eA-121-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-121-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03841-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 28; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovams Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos, Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. S. su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) iš dalies panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 17R-75 (toliau – ir Sprendimas);

2) įpareigoti atsakovą kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas visiškai, t. y. papildomai 5 450,03 Lt.

Komisija Sprendimu nusprendė iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas – 600,07 Lt, t. y. tas išlaidas, kurios patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. (b. l. 97). Pareiškėjas paaiškino, kad elektros jėgainės projektavimo sutartį pasirašė 2012 m. gruodžio 7 d. ir iki 2013 m. vasario 1 d. projektas jau buvo faktiškai atliktas. Nutraukti sutarties pareiškėjas neturėjo galimybės, o ir nutraukus sutartį jis būtų privalėjęs sumokėti visą sumą pagal šią sutartį. Projektavimo darbai pradėti prieš pradedant svarstyti Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimus ir prieš patvirtinant naujus saulės energijos supirkimo tarifus. Šį faktą patvirtina tai, kad projektas buvo baigtas ir suderintas 2013 m. kovo mėnesį, o to praktiškai būtų buvę neįmanoma padaryti, jei projektavimo darbai būtų pradėti po 2013 m. vasario 1 d. Nurodė, kad faktiškai išlaidas patyrė daug anksčiau, t. y. iki 2013 m. vasario 1 d. ir tik neišvengiami atsiskaitymai buvo atlikti vėlesnėmis datomis, kurios buvo numatytos toje pačioje projektavimo sutartyje. Vertino, kad Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau ir – Įgyvendinimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies nuostata, kad asmenys ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo, aiškintina kaip įstatymu nustatyta pareiga atlyginti ne tik tas išlaidas, kurios faktiškai buvo sumokėtos iki 2013 m. vasario 1 d. (pinigų principas), bet ir išlaidas dėl kurių buvo susitarta iki 2013 m. vasario 1 d. ir kurios buvo neišvengiamos (kaupimo principas). Priešingas įstatymo aiškinimas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Be to, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatyto objektyvumo principo, t. y. jame nenurodytos konkrečios sumos, nevertinti konkretūs pareiškėjo pateikti įrodymai apsiribojant bendrais teiginiais.

Atsakovas Komisija atsiliepime prašė skundą atmesti.

Paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinto Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4 punktą, kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo nurodymo dokumentais. Pareiškėjas prašė kompensuoti šias išlaidas: 100 Lt išlaidas už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą, 5 200 Lt elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų išlaidas, 750,10 Lt pastato stogo nuomos išlaidas. Komisija Sprendimu kompensavo 100 Lt išlaidas už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą ir 500,07 Lt išlaidas už stogo nuomą. Komisija nekompensavo 250,03 Lt išlaidų už pastato stogo nuomą ir 5 200 Lt išlaidų už elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbus. Komisija nekompensavo likusios 250,03 Lt sumos už stogo nuomą, nes ši suma buvo sumokėta 2013 m. kovo 7 d., t. y. išlaidos patirtos po 2013 m. vasario 1 d.. Dėl tokios pačios priežasties Komisija nekompensavo ir 5 201 Lt sumos už elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbus, nes ši suma buvo sumokėta 2013 m. liepos 5 d. ir 2013 m. liepos 8 d. Atkreipė dėmesį, kad Aprašas nesuteikė Komisijai įgaliojimų kompensuoti išlaidas patirtas po 2013 m. vasario 1 d.

Atsakovas Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atsiliepime prašė bylą nutraukti.

Nurodė, kad neturėtų būti laikoma atsakovu byloje, nes pagal Aprašo 13 punktą tik ūkiškai ir techniškai aptarnauja Komisiją ir atlieka kitas funkcijas, numatytas Aprašo 25 punkte, t. y. 25.1. įvertina pareiškėjo teikiamą prašymą ir pateiktą informaciją; 25.2. teikia Komisijai teikimą su pateiktos informacijos įvertinimu; 25.3. saugo pareiškėjų pateiktus duomenis ir dokumentus. Techninis ir ūkinis aptarnavimas nereiškia įgaliojimų veikti Komisijos vardu, atstovauti Komisiją teisminiuose ginčuose ar santykiuose su trečiaisiais asmenimis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime prašė skundą atmesti.

Nurodė, kad Komisijai suteikta diskrecijos teisė priimti sprendimus dėl su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo. Komisijai suteikta diskrecijos teisė pasirinkti, kokiu būdu įgyvendinti savo kompetenciją. Ministerija neturi kompetencijos vertinti kito viešojo administravimo subjekto – Komisijos priimtų sprendimų teisėtumo ir faktinių aplinkybių, todėl dėl šių skunde teikiamų reikalavimų nepasisako. Laikosi pozicijos, kad Komisija priimdama ginčijamą sprendimą, veikė savo kompetencijos ribose, vadovavosi jai suteikta diskrecija.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjo R. S. skundą kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, teismas nevertins ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustatys, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Todėl teismas negali pakeisti Komisijos – teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus vertinimus, iš esmės turėtų apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Teismas vertins, ar Komisija laikėsi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčo sprendimas.

Remdamasis Aprašo 1 ir 4 punktais, teismas darė išvadą, kad išlaidos, susijusios su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu, asmenims yra kompensuojamos, jeigu jos buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., dėl kompensacijos asmenys gali kreiptis iki 2013 m. rugsėjo 1 d.. Asmenys kartu su prašymu turi pateikti tokius dokumentus: su elektrinės projekto plėtojimu tiesiogiai susijusių paslaugų ir (ar) prekių įsigijimą ar avansinius mokėjimus patvirtinančius dokumentus (banko išrašą apie atliktus pavedimus, sąskaitą faktūrą, kasos kvitą, kasos pajamų orderį, mokėjimo nurodymą ar kita); nepriklausomo turto vertintojo pateiktas turto vertinimo ataskaitas, kai to reikia; sutartį, kuria vadovaujantis buvo ar turėjo būti įsigytos su elektrinės projekto plėtojimu tiesiogiai susijusios paslaugos ir (ar) prekės (Aprašo 10 punktas). Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, gali priimti tokius sprendimus: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 punktas).

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. liepos 15 d. pareiškėjas Komisijai pateikė prašymą dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, iš viso prašė kompensuoti 6 050, 10 Lt. Prie šio prašymo pridėjo 2012 m. lapkričio 12 d. leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą, dokumentus susijusius su elektrinės projekto plėtojimu ir prekių įsigijimą patvirtinančius dokumentus (b. l. 53-54). Komisija 2013 m. rugpjūčio 23 d. raštu prašė pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus (b. l. 83), kuriuos jis pateikė (b. l. 85-88). Išnagrinėjusi jo prašymą, Komisija 2013 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 17R-75 nusprendė iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas – 600,07 Lt, t. y. tas išlaidas, kurios patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. (b. l. 97), kitų išlaidų – 5 450, 03 Lt, kurios patirtos po nurodytos datos nekompensavo.

Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad pagal Įstatymo ir Aprašo nuostatas atsakovui buvo pareiga atlyginti ne tik tas išlaidas, kurios faktiškai buvo sumokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., bet ir išlaidas dėl kurių buvo susitarta iki 2013 m. vasario 1 d. ir kurios buvo neišvengiamos, ginčo sprendimas neatitinka VAĮ nustatyto objektyvumo principo, jame nenurodytos konkrečios sumos, nevertinti konkretūs pareiškėjo pateikti įrodymai apsiribojant bendrais teiginiais, teismas pažymėjo, kad su jais sutikti negali. Tai grindė tuo, kad Aprašo 4 punktas aiškiai numato, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo nurodymo dokumentais. Pareiškėjas prašymu prašė kompensuoti tokias išlaidas: 100 Lt išlaidas už Energetikos ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą; 5 200 Lt elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų išlaidas; 750,10 Lt pastato stogo nuomos išlaidas, viso – 6 050,10 Lt (b. l. 53-54). Komisija nekompensavo 250,03 Lt išlaidų už pastato stogo nuomą (apmokėjo 2013 m. kovo 4 d.) ir 5 200 Lt išlaidų (apmokėjo 2013 m. liepos 5 d.) už elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbus (b. l. 58-60, 65-66), t. y. išlaidų, kurias pareiškėjas patyrė po 2013 m. vasario 1 d. Taigi Komisija ginčo sprendimą priėmė vadovaudamasi Aprašo nuostatomis ir pareiškėjo prašymą kompensuoti patirtas išlaidas tenkino iš dalies, nes kitos išlaidos buvo patirtos po 2013 m. vasario 1 d.

Teismas taip pat rėmėsi VAĮ 8 straipsnio 1-3 dalimis, vertino, jog nagrinėjamu atveju ginčijamo sprendimo turinys atitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Komisija sprendime nurodė, kokiu teisės aktu vadovaujamasi, pacitavo teisės normą, kuria rėmėsi (Aprašo 20 punktu), priimdama sprendimą, taip pat nurodė faktinį sprendimo iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas pagrindą, t. y. kad kompensuojamos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Sprendime nurodyta apskundimo tvarka, jis pasirašytas Komisijos pirmininkės, todėl yra pakankamai aiškus ir konkretus.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad ginčo sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, priimtas kompetentingo viešojo administravimo subjekto, atitinkantis VAĮ nuostatas, todėl nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

III. Pareiškėjas R. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo tenkinti pareiškėjo skundą. Panaikinti 2014 m. kovo 7 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą t. y. iš dalies panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimo, kompensavimo komisijos sprendimą Nr. 17R-75, kuriuo Komisija atsisakė kompensuoti visas pareiškėjo patirtas išlaidas kaip nepagrįstą bei įpareigoti Komisiją kompensuoti pareiškėjo išlaidas visiškai, t. y. papildomai kompensuoti 5 450,03 Lt.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Įgyvendinimo įstatymas buvo priimtas pažeidžiant teisėtus interesus asmenų, įskaitant ir pareiškėją kurie iki numatyto termino nebuvo pasiekę reikiamos įgyvendinimo stadijos ir neturės galimybės toliau vystyti projektus. Tai aiškiai nurodyta Įgyvendinimo įstatymo aiškinamajame rašte. Tam, kad būtų kompensuota teisėtus lūkesčius pažeidžiančiais veiksmais padaryta žala, Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, susijusios su išlaidų, susijusių su elektrinės projekto vystymu, kompensavimu. Aiškinant Įgyvendinimo įstatymą taip, kaip aiškina pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui kompensuotina tik dalis išlaidų, patirtų dėl neteisėtų valstybės veiksmų, t. y. išlaidos apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d. Kitaip tariant, išlaidos patirtos pagal tą pačią sutartį, pagal tą pačią sąskaitą už tą patį objektą gali būti kompensuojamos arba nekompensuojamos, priklausomai nuo jų apmokėjimo datos. Pareiškėjo nuomone, Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostata, kad asmenys ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, aiškintina kaip įstatymu nustatyta pareiga atlyginti ne tik tas išlaidas, kurios faktiškai buvo apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d. (pinigų principas), bet ir patirtas išlaidas pagal kaupimo principą, t. y. kai išlaidos patiriamos neatsižvelgiant į pinigų sumokėjimą.

2) Įgyvendinimo įstatyme nurodytas terminas, susietas su šio įstatymo įsigaliojimu, nustatytas siekiant apriboti valstybės atsakomybės ribas, jeigu asmuo priėmus įstatymą toliau vysto elektrinės projektą. Logiška, jog valstybė nekompensuoja išlaidų, kurias asmuo patirtų po įstatymo įsigaliojimo, t. y. jeigu asmuo nenutrauktų elektrinės projekto vystymo ir dėl to patirtų išlaidų. Tačiau išlaidos dėl kurių buvo susitarta iki Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo ir kurios buvo neišvengiamos po įstatymo įsigaliojimo dėl to, kad iki įstatymo įsigaliojimo buvo atlikti tam tikri darbai, turi būti kompensuojamos. Pareiškėjas prašomų atlyginti išlaidų negalėjo nepatirti ir nemokėti už atliktą ir sutartą darbą dėl kurio buvo susitarta ir darbai atlikti iki 2013 m. vasario 1 d. Priešingu atveju sąžiningam asmeniui, patyrusiam žalą dėl jo teisėtus lūkesčius pažeidžiančių valstybės veiksmų, būtų nekompensuojama žala, nes jis, pavyzdžiui, neturėjo apyvartinių lėšų apmokėti išlaidas arba mokėjimo terminas buvo atidėtas po 2013 m. vasario 1 d., arba priešingai, jam būtų kompensuojamas avansas už darbus, kurie nebuvo atlikti, netgi tokiu atveju, jeigu avansas po to grąžinamas. Skunde sąmoningai neanalizuojamos Aprašo nuostatos, nes pareiškėjo nuomone, jeigu teismas mano, kad Aprašas nustato kitokį reglamentavimą nei Įgyvendinimo įstatymas, ar siaurina jo nuostatas, jis privalo vadovautis įstatymu.

Atsakovas Inspekcija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Cituoja Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, nurodo, kad Įgyvendinimo įstatymas įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d., todėl atsižvelgiant į šio įstatymo įsigaliojimo datą, Aprašo 4 punkte buvo numatyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Komisija, nagrinėdama pareiškėjų prašymus dėl išlaidų kompensavimo, laikėsi nuoseklios pozicijos, kad vadovaujantis Aprašo 4 punkto nuostatomis, išlaidos vertintinos patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d., tuomet, kai iki šios datos asmenys faktiškai sumoka pinigus už darbus, paslaugas, įrangą ir panašiai, kurie tiesiogiai susiję su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu. Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, Komisija, neviršydama jai suteiktų įgaliojimų ir diskrecijos, Sprendimu nusprendė kompensuoti tas pareiškėjo patirtas išlaidas, kurias jis faktiškai patyrė iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. 600,07 Lt, tuo tarpu išlaidų patirtų po 2013 m. vasario 1 d. – 5 450,03 Lt, vadovaudamasi Aprašo 4 punktu nekompensavo.

2) Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2637/2011 pateiktu teisės aiškinimu dėl teismo atliekamo komisijos veiksmų vertinimo.

3) Byloje nagrinėjamas skundas, kuriuo yra skundžiamas Komisijos Sprendimas, pareiškėjas neskundžia Inspekcijos veiksmų, todėl vieninteliu tinkamu atsakovu šioje byloje yra Komisija, kurią atstovauja Inspekcija.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 „Dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Aprašo 12 punktą, buvo patvirtinta Komisijos narių sudėtis. Komisija savo veikloje vadovaujasi Įgyvendinimo įstatymu, Aprašu, kitais teisės aktais. Pagrindinės Komisijos funkcijos – išnagrinėti Aprašo 3 punkte nurodytų asmenų prašymus dėl išlaidų, tiesiogiai susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo ir vieną mėnesį nuo pareiškėjo prašymo gavimo dienos priimti vieną iš sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą.

Teismo sprendime teisingai pažymėta, kad teismas negali pakeisti Komisijos – teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktu vertinimus, iš esmės turėtų apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų.

Nagrinėjamu atveju, teismas ištyręs faktinius ir teisinius įrodymus byloje, pagristai, nustatė, kad Komisija laikėsi visų procedūrinių taisyklių ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu. Pažymi, kad tik Komisijai yra suteikta diskrecijos teisė priimti sprendimus dėl su saulės šviesos energijos elektrinių, projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo. Minėtu nutarimu, Komisijai yra suteikta diskrecijos teisė pasirinkti, kokiu būdu įgyvendinti savo kompetenciją. Aprašo 18-21 punktai nustato išimtinę teisę tik Komisijai vertinti pareiškėjo patirtas išlaidas ir priimti dėl jų sprendimą.

Jokiems kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims įskaitant ir pareiškėją, Aprašas nesuteikia teisės ir kompetencijos vertinti išlaidų, susijusiu su elektrinės projekto plėtojimu, pagrįstumo. Tik Komisijai yra suteikta diskrecijos teisė pasirinkti, kokiu būdu įgyvendinti savo kompetenciją. Tai, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai, spręsdami bylas, nagrinėja tik, ar įgyvendindamos joms suteiktas galias institucijos laikėsi nustatytu procedūrų, nepadarė esminės klaidos ar nepiktnaudžiavo valdžia, ar aiškiai neviršijo joms suteiktų galių, yra ne kartą pripažinę ir Europos Sąjungos teismai ir nuosekliai laikosi savo suformuotos praktikos (byla Nr. A7-2203/2006 (2011 m. rugsėjo mėn. 26 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A525-2637/2011).

2) Apeliaciniame skunde teikiami subjektyvūs pamąstymai neatitinka galiojančio teisinio reglamentavimo. Be to, kaip teisingai buvo akcentuota skundžiamame teismo sprendime, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos atsisakymo 2013 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 17R-75 kompensuoti dalį pareiškėjo prašytų kompensuoti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtra.

Komisija Sprendimu be kita ko atsisakė kompensuoti dalį pareiškėjo 2013 liepos 15 d. prašyme nurodytų išlaidų, nes jos patirtos po 2013 m. vasario 1 d.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Pabrėžtina, jog sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1820-14).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčo sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, priimtas kompetentingo viešojo administravimo subjekto, atitinkantis teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais.

Pareiškėjas su Komisijos ir pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, ir mano, jog Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostata aiškintina, kad įstatymu nustatyta pareiga atlyginti ne tik tas išlaidas, kurios faktiškai buvo apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d. (pinigų principas), bet ir patirtas išlaidas pagal kaupimo principą, t. y. kai išlaidos patiriamos neatsižvelgiant į pinigų sumokėjimą. Pažymi, jog išlaidos dėl kurių buvo susitarta iki Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo ir kurios buvo neišvengiamos po įstatymo įsigaliojimo dėl to, kad iki įstatymo įsigaliojimo buvo atlikti tam tikri darbai, turi būti kompensuojamos. Pareiškėjas prašomų atlyginti išlaidų negalėjo nepatirti ir nemokėti už atliktą ir sutartą darbą dėl kurio buvo susitarta ir darbai atlikti iki 2013 m. vasario 1 d.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais.

Taigi, tai, ar pareiškėjo nurodytas išlaidas pripažinti patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d. vertinama atliekant Sprendimo atitikties teisės aktų reikalavimams, o ne ekonominio tikslingumo patikrinimą, todėl teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar pareiškėjo nurodytos išlaidos laikytinos patirtomis iki ar po 2013 m. vasario 1 d.

Kaip minėta, Komisija išlaidų patyrimo momentą siejo su jų apmokėjimo momentu.

Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Taigi, patirtų tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo mechanizmas teisės aktuose numatytas nuo 2013 m. vasario 1 d., praktiškai pradėtas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinus Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, sistemiškai aiškinant anksčiau aptartas Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir Aprašo 4 punkto formuluotes, patirtos išlaidos reiškia, kad tos išlaidos buvo realiai patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. iki šių išlaidų kompensavimo mechanizmo sukūrimo. Išlaidų patyrimo realumą įrodo šių išlaidų apmokėjimas.

Pareiškėjas patirtų išlaidų – elektrinės projektavimo darbų apmokėjimą – grindžia 2013 m. liepos 4 d. PVM sąskaita faktūra Nr. FA 000004 (b. l. 59) bei sąskaitos išrašu (b. l. 60), kuriame nurodyta apie 2013 m. liepos 5 ir 8 d. atliktą mokėjimą.

Pareiškėjas teigia, jog prašomų atlyginti išlaidų negalėjo nepatirti ir nemokėti už atliktą ir sutartą darbą. Šie pareiškėjo argumentai vertinti kritiškai. Pagal bylos duomenis pripažintina, jog dėl elektrinės projektavimo darbų buvo susitarta 2012 m. gruodžio 7 d. sutartimi Nr. FA 20121207-1 tarp pareiškėjo ir UB „Fish Agro“ (b. l. 56-57), tačiau sutartyje nustatytos sudėties ir apimties darbai praėjus nemažam laikotarpiui po 2013 m. vasario 1 d. – t. y. 2013 m. liepos 4 d. pagal aktą Nr. 000001 (b. l. 58). Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas po 2013 m. vasario 1 d. pasikeitus teisiniam reguliavimui būtų ėmęsis veiksmų dėl užsakytų darbų stabdymo ir sutarties nutraukimo. Atkreiptinas dėmesys, jog galimybė nutraukti sutartį nustatyta pačioje sutartyje Nr. FA 20121207-1, numatant, jog nutraukus sutartį abipusiu susitarimu, nustatoma faktiškai atliktų darbų vertė ir atsiskaitoma už faktiškai atliktus darbus (minėtos sutarties 8.3 punktas).

Vadovaujantis taip pačiais motyvais konstatuotina, jog ir išlaidos už stogo nuomą, sumokėtos 2013 m. kovo 7 d. (b. l. 67) laikytinos patirtomis po 2013 m. vasario 1d.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą, negarantavo, jog asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją. Kaip minėta, tiek Įgyvendinimo įstatyme, tiek Apraše nustatyta, jog kompensuotinos iki Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2013 m. vasario 1 d., patirtos tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos.

Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, Komisija pagrįstai sprendė, jog išlaidos, apmokėtos po 2013 vasario 1 d. nekompensuotinos kaip patirtos po aptartuose teisės aktuose nurodytos datos.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kuris nenaikintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas