3K-3-247-701/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 3K-3-247-701/2015

Proceso Nr. 2-68-3-14666-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 73.2.6.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. R. (V. R.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo „Ergo Insurance SE“ ieškinį atsakovui V. R. dėl išmokėtų draudimo išmokų sumos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje šalių ginčas kilo dėl draudiko pareigos mokėti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo išmoką (toliau – ir išmoka) nukentėjusiajam tuo atveju, kai dar neišnagrinėta baudžiamoji byla dėl eismo įvykio.

Ieškovas „Ergo Insurance SE“ prašė teismo priteisti iš atsakovo V. R. 3589,31 Lt (1039,54 Eur) žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Byloje nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 22 d. Vilniaus mieste, Kauno g. 21, įvyko eismo įvykis: atsakovas V. R., vairuodamas techniškai netvarkingą automobilį, padarė avariją; jos metu M. A. buvo sukeltas nesunkus sveikatos sutrikdymas, sugadintas kelio ženklas ir paviljonas. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžiu kaltu dėl eismo įvykio ir padarytos žalos pripažintas atsakovas V. R. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendžiu kaltininkui paskirta bausmė sušvelninta. Nuosprendyje nurodyta, kad eismo įvykis kilo dėl skirtingos rūšies padangų ant priekinės automobilio ašies, kurių viena nebuvo skirta važiuoti žiemą, be to, automobiliui nebuvo atlikta techninė apžiūra.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino: iš atsakovo ieškovui buvo priteisė 3589,31 Lt (1039,54 Eur) žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. gegužės 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nurodė, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, jog sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties. Ieškovas, draudimo sutarties pagrindu atlyginęs žalą patyrusiems asmenims Vilniaus teritorinei ligonių kasai ir nukentėjusiajai M. A., vadovaujantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punktu, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti sumokėtas išmokas, todėl teismas, įvertinęs įrodymus, ieškinį tenkino.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2014 m. birželio 5 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir skundžiamo sprendimo motyvus, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, teisės normas, reglamentuojančias draudimo teisinius santykius, todėl pažymėjo, kad sutinka su ginčijamo sprendimo argumentais ir jų nebekartoja. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 122 redakcija) (toliau – ir Taisyklės), nuostatas, draudėjas nukentėjusiajam asmeniui gali atlyginti žalą tik informavęs atsakingą draudiką ir tik gavęs jo sutikimą. Atsakovas nėra gavęs ieškovo sutikimo dėl žalos atlyginimo. Teismas, pažymėjęs, kad iš Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendžio matyti, jog atsakovas siekė būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu, padarė išvadą, kad jis mokėjo papildomą kompensaciją nukentėjusiajai, siekdamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas V. R. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka arba šią nutartį pakeisti, sumažinant priteistą žalos atlyginimo sumą iki 1589,31 Lt (460,30 Eur), bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio l dalį atsakingas draudikas arba biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 2 dalį atsakingas draudikas sumoka išmoką, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, per 14 dienų nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo dienos. Ieškovas neturėjo teisės spręsti, ar eismo įvykio dalyvis atliko neteisėtus veiksmus, ar jis kaltas dėl eismo įvykio, ar yra priežastinis ryšys tarp jų ir žalos bei pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti. Ieškovas sumokėjo išmoką M. A., nesilaikydamas įstatyme nustatytų terminų ir dar neatsiradus atsakovo civilinei atsakomybei, todėl jis pats atsakingas už išmokėtas išmokas bei pagal TPVCPDĮ 22 straipsnio 3 dalį turi teisę reikalauti iš nukentėjusiojo asmens grąžinti neteisėtai gautą išmoką arba jos dalį.

2. Teismo argumentas, kad pagal Taisyklių nuostatas draudėjas nukentėjusiajam asmeniui gali atlyginti žalą tik informavęs atsakingą draudiką ir tik gavęs jo sutikimą, yra nepagrįstas, nes pagal Taisyklių 48 punktą draudimo išmoka yra mokama tik per 14 dienų nuo įsiteisėjusio nuosprendžio ar nutarimo gavimo dienos. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjus nuosprendžiui, žala nukentėjusiajai M. A. jau buvo atlyginta. Kol teismas nebuvo nustatęs eismo įvykio kaltininko, negalėjo būti ir atsakingo draudiko.

3. Apeliacinės instancijos teismas nevertino 2012 m. kovo 4 d. susitaikymo protokolo, kuriame nurodyta, kad eismo įvykio kaltininkas V. R. atlygino M. A. visą turtinę ir neturtinę žalą. Dėl to teismas padarė nepagrįstą prielaidą, kad atsakovas mokėjo papildomą kompensaciją. Teismas taip pat nevertino atsakovo ieškovui pateikto prašymo, kad šis neatliktų išankstinių mokėjimų, kol nėra baigtas ikiteisminis tyrimas. Teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK 176 straipsnio, 177 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio ir 263 straipsnio nuostatas.

Ieškovas „Ergo Insurance SE“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, nurodydamas šiuos argumentus:

1. Asmens civilinės atsakomybės klausimas gali būti sprendžiamas nepriklausomai nuo to, ar jam buvo taikyta administracinė ar baudžiamoji atsakomybė. Tas pats veiksmas gali būti kvalifikuojamas ir kaip nusikaltimas, ir kaip deliktas, ir kaip drausmės pažeidimas, todėl asmeniui už tą patį veiksmą gali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Draudimo išmokos mokėjimas siejamas su transporto priemonės valdytojo civiline atsakomybe, todėl draudikas, gavęs pretenziją, turi ne tik teisę, bet ir pareigą tirti bei nustatyti, kieno veiksmai lėmė žalos atsiradimą. Draudikas, nustatęs, jog apdraustos transporto priemonės valdytojui kilo civilinė atsakomybė, neturi teisės atsisakyti mokėti draudimo išmoką, nors nuosprendis baudžiamojoje byloje ir nėra priimtas. Jis gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką tik tuo atveju, jeigu pateikia įrodymus, kad jo apdraustos transporto priemonės valdytojas nėra atsakingas už pretenziją pateikusiam asmeniui padarytą žalą. Priešingu atveju, atsižvelgiant į tai, kad baudžiamosios bylos tyrimas ir nagrinėjimas užtrunka apie kelerius metus, šį laikotarpį sužalotam asmeniui nebūtų mokamos draudimo išmokos, jis netektų galimybės kuo skubiau nukreipti lėšas sveikatai atkurti, kai jų labiausiai reikia.

2. Kasatorius nei susitaikymo protokole, nei kasaciniame skunde nenurodo, kokio konkrečiai dydžio turtinė ir neturtinė žala yra atlyginta nukentėjusiajai. Jei būtų pripažinta, kad nukentėjusioji iš draudiko neturtinės žalos atlyginimą gavo nepagrįstai dėl to, kad kasatorius ją jau atlygino, atsižvelgiant į teismų praktiką, kad asmeniui, patyrusiam nesunkų sveiktos sutrikdymą, vidutinis neturtinės žalos dydis yra apie 10 000 Lt (2896,20 Eur), taip pat į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus bei įstatymu užtikrinamą didesnę nukentėjusiojo asmens interesų apsaugą, nukentėjusiosios gauta piniginė kompensacija iš atsakovo neatitiktų jai padaryto sveikatos sutrikdymo sunkumo ir pobūdžio.

3. TPVCAPD sutarties šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, o ypač – ją vykdydamos. TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad, įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas privalo per 5 dienas raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie pateiktą pretenziją atlyginti žalą ar teisme pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo, pateikti visus būtinus paaiškinimus ir turimą informaciją. Kasatorius jokios informacijos apie nukentėjusiųjų asmenų kasatoriui pareikštas pretenzijas baudžiamojoje byloje, žalos atlyginimą ir pasirašomą susitaikymo protokolą draudikui neteikė. Taisyklių 58 punkte nurodyta, kad draudikas gali sumokėti draudėjui atlygintą nukentėjusiam trečiajam asmeniui žalą, jeigu draudėjas buvo kreipęsis į draudiką dėl rašytinio sutikimo atlyginti žalą, laikėsi įstatymo ir šių Taisyklių nuostatų. Atsakovas nesikreipė į draudiką dėl jo sutikimo savarankiškai atlyginti žalą nukentėjusiajai, nepranešė, kad atlygino žalą. Informaciją, kad nukentėjusiajai sumokėjo papildomą kompensaciją, atsakovas pateikė, kai draudimo išmokos nukentėjusiesiems asmenims jau buvo išmokėtos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl draudiko prievolės sumokėti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo išmoką vykdymo

Byloje pateikto kasacinio skundo pagrindinis argumentas – draudikas nesilaikė teisės aktuose nustatytos draudimo išmokos mokėjimo nukentėjusiam asmeniui tvarkos, todėl patyrė nuostolių, kurių kasatorius neprivalo atlyginti. Pasisakant dėl šio argumento, atsižvelgtina į transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisinio reglamentavimo ypatumus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Ši nuostata įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti pakankamas teisės į žalos atlyginimą įgyvendinimo priemones. Įstatymų leidėjas nustatė tokį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenims padarytą žalą draudimo sutarties pagrindu operatyviai atlygina ne žalą padaręs asmuo, bet draudikas, taip užtikrinant, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginta veiksmingai ir laiku (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas). Toks reguliavimas pirmenybę teikia ne atsakingo už žalą asmens ar jo civilinės atsakomybės draudiko, bet nukentėjusiojo interesų apsaugai, todėl, atsiradus transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl žalos padarymo nukentėjusiam trečiajam asmeniui, žalos atlyginimo išmokos pastarajam mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojas pažeidė įstatymo ar draudimo sutarties nuostatas, užtikrinančias jam draudimo apsaugą. Tokie pažeidimai suteikia draudikui atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti sumokėtų sumų iš transporto priemonės valdytojo ar draudėjo (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalis). Taigi TPVCAPD sistemos esmė yra ta, jog, esant apdraustai atsakingo už žalos padarymą asmens civilinei atsakomybei, nukentėjusysis įgyja tiesioginio reikalavimo teisę draudikui. Draudikas prievoliniuose transporto priemonės valdytojo padarytos žalos atlyginimo santykiuose yra pagrindinis skolininkas, turintis pareigą neviršijant TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nurodytų draudimo sumų ribų padengti nukentėjusio trečiojo asmens patirtus nuostolius, o transporto priemonės valdytojas – papildomas, taigi TPVCAPDĮ tikslais ir reguliavimu įtvirtinama subsidiarioji draudiko ir transporto priemonės valdytojo prievolė nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. R. C., bylos Nr. 3K-3-525/2013).

Draudimo išmokos mokėjimo tvarka nustatyta TPVCAPDĮ 19 straipsnyje. Bendra nuostata – atsakingas draudikas ar kiti įstatyme nurodyti asmenys privalo išmokėti išmoką per 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 dalis). Kitos šio straipsnio normos reglamentuoja išimtis iš nurodytos bendros nuostatos, kurios suteikia teisę išmoką sumokėti per ilgesnį terminą. Jei per TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą neįmanoma ištirti aplinkybių, būtinų draudžiamojo įvykio faktui ar žalos dydžiui nustatyti, išmoka mokama per 14 dienų, skaičiuojant nuo dienos, kai šias aplinkybes būtų įmanoma baigti tirti dedant reikiamas pastangas, tačiau ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pretenzijos pateikimo dienos (išskyrus atvejus, kai žalos atlyginimo nustatymas priklauso nuo sprendimo baudžiamojoje, administracinėje ar civilinėje byloje). Jei išmoka mokama priėmus sprendimą baudžiamojoje, administracinėje ar civilinėje byloje, ji turi būti sumokama per 14 dienų nuo įsiteisėjusio sprendimo, nuosprendžio ar nutarimo gavimo dienos (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 2 dalis). Pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 3 dalį atsakingas draudikas per 30 dienų (arba šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju – per 3 mėnesius) nuo pretenzijos pateikimo dienos turi pateikti motyvuotą pasiūlymą dėl išmokos mokėjimo arba privalo pateikti pagristą atsakymą ir įrodymus, atleidžiančius nuo išmokos išmokėjimo ar suteikiančius teisę sumažinti išmoką. Nurodytų terminų laikymąsi, o kartu – TPVCAPD sistemos tinkamą funkcionavimą ir nukentėjusiojo asmens interesų apsaugą užtikrina įstatyme įtvirtintos sankcijos – draudikas, praleidęs nustatytus terminus, privalo mokėti 0,04 procento delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo sumos, kurią sumokėti praleistas terminas, taip pat gali būti taikomos kitos poveikio priemonės (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 4 dalis).

Išdėstytos griežtos TPVCAPD išmokos mokėjimo reglamentavimo nuostatos užtikrina pirmiau nurodytą prioritetinę nukentėjusiojo interesų apsaugą. Šios nuostatos nesudaro pagrindo pritarti kasatoriaus teiginiui, kad visais atvejais tam tikrų atsakomybės klausimų nagrinėjimas baudžiamojoje, administracinėje ar civilinėje byloje yra pagrindas draudikui atidėti išmokos išmokėjimą iki kol nurodytos bylos bus išnagrinėtos. TPVCAPDĮ 19 straipsnio 2 dalyje ir Taisyklių 48 punkte išmokos mokėjimo teisėtas atidėjimas siejamas su sąlyga – žalos atlyginimas turi priklausyti nuo sprendimo tokiose bylose, t. y. tik išnagrinėjus šias bylas, gali paaiškėti, ar transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos atsiranda civilinė atsakomybė. Jei draudikas iš eismo įvykį tiriančių institucijų ar eismo įvykio dalyvio (draudėjo) negauna duomenų, kurie galėtų būti įstatyme nustatytas pagrindas atsisakyti mokėti išmoką, jis privalo ją išmokėti. Tokiu atveju jis ne tik turi teisę, bet ir pareigą pagal turimus duomenis spręsti dėl civilinės atsakomybės transporto priemonės valdytojui dėl nukentėjusiam trečiajam asmeniui padarytos žalos.

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, kurios atitiktų TPVCAPDĮ 19 straipsnio 2 dalyje nurodytą išmokos mokėjimo atidėjimo sąlygą – kad žalos atlyginimas būtų priklausęs nuo nuosprendžio baudžiamojoje byloje. Priešingai, kasatorius, remdamasis byloje pateiktu dokumentu, tvirtina, kad jis padarytą žalą savanoriškai atlygino dar neišnagrinėjus baudžiamosios bylos, taigi klausimų dėl kasatoriaus civilinės atsakomybės, žalos nukentėjusiajai atlyginimo, nekilo ir jie baudžiamojoje byloje nebuvo sprendžiami. Nurodytoje baudžiamojoje byloje buvo sprendžiami tik kasatoriaus baudžiamosios atsakomybės klausimai, nekvestionuojant byloje nustatytų eismo įvykio fakto, aplinkybių, padarinių, priežastinio ryšio ir kasatoriaus kaltės, todėl draudikas pagrįstai nelaikė sprendimo baudžiamojoje byloje reikšmingu žalos atlyginimui nustatyti ir pakankamu pagrindu, vadovaujantis TPVCAPDĮ 19 straipsnio 2 dalimi, atidėti išmokos mokėjimą.

Dėl draudėjo bendradarbiavimo pareigos vykdant žalos atlyginimo prievolę nagrinėjamoje byloje

Atsižvelgiant į nustatytą TPVCAPD išmokos mokėjimo reglamentavimą, pagal kurį draudikui tenka pagrindinio skolininko statusas, pareiga operatyviai spręsti išmokos mokėjimo klausimą, didelę reikšmę turi šalių bendradarbiavimo pareigos tinkamas vykdymas. Draudėjo pareiga vykdant sutartį bendradarbiauti su draudiku kyla ne tik iš CK 6.38 straipsnyje įtvirtintų prievolių vykdymo principų. Šių pareigų vykdymas yra svarbus dėl to, kad, įvykus eismo įvykiui, kuo operatyviau ir objektyviau būtų išsiaiškintos eismo įvykio aplinkybės, dalyviai, asmeniui ir (ar) turtui padarytos žalos dydis bei civilinės atsakomybės už ją apimtis. Taisyklių 58 punkte įtvirtinta specialioji norma, apibrėžianti draudėjo galimą veikimo būdą, jam siekiant savarankiškai atlyginti padarytą žalą nukentėjusiajam, kad draudikas tokius žalos atlyginimo veiksmus vertintų kaip bendros prievolės nukentėjusiajam vykdymą. Pagal šią teisės normą draudėjas turi kreiptis į draudiką dėl rašytinio sutikimo atlyginti žalą, laikytis TPVCAPD įstatymo ir Taisyklių nuostatų. Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamus padarinius, draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis).

Pirmiau nurodyta, kad, nukentėjusiajam pateikus pretenziją dėl žalos atlyginimo, draudikas, suėjus įstatyme nustatytam terminui, turi nuspręsti dėl draudimo išmokos mokėjimo. Tokį sprendimą nagrinėjamu atveju privalėjo priimti ir ieškovas, įvertinęs turimus duomenis apie nukentėjusiosios patirtą žalą. Draudėjas, turėdamas informaciją apie žalos atlyginimą nukentėjusiajai, reikšmingą išmokos mokėjimo klausimui spręsti, privalėjo ją iškart pranešti draudikui. Draudėjas nevykdė CK 6.38 straipsnio 3 dalyje ir Taisyklių 58 punkte nustatytos bendradarbiavimo pareigos – jis iki 2013 m. vasario 21 d. draudikui nepranešė nei apie žalos nukentėjusiajai atlyginimą, nei apie nesutikimą su civiline atsakomybe dėl žalos padarymo ar žalos dydžio. Kasatorius, teigdamas, kad 2013 m. vasario 21 d. ieškovui pateikė prašymą, kad šis neatliktų mokėjimų, kol nėra baigtas ikiteisminis tyrimas, patvirtina, kad suprato pareigą bendradarbiauti su draudiku, teikiant jam visą reikšmingą informaciją, susijusią su žalos atlyginimu, tačiau šią savo pareigą vykdė netinkamai, t. y. per vėlai, kai išmoka nukentėjusiajai jau buvo sumokėta ir informacija prarado reikšmę. Laiku negavęs šios informacijos draudikas privalėjo vykdyti įstatyme nustatytą draudimo išmokos mokėjimo pareigą, o draudėjui tenka netinkamo bendradarbiavimo pareigos vykdymo teisiniai padariniai – jis netenka pagrindo reikšti draudikui atsikirtimą, kad šis privalėjo nemokėti išmokos nukentėjusiajai ir turi prievolę draudikui grąžinti jo nukentėjusiajai sumokėtą žalos atlyginimo sumą.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nevertino byloje pateiktų įrodymų, patvirtinančių, kad jis jau 2012 m. kovo 4 d. atlygino nukentėjusiajai visą turtinę ir neturtinę žalą, taip pat kad jis prašė ieškovo nemokėti žalos atlyginimo, kol nėra baigtas ikiteisminis tyrimas.

Aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas dėl šių įrodymų nepasisakė, konkrečiai juos įvardydamas ir aprašydamas jų turinį, gali būti pagrindas teigti, kad yra šio teismo sprendimo motyvavimo trūkumas, tačiau vien to neužtenka, kad būtų konstatuotas kasacijos pagrindas. Proceso teisės normų pažeidimas gali būti pripažįstamas kasacijos pagrindu, tik jei jis galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Europos Žmogaus Teisių Teismo bylų praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, and p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., mutatis mutandis, Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl atsakovo nurodytais įrodymais įrodinėto argumento, kad jis jau buvo atlyginęs žalą nukentėjusiajai, todėl ieškovas draudimo išmoką sumokėjęs be pagrindo. Nesutikdamas su šiuo argumentu, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi pirmiau jau nurodyta Taisyklių nuostata, kad draudėjas nukentėjusiajam asmeniui gali atlyginti žalą tik informavęs atsakingą draudiką ir tik gavęs jo sutikimą, o atsakovas nėra gavęs ieškovo sutikimo dėl žalos atlyginimo. Kasatorius neneigia šios teismo padarytos išvados pagrįstumo ir nenurodo, kokią reikšmę šiai išvadai turėtų jo nurodytų įrodymų vertinimo išdėstymas teismo procesiniame sprendime, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad tokių motyvų nenurodymas nevertintinas kaip proceso teisės normų pažeidimas, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Netenkinus kasacinio skundo kasatoriaus patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 3,01 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš V. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,01 Eur (tris Eur 1 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Virgilijus Grabinskas

Antanas Simniškis