atkreipia dėmesį ir į tai, kad VSDFV pagal Socialinio draudimo įstatymo nuostatas neatlieka nesumokėtų socialinio draudimo įmokų ir delspinigių išieškojimo funkcijų, todėl nepagrįstas yra pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti VSDFV atlikti bet kokius išieškojimo veiksmus dėl pareiškėjo nesumokėtų socialinio draudimo įmokų ir delspinigių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje laikinai sustabdyti VSDFV 2014 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. ĮAS-2-41, 2014 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. ĮAS-1-49, VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. liepos 1 d. administracinio akto galiojimą ir uždrausti VSDFV Vilniaus skyriui atlikti 2014 m. liepos 1 d. administraciniame akte nurodytus veiksmus, uždrausti VSDFV Vilniaus skyriui ir VSDFV atlikti bet kokius išieškojimo veiksmus dėl pareiškėjo nesumokėtų socialinio draudimo įmokų ir delspinigių, dėl kurių sumokėjimo atidėjimo pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su 2014 m. gegužės 8 d. prašymu.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog jos netaikius teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamus aktus, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis). Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad nagrinėjant administracinę bylą reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei iš bylos medžiagos ar proceso dalyvių prašyme nurodomų motyvų galima padaryti išvadą, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo toje byloje įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Be to, ABTĮ 92 straipsnis numato, kad skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad realus iki skundžiamo administracinio akto (veiksmo) priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas (veiksmas), kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pavyzdžiui, 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005, 2005 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-230/2005, 2009 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-368/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti skundžiamų VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų galiojimą, uždrausti VSDFV Vilniaus skyriui atlikti 2014 m. liepos 1 d. administraciniame akte nurodytus veiksmus, bei uždrausti VSDFV Vilniaus skyriui ir VSDFV atlikti bet kokius išieškojimo veiksmus dėl pareiškėjo nesumokėtų socialinio draudimo įmokų ir delspinigių. Taigi, svarbu nustatyti, ar nesustabdžius skundžiamų aktų galiojimo bei neuždraudus atsakovams atlikti pareiškėjo nurodytų veiksmų, išnagrinėjus administracinę bylą galėtų būti įmanoma atkurti padėtį, buvusią iki skundžiamų aktų priėmimo.

Pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę iš esmės grindžia galimomis ekonominio pobūdžio pasekmėmis. Tai yra, pareiškėjo teigimu, skundžiamų administracinių aktų pagrindu gali būti imtasi priverstinio išieškojimo iš pareiškėjo turto veiksmų, dėl ko pareiškėjo turtas gali būti parduodamas varžytinėse ar kitaip realizuojamas.

Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (2012 m. balandžio mėn. 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012). Taigi, galimi finansiniai nuostoliai savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl šios aplinkybės analizuojamos ir vertinamos kiekvienu konkrečiu atveju atskirai.

Pažymėtina, kad prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais (pavyzdžiui, duomenimis apie rinkos situacijos pokyčius, vykdomos ekonominės veiklos tolesnio vystymosi perspektyvas bei tendencijas), iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su galimų finansinių nuostolių susidarymu, yra nekonkrečios, nedetalizuotos. Pareiškėjas pateikė abstrakčius teiginius, paremtus prielaidomis dėl galimų neigiamų finansinių padarinių pareiškėjui bei jo vadovui, tačiau jų nepagrindė konkrečiais duomenimis (įrodymais). Pareiškėjas teigia, jog išieškojus įmokas bei delspinigius, jam bus sukeltos tokios neigiamos pasekmės, kurias pašalinti, teismui priėmus palankų sprendimą, bus neįmanoma.

Vis dėlto, konkrečių įrodymų, patvirtinančių tokių pasekmių pašalinimo negalimumą, nėra pateikta. Nors pareiškėjas, pateikęs VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. liepos 14 d. raginimą, teigia, kad gali būti priverstinai išieškoma iš pareiškėjo turto, tačiau niekaip nepagrindžia, jog galimų materialinių nuostolių nebūtų įmanoma atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, pareiškėjo nurodomos galinčios kilti pasekmės nėra pagrįstos jokiais įrodymais, nors pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011, 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011).

Be to, pareiškėjo teiginys dėl galimų ieškinių pareiškėjo vadovo atžvilgiu dėl žalos atlyginimo ir dėl to susidarančių didelių bylinėjimosi išlaidų taip pat nėra pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų ir dėl to patirsiamų bylinėjimosi išlaidų (žr., pvz., 2008 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-177/2008).

Darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonių, sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Taigi, pareiškėjo nurodyti abstraktūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais argumentai dėl galimų materialinių padarinių nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Dėl pareiškėjo argumento, jog nesustabdžius VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. liepos 1 d. administracinio akto galiojimo, VSDFV Vilniaus skyrius nuo pat 2014 m. liepos 15 d. bet kuriuo metu gali įgyvendinti savo paties nurodytą veiksmų planą ir kreiptis į FNTT Vilniaus apygardos valdybos nusikalstamų veikų tyrimo skyrių ir/ar pareikšti pareiškėjo vadovo atžvilgiu ieškinį teisme, taip pat nesudaro pagrindo taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, pažymėtina, kad teismas negali uždrausti VSDFV Vilniaus skyriui atlikti jo 2014 m. liepos 1 d. administraciniame akte Nr. (8.1)3-81375 nurodytus veiksmus, susijusius su jo interesų gynimu teisėsaugos institucijose (t. y. kreiptis į FNTT, reikšti civilinį ieškinį). Todėl nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti nurodyto VSDFV Vilniaus skyriaus administracinio akto galiojimą. Be to, VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, jog jis 2014 m. liepos 17 d. raštu Nr. (8.1) 3-88378 informavo FNTT Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyrių apie tai, kad susitarimas dėl žalos atlyginimo tarp VSDFV Vilniaus skyriaus ir AB „Vingriai“ direktoriaus Č. K. nepasirašytas ir VSDFV Vilniaus skyrius reikš civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, o 2014 m. rugpjūčio 18 d. VSDFV Vilniaus skyrius pateikė civilinį ieškinį šioje byloje. Taigi, atitinkamas skundžiamame VSDFV Vilniaus skyriaus administraciniame rašte nurodytas veiksmų planas jau yra įvykdytas. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paprastai nėra tenkintinas tuo atveju, jeigu aplinkybės, dėl kurių suinteresuotas asmuo prašo laikinosios apsaugos, jau yra įvykusios. Toks prašymas prieštarauja reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirčiai, kadangi pagal savo esmę reikalavimo užtikrinimo priemonės yra taikomos tik esant grėsmei, jog atitinkamos aplinkybės kils ateityje (pvz., 2009 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-381/2009; 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-1048/2014). Taigi, ir šiuo pagrindu taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę taip pat nėra pagrindo.

Atsižvelgus į šiuos argumentus bei įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, negalima daryti išvados, kad yra pagrindas taikyti jo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, viešąjį interesą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Pažymėtina ir tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Vingriai“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Romanas Klišauskas

Virginija Volskienė