A-131-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-131-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03262-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 6–9), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Alytaus AVPK, atsakovas), 3 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. lapkričio 26 d. jis buvo laikomas Alytaus AVPK areštinėje, kameroje Nr. 6. Areštinėje buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, buvo apribotos jo teisės į normalų gyvenimą, nesudarant sąlygų pasivaikščiojimui, kameroje neveikė ventiliacija, neatsidarė orlaidės, trūko oro. Paaiškino, kad jis serga ŽIV, jo imuninė sistema labai silpna ir jį būtina laikyti vėdinamoje kameroje bei suteikti galimybę pasivaikščioti gryname ore. Taip pat kameroje jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, tuo pažeidžiant jo teises. Dėl to patyrė neturtinę žalą, neigiamus išgyvenimus, fizinį nepatogumą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, pablogėjo sveikata, tapo dirglus, jaučia baimę aplinkai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b. l. 22–26) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad Alytaus visuomenės sveikatos centras 2013 m. spalio mėnesį atliko netikėtą patikrinimą. Tikrinta buvo būtent kamera Nr. 6, kurioje ir buvo laikomas pareiškėjas. Minėtame akte nustatyta, kad ant langų iš lauko pusės yra metalinės grotos, langų rėmai – mediniai su matinio stiklo paketais, nesivarsto, atsidaro orlaidės. Kameroje visą parą veikia paduodamoji-ištraukiamoji ventiliacija. Nakties metu, esant vėsesniam orui, paduodamoji-ištraukiamoji ventiliacija veikia naktiniu režimu (susilpninta). Minėto patikrinimo metu nustatyta, kad oro temperatūra kameroje 18,6-18,7° C, santykinė oro drėgmė 50 proc., oro judrumas 0,17-0,18 m/s. Šie parametrai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d.

įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 24 punkto reikalavimus. Pareiškėjas neinformavo pareigūnų, kad yra nerūkantis, nereiškė pageidavimo būti patalpintas į kamerą, kurioje nerūkoma. 2013 m. lapkričio 21 d. apie 00 val. 20 min. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 4, kuri tuo metu buvo tuščia. Tačiau pabuvęs šioje kameroje maždaug 30 minučių pasiprašė, kad jį perkeltų atgal į kamerą Nr.

6. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) reglamentuotas policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimų organizavimas. Taisyklių 54 punkte nustatyta, kad policijos areštinės viršininkas (jo nesant – budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti, nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze – 2 kartus per dieną po 1 valandą.

Pasivaikščiojimas gali neįvykti arba jo trukmė gali būti sutrumpinta tiktai dėl nepalankių pasivaikščiojimui meteorologinių sąlygų, esant policijos areštinėje laikomo asmens sutikimui arba prašymui, taip pat ekstremalių ar ypatingų situacijų metu. Pareiškėjo buvimo Alytaus AVPK metu, vyko pasivaikščiojimo kiemelio dangos keitimo darbai, todėl areštinėje laikomi asmenys dėl techninių priežasčių, taip pat saugumo tikslais, nebuvo vedami pasivaikščioti. Apie tai visi sulaikytieji asmenys buvo informuoti. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti patenkinamas, kadangi nėra Alytaus AVPK neteisėtų veiksmų, žalos pareiškėjui padarymo fakto ir priežastinio ryšio tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 10 d. sprendimu (b. l. 64–68) pareiškėjo A. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Alytaus AVPK) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Taigi vien abstraktūs pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl jam sukeltų nepatogumų neturtinės žalos atlyginimui nelaikytini pakankamu pagrindu. Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Rėmėsi Higienos normos 2 ir 6 punktais bei Taisyklių 6 punktu. Nurodė, kad Higienos normos 23 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Byloje esantis Alytaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. spalio 3 d. patikrinimo aktas Nr. PA-248 (b. l. 27–29), patvirtina, kad 2013 m. rugsėjo 30 d. Alytaus AVPK areštinėje buvo atliktas patikrinimas. Tikrinta buvo būtent kamera Nr. 6, kurioje ir buvo laikomas pareiškėjas. Minėtame akte nustatyta, kad ant langų iš lauko pusės yra metalinės grotos, apsaugant nuo išdaužymo stiklo paketus, iš vidinės pusės yra apsauginis vielos tinklas. Langų rėmai – mediniai su matinio stiklo paketais, nesivarsto, atsidaro orlaidės. Kameroje visą parą veikia paduodamoji-ištraukiamoji ventiliacija. Nakties metu, esant vėsesniam orui, paduodamoji-ištraukiamoji ventiliacija veikia naktiniu režimu (susilpninta). Pareiškėjas nurodė, jog kameroje neatsidarė orlaidės, todėl trūkdavo oro. Tuo tarpu atsakovas tvirtino, jog kameros lango viršutinėje dalyje yra įrengta orlaidė, kurią pagal pageidavimą kameroje esantys asmenys atsidaro ir užsidaro patys. Iš Alytaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. spalio 3 d. patikrinimo akto Nr. PA-248 matyti, kad orlaidės kameroje atsidaro. Apžiūros metu nebuvo nustatyta pareiškėjo nurodytų aplinkybių.

Pareiškėjas vienu iš skundo argumentų nurodė tai, kad jo teisės buvo pažeistos dėl nesuteiktos galimybės pasivaikščioti gryname ore.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Higienos normos 11 punktu bei Taisyklų 54 punktu. Nurodė, kad iš byloje esančių duomenų (b. l. 47–51) matyti, jog Alytaus AVPK vyko pasivaikščiojimo kiemelio dangos keitimo darbai, apie tai sulaikytieji asmenys buvo informuoti (b. l. 33), tai pripažįsta ir pareiškėjas, todėl atsakovas, objektyviai negalėdamas suteikti pareiškėjui galimybės pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje, Taisyklių nuostatų nepažeidė.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo kalinamas nesilaikant higienos reikalavimų, nes buvo laikomas su rūkančiais asmenimis.

Byloje nepaneigti atsakovo argumentai, jog pareiškėjas nėra kreipęsis į areštinės administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose, taip pat pareiškėjas nesikreipė su prašymu perkelti jį į kitą kamerą, kuriose būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjas teismo posėdžio metu pripažino, jog jis taip pat rūko. Todėl pareiškėjo argumentus, kad buvo kalinamas nesilaikant higienos reikalavimų atmetė kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas nurodė, jog būdamas ŽIV infekuotas yra labiau pažeidžiamas, todėl laikant jį tokiomis sąlygomis jis patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinį nepatogumą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, pablogėjo sveikata, tapo dirglus, jaučia baimę aplinkai. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. yra ŽIV infekuotas. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę. Pareiškėjas nurodė tam tikrus padarinius, kurie atsirado, jo manymu, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, tačiau jie nėra mediciniškai pagrįsti.

Remdamasis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-337/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-95/2009), konstatavo, kad nagrinėjamu atveju įrodymų, kad Alytaus AVPK pareigūnai atliko pareiškėjo atžvilgiu neteisėtą veiksmą arba neveikė taip, kaip įpareigojo įstatymai, nėra.

III. Pareiškėjas A. R. apeliaciniu skundu (b. l. 73) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo prašymą į teismo posėdį pakviesti liudytojus, kurie patvirtintų, jog Alytaus AVPK areštinėje nesudaromos tinkamos sąlygos gyventi. Mano, kad atliekant remontą pasivaikščiojimų kiemeliuose Alytaus AVPK turėjo atsižvelgti į teisės aktuose nustatytą pareigą suteikti areštinėje esantiems asmenims 1 val. per parą pasivaikščioti gryname ore, todėl remontas turėjo būti atliekamas ne visuose pasivaikščiojimo kiemeliuose iš karto.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b. l. 78–81) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais pagrindiniais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui. Taip pat nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir argumentais. Mano, kad teismas objektyviai ir visapusiškai ištyrė byloje esančius duomenis ir tinkamai pritaikė galiojančių teisės aktų normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas iš esmės kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų laikino sulaikymo sąlygų Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kameroje Nr. 6, atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti jam 3 500 Lt neturtinės žalos skunde pirmosios instancijos teismui iš esmės grindė tuo, kad kameroje Nr. 6 buvo nepakankama ventiliacija (neveikė ventiliacija, neatsidarė orlaidės), buvo laikomas su rūkančiais asmenimis bei nebuvo suteikta galimybė pasivaikščioti gryname ore.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo A. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės pažymėjęs, kad atsakovo veiksmuose nenustačius priešingų teisei veiksmų (arba neveikimo), nėra ir pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei bei teisinio pagrindo reikalauti iš Lietuvos valstybės atlyginti jam neturtinę žalą. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti pareiškėjui 3 500 Lt neturtinės žalos dėl jo kalinimo žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis bei pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl to, jog teismas atmetė jo skundą dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo Alytaus apskrities vyriausiame policijos komisariate ir netenkino jo prašymo priteisti 3 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kameroje Nr. 6 jam nebuvo užtikrintas teisės aktų nustatytos tinkamos laikymo sąlygos ir dėl jis patyrė sukrėtimų, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl galimai kilusios neturtinės žalos dėl pakankamos ventiliacijos neužtikrinimo kameroje Nr. 6, pažymi, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Minėtos higienos normos 23 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Iš byloje esančio Alytaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. spalio 3 d. patikrinimo akto Nr. PA-248 (b. l. 27-29) matyti, jog patikrinimo metu, kuris buvo atliktas tiriant S. Š. skundą (2013 m. rugsėjo 30 d.), ant kameros Nr. 6, kurioje ir buvo laikomas pareiškėjas, langų iš lauko pusės yra metalinės grotos, o apsaugant nuo išdaužimo stiklo paketus iš vidinės pusės yra apsauginis vielos tinklas. Langų rėmai – mediniai su matinio stiklo paketais, nesivarsto, atsidaro orlaidės. Taip pat Alytaus visuomenės sveikatos centras minėto patikrinimo metu nustatė, kad kameroje Nr. 6 visą parą veikia paduodamoji-ištraukiamoji ventiliacija, nakties metu, esant vėsesniam orui, paduodamoji-ištraukiamoji ventiliacija veikia naktiniu režimu (susilpninta). Pareiškėjas patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog taip pat kreipėsi į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl laikymo sąlygų kameroje Nr. 6 atitikties Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintai Lietuvos higienos normai HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ bei prašė gautą atsakymą prijungti prie bylos. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad byloje atsakovo pateiktas Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 28 d. patikrinimo aktas Nr. PA-16 (b. l. 56-57), kuris surašytas atlikus kameros Nr. 6 patikrinimą pagal A. R. skundą, patvirtina tuos pačius faktus, kurie buvo nustatyti Alytaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. PA-248. Atsižvelgusi į visa tai bei į tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, paneigiančių minėtų patikrinimų metu nustatytus faktus, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad buvo nepakankama ventiliacija, neatsidarė orlaidės, kaip nepagrįstus.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad jam nebuvo užtikrinta teisė kiekvieną dieną pasivaikščioti gryname ore, teisėjų kolegija nurodo, jog iš esmės sutinka su padarytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovas objektyviai negalėdamas suteikti pareiškėjui galimybės pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų „Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių“ nuostatų nepažeidė, todėl jų nekartoja.

Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindė ir tuo, kad buvimo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kameroje Nr. 6 metu pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenis, dėl ko jautė dusulį, dažnai kosėjo.

Vertindama pareiškėjo argumentus dėl to, kad jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, teisėjų kolegija pažymi, jog su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius nuteistuosius atskirti nuo rūkančiųjų asmenų.

Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Taip pat Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009- m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 13 punkte imperatyviai nustatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims draudžiama rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio teisinio reguliavimo ir bylos faktinių aplinkybių kontekste Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kamera yra bendroji gyvenamoji patalpa kurioje buvimo joje laikotarpiu gyveno pareiškėjas kartu su kitais asmenimis. Taigi Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato administracija turi pareigą užtikrinti kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama (ABTĮ 20 str. 3 d.), kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, teisėjų kolegijai vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų padarytus suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kameroje asmenys rūkė. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo kameroje palatoje gydyti nuteistieji būtų rūkę ir tai buvo daroma atsakovui žinant ar leidus, nepagrindė įrodymais, nenurodė, kad dėl to skundėsi žodžiu ar raštu. Pareiškėjas taipogi nenurodė, kad dėl rūkymo kameroje Nr. 6 būtų kreipęsis į Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato administraciją su prašymu pašalinti šį pažeidimą, informuodamas, kad yra nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pats pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtinto, jog jis taip pat rūko. Taip pat byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 4, kurioje buvo vienas, tačiau pasiprašė būti perkeliamas atgal į kamerą Nr. 6, nors, kaip teigia pareiškėjas, minėtoje kameroje laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų. Todėl šie pareiškėjo argumentai vertintini kritiškai. Atsižvelgus į nurodytus argumentus darytina išvada, jog šiuo aspektu pagrįstai pirmosios instancijos teismas nekonstatavo neteisėtų veiksmų.

Tai įvertinus, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kameroje Nr. 6 buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). Taigi nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas, nes teismas pažeidė jo procesines teises nepagrįstai netenkindamas prašymo į teismo posėdį iškviesti liudytojus, kurių liudijimas patvirtintų, jog Alytaus AVPK areštinėje nesudaromos tinkamos sąlygos gyventi.

ABTĮ 57 straipsnio 1 dalis numato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai. Taigi iš šios teisės normos darytina išvada, kad teismui negali būti reiškiami abstraktūs reikalavimai išreikalauti tam tikrus įrodymus, prašyme turi būti nurodyta, kurias reikšmingas bylai aplinkybes tais įrodymais siekiama pagrįsti. Teismui taip pat nėra privalomas prašymas dėl įrodymų išreikalavimo. Teismas tenkindamas ar atmesdamas prašymą dėl įrodymų išreikalavimo turi teisę spręsti įrodymų liečiamumo klausimą, t. y. ar prašyme nurodytas įrodymas yra reikšmingas nagrinėjamam ginčui. Asmuo, teikiantis prašymą dėl įrodymo išreikalavimo, turi pagrįsti savo prašymą, šiuo atveju nurodyti, kurias reikšmingas bylai aplinkybes gali patvirtinti jo nurodytas liudytojas. Be to, teisėjų kolegija pastebi, jog įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, išklausiusi pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą, daro išvadą, kad šis pareiškėjo argumentas nepagrįstas. Pažymėtina, jog byloje yra pareiškėjo prašymas iškviesti liudytojais A. T. ir A. B.. Šį pareiškėjo prašymą pirmosios instancijos teismas nagrinėjo teismo posėdžio metu ir, įvertinęs tai, jog ginčo, kad asmenys nebuvo vedami į lauką nėra, dėl ventiliacijų byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, dėl pareiškėjo patalpinimo kartu su rūkančiais asmenimis – pareiškėjas pats patvirtino, jog yra rūkantis, pareiškėjo prašymų netenkino. Taigi minėtas pareiškėjo prašymas dėl liudytojų iškvietimo pirmosios instancijos teisme nebuvo ignoruojamas, todėl negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjo procesines teises atsisakęs kaip liudytojus iškviesti A. T. ir A. B.. Vertindama nagrinėjamą bylą teisėjų kolegija negali pripažinti, kad pareiškėjo nurodytų asmenų neapklausimas yra reikšmingas ir kad to nesant byla galėjo buvo išspręsta neteisingai. Pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį priimdamas sprendimą teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Šiuo atveju byloje yra surinkta pakankamai įrodymų ir nustatytos visos reikšmingos aplinkybės, galinčios turėti reikšmės teisingam bylos išsprendimui, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismo posėdyje turėjo būti apklausti ir pareiškėjo minimi asmenys. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismui, esant pakankamai duomenų teisingam bylos išnagrinėjimui, nebuvo būtina ir tikslinga rinkti papildomų įrodymų nagrinėjamoje byloje.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.), naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti .

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys