A-575-1652-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1652/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02817-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–9), kurį vėliau patikslino (b. l. 68–71), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 85 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, taip pat atlyginti 28,83 Lt pašto išlaidas. Pareiškėjas nurodė, kad jis periodiškai laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 17 d. iki 2013 m. birželio 14 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant galiojančius teisės aktus.

Paaiškino, jog jis buvo laikomas apie 8 kv. m ploto kamerose kartu su dar 3 asmenimis, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos įrengimo eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytus reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto.

Pareiškėjas pažymėjo, kad dalį kameros ploto užėmė baldai ir kita įranga, be to, perpildytose kamerose trūko ventiliacijos, buvo drėgna, nuo sienų ir lubų luposi tinkas su dažais, buvo pilna tarakonų, nebuvo galimybės pavalgyti sėdint prie stalo. Taip pat nurodė, kad pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K iškart nebuvo išduota patalynė, ją pareiškėjas gavo tik po 5 dienų, tačiau ne visą komplektą. Pareiškėjas teigė, kad dėl nurodytų kalinimo sąlygų patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, psichologinį sukėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata ir savijauta, jis užsikrėtė odos grybeliu, negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjo jo pasitikėjimas savimi ir bendravimo galimybės. Pareiškėjas papildomai nurodė, kad Lukiškių TI-K I-ojo korpuso kamerose neįrengtas pavojaus iškvietimo signalas, todėl išsikviesti pagalbą, kilus pavojui, būtų gana sudėtinga, dėl to pareiškėjas patyrė emocinę depresiją.

Kartu akcentavo, kad jį žemino ir tai, jog dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę po 15 min., o dušo patalpos neatitiko minimalių higienos reikalavimų, kadangi sienos buvo apipelijusios ir apaugusios grybeliais, tinkas bei plytelės sutrupėjusios, sklido blogas kvapas, tai patikrinimo aktuose užfiksavo ir Vilniaus visuomenės sveikatos centras.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13–18) ir atsiliepime į patikslintą pareiškėjo skundą (b. l. 81–85) prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas patikslintą skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 17 d. iki 2010 m. spalio 15 d. surašė tik 2013 m. spalio 22 d., o į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu dėl informacijos apie kamerų, kuriose jis buvo laikomas, plotus ir jose laikytų asmenų skaičių pateikimo kreipėsi tik 2013 m. rugpjūčio 21 d.

Atsižvelgęs į tai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. Taip pat pažymėjo, jog nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Šiame kontekste akcentavo, kad pareiškėjui būnant kamerose 2011 m. sausio 14 d. ryte, 2011 m. vasario 8 d. ryte, 2011 m. vasario 22 d. ryte, 2011 m. balandžio 25 d. ryte ir 2011 m. balandžio 26 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2013 m. sausio 11 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs. Tačiau Lukiškių TI-K sutiko, kad laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 15 d. iki 2013 m. birželio 14 d. pareiškėjas 246,5 paros buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas nevisiškai atitiko Įsakymo Nr. V-124 reikalavimus.

Kartu atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau esant tokiai situacijai administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Taip pat pabrėžė, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Nurodė, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, o reikalingas inventorius ir valymo priemonės yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja. Be to, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais pratęsiama.

Akcentavo, kad nuolat yra atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Dėl patalynės komplekto nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas (toliau – ir Materialinio buitinio aprūpinimo normos) užvalkalas antklodei neprivalo būti išduodamas, o vietoje jo yra išduodamos papildomos paklodės. Švari patalynė suimtiesiems išduodama ne rečiau kaip kartą per savaitę, kaip tai numato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d.

įsakymu Nr. IR-172 patvirtintos Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Be to, SVĮ 44 straipsnio 2 dalis numato, kad suimtasis gali naudotis savo patalyne, jeigu to pageidauja. Lukiškių TI-K nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad kamerose nėra pavojaus mygtukų, kadangi jie įrengti, tačiau labai dažnai juos gadina ir laužo patys suimtieji bei nuteistieji. Taip pat paaiškino, kad Higienos normos HN 76:2010 68 punkte įtvirtinta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, todėl Lukiškių TI-K nepažeidė išvedimo į dušą tvarkos.

Tuo tarpu dėl dušų būklės nurodė, kad Visuomenės sveikatos centras atliko Lukiškių TI-K įrengtų dušų patikrinimus ir jokių pažeidimų ar neatitikimų higienos normoms nenustatė. Lukiškių TI-K taip pat pažymėjo, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 4 d. sprendimu (b. l. 122–129) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi tik 2013 m. liepos 16 d. Atsižvelgęs į minėtą aplinkybę ir į tai, kad pareiškėjas 2010 m. birželio 23 d. išvyko iš Lukiškių TI-K į Marijampolės pataisos namus, o į Lukiškių TI-K grįžo 2010 m. spalio 15 d., vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalies ir 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsakovo prašymu pritaikęs 3 metų senaties terminą, teismas pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumą vertino tik už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 15 d.

Šiame kontekste teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K pripažįsta, jog pareiškėjas periodiškai laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 15 d. iki 2013 m. birželio 14 d. 246,5 paros buvo laikomas kamerose, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas nevisiškai atitiko nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Tačiau pareiškėjo skundo argumentą dėl patalynės neišdavimo, teismas pripažino nepagrįstu, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, dėl patalynės neišdavimo nesiskundė, be to, toks pažeidimas, jei ir buvo, buvo vienkartinis.

Pareiškėjo skundo argumentus dėl blogos kamerų būklės teismas taip pat vertino kaip abstrakčius, kadangi pareiškėjas nedetalizavo, apie kokias konkrečias kameras ir kokį laikotarpį kalbama, tuo tarpu į bylą pateikti daugkartinių Visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktai patvirtina, jog tikrintų kamerų būklė buvo patenkinama, o dušai bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. spalio 15 d., buvo suremontuoti ir atitiko higienos reikalavimus. Teismas kartu akcentavo, jog Higienos normos HN 76:2010 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Taigi kamerų vėdinimu turi pasirūpinti patys jose laikomi asmenys. Be to, Higienos normos HN 76:2010 68 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atitinkamai pagal Taisyklių 107 punktą suimtiesiems suteikiama galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nueiti į dušą, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, ne rečiau kaip kartą per mėnesį – pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Tai įvertinęs, teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl nepakankamo prausimosi duše skaičiaus atmetė kaip nepagrįstus.

Kita vertus, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog Lukiškių TI-K beveik visą pareiškėjo įkalinimo laiką nesudarė tinkamų laikymo sąlygų (per mažo kamerų ploto prasme) ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į orias laikymo šioje įstaigoje sąlygas. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas pripažino, kad pareiškėjas dėl prastų, neatitinkančių teisės aktų reikalavimų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K patyrė tam tikrą neturtinę žalą. Spręsdamas dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio, teismas vadovavosi teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgė į pažeidimo trukmę ir intensyvumą, valstybės finansines galimybes bei kitas bylai reikšmingas aplinkybes.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti jam 28,83 Lt pašto išlaidas, teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl toks prašymas negali būti tenkinamas. Teismas kartu paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 45 straipsnio 1–2 dalis toks prašymas su atitinkamais įrodymais gali būti pateiktas teismui per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo.

III. Pareiškėjas J. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 136–137), kurį vėliau patikslino (b. l. 142–144), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant jo skundą visiškai. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė 3 metų senaties terminą, netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K pažeidžiant teisės aktų reikalavimus laikotarpį bei jam atlygintinos neturtinės žalos dydį ir priėmė nepagrįstą bei nemotyvuotą sprendimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Taip pat atkreipia dėmesį, kad anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose išaiškinti kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas negalėjo su jais susipažinti. Kartu tvirtina, kad Įsakymu Nr. V-124 nustatyta vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma – 3,6 kv. m – yra neteisėta ir nagrinėjamu atveju turi būti taikoma 4 kv. m ploto norma, o į šią normą turi būti neįskaičiuojamas kameros baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 17 d. iki 2013 m. birželio 14 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų buvo padaryta tam tikra neturtinė žala. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantai naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su senaties termino taikymu ir jam priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 17 d. iki 2013 m. birželio 14 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 13 d. iki 2013 m. birželio 14 d. į teismą kreipėsi 2013 m. liepos 16 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 10), o dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 17 d. į teismą kreipėsi tik 2013 m. spalio 23 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 74), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, tuo tarpu laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 23 d. iki 2010 m. spalio 15 d. pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K (b. l. 13, 19–22, 93–94), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2010 m. spalio 15 d. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už minėtą laikotarpį nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už šį laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodo, kad anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose išaiškinti kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas negalėjo su jais susipažinti. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėta pareiškėjo nurodyta aplinkybė, dėl kurios jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertintina kaip subjektyvi, neatitinkanti nurodytų kriterijų.

Atkreiptinas dėmesys, jog minėta aplinkybė nagrinėjamu atveju negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Juolab kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą šioje dalyje ir reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumą vertino tik už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 15 d. (CK 1.131 str. 1 d.).

Pasisakydamas dėl ginčui aktualaus laikotarpio, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 13–16, 19–22, 88–94) matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 15 d. iki 2013 m. birželio 14 d. periodiškai Lukiškių TI-K iš viso buvo laikomas 277,5 parų, iš kurių 274,5 parų jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 1,46 kv. m iki 2,73 kv. m, o didžiąją laiko dalį buvo apie 2–2,6 kv. m.

Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nuostata, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, yra teisėta, todėl pareiškėjo teiginys, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma 4 kv. m ploto norma, atmestinas kaip nepagrįstas.

Be to, pabrėžtina, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Todėl, nors byloje nėra pakankamai duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Tačiau nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl blogos, antisanitarinės kamerų būklės nelaikytini pakankamai aiškiais ir detalizuotais, kadangi pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė ir nedetalizavo, kokiose konkrečiai kamerose, kuriuo laikotarpiu bei kaip pasireiškė šie pažeidimai. Tuo tarpu pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad nebuvo galimybės pavalgyti sėdint prie stalo, yra glaudžiai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atitinkamai Lukiškių TI-K nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui (b. l. 17–18, 84), o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip iš dalies išvengiant drėgmės patalpose. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis (b. l. 23–33), o kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės (Higienos normos HN 76:2010 58 p.).

Kartu akcentuotina, kad Higienos normos HN 76:2010 68 punktas įtvirtina, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, o iš Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1-40 patvirtinto Lukiškių TI-K laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo (b. l. 109–113) matyti, kad tokia galimybė buvo sudaryta, šios aplinkybės iš esmės neginčija ir pats pareiškėjas. Remiantis byloje esančiais Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikinimų aktais, pabrėžtina, kad 2012 m. sausio 31 d. atlikus anksčiau atlikto patikrinimo (2011 m. birželio 2 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-574) grįžtamąją kontrolę, nustatyta, jog Higienos normos HN 76:2010 pažeidimai dušuose pašalinti, o vėliau pažeidimai Lukiškių TI-K dušuose nebuvo nustatyti (b. l. 96–108).

Šiame kontekste papildomai pažymėtina, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 2 d. patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-574 nustatytų pažeidimų metu pareiškėjas Lukiškių TI-K nebuvo. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo argumentai dėl patalynės neišdavimo yra nepagrįsti. Juolab kad materialinio buitinio aprūpinimo normos nenumato pareigos išduoti užvalkalą antklodei, o Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013 m. balandžio 22 d. patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-367 (b. l. 106–108), be kita ko, konstatavo, jog Lukiškių TI-K miegui skirtas minkštasis inventorius dezinfekuojamas nepažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 66 punkto reikalavimų.

Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Priešingai, iš byloje esančių Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus pažymų matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu su rašytiniais ar žodiniais prašymais (pareiškimais), skundais ar pasiūlymais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 34–38). Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad kitos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė minėtus pareiškėjo skundo argumentus dėl kitų jo laikymo sąlygų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 500 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 85 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat, įvertinus byloje esančią pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 40–67), pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nenustatyti, o jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 6 600 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 6 600 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui J. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 6 600 Lt (šešis tūkstančius šešis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė