A-692-556/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-692-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00884-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 9.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. I. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. I. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą (b. l. 1–9), kurį patikslino (b. l. 31–39; 41–50), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI prie FM) 2013 m. spalio 20 d. žemės mokesčio už 2013 m. apskaičiavimo deklaraciją; 2) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, MGK) 2014 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. S-16(7-227/2013); 3) įpareigoti VMI prie FM perskaičiuoti pareiškėjui žemės mokestį už jam priklausančius žemės sklypus, įvardytus Priedo Nr. 3 1–7 punktuose, už 2013 m., ir suformuoti naują deklaraciją taikant 0,01 procentų žemės mokesčio tarifą visiems žemės sklypams; 4) įpareigoti VMI prie FM grąžinti pareiškėjui skirtumą tarp jo sumokėto (įskaityto) žemės mokesčio ir perskaičiuoto žemės mokesčio dydžio taikant 0,01 procentų tarifą; 5) pradėti tyrimą ir ištirti, ar norminiai administraciniai aktai: Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimas, Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimas toje dalyje, kurioje nustatyti žemės mokesčio tarifai 2013 m., atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 4 straipsnio 6 punktą, 16 straipsnio 2 dalies 37 punktą, Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo (toliau – ir ŽMĮ) 6 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, jog 2013 m. spalio 27 d. iš atsakovo gavo žemės mokesčio apskaičiavimo deklaraciją, pagal kurią, už pareiškėjo nuosavybės teise valdomus žemės sklypus, pareiškėjui buvo apskaičiuota ir nustatyta žemės mokesčio mokestinė prievolė už 2013 metus. Nesutikdamas su apskaičiuota ir nustatyta mokestine prievole, su skundu kreipėsi į MGK. MGK 2014 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. S-16(7-227-2013) netenkino pareiškėjo skundo. Pareiškėjas skundą grindė tuo, jog MGK neteisingai aiškina ŽMĮ ir VSĮ nuostatas.

Pareiškėjo teigimu, savivaldybių tarybos neturėjo teisės nustatyti žemės mokesčio tarifų 2013 metams, tuo tarpu VMI prie FM taikė neteisėtą mokesčio tarifą, atitinkamai todėl buvo neteisingai apskaičiuotas žemės mokesčio dydis. Pagal VSĮ 16 straipsnio 1 dalies 37 punktą, savivaldybės tarybos išimtinė kompetencija yra vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifų nustatymas įstatymų nustatyta tvarka. Ši nuostata yra blanketinė, todėl savivaldybės tarybos teisė nustatyti žemės mokesčio tarifą priklauso nuo ŽMĮ nustatytos savivaldybių tarybų teisės nustatyti žemės mokesčio tarifus ir mokesčio tarifo nustatymo tvarkos.

ŽMĮ redakcija galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d. nenumatė savarankiškos savivaldybių tarybų kompetencijos nustatyti žemės mokesčio tarifų, o tik buvo numatyta, jog savivaldybių taryboms suteikiama teisė mokestį sumažinti ar visai nuo jo atleisti. Pažymėjo, jog teisę nustatyti žemės mokesčio tarifus savivaldybių tarybos įgijo tik įsigaliojus naujai ŽMĮ redakcijai, t. y. nuo 2013 m. sausio 1 d., ir nustatyti tarifai galiotų ateinantiems metams. Atsižvelgiant į tai, atsakovas nepagrįstai vadovavosi savivaldybės tarybų sprendimais ir taikė neteisėtą žemės mokesčio tarifą.

Nurodė, jog faktą, kad sprendimai, kuriais vadovavosi atsakovas, yra neteisėti, patvirtina ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsakymas į 2012 m. kovo 25 d. raštą. Be to, faktą dėl ŽMĮ pakeitimo įstatymo teisinio reguliavimo trūkumų ir savivaldybės tarybų kompetencijos nustatyti tarifus 2013 metams neturėjimo patvirtina ir paties atsakovo pateiktas 2013 m. balandžio 4 d. raštas. Pareiškėjo teigimu, minėtos aplinkybės tvirtina žemės mokesčio deklaracijos bei ja nustatytos prievolės neteisėtumą bei prieštaravimą ŽMĮ 6 straipsnio 1 daliai, 12 straipsniai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 daliai.

Pareiškėjo teigimu, MGK sprendime netinkamai aiškino ŽMĮ 6 straipsnio 2 dalį, MAĮ 3 straipsnio 2 dalį, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog savivaldybių tarybos teisėtai nustatė žemės mokesčio tarifą 2013 metams. Nurodė, kad ŽMĮ 6 straipsnio 2, 4 dalyse įtvirtintos imperatyvios normos, todėl savivaldybės taryba negali vadovautis kitokia žemės mokesčio tarifo nustatymo tvarka ar sukurti naują taisyklę, nei įtvirtinta ŽMĮ 6 straipsnio 2 dalyje. Pažymėjo, jog pareiškėjui pagal esamą situaciją turėjo būti taikoma MAĮ 3 straipsnio 5 dalis, nes atsakovas negalėjo remtis savivaldybių tarifų sprendimais, kadangi ŽMĮ atskirai nereglamentuoja žemės mokesčio tarifo nustatymo tvarkos ir terminų 2013 metams, tuo tarpu tarifų nustatymo tvarką imperatyviai reglamentuoja ŽMĮ 6 straipsnio 2 dalis.

Atkreipė dėmesį, kad, esant neaiškumams, aplinkybės turėtų būti aiškinamos pareiškėjo naudai. Nurodė, kad administracinės bylos išsprendimui būtų reikalinga pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą ir nustatyti, ar savivaldybių tarybos ginčo sprendimais teisėtai nustatė žemės mokesčio tarifus 2013 metams, t. y., ar sprendimai, kuriuose nustatytas žemės mokesčio tarifas 2013 metams, atitinka VSĮ 4 straipsnio 6 punktą, 16 straipsnio 2 dalies 37 punktą, ŽMĮ 6 straipsnio 2 dalį.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 72–75) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui apskaičiuodamas mokėtiną žemės mokestį už 2013 metus vadovavosi ŽMĮ, kuris priimtas 2011 metais, ir kurio įsigaliojimas pagal 2011 m. gruodžio 31 d. Žemės mokesčio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1829 4 straipsnį numatytas nuo 2013 m. sausio 1 d. Dėl savivaldybių tarybų teisės nustatyti konkrečius žemės mokesčio tarifus pažymėjo, jog tiek dar iki 2008 m. spalio 1 d. galiojęs VSĮ 17 straipsnio 1 dalies 21 punktas, tiek VSĮ (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. spalio 1 d. pagal 2008 m. rugsėjo 15 d.

VSĮ pakeitimo įstatymą) 16 straipsnio 1 dalies 37 punktas, nustatė/nustato, kad savivaldybių taryboms priskirta išimtinė kompetencija mokesčių tarifų nustatymui. Todėl savivaldybių tarybų kompetencija nustatant mokesčių tarifus 2013 metams nėra siejama nei su naujos redakcijos ŽMĮ priėmimu, nei su šio įstatymo įsigaliojimu, nes savivaldybių tarybų kompetencija nustatyti mokesčių tarifus nustatyta VSĮ. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstais vertino pareiškėjo argumentus, jog savivaldybių tarybos įgijo teisę nustatyti mokesčius tik įsigaliojus naujos redakcijos ŽMĮ (nuo 2013 m. sausio 1 d.).

Dėl argumentų, jog ŽMĮ, ar 2011 m. gruodžio 31 d. Žemės mokesčio pakeitimo įstatyme nėra nuostatų, reglamentuojančių, iki kada turi būti nustatytas konkretus žemės mokesčio tarifas, taikytinas 2013 metams, nurodė, jog ši aplinkybė nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad žemės mokesčio apskaičiavimo tvarka turi būti nustatyta įstatymu. Šiuo aspektu pažymėjo, kad konkretaus termino, iki kada savivaldybių tarybos turi patvirtinti 2013 m. taikytino žemės mokesčio tarifą, nustatymas, negali būti vertinamas kaip mokesčio apskaičiavimo tvarka.

Tuo labiau nepaneigia savivaldybių tarybų kompetencijos nustatyti mokesčių tarifus. Dėl minimalaus tarifo mokesčio taikymo pažymėjo, jog ŽMĮ 6 straipsnio 4 dalies nuostatos taikytinos tais atvejais, kai savivaldybių tarybos pažeidžia įstatyme nustatytus konkrečių tarifų nustatymo terminus, ar po termino keičia tarifus. Tačiau, nors, ginčo atveju, ŽMĮ nėra nustatytas terminas, iki kada savivaldybių tarybos turi nustatyti konkrečius mokesčio tarifus, taikytinus 2013 metams, tačiau tai, kad šis terminas nėra nustatytas, nėra pagrindo teigti, jog jis buvo pažeistas ir todėl nėra pagrindo taikyti įstatymo nuostatas, taikytinas tik tais atvejais, kai savivaldybių tarybos pažeidžia konkrečių mokesčių tarifų patvirtinimo tvarką.

Dėl MAĮ 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto principo, kad visi neaiškumai taikomi mokėtojo naudai, taikymo, pažymėjo, jog vertinant, ar yra pažeistas šis principas, turi būti sprendžiama vertinant ir paties mokesčių mokėtojo elgesį, t. y., ar kilę neaiškumai galėjo sutrukdyti jam suprasti mokestinės prievolės turinį. Atkreipė dėmesį, kad konkrečiu atveju mokesčių administratoriaus taikyti mokesčių tarifai savivaldybių buvo nustatyti iki 2012 metų pabaigos, o tai, kad pačiame mokesčio įstatyme nebuvo nustatyta, iki kada savivaldybių tarybos turėjo patvirtinti konkrečius mokesčio tarifus 2013 metams, negali būti vertinama kaip aplinkybė, sutrukdžiusi mokėtojui suprasti prievolės turinį ir jos įvykdymo terminą.

Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti kitokius žemės mokesčio tarifus. Pabrėžė, kad mokesčių administratorius veikė savo kompetencijos ribose, todėl pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo 3 907 Lt žemės mokestį už 2013 metus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu (b. l. 91–96) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl VMI prie FM 2013 m. spalio 20 d. žemės mokesčio už 2013 m. apskaičiuotos deklaracijos ir MGK 2014 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. S-16(7-227-2013) teisėtumo bei pagrįstumo, taip pat dėl įpareigojimo atsakovą perskaičiuoti pareiškėjui žemės mokestį už jam priklausančius žemės sklypus, už 2013 m., ir suformuoti naują deklaraciją taikant 0,01 procentų žemės mokesčio tarifą visiems žemės sklypams bei dėl įpareigojimo, perskaičiavus žemės mokestį, grąžinti pareiškėjui skirtumą tarp jo sumokėto (įskaityto) žemės mokesčio ir perskaičiuoto žemės mokesčio dydžio taikant 0,01 procentų tarifą. Pareiškėjas taip pat prašė pradėti tyrimą ir ištirti, ar norminiai administraciniai aktai: Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimas, Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimas tose dalyse, kuriose nustatyti žemės mokesčio tarifai 2013 m., atitinka VSĮ 4 straipsnio 6 punktą, 16 straipsnio 2 dalies 37 punktą, ŽMĮ 6 straipsnio 2 dalį.

Teismas nustatė, kad VMI prie FM, vadovaudamasi ŽMĮ 12 straipsnio 4 dalies nuostatomis ir atsižvelgdama į Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. T2-289, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 1-900, Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. T-309, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. T3-412, 2013 m. spalio 21 d. žemės mokesčio deklaracijoje už 2013 metus pareiškėjui apskaičiavo mokėtiną žemės mokesčio sumą. Teismas pažymėjo, jog nei šioje byloje, nei kitose bylose nėra ir nebuvo tiesiogiai keliamas klausimas dėl pareiškėjui aktualių savivaldybių tarybų priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo (t. y. jų panaikinimo/pakeitimo).

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi ŽMĮ 12 straipsnio 1, 4 dalimis, 6 straipsnio 1, 2 dalimis (šios aptartos ŽMĮ nuostatos įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d., VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu (redakcija, galiojanti ginčo laikotarpiu), kuriame nustatyta, jog išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskiriama <...> vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifų nustatymas įstatymų nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad iš minėtos nuostatos turinio matyti, jog savivaldybių taryboms pagal kompetenciją priskirta priimti atitinkamus sprendimus dėl mokesčio tarifų nustatymo, o tai reiškia, kad tokia kompetencija savivaldybių taryboms suteikta VSĮ nuostatomis.

Atsižvelgdamas į tai, teismas sutiko su MGK sprendime išdėstytomis išsamiomis išvadomis, paneigiančiomis pareiškėjo argumentus, jog savivaldybių tarybos sprendimus, kuriais nustatyti mokesčio tarifai, ginčo atveju galėjo priimti tik įsigaliojus naujai ŽMĮ redakcijai (t. y. nuo 2013 m. sausio 1 d., nes iki to savivaldybių taryboms nebuvo suteikta kompetencija priimti tokio pobūdžio sprendimus), o iki šios datos priimti sprendimai turėtų būti pripažinti neteisėtais. Konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje kitą mokestinį laikotarpį, neviršydama 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų ribų, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip, nustato savivaldybės taryba iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos (ŽMĮ 6 str. 2 d.).

Jeigu savivaldybės taryba iki šio straipsnio 2 dalyje nurodytų terminų nenustato konkrečių mokesčio tarifų arba po šio straipsnio 2 dalyje nurodytų terminų keičia nustatytus mokesčio tarifus, atitinkamą mokestinį laikotarpį toje savivaldybės teritorijoje taikomas 0,01 procento mokesčio tarifas (ŽMĮ 6 str. 4 d.). Nagrinėjamo ginčo atveju, terminas, iki kada turėjo būti nustatyti mokesčio tarifai 2013 metams, ŽMĮ iš viso nebuvo reglamentuotas, todėl, esant tokiai faktinei situacijai, taikyti 0,01 procentų tarifą sąlygų (iki nustatyto termino tarifas nenustatytas, ar nustatytas tarifas keičiamas) nėra, t. y. nėra pažeidimo fakto, nes ŽMĮ nebuvo nustatyto termino iki kada turėtų būti nustatytas mokesčio tarifas.

Be to, ŽMĮ 6 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d. ir taikytinas galimiems pažeidimams atsirasiantiems nustatant tarifus 2014 metams. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir esamoje situacijoje ginčo aplinkybėms vienareikšmiškai taikyti ŽMĮ 6 straipsnio 4 dalį nėra teisinio pagrindo. Atitinkamai teismas taip pat sutiko su MGK sprendime šiuo aspektu išdėstytais argumentais.

Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas, apskaičiuodamas ir priimdamas deklaraciją, vadovavosi neteisėtais savivaldybių tarybų sprendimais, dėl ko neteisingai apskaičiavo žemės mokesčio tarifą. Atsakovas nagrinėjamu atveju, vadovaudamasis ŽMĮ 12 straipsnio 4 dalimi, pagrįstai rėmėsi nenuginčytais savivaldybių tarybų sprendimais ir tuo pagrindu apskaičiavo ir parengė žemės mokesčio deklaraciją, o MGK, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl priimtos deklaracijos, tinkamai ištyrė ginčo tyrimo metu surinktą medžiagą bei padarė teisingas išvadas, todėl skundžiamas MGK sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Kitų pagrindų, dėl ko MGK sprendimas turėtų būti naikinamas, nenustatyta.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo VMI prie FM perskaičiuoti pareiškėjui žemės mokestį už jam priklausančius žemės sklypus, už 2013 m., ir suformuoti naują deklaraciją taikant 0,01 procentų žemės mokesčio tarifą visiems žemės sklypams bei reikalavimas dėl įpareigojimo Inspekciją grąžinti pareiškėjui skirtumą tarp jo sumokėto (įskaityto) žemės mokesčio ir perskaičiuoto žemės mokesčio dydžio taikant 0,01 procentų tarifą galėtų būti tenkinti tik pripažinus apskaičiuotos ir pareiškėjui pateiktos deklaracijos už 2013 metus neteisėtumą (priėmimo pagrindą). Nagrinėjamu atveju to nenustačius, minėti reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas netenkino ir pareiškėjo prašymo pradėti tyrimą ir ištirti, ar norminiai administraciniai aktai tose dalyse, kurioje nustatyti žemės mokesčio tarifai 2013 m., atitinka VSĮ 4 straipsnio 6 punktą, 16 straipsnio 2 dalies 37 punktą, ŽMĮ 6 straipsnio 2 dalį. Teismas, ginčo faktines aplinkybes įvertinęs aptarto teisinio reglamentavimo apimtyje, nurodė, kad jam (teismui) nekyla abejonių dėl savivaldybių tarybų priimtų sprendimų atitikimo įstatymų nuostatoms.

Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo reikalavimus tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 100–110) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą, Mokestinių ginčų komisijos 2014 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. S-16(7-227-2013) ir VMI prie FM 2013 m. spalio 20 d. žemės mokesčio už 2013 m. apskaičiavimo deklaraciją; įpareigoti VMI prie FM perskaičiuoti pareiškėjui žemės mokestį už žemės sklypus, įvardytus skundo pirmosios instancijos teismui Priedo Nr. 3 1-7 punktuose, už 2013 m., ir suformuoti naują deklaraciją taikant 0,01 procentų žemės mokesčio tarifą visiems žemės sklypams; įpareigoti VMI prie FM grąžinti pareiškėjui skirtumą tarp jo sumokėto (įskaityto) žemės mokesčio ir perskaičiuoto žemės mokesčio dydžio taikant 0,01 procentų tarifą; administracinėje byloje pradėti tyrimą ir ištirti, ar norminiai administraciniai aktai, t. y. Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimas, Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimas toje dalyje, kurioje nustatyti žemės mokesčio tarifai 2013 m., atitinka VSĮ 4 straipsnio 6 punktą, 16 straipsnio 2 dalies 37 punktą, ŽMĮ 6 straipsnio 2 dalį; priteisti pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, padaręs išvadą, jog atsakovo priimta žemės mokesčio deklaracija yra pagrįsta ir teisėta, neįvertino visų svarbių faktinių aplinkybių, neatsižvelgė į ŽMĮ nuostatas ir savivaldybių tarybų padarytus procedūrinius teisės normų pažeidimus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Teismas netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjo nurodytus argumentus ir neatsižvelgė į įstatymų, numatančių mokesčio apskaičiavimo tvarką, kontekstą, neįvertino pareiškėjo nurodytų žemės mokesčio apskaičiavimo aspektų, taip netinkamai aiškino ŽMĮ ir VSĮ nuostatas bei pažeidė sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57, 86, 87 str.).

Teismas sprendime neteisingai aiškino ŽMĮ ir VSĮ nuostatas. Savivaldybių tarybos neturėjo teisės nustatyti žemės mokesčio tarifų 2013 m., todėl mokesčių administratorius, formuodamas pareiškėjo žemės mokesčio deklaraciją, jos priede taikė neteisėtą nuo 0,01 iki 4 procentų dydžio žemės mokesčio tarifą, atitinkamai patvirtintą miestų ar rajonų savivaldybių tarybų sprendimais, bei nepagrįstai ir netinkamai apskaičiavo mokėtiną žemės mokesčio dydį. Teismas neįvertino patikslintame skunde pateiktų motyvų dėl nurodytų teisės normų blanketinio pobūdžio.

Teismas, netinkamai vertindamas VSĮ įtvirtintų teisės normų pobūdį bei jų santykį su ŽMĮ, kuriame expressis verbis nustatytos savivaldybių tarybų teisės nustatyti žemės mokesčio tarifus, netinkamai nurodė, kad savivaldybių taryboms išimtinė teisė priimti sprendimus dėl žemės mokesčio tarifo nustatymo suteikta VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, ir nepriklauso nuo ŽMĮ redakcijos, įsigaliojusios nuo 2013 m. sausio 1 d., nuostatų priėmimo. Teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog kompetenciją nustatyti žemės mokesčio tarifus savivaldybių taryboms suteikia VSĮ nuostatos.

VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 37 punktas suteikia savivaldybių taryboms išskirtinę teisę detalizuoti mokesčių įstatyme nustatytus mokesčių tarifus, taikytinus konkrečiam mokestiniam laikotarpiui, t. y. remiantis šios teisės normos nuostatomis savivaldybių tarybos turi išimtinę kompetenciją nustatyti vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifus įstatymų nustatyta tvarka. Taigi savivaldybės tarybos teisė nustatyti žemės mokesčio tarifą priklauso tiesiogiai ne nuo VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 37 punkto, o nuo ŽMĮ nustatytos savivaldybių tarybų teisės nustatyti žemės mokesčio tarifus ir mokesčio tarifo nustatymo tvarkos.

Teismas neįvertino teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad ŽMĮ redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d., nenumatė savivaldybės tarybų kompetencijos (teisės) nustatyti konkrečiai žemės mokesčio tarifų bei šio tarifo nustatymo tvarkos. Mokesčio tarifas buvo reglamentuotas senosios ŽMĮ redakcijos 3 straipsnyje. Šios įstatymo redakcijos 7 straipsnyje buvo suteikta savivaldybių taryboms teisė tik sumažinti žemės mokestį ar visai nuo jo atleisti, atitinkamai įstatymui nereglamentuojant žemės mokesčio tarifo nustatymo tvarkos, savivaldybių tarybos VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu joms suteikta kompetencija galėjo pasinaudoti tokia apimtimi, kiek tai leido ŽMĮ nuostatos, galiojusios atitinkamu laikotarpiu.

Vadovaujantis Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 21 d. Nr. XI-1829) 3 straipsniu, nauja ŽMĮ redakcija įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d. Todėl nuo minėtos datos savivaldybių tarybos vadovaudamosi ŽMĮ 6 straipsnio 2 dalimi, VSĮ 16 straipsnio 1 dalies 37 punktu įgijo teisę ŽMĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta tvarka ir terminais nustatyti žemės mokesčio tarifą, galiosiantį kitą mokestinį laikotarpį, t. y. nuo 2014 m. (ŽMĮ 7 str.). Taigi savivaldybės tarybų sprendimai dėl žemės mokesčio nustatymo galėjo būti priimti tik nuo 2013 m. sausio 1 d. ir šie tarifai turėjo galioti kitam mokestiniam laikotarpiui, t. y. ateinantiems metams.

Teismas vertino, jog ŽMĮ redakcija nenumato tvarkos dėl žemės mokesčio tarifo nustatymo 2013 metams, inter alia nenumato terminų ir kompetencijos savivaldybių taryboms nustatyti naujus žemės mokesčio tarifus 2013 m. Pareiškėjas pažymi, kad tokios tvarkos nenumato ir Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 21 d. Nr. XI-1829). Vadinasi, įstatymais nebuvo nustatyta žemės mokesčio tarifo nustatymo tvarka 2013 metams, suteikianti teisę savivaldybių taryboms detalizuoti žemės mokesčio tarifą. Sprendime liko neįvertinti pareiškėjo motyvai, kad savivaldybių tarybų sprendimai dėl žemės mokesčio 2013 m. nustatymo priimti 2012 m.

IV ketv., iš esmės prieštarauja ŽMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytai mokesčio nustatymo tvarkai, t. y. priimti sprendimą dėl mokesčio dydžio iki einamųjų metų birželio 1 d., kuris būtų taikomas kitam mokestiniam laikotarpiui, bei norminių administracinių aktų priėmimo tvarkai, nes poįstatyminiai teisės aktai (t. y. savivaldybių tarybų sprendimai), skirti detalizuoti įstatymuose įtvirtintas teisės normas, buvo priimti iki įsigaliojant įstatymui, kurio normos poįstatyminiuose aktuose yra detalizuojamos. Atsižvelgiant į tai, jog ŽMĮ numato savivaldybių taryboms teisę priimti sprendimus dėl žemės mokesčio tarifo tik nuo 2013 m. sausio 1 d., t. y. po minėto savivaldybės sprendimo priėmimo, bei ŽMĮ 6 straipsnio 2 dalis imperatyviai numato savivaldybės teisę nustatyti tarifus iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos, galiosiantį tik kitą mokestinį laikotarpį, darytina išvada, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas pagrįstai vadovavosi savivaldybės tarybų sprendimais ir taikė juose nustatytą žemės mokesčio tarifą.

Faktą dėl Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo teisinio reguliavimo trūkumo ir savivaldybės tarybų kompetencijos nustatyti mokesčio tarifą 2013 m. neturėjimo patvirtina paties atsakovo pateiktas 2013 m. balandžio 4 d. raštas Nr. (18.28-3l-l)-R-2769. Teismas taip pat nevertino VAĮ 2 straipsnio 9 dalies, 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Žemės mokesčio deklaracija bei ja nustatyta pareiškėjui mokestinė prievolė yra neteisėta bei prieštarauja ŽMĮ 6 straipsnio 1 daliai, 12 straipsniui, VAĮ 8 straipsnio 1 daliai, MAĮ 67 straipsnio 1 daliai, todėl teismo sprendimas turi būti naikinamas.

Teismas sprendime netinkamai aiškino ŽMĮ 6 straipsnio 2 dalies, MAĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog savivaldybių tarybos teisėtai nustatė žemės mokesčio tarifą 2013 m. Žemės mokesčio tarifų nustatymo tvarką, terminus ir kitas teisiškai reikšmingas apmokestinimo sąlygas nustato išimtinai ŽMĮ. Atitinkamai, savivaldybės tarybos negali vadovautis kitokia žemės mokesčio tarifo nustatymo tvarka ar sukurti naują taisyklę, nei yra įtvirtinta ŽMĮ 6 straipsnio 2 dalyje. Teismo sprendime pateiktas teisės normų aiškinimas ir išvados dėl ginčo savivaldybių tarybų sprendimų dėl žemės mokesčio dydžio 2013 m. taikymo pagrįstumo prieštarauja mokesčių teisinio reglamentavimo principams (MAĮ 3 str.) ir ŽMĮ 6 straipsnio 2 daliai, bei sudaro prielaidą savivaldybių taryboms nustatyti žemės mokesčio tarifą neegzistuojant tokio veiksmo atlikimą reglamentuojančiam įstatyminiam pagrindui (normai), o atsakovui taikyti neteisėtai nustatytą mokesčio tarifą.

Teismas nepagrįstai atmetė prašymą ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą, neįvertino prašyme nurodytų aplinkybių dėl norminių administracinių aktų neteisėtumo bei nenurodė sprendimo motyvų, todėl pažeistas sprendimo teisėtumo reikalavimas (ABTĮ 86, 87 str.). Teismas pareiškėjo motyvus atmetė iš esmės MGK padarytomis išvadomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo yra išaiškinta, jog toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina skundžiamo atsakovo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, o tokį sprendimą pripažįsta teisėtu ir pagrįstu remdamasis vien tik argumentais, išdėstytais skundžiamame sprendime, nėra teisingumo vykdymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1144-11).

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 114–117) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos išdėstė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas (apeliantas) iniciavo teisminį procesą, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus sprendimu apskaičiuojant žemės mokestį už 2013 metus ir dėl to pateikė šio teisės akto I dalyje nurodytus reikalavimus.

Žemės mokesčio apskaičiavimo deklaracija iš esmės yra mokesčių administratoriaus parengiamas ir mokesčių mokėtojui pateikiamas dokumentas (sprendimas), kuriame nurodoma informacija apie mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokesčio sumą už mokesčio įstatyme nustatytą laikotarpį, taip pat su mokesčio apskaičiavimu ar sumokėjimu susiję kiti duomenys. Būtent šioje deklaracijoje yra nustatytas tikslus konkretaus mokesčių mokėtojo prievolės dydis, kurią jis turi įvykdyti įstatyme nustatytu terminu. Žemės mokesčio apskaičiavimo deklaracija Administracinių bylų teisenos įstatymo prasme patenka į skųstino teisės akto (sprendimo) sąvoką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-448-556/2015).

Mokesčių administratorius turi pareigą laikytis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

2013 m. spalio 20 d. teisės akte (Žemės mokesčio deklaracijoje) nėra nei teisinio, nei iš esmės ir faktinio pagrindimo. Mokesčių mokėtojui nurodoma bendra mokėtina mokesčių suma, įvardijami jo turimi žemės sklypai, žemės mokesčio tarifai, tačiau nepateikiamas joks teisinis pagrindimas (konkretus įstatymas, jo straipsniai, konkretūs savivaldybių tarybų sprendimai, kurių pagrindu apskaičiuoti žemės mokesčiai). Faktinės aplinkybės bendro pobūdžio.

Teisinio bei faktinio pagrindimų nebuvimas yra esminis trūkumas ir esminis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pažeidimas bei, kaip savarankiškas pagrindas, suponuoja skundžiamo sprendimo naikinimą (pvz., žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-448-556/2015).

Administraciniame akte turėjo būti nurodyti teisiniai bei faktiniai pagrindai, kurie ir apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas. Be jų teisingas bylos išnagrinėjimas iš esmės teisiškai yra neįmanomas.

Taigi pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgęs į Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų nesilaikymą mokesčių administratoriui surašant žemės mokesčio deklaraciją, galėjo neteisingai išspręsti bylą, dėl ko skundžiamas sprendimas keistinas. Žemės mokestis turi būti apskaičiuotas iš naujo.

Priimtiną sprendimą suponuoja ir imperatyvas laikytis vienodos administracinių teismų praktikos analogiškose bylose, jei nėra išskirtinių aplinkybių, o šiuo atveju tokių nenustatyta (Teismų įstatymo 33 str.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-448-556/2015).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

P. I. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. spalio 20 d. 2013 m. žemės mokesčio apskaičiavimo deklaraciją.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. S-16(7-227/2013).

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apskaičiuoti P. I. žemės mokestį už žemės sklypus, įvardytus 2013 m. žemės mokesčio apskaičiavimo deklaracijos priedo 1–7 punktuose, laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius