A-261-149-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės bylos Nr. A261-149/2014

Teisminio proceso numeris: 3-64-3-01356-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-6) prašydamas priteisti 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Nurodė, jog patekęs į Šiaulių tardymo izoliatorių (toliau – ir tardymo izoliatorius, įstaiga) nei žodžiu, nei raštu nebuvo supažindintas su žmogaus teisėmis. Tik pradėjęs domėtis įstatymais, suvokė, kad jo teisės buvo pažeistos ir kreipėsi į teismą. Vidaus tyrimo skyriaus pareigūnai, prieš skirstydami suimtuosius į gyvenamąsias kameras, privalo išsiaiškinti apie suimtąjį – ar jis dirbęs policijos darbuotoju ar kitu pareigūnu, ar yra rūkantis, ar neturi kitų nusiskundimų. Ant kiekvieno buvusio valstybės tarnautojo asmens kortelės yra užrašytos BD (tai reiškia buvęs darbuotojas) kas reiškia, kad jis tūri būti patalpintas su atitinkamais asmenimis. Skundžiamu suėmimo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus. Kamerose buvo laikomas kartu su asmenimis, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių jautė didelę neapykantą policijos pareigūnams. Siekiant užtikrinti asmenų, priklausiusių valstybės tarnautojų grupei, saugumą nuo smurto, psichologinio poveikio įstatymo leidėjas nustatė tokių asmenų laikymo kamerose režimą, tačiau Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai neužtikrino jo saugumo ir pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnį bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 52 ir 57 straipsnį. Neturtinė žala pasireiškė pareiškėjui didžiulio psichologinio sukrėtimo sukeltais dvasiniais išgyvenimais, emocine depresija, nukentėjo jo orumas, pasitikėjimas savimi, negalėjo ramiai miegoti, jautė padidėjusią baimę bei įtampą. Anksčiau pareiškėjas laisvės atėmimo bausmės neatliko. Atvykęs, tardymo izoliatoriaus darbuotojui pasakė, kad ant jo kortelės užrašyta BD. Darbuotojas sakė, kad išsiaiškins situaciją, tačiau to nepadarė. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į tardymo izoliatoriaus darbuotojus su prašymu perkelti jį į kitą kamerą, tačiau jo prašymai nebuvo patenkinti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus nesutiko su skundu.

Nurodė, kad asmenų skirstymas į kameras pagal konkrečias kategorijas įstaigoje vykdomas vadovaujantis patvirtintu įstaigos direktoriaus Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas), kuris numato, kad skirstymą atlieka budintis tardymo izoliatoriaus padėjėjas. Tvarkos aprašo 10.1 punkte nustatyta, kad direktoriaus budintis padėjėjas kartu su Įskaitos skyriaus viršininku ar jį pavaduojančiu darbuotoju sutikrina byloje esančius duomenis ir, jeigu reikia, patikrina duomenis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) duomenų bazėje ir tuomet pildo klausimyną. Įprastai buvę pareigūnai ar nuteisti asmenys, priskirti konkrečiai kategorijai, kurie turi būti laikomi atskirai, būna pranešę apie savo priskirtinumą konkrečiai kategorijai, t. y. matosi teismo sprendime arba yra informacija asmens byloje. Šiuo atveju tokios informacijos niekur nebuvo. Nėra jokios Šiaulių tardymo izoliatoriaus kaltės, kadangi dėl pareigūno nežinojimo negali būti kalta įstaiga. Pareiškėjas tvirtina žinojęs, kad priskirtinas atskirai laikomai asmenų kategorijai, jis pranešė apie tai. Atsižvelgiant į tai, jis buvo patalpintas į 103 kamerą. Kad ši kamera skirta pareigūnų laikymui, matyti iš suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planų, patvirtintų tardymo izoliatoriaus direktoriaus. Pareiškėjas teigia, kad ant bylos buvo užrašyti simboliai apie jo priskirtinumą atskirai kategorijai. Tokių duomenų byloje nebuvo, todėl įstaigos darbuotojams nebuvo pagrindo tikrinti duomenų VRM duomenų bazėje ir jie patalpino asmenį į konkrečią kamerą. Duomenis pildo budintis direktoriaus padėjėjas kartu su Įskaitos skyriaus viršininką pavaduojančiu darbuotoju.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu (b. l. 94-99) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies.

Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu bei Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi ir 10 straipsniu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 1 ir 3 dalimis, ir teismui pateiktais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad pareiškėjui 2011 m. vasario 22 d. atvykus į tardymo izoliatorių asmens byloje buvo rasti anksčiau byloje nebuvę dokumentai apie pareiškėjo galimą tarnybą. Iš byloje turimų rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėjas tą pačią dieną, buvo perkeltas į kamerą Nr. 103.

Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas priskirtinas suimtųjų ir nuteistųjų, buvusių ar esančių valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, grupei, todėl jis, vadovaujantis aptartomis Suėmimo vykdymo įstatymo bei BVK nuostatomis, turėjo bei turi būti laikomas suimtas bei vėliau kalinamas atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Kaip jau buvo minėta, tik nuo 2011 m. vasario 22 d. pareiškėjas buvo laikomas 103 kameroje. Nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2011 m. sausio 3 d. bei nuo 2011 m. sausio 18 d. iki 2011 m. vasario 7 d. pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kartu su kitais suimtaisiais, t. y. pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus.

Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), nustatė, kad vienas iš atskiro suimtųjų bei nuteistųjų laikymo tikslų – apsaugoti atitinkamą asmenų grupę nuo kitų (privačių) asmenų, kurių veiksmais gali būti kėsinamasi į reikšmingiausias asmens vertybes – gyvybę bei sveikatą dėl šių asmenų priklausymo atitinkamai asmenų grupei (nagrinėjamu atveju – buvę teisėsaugos pareigūnai). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Klaipėdos vidaus reikalų valdybos 1982 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 48 buvo priimtas į Klaipėdos miesto Patrulinės postinės tarnybos atskiros kuopos milicininko pareigas. 1993 m. liepos 7 d. Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato įsakymu Nr.82t/e atleistas iš darbo pagal tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 1 punktą (pačiam prašant) nuo 1993 m. liepos 8 d. Paskutinės K. J. pareigos – Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos areštinės daboklės (toliau – ir policijos areštinė) jaunesnysis inspektorius.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012, pažymėjo, kad, įkalinimo įstaigose nuteistųjų tarpe galioja jų sukurtos „nerašytos taisyklės“ bei konstatuojama, kad siekiant išvengti aptartos situacijos, įstatymų leidėjas ir nustatė tokių asmenų laikymo/kalinimo atskirai režimą. Taip pat, Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, kad suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, yra imperatyvi. Todėl už nurodyto suėmimo/kalinimo vykdymo režimo laikymąsi yra atsakinga atitinkama valstybės institucija.

Remdamasis aukščiau minėtomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad valstybės institucijų neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, todėl gali būti sprendžiamas klausimas dėl šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo.

Remdamasis CK 6.250 straipsniu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, nusprendė, kad pareiškėjas įkalinimo įstaigoje buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo saugumo užtikrinimui skirto suėmimo vykdymo režimo, reikalavimus, dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus. Akcentavo, kad nagrinėjamu atveju yra ypač svarbus pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas. Šiuo atveju tai, kad, pareiškėjui būnant kartu su kitais asmenimis, pareiškėjas galėjo jausti įtampą, nesaugumo jausmą dėl to, jog, išaiškėjus aplinkybei dėl jo tarnybos, su juo gali būti siekiama susidoroti, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę, vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, ir tai, kad gavus informaciją apie ankstesnę pareiškėjo tarnybą, pareiškėjas buvo perkeltas į 103 kamerą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, skirtą buvusiems ir esantiems valstybės politikams, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojams, teismas nusprendė pareiškėjui priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 600 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliaciniu skundu (b. l. 103-107) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neišaiškino bei neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 ir 81 straipsnių nuostatas. Teismas nesiaiškino priežasčių, dėl kurių pareiškėjo asmens byloje, kurios pagrindu atsakovas įgyvendina imperatyvius įstatyme nustatytus atskiro asmenų laikymo reikalavimus, nebuvo reikšmingos informacijos. Teismas neįvertino aplinkybės, jog atsakovas, įgyvendindamas teisės aktų reikalavimus ir spręsdamas pareiškėjo atskiro laikymo klausimą asmens priėmimo į tardymo izoliatorių metu, buvo maksimaliai rūpestingas ir atidus įgyvendindamas teisės aktų reikalavimus. Teismas netyrė, kas atsakingas už svarbios medžiagos neprieinamumą tardymo izoliatoriui ir kam priklauso pareiga tokią informaciją tardymo izoliatoriui pateikti ar užtikrinti jos prieinamumą asmenų pristatymo į tardymo izoliatorių metu. Teismas nenustatė, ar atsakovas turėjo objektyvią galimybę įvykdyti įstatymo nuostatas ir ar būtent Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmai buvo tariamos neturtinės žalos priežastis.

2. ABTĮ 57 straipsnyje nustatyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (6 d.). Nėra jokių duomenų, kad iki 2011 m. vasario 22 d. pareiškėjas būtų kreipęsis su prašymu dėl perkėlimo į kitą kamerą į įstaigos administraciją.

3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatuota, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Be to, turėjo būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne subjektyvios prielaidos ir bendro pobūdžio samprotavimai. Priimant teismo sprendimą, nebuvo atskleistas neturtinės žalos pagrindas ir tiksliai įvardintas valstybės institucijų neveikimas, o to nepadarius, negalima tiksliai nustatyti egzistuojant vieną iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų - priežastinį ryšį. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad asmens byloje (kur yra visa asmenį charakterizuojanti ir suėmimo ar bausmės vykdymo procese reikšminga informacija) medžiaga apie pareiškėjo buvusią valstybės tarnybą atsirado tik 2011 m. vasario 15 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (Klaipėdos rajono policijos komisariato raštas „Dėl suimtojo K. J.“ Nr. 30-68-388). Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas į kamerą, skirtą buvusių ir esančių valstybės politikų, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojų laikymui, buvo nukreiptas atvykęs į tardymo izoliatorių 2011 m. vasario 22 d., t. y. iškart po to, kai tardymo izoliatoriuje buvo gauta informacija, pagrindžianti atskiro asmens laikymo būtinumą.

4. Atsakovas pažymi, kad asmens byla pradedama formuoti toje įstaigoje, į kurią asmuo pirmą kartą patenka suimtas (nuteistas). Vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų įskaitos tarnybų darbo instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2002 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 57, 2.7 ir 61 punktais ir Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182, 64 punkto nuostatomis, pareiga suformuoti asmens bylą, kurioje būtų aktuali asmens suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo laikotarpiu medžiaga, kuria vadovautųsi laisvės atėmimo vietos, asmeniui į jas atvykus, tenka įstaigai, iš kurios į Šiaulių tardymo izoliatorių atvyksta asmuo.

5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie patirtą baimę, stresą nemigą jam esant Šiaulių tardymo izoliatoriuje, be to, nei asmens byloje, nei įstaigoje nėra jokių duomenų, kurie leistų patvirtinti pareiškėjo abstrakčius teiginius.

6. Prielaidos pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo atsirado ne dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo (neveikimo), o dėl reikšmingų aplinkybių, susijusių su asmens laisvės atėmimo ypatumais, ir asmens bylą tinkamai suformuoti privalėjusios įstaigos netinkamo pareigų vykdymo ar nevykdymo.

7. Vadovaujantis administracinį procesą reglamentuojančiomis teisės normomis, teismui privalu nustatyti subjektą, kuriam pagal kompetenciją pavesta pareiga užtikrinti prielaidas asmens atskiram laikymui pagal įstatymo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad skundas paduotas ne tam asmeniui arba neįtraukus į procesą visų asmenų, kurių veikimas (neveikimas) sudaro prielaidas pareiškėjo reikalavimo teisei, turėjo spręsti klausimą dėl kito valstybės atstovo įtraukimo į bylą ABTĮ 54 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismas tokių veiksmų nei pasirengimo, nei nagrinėjimo stadijoje neatliko.

8. Iš bylos medžiagos matyti, jog neturtinės žalos egzistavimo faktas kildintinas iš pareigą įgyvendinant teisės aktų reikalavimus tinkamai suformuoti K. J. asmens bylą turėjusio subjekto veiksmų. Teismas nesiėmė priemonių netinkamai proceso šaliai pakeisti tinkama, neišaiškino pareiškėjui tokios teisės ir nesutikimo keisti šalis pasekmių. Atsakovu dėl žalos atlyginimo įtraukta Lietuvos Respublika, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, kuris savo veikloje, įgyvendinant asmenų atskiro reikalavimo nuostatas, rėmėsi netinkamai (be reikšmingos medžiagos) suformuota pareiškėjo asmens byla ir, pareiškėjui slepiant, neturėjo kitos galimybės nustatyti reikšmingas aplinkybes. Taigi, nagrinėjant bylą, tikslintinas atsakovas.

9. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. v. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.).

Pareiškėjas K. J. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 112-116), kuriame prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui:

1. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d.). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis bendrąja įrodymų vertinimo taisyklę – vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Visi pateikti įrodymai turi būti betarpiškai ištirti teismo posėdyje, kaip to reikalauja įstatymas, o teismo sprendime pateiktos išvados pagrįstos motyvuotų įrodymų, kuriems priskirtini ir bylos proceso šalių paaiškinimai, visumos vertinimu pagal įrodymų vertinimo taisykles. Pažymėtina, kad Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog „kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą“.

2. Visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Taip pat, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėmis bylomis Nr. A146-320/2012, Nr. A858-2233/2011, CK 6.571 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų (CK 6.271 str. 2 d.) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Nesant vieno iš CK 6.246 straipsnyje nurodytų elementų, civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį nekyla. Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi CK 6.250 straipsniu, kuriame nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Remdamasis minėtu teisiniu reguliavimu teismas turėtų konstatuoti, kad pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjui kalinimo metu nebuvo užtikrinta teisė į gyvenamojo ploto normą. Žala yra padaryta ne tik konstitucinės teisės normų saugomam gėriui - konstitucinei teisei į orumą bet ir civilinės teisės saugomam gėriui – asmeniui jaustis oriu, visaverčiu ir lygiateisiu Lietuvos Respublikos piliečiu.

3. CK 6.271 straipsnyje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant aukščiau minėtoms sąlygoms, todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą.

4. Neturtinė žala kildinama iš netinkamų suėmimo sąlygų. Nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų, neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas butų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus. Spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo neturtinės žalos, atsiradusios dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmų, atlyginimo priteisimo.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė bei aiškino materialiosios teisės normas, nustatančias atsakovo atsakomybę. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, jų iš naujo nekartoja, o tiesiog joms pritaria. Taip pat, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas papildo pirmosios instancijos teismo išvadų dalį dėl faktinės aplinkybės, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veikoje nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygos, o būtent neteisėto neveikimo, neįgyvendinus Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimo, kad suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais yra laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų.

Pagal šios normos reikalavimą pareiškėjas, kaip buvęs policijos pareigūnas, turėjo būti patalpintas į izoliatoriaus kamerą atskirai nuo kitų nuteistųjų ir dėl šios pareiškėjo teisės ginčo byloje nėra. Pareiškėjas nurodo, jog žodžiu informavo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnus, jog jis yra pareigūnas ir reikalavo, kad jis būtų perkeltas į kitą kamerą atskirai nuo kitų suimtųjų, tačiau šis prašymas nebuvo įvykdytas. Tačiau atsakovas nesutinka su tuo, kad patalpinimo metu į izoliatorių jam buvo žinoma, jog pareiškėjas yra buvęs pareigūnas. Atsakovas neigia, kad pareiškėjas priėmimo į izoliatorių metu informavo įstaigos administraciją apie pareiškėjo teisę būti atskirtam nuo kitų suimtųjų, tačiau teismas, vertindamas šią aplinkybę, konstatuoja, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimo vykdymas nėra sietinas su suimtojo prašymu dėl šios teisės užtikrinimo. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija privalėjo savarankiškai atlikti veiksmus, kad užtikrintų Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimo laikymąsi ir nesant atitinkamo suimtojo prašymo.

Remiantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2002 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 57 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų įskaitos tarnybų darbo instrukcijos 14 punktu, tardymo izoliatoriaus įskaitos tarnyba tikrina suimtųjų ir nuteistųjų priėmimo į tardymo izoliatorių pagrįstumą, direktoriaus budinčiojo padėjėjo pateiktas įskaitos tarnybai suimtųjų ir nuteistųjų asmens bylas ir kitus šios instrukcijos 13 punkte nurodytus dokumentus. Tai suponuoja pareigą įstaigos administracijai patikrinti priimamo į izoliatorių asmens duomenis, reikšmingus jo laikymui izoliatoriuje. Todėl nėra svarbu, kuris konkrečiai įstaigos administracijos pareigūnas tiesiogiai privalėjo atlikti ir neatliko savo pareigos, pakanka konstatuoti neteisėtus įstaigos administracijos veiksmus, kad ne nuo paties suimto asmens siekio nuslėpti faktą, jog jis yra buvęs pareigūnas, o nuo administracijos neatliktų veiksmų, kad nebuvo patikrinti įkalinto asmens duomenys ir jam nebuvo užduotas klausimas apie aplinkybę, reikšmingą jo laikymui izoliatoriuje, buvo pažeista pareiškėjo teisė būti atskirtam nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Pareiga įrodyti priešingas aplinkybes tenka atsakovui, nes jis turėjo Įstatymu nustatyta pareigą užtikrinti pareiškėjo teisę, tačiau teismas vertina, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodomo jo teisės pažeidimo.

Dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Hacioglu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03), todėl pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 paragrafas; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Pshenichnyy prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30422/03, 35 paragrafas; 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Gridin prieš Rusiją, Nr. 4171/04, 20 paragrafas).

Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 6.271 straipsnyje nustatytomis atsakomybės sąlygomis, turėjo pagrindą pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė ir konstatuoti neturtinės žalos padarymo faktą bei nustatyti atlygintinos žalos dydį, kuris šiuo atveju nustatytas teisingai.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas