AS-438-973-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS438-973/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02902-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. U. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. U. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–3), prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-327-3057 bei tenkinti jo 2014 m. kovo 3 d. prašymą išdėstyti mokestinės nepriemokos padengimo terminus nuo kito kalendorinio mėnesio, einančio po šio skundo išnagrinėjimo dienos.

Pareiškėjas 2014 m. liepos 11 d. pateikė teismui prašymą (b. l. 69) imtis priemonių skunde pareikštų reikalavimų užtikrinimui, t. y. sustabdyti VMI 2014 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. (23.31-08)-320A-63398 galiojimą ir bylos nagrinėjimo metu uždrausti VMI pradėti vykdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą. Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindžia tuo, kad nesiėmus priemonių skunde pareikštų reikalavimų užtikrinimui, ginčas dėl priverstine tvarka pradėtos išieškoti mokestinės nepriemokos išdėstymo taps iš dalies ar visa apimtimi beprasmis, nes teismo sprendimo įvykdymas gali tapti iš dalies ar visai neįmanomas, t. y. išieškojimo veiksmais gali būti padaryta esminė žala jo vykdomos individualios veiklos tęstinumui. Finansinė būklė gali tapti kritine. Tokia situacija ne tik keltų grėsmę dabartinės mokestinės nepriemokos išdėstymo galimybei, bet ir apskritai keltų abejones dėl greito įsiskolinimo padengimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 14 d. nutartimi (b. l. 73–74) pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, jog galima reikalavimo užtikrinimo priemonė yra ginčijamo akto galiojimo sustabdymas. Šiuo atveju pareiškėjas prašė sustabdyti VMI 2014 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. (23.31-08)-320A-63398 galiojimą. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje yra ginčijamas ne VMI sprendimas, kurio galiojimą pareiškėjas prašė sustabdyti, o VMI 2014 m. balandžio 22 d. sprendimas Nr. (23.31-08)-327-3057, todėl taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punktą šiuo atveju nėra pagrindo.

Nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašė uždrausti VMI pradėti vykdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą. ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus. Pareiškėjas būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindė neigiamomis (finansinėmis) VMI sprendimo vykdymo pasekmėmis. Pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones argumentai dėl galimai blogos įmonės finansinės padėties, teismo vertinimu, neįrodo, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas nagrinėjamu atveju gali būti iš esmės apsunkintas, o teismui yra būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismo įsitikinimu, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, iki ginčijamo sprendimo priėmimo buvusi padėtis iš esmės galėtų būti atkurta pasinaudojant civilinės atsakomybės institutu, t. y. atlyginant žalą, jeigu pareiškėjas ją patirtų. Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos, siekiant garantuoti teismo sprendimo įvykdymą, o ne apsaugoti suinteresuotą subjektą nuo galimų skundžiamo sprendimo padarinių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei esant buvusios padėties atkūrimo galimybėms, nėra pagrindo išvadai, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 76–77), kuriuo prašo minėtą nutartį panaikinti ir imtis reikalavimo užtikrinimo priemonių, t. y. sustabdyti VMI 2014 m. birželio 25 d. priimto sprendimo Nr. (23.31-08)-320A-63398 galiojimą ir bylos nagrinėjimo metu uždrausti VMI pradėti vykdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą.

Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad byloje ginčas vyksta dėl galimybės išdėstyti mokestinę nepriemoką, nes kitu atveju mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine, iškiltų didelių sunkumų vykdant kitus mokesčių mokėtojo finansinius įsipareigojimus. Teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą iš esmės būtų pripažinta, jog nepriemokos neišdėstymas ir sumokėjimas iš karto tokias pasekmes ir sukeltų. Jeigu teismas nesiims priemonių skunde pareikštų reikalavimų užtikrinimui, tai VMI pradėtais prievartinio išieškojimo veiksmais gali būti padaryta esminė žala pareiškėjo vykdomos individualios veiklos tęstinumui, finansinė būklė gali tapti kritine ir pareiškėjas būtų priverstas šią veiklą nutraukti. Tokia situacija ne tik keltų grėsmę dabartinės mokestinės nepriemokos išdėstymo galimybei, bet ir apskritai keltų abejonių dėl šio ir kitų įsiskolinimo sumokėjimo vėliau. Be to, akivaizdu, kad visų civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimas pareiškėjui būtų itin sudėtingas ir, svarbiausia, laikui itin imlus teismo procesas, panaikinantis minėtos individualios veiklos vykdymo galimybę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje keliamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog jos netaikius teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamus aktus, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis). Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad nagrinėjant administracinę bylą reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei iš bylos medžiagos ar proceso dalyvių prašyme nurodomų motyvų galima padaryti išvadą, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo toje byloje įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Be to, ABTĮ 92 straipsnis numato, kad skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis. Taigi svarbu nustatyti, ar neuždraudus atsakovui atlikti pareiškėjo nurodytų veiksmų, išnagrinėjus administracinę bylą galėtų būti įmanoma atkurti padėtį, buvusią iki skundžiamo akto priėmimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad realus iki skundžiamo administracinio akto (veiksmo) priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas (veiksmas), kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pavyzdžiui, 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005, 2005 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-230/2005, 2009 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-368/2009). Pažymėtina, jog, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-222/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo pritaikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytas reikalavimo užtikrinimo priemones – ginčijamo akto galiojimo laikiną sustabdymą. Kaip teisingai pažymėta skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje, šiuo pagrindu galima laikinai sustabdyti tik ginčijamo akto galiojimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui suformulavo reikalavimą panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-327-3057), tuo tarpu laikinai sustabdyti jau prašė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. (23.31-08)-320A-63398 galiojimą, t. y. galiojimą akto, kurio teisėtumo pareiškėjas neginčijo. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepritaikė šios pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Taip pat pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo pritaikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytas reikalavimo užtikrinimo priemones – uždraudimą atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, t. y. bylos nagrinėjimo metu uždrausti VMI pradėti vykdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą. Šios reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymo būtinybę pareiškėjas motyvavo išimtinai ekonominio pobūdžio priežastimis, tačiau pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009).

Galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (2012 m. balandžio mėn. 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012).

Taigi galimi finansiniai nuostoliai savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl šios aplinkybės analizuojamos ir vertinamos kiekvienu konkrečiu atveju atskirai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su galimų finansinių nuostolių susidarymu, yra nekonkrečios, nedetalizuotos, pagrįstos prielaidomis (turės nutraukti individualią veiklą, negalės vykdyti įsipareigojimų, finansinė padėtis taps kritine).

Be to, pareiškėjo nurodomos aplinkybės nėra pagrįstos jokiais įrodymais, nors pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011, 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011).

Taigi pareiškėjo nurodyti argumentai dėl blogos finansinės būklės (kurie, kaip jau buvo minėta prieš tai, yra abstraktūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais) nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta prieš tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nepritaikė pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartis paliktina nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.

Pažymėtina ir tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo L. U. atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys