A-143-980-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-980/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02763-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės tarnybos departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. L. skundą atsakovui Valstybės tarnybos departamentui dėl darbo užmokesčio, kompensacijų už nepanaudotas atostogas, išeitinės kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja J. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 6–9) bei patikslintu skundu (b. l. 25–29, 107–110) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybės tarnybos departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas, apeliantas) 2012 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 27D-1997 „Dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo įskaitymo“ (toliau – ir Sprendimas) 2 dalį, kuria atsakovas atsisakė patenkinti pareiškėjos 2012 m. rugpjūčio 20 d. prašyme išdėstytus reikalavimus, ir priteisti iš Departamento pareiškėjai neišmokėto darbo užmokesčio dydžio skirtumą, neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas skirtumą, išeitinės kompensacijos dydį už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., iš viso – 9 112,32 Lt; įpareigoti Departamentą išmokėti pareiškėjai vidutinį atlyginimą už pavėluotą viso priklausančio darbo užmokesčio išmokėjimą nuo atleidimo dienos, t. y. 2010 m. birželio 30 d., iki visiško atsiskaitymo dienos; įpareigoti Departamentą išmokėti pareiškėjai 0,06 proc. dydžio delspinigius nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą dieną bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-52-580/2012 atsakovas buvo įpareigotas į pareiškėjos tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaityti laikotarpius nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugsėjo 1 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1996 m. rugpjūčio 20 d., nuo 1996 m. rugsėjo 2 d. iki 2002 m. birželio 30 d., iš viso – 11 metų 5 mėnesius 7 dienas. Pareiškėja kreipėsi į atsakovą su prašymu perskaičiuoti darbo užmokestį ir išmokėti dėl netinkamai skaičiuoto stažo susidariusį darbo užmokesčio ir kitų sumų skirtumą. Atsakovas prašymo nepatenkino, kadangi teismas įpareigojo tik įskaityti stažą. Pareiškėjos teigimu, atsakovas pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 2 dalį, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, socialinių garantijų tęstinumo principus. Su teise į stažą yra susijusios įstatymo nustatytos garantijos, t. y. pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 20 dalį – 3 proc. dydžio priedas kas trejus metus. Darbdavys visiškai neatsiskaitė su pareiškėja jos atleidimo iš darbo dieną, t. y. 2010 m. birželio 30 d., todėl jai privalo būti mokamas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą laiką, kompensacija už nepanaudotas papildomas atostogas, neišmokėta išeitinė kompensacija bei 0,06 proc. dydžio delspinigiai.

Atsakovas Valstybės tarnybos departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 36–41, 115) prašė taikyti vieno mėnesio arba trejų metų senaties terminą ir atmesti skundą.

Atsakovas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-52-580/2012 įpareigojo Departamentą tik įskaityti tam tikrus laikotarpius į pareiškėjos tarnybos stažą, bet neįpareigojo perskaičiuoti ir išmokėti darbo užmokesčio skirtumą. Pažymėjo, kad atsakovas negalėjo priimti kitokio sprendimo, nei išdėstyta ginčijamame 2012 m. rugpjūčio 30 d. rašte, nes būtų pažeisti teisės aktai ir paneigti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimai dėl įstatymo galiojimo į ateitį, todėl dėl pareiškėjai taikytinų kompensacijų turi pasisakyti teismas.

Be to, Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio pagrindu Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas taikytinas ir valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Pareiškėja praleido nustatytą bendrą senaties terminą. Darbo kodekso 298 straipsnis nustato, kad darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 pažymėjo, kad šis terminas yra naikinamasis. Be to, pareiškėja praleido ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nustatytą vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Pažymėjo, kad tuometinis pareiškėjos darbdavys jos atleidimo dieną išmokėjo jai visą priklausantį darbo užmokestį ir kompensaciją, taip pat išeitinę išmoką, remdamasis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies nuostatomis, kurias tuo metu privalėjo vykdyti.

Atsakovas nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jis nustatytu laiku neįvykdė tam tikros pareigos ir tai tęsia toliau (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2000/2010). Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjos reikalaujami delspinigiai pagal Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalį yra siejami su darbdavio kalte, kurios atsiskaitymo su pareiškėja dieną nebuvo nustatyta. Pagal Darbo kodekso 302 straipsnio 3 dalį, darbuotojai darbo bylose yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio, todėl atsakovas nesutiko jį padengti.

Atsižvelgiant į tai, kad ši byla yra nesudėtinga, yra išspręsta daug tokio pobūdžio bylų, atsakovas prašė sumažinti priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį remiantis Civilinio proceso kodekso 93, 98 straipsniais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu (b. l. 135–140) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Valstybės tarnybos departamento 2012 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 27D-1997 dalį, kuria atsakovas atsisakė patenkinti pareiškėjos 2012 m. rugpjūčio 20 d. prašyme išdėstytus reikalavimus. Priteisė iš Departamento pareiškėjai neišmokėto darbo užmokesčio dydžio skirtumą, neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas skirtumą, išeitinės kompensacijos dydį už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., iš viso – 9 112,32 Lt bei 80 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nurodė, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnį valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos; apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Valstybės tarnautojams mokamas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. 1 p.). To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybės tarnautojams priedą už tarnybos stažą sudaro 3 procentai pareiginės algos už kiekvienus trejus tarnybos Lietuvos valstybei metus. Šio priedo suma negali viršyti 30 procentų pareiginės algos. Pareiškėjos stažas nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu bei patvirtintas atsakovo 2012 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 27V-118. Stažo perskaičiavimas pareiškėjai reiškia ir kitų su stažo trukme susijusių garantijų taikymą pagal tuos teisės aktus, pagal kuriuos šios garantijos yra numatytos. Taigi 2012 m. liepos 13 d. teismo sprendimu buvo pripažinta pareiškėjos teisė į stažą bei jo nulemtas kitas socialines garantijas.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1504/2013, kurioje buvo nagrinėjamas klausimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl patikslinto tarnybos stažo Lietuvos valstybei, pripažino, jog pareiškėja turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimu. Dėl to teismas padarė išvadą, kad Departamentas nepagrįstai teigia, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemokos.

Teismas pastebėjo, kad, nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjai teisingo atlyginimo už darbą, įstatymo nustatytas reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Būtų pažeistas lygiateisiškumo principas, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik šiems atvejams ir nebūtų taikoma tuomet, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas. Tokia teismo pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir kt.).

Teismas konstatavo, kad pareiškėja Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido dėl reikalavimų dalies dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš 3 metus iki skundo padavimo teismui dienos. Pareiškėja su skundu į teismą kreipėsi 2012 m. spalio 31 d., todėl pareiškėjos piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2009 m. spalio 31 d. iki 2012 m. spalio 31 d. Pareiškėja praleido senaties terminą dėl laikotarpio nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. spalio 30 d., todėl teismas šią jos skundo dalį atmetė.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies taikymo praktiką, pagal kurią, nustačius, kad su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta ir kad dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, yra taikomos Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos pasekmės, tačiau tais atvejais, kai atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, už uždelstą atsiskaityti laiką taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1296/2009). Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Konstitucinis Teismas 2012 m. liepos 3 d. nutarime pripažino Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šią aplinkybę, nusprendė, kad Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje numatytos pasekmės neatsirado, nes jos iš esmės siejamos su darbdavio veiksmais ar neveikimu, šiuo atveju Konstitucijai prieštaravusių nuostatų taikymas buvo objektyviai nulemtas įstatymų leidėjo, bet ne darbdavio. Pareiškėjai buvo išmokėtos visos pagrindinės su darbo teisiniais santykiais susijusios išmokos, o neišmokėta kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir išeitinės išmokos dalis, kurios mokėjimo pagrindas ir dydis buvo nustatytas tik išnagrinėjus kitą ginčą ir išsprendus teisės normų konstitucingumo klausimą, vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką mokėjimas būtų nesuderinamas su darbo teisės principais, su proporcingumu kaip bendruoju teisės principu, prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Analogišką poziciją yra išreiškęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-3128/2012.

Teismas atmetė pareiškėjos prašymą dėl delspinigių priteisimo, kadangi pareiškėjos ir darbdavio teisiniai santykiai yra nutrūkę, be to, dėl ne viso darbo užmokesčio valstybės tarnautojui sumokėjimo jį išmokančio asmens kaltės nėra.

Kadangi pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidas teismas priteisė proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, t. y. 80 proc. teismo išlaidų.

III. Atsakovas Valstybės tarnybos departamentas apeliaciniu skundu (b. l. 147–153) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą; taikyti senaties terminą; priešingu atveju, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams arba išdėstyti mokėjimus proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per dvejus metus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ galioja į praeitį, tačiau teismas neįvertino, ar priteisdamas pareiškėjai su darbo užmokesčiu susijusias išmokas (palengvindamas pareiškėjos padėtį) nepakenkė kitiems subjektams, šiuo atveju atsakovui – Lietuvos valstybei. Darbdavys mokėjo darbo užmokestį ir su juo susijusias išmokas remdamasis galiojančiais teisės aktais, tačiau po Konstitucinio Teismo sprendimo teismas priteisia papildomas išmokas, nes tariamai darbdavys elgėsi neteisėtai. Darbdavys, elgdamasis sąžiningai ir teisėtai, ne dėl savo kaltės, o dėl teisinio reglamentavimo patiria nuostolius, kurių jis numatyti negalėjo.

2. Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnis nustato vieno mėnesio skundo padavimo administraciniam teismui terminą. Pareiškėjos darbo santykiai pasibaigė 2010 m. birželio 30 d., Konstitucinis Teismas nutarimą, kuriuo remiantis paaiškėjo, kad darbo stažas buvo skaičiuojamas netinkamai, priėmė 2012 m. liepos 3 d. Pareiškėja abiem atvejais praleido vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą, todėl atsakovas pagrįstai tikėjosi, kad pareiškėja atsisako savo teisės arba nemano, kad jos teisė yra pažeista. Senaties terminas garantuoja teisinių santykių dalyviams stabilumą.

3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika patvirtina, kad Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas ir bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo valstybės tarnyboje (administracinė byla Nr. A662-402/2013 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas patvirtina, kad šis senaties terminas yra taikytinas šioje byloje, tačiau rezoliucinėje dalyje šio termino nepritaiko, o priteisia neišmokėtą darbo užmokestį nuo 2009 m. sausio 1 d., o ne nuo 2009 m. spalio 31 d. Taigi teismo sprendimas prieštarauja savo paties argumentams.

4. Teismas ginčytino sprendimo aprašomojoje dalyje nurodė, kad pareiškėja patikslino pirminį savo skundą, ir išvardijo penkis pareiškėjos reikalavimus, nors patikslintame skunde suformuluotas tik vienas reikalavimas. Atsakovas pagrįstai manė, kad pareiškėja susiaurino savo reikalavimus, t. y. pasinaudojo savo procesine teise, įtvirtinta Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsnyje. Šios bylos dalykas yra neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimas, kiti reikalavimai nenagrinėtini, kadangi pareiškėja, sutikslinusi ginčo dalyką, jų atsisakė. Be to, pareiškėja neginčija su atleidimu iš valstybės tarnybos darbdavio priimtų aktų remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu, todėl nepanaudotų atostogų kompensavimas, išeitinės išmokos kompensavimas ir kitų darbo užmokesčio dalių kompensavimas nėra šios bylos dalykas. Visos darbo užmokesčio sumos pagal Darbo kodekso 206 straipsnio 1 dalį išmokėtos darbuotoją atleidžiant iš darbo.

5. Darbo kodekso 302 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbuotojai darbo bylose dėl visų reikalavimų, kylančių iš darbo teisinių santykių, yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio. Atsakovas nesutinka padengti žyminio mokesčio išlaidų, kadangi pareiškėja jį sumokėjo elgdamasi nerūpestingai, perkeldama naštą atsakovui. Be to, Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis nustato, kad teismo išlaidos atsakovui priteisiamos proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

6. Atsižvelgiant į valstybės ribotas finansines galimybes, į tai, kad dėl Konstitucinio Teismo pripažintų antikonstitucinėmis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų nepriskaičiuota ir neišmokėta darbo užmokesčio dalis turės būti kompensuota plačiam asmenų ratui visos valstybės mastu, todėl jei pareiškėjai būtų priteista neišmokėta darbo užmokesčio dalis iš Lietuvos valstybės, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi bei Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, sprendimo vykdymą atsakovas prašo atidėti vieneriems metams arba išdėstyti mokėjimus proporcingomis dalimis. Atsakovas yra įgaliotas atstovauti Lietuvos valstybei ginčuose dėl apskričių viršininkų administracijų valstybės tarnautojų tarnybos santykių, tačiau Departamentui paskirtuose asignavimuose nebuvo numatytos lėšos, skirtos vykdyti teismų sprendimus tokiose bylose, todėl darbo užmokesčio dalis turi būti išieškoma iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 162–165) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti bei priteisti 605 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teismas 2012 m. liepos 13 d. sprendimu pripažino pareiškėjos teisę į stažą ir su juo susijusias kitas socialines garantijas. Ginčo dėl stažo trukmės nėra, o tai sudaro pagrindą gauti stažo dydį atitinkantį priedą ir šio priedo nepriemoką, kuris yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis. Atsakovas nepagrįstai ir neteisingai skaičiuodamas darbo stažą pažeidė subjektinę teisę gauti viso dydžio priklausantį darbo užmokestį.

2. Įsitikinusi, kad šioje byloje sužinojimo apie teisės pažeidimą diena yra Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo priėmimo diena. Šioje byloje skundžiamas Departamento 2012 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas, pareiškėja laikėsi ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos ir į teismą kreipėsi laiku. Konstitucinis Teismas nenagrinėjo su stažo trukme susijusių socialinių garantijų taikymo, todėl Konstitucinio Teismo nutarimo taikymo atgal klausimas nespręstinas. Atsakovas nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 2 dalies normas.

3. Nesutinka, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis būtų priteista iš Lietuvos valstybės, kadangi atsakovas yra įgaliotas atstovauti valstybei tokio pobūdžio bylose, be to, atsakovas nepateikė teismui jokių sunkią turtinę padėtį patvirtinančių įrodymų, kurie leistų teismo sprendimo vykdymą atidėti arba išdėstyti dalimis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš bylos matyti, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimu (kuris buvo priimtas administracinėje byloje Nr. I-52-580/2012 ir yra įsiteisėjęs) Valstybės tarnybos departamentas (kuris yra atsakovas šioje administracinėje byloje) buvo įpareigotas į pareiškėjos tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaityti laikotarpius nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugsėjo 1 d., nuo 1992 m. liepos 1 d. iki 1996 m. rugpjūčio 20 d. ir nuo 1996 m. rugsėjo 2 d. iki 2002 m. birželio 30 d. Šis teismo įpareigojimas atsakovo buvo įvykdytas jo priimtu 2012 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 27V-118, kuriuo paminėti laikotarpiai buvo įskaityti į pareiškėjos tarnybos Lietuvos valstybei stažą (b. l. 22).

Iš paminėto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimo matyti, kad jis buvo priimtas, konstatavus, kad nurodyti pareiškėjos tarnybos laikotarpiai nebuvo įskaityti į jos tarnybos Lietuvos valstybei stažą, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Šiame sprendime Vilniaus apygardos administracinis teismas, apgindamas pareiškėjos teises į teisingą jos tarnybos Lietuvos valstybei stažo apskaičiavimą, tiesiogiai pritaikė Konstitucijos 110 straipsnį (pagal kurio 1 d., teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai), konstatavęs, kad negali taikyti Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo (Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 str. 5 d.) ir tokioje situacijoje, kai jis buvo Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai vėliau, t. y. po to, kai atsakovas, neturėdamas pagrindo juo nesivadovauti, pritaikė jį, apskaičiuodamas pareiškėjos tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėja, gindama dėl jos tarnybos Lietuvos valstybei stažo neteisingo apskaičiavimo pažeistas teises į nuo paminėto stažo priklausančius darbo užmokestį, atsiskaitymą už nepanaudotas atostogas ir išeitinę kompensaciją, prašo priteisti iš atsakovo šių išmokų skirtumus už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. (kai jos tarnybiniai santykiai pasibaigė).

Kolegija pažymi, jog atsakovas iš esmės nekvestionuoja ir neginčija paties fakto, kad dėl paminėto neteisingo tarnybos Lietuvos valstybei stažo apskaičiavimo pareiškėja patyrė jos nurodytus praradimus, taip pat neginčija šių praradimų dydžių, kurie, be kita ko, yra nurodyti jo teismui 2013 m. balandžio 29 d. pateiktame nepriemokų apskaičiavime (b. l. 100-104). Nesutikimą su pareiškėjos skundu ir pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu atsakovas iš esmės grindžia tik nuorodomis į negalimumą taikyti paminėtą Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimą atgal, t. y. santykiams, kurie susiklostė iki šio nutarimo priėmimo, bei nuorodomis į tai, kad pareiškėja, jo manymu, praleido terminą kreiptis į teismą dėl paminėtų nepriemokų priteisimo.

Pasisakydama dėl pirmojo iš kolegijos išskirtų atsakovo argumentų pagrįstumo, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas tokios teisinės situacijos išsprendimo administracinių teismų praktiką, ne kartą (pvz., pirmosios instancijos teismo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2011-11-14 nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2013-09-17 nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1504/2013) buvo pateikęs Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos (kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai) taikymo aiškinimą, pagal kurį teismas, spręsdamas tokio pobūdžio ginčus, yra saistomas šios nuostatos imperatyvo. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje teismas negalėjo taikyti Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies, atsižvelgdamas į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo (buvo oficialiai paskelbtas) tik 2012 m. liepos 5 d. Todėl nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjos paminėtos teisės gynimo laike klausimą, pagrįstai ir teisingai nesivadovavo Konstitucijai prieštaraujančia teisės norma, o tiesiogiai taikydamas Konstitucijos nuostatas apgynė pareiškėjos pažeistas teises visiškai.

Pasisakydama dėl termino kreiptis į teismą taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pirmiausia pažymi, kad pareiškėjos skundo reikalavimas yra nukreiptas į darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą, todėl atsakovo nuoroda į būtinumą taikyti byloje nagrinėjamoje situacijoje Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio nustatytą vieno mėnesio skundo padavimo administraciniam teismui terminą negali būti pripažinta pagrįsta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai pripažįstama, jog valstybės tarnautojų reikalavimams dėl išmokų, susijusių su tarnybos santykiais, taikomas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas (2005-12-21 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A444-638/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 8, 2006, p. 160-167, ir kt.).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Tam tikrais atvejais senaties terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Nagrinėjamu atveju pareiškėja DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido reikalavimams dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš 3 metus iki skundo padavimo teismui dienos, t. y. už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 31 d. iki 2012 m.spalio 31 d., kai pareiškėja su skundu kreipėsi į teismą.

Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėja praleido senaties terminą dėl laikotarpio nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. spalio 30 d. Tai konstatavęs, teismas nurodė, kad pastarąjį laikotarpį liečianti pareiškėjos skundo dalis yra atmestina. Tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas to nenurodė ir priteisė pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoką už visą jos skunde nurodytą laikotarpį (nuo 2009-01-01 iki 2012-10-31). Atsižvelgdama į teismo išsamius ir teisingus argumentus dėl Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pripažįsta nurodytą sprendimo vidinį prieštaravimą apsirikimu, kuris yra taisytinas teismo priimto sprendimo patikslinimo būdu.

Tai darydama, kolegija, remdamasi paminėtu atsakovo pateiktu nepriemokų apskaičiavimu (b. l. 100-104), kurio teisingumas šalių nėra kvestionuojamas, minusuoja pareiškėjai apskaičiuotas sumas už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. spalio 31 d. (2 520,25 Lt) ir sumažina jai priteistą sumą iki 6 593,07 Lt (360,50 + 6 232,57 = 6 593,07).

Atsakydama į apelianto argumentus dėl pareiškėjos teismui paduoto skundo reikalavimų apimties sumažinimo (susiaurinimo), padavus teismui 2013 m. birželio 25 d. patikslintą skundą, kolegija, nesutikdama su šiais argumentais, pažymi, kad pastarasis pareiškėjos skundas buvo patikslintas, atsižvelgus į paminėtus atsakovo teismui 2013 m. balandžio 29 d. pateiktus apskaičiavimus. Šiuose apskaičiavimuose nurodyta bendra nepriemokų pareiškėjai suma (9 113,32 Lt) apima visas pareiškėjos prieš tai paduotuose skunduose prašomų priteisti nurodytų nepriemokų susidarymo pozicijas (darbo užmokestis, kompensacija už nepanaudotas atostogas ir išeitinė kompensacija). Todėl toks skundo patikslinimas negali būti traktuojamas kaip atsisakymas nuo tam tikrų ankstesniuose skunduose pareiškėjos suformuluotų reikalavimų. Be kita ko, kad pareiškėja atskirai ir tiesiogiai nebuvo nurodžiusi apie tam tikrų skundo reikalavimų susiaurinimą.

Pasisakydama atsakovo tinkamumo klausimu, kolegija pažymi, kad pareiškėjos prašomos priteisti nepriemokos susidarė ne dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, o dėl to, kad įstatymų leidėjas (Lietuvos Respublikos Seimas) Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) netinkamai reglamentavo tarnybos Lietuvos valstybei stažo nustatymo klausimus. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota administracinių teismų praktiką, tai šiuo atveju sąlygoja atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės tarnybos departamento, tinkamumą tokio pobūdžio bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-05-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1282/2014). Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas turi būti pakoreguotas, nurodant, kad paminėta suma pareiškėjai yra priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės tarnybos departamento.

Pasisakydama dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodyto prašymo taikyti Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo, kolegija pirmiausia pažymi, kad šios teisės normos taikymo būtinumas administracinėse bylose yra įvestas tik nuo 2013 m. gruodžio 14 d., kai įsigaliojo Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-1 straipsnis (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-632 redakcija). Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos spręsti šį klausimą, taikant Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio nustatytas tokio pobūdžio prašymų išsprendimo taisykles. Šios, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 2 dalyje nustatytos, taisyklės neleidžia kolegijai išspręsti šį klausimą ir šioje nutartyje, nes priešingu atveju būtų pažeisti teisinio tikrumo ir procesinio netikėtumo draudimo principai. Todėl kolegija netenkina tokio apelianto prašymo.

Kolegija, sutikdama su apelianto argumentai dėl pareiškėjos skundo neapmokestinimo žyminiu mokesčiu ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 2 dalimi, panaikina sprendimo dalį dėl 80 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo. Šiame kontekste pastebėtina, kad pareiškėjos sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo klausimas gali būti išspręstas Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą pakeisti, panaikinant jo dalį dėl 80 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš Valstybės tarnybos departamento ir nurodant, kad pareiškėjai J. L. priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės tarnybos departamento, 6 593,07 Lt (šeši tūkstančiai penki šimtai devyniasdešimt trys litai ir 07 ct).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė