A-1447-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1447-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02507-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja I. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3), kurį patikslino (b. l. 11, 71–73), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV, apeliantas) 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3537 „Dėl 2014 m. kovo 10 d. prašymo“; 2) priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius) 3-iojo pensijų skyriaus neteisėtai 2010–2011 m. neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti (b. l. 4).

Pareiškėja nurodė, kad nuo 2009 m. birželio mėn. gauna senatvės pensiją. 2010–2011 m. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jai 2010–2011 m. kiekvieną mėnesį buvo mokama ne visa paskirto dydžio senatvės pensija, kuri buvo perskaičiuojama remiantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 straipsnio 1 dalimi ir 8 straipsnio 1 dalimi. Su 2014 m. kovo 10 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iąjį pensijų skyrių ir, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, prašė išmokėti 2010–2011 m. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. Šis prašymas buvo persiųstas VSDFV Vilniaus skyriui, o vėliau – VSDFV, kuri jos 2014 m. kovo 10 d. prašymo nepatenkino. Pareiškėja su tokiu sprendimu nesutiko. Pažymėjo, kad senatvės pensija yra jos materialusis turtas, ji paskirta iki gyvos galvos. 2010 m. sausio mėn. gavusi pirmąją sumažintą senatvės pensiją, negalėjo žinoti, kad Laikinojo įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai ir kad sumažintos senatvės pensijos mokėjimas pažeidžia jos teises, kurias garantuoja ir gina Konstitucijos 23 straipsnis ir 48 straipsnio 1 dalis, todėl iki 2012 m. rugsėjo 22 d. negalėjo ginti savo teisių. Tvirtino, kad 3 metų terminą praleido dėl svarbios priežasties, todėl jis turėtų būti atnaujintas.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 12–15, 78–82) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos 875,39 Lt dydžio 2009 m. gruodžio mėn. senatvės pensija viršijo 650 Lt, todėl nuo 2010 m. sausio 1 d. pensija buvo perskaičiuota Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir sudarė 836,64 Lt. Nuo 2010 m. birželio 10 d. pagal pareiškėjos 2010 m. spalio 5 d. prašymą ir vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 42 straipsnio 1 dalies nuostatomis paskirta iš naujo, įgijus 1 metų papildomą stažą po pensijos paskyrimo, 894,91 Lt dydžio senatvės pensija viršijo 650 Lt, todėl nuo 2010 m. birželio 10 d. pensija buvo perskaičiuota ir sudarė 854,29 Lt. Nuo 2011 m. birželio 10 d. pagal pareiškėjos 2012 m. gegužės 14 d. prašymą ir vadovaujantis Pensijų įstatymo 42 straipsnio 1 dalies nuostatomis paskirta iš naujo, įgijus 1 metų papildomą stažą po pensijos paskyrimo, 915,35 Lt dydžio senatvės pensija viršijo 650 Lt, todėl nuo 2011 m. birželio 10 d. pensija buvo perskaičiuota ir sudarė 872,68 Lt. Remiantis Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis ir pensijos bylos dokumentais, pareiškėja nuo 2010 m. sausio 1 d. turi draudžiamųjų pajamų, todėl vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis VSDFV Vilniaus skyriaus 3-iasis pensijų skyrius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. mokėjo pensiją, perskaičiuotą taikant koeficientą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Pareiškėjai pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas pensija buvo pervesta 2010 m. sausio 27 d., taigi pareiškėja apie pensijos sumažinimą sužinojo 2010 m. sausio mėn. 2014 m. kovo 10 d. kreipdamasi į VSDFV ji praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. ir yra taikytinas į ateitį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 38–40, 86–88, 89–91) prašė skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti VSDFV 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3537 ir išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį atmesti kaip nepagrįstą, o bylos dalį dėl reikalavimo teismui pripažinus, kad yra praleistas skundo padavimo terminas VSDFV, šį terminą atnaujinti – nutraukti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV, o VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi sprendimas dėl pareiškėjos senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo priimtas 2010 m. sausio mėn. Rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas VSDFV teritoriniai skyriai nepriėmė. VSDFV nustatė, kad, kreipdamasi į šią instituciją su 2014 m. kovo 10 d. prašymu dėl sumažintos senatvės pensijos dalies, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą, todėl 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3537, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. kovo 10 d. prašymą ir nurodė, kad jei iki 2014 m. gegužės 10 d. ji pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėja, nepateikdama trečiajam suinteresuotam asmeniui jokių įrodymų, kreipėsi į teismą. Reikšdama reikalavimą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo tiesiogiai teismui, kai šį klausimą pagal priskirtą kompetenciją turi spręsti VSDFV, pareiškėja iš esmės prašė, kad teismas atliktų viešojo administravimo institucijos funkciją, o tai neįeina į teismo kompetenciją, todėl bylos dalis turi būti nutraukta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimu (b. l. 97–104) patenkino pareiškėjos skundą. Teismas atnaujino pareiškėjai kreipimosi į VSDFV terminą; panaikino VSDFV 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3537 „Dėl 2014 m. kovo 10 d. prašymo“; priteisė pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus 10 542,03 Lt (3 053 Eur) neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies.

Teismas, spręsdamas ginčą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 32 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 91 punktu. Nurodė, kad pagal laikotarpiu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, galiojusį teisinį reguliavimą, skundas VSDFV galėjo būti paduodamas per 3 metus nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. (pareiškėjos senatvės pensija mažinta nuo 2010 m. sausio 1 d.), o tiksliau – 2010 m. sausio 27 d. Remdamasis atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjai atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo nebuvo siųstas, todėl apie pensijos sumažinimą ji galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – išmokėtos pensijos dydžio. Į VSDFV Vilniaus skyrių dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėja kreipėsi tik su 2014 m. kovo 10 d. prašymu, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Pareiškėja žinojo, kada jai turi būti mokama senatvės pensija, o iš žiniasklaidoje pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjusi, kad buvo priimti teisės aktai dėl senatvės pensijų perskaičiavimo, vadinasi, ji turėjo suprasti ir tikėtis, jog pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į VSDFV. Pareiškėja akivaizdžiai praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga. Teismų praktikoje 3 metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, yra atnaujinamas terminas. Taigi, paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, kad valstybines pensijas gavę asmenys buvo patekę į ekstraordinarią padėtį, kuri sudaro pagrindą atnaujinti kreipimosi į teismą terminus. Kadangi administracinėse bylose priimtose nutartyse (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-219/2014) priežastys vertinamos ne individualiai, o atsižvelgiant į bendrą teisinio reguliavimo šioje srityje padėtį, teismas Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies pagrindu rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuostata teisingumo ir protingumo kriterijų pagrindu atnaujinti praleistą terminą. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines bylos aplinkybes, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą ir aptartą teismų praktiką bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad VSDFV 2014 m. balandžio 15 d. sprendimas Nr. (6.5) I-3537 negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl turi būti panaikintas. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1278/2014, bet jame pateiktu teisės aiškinimu nesivadovavo.

Teismas nurodė, kad tiek Pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką, t. y. skundai turi būti paduodami VSDFV, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Taigi pripažintina, jog pareiškėja, siekdama inicijuoti ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka dėl galbūt neteisėtų ir nepagrįstų VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų, perskaičiuojant senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir ją išmokant, tam tikru aspektu veikė netinkamai, skundą paduodama ne įgaliotai tokio pobūdžio ginčą nagrinėti VSDFV, o jos teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais nesutiko. Esant tokiai situacijai, VSDFV Vilniaus skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, kuris yra saistomas inter alia gero administravimo principo, pagrįstai pareiškėjos 2014 m. kovo 10 d. prašymo dalį persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti VSDFV ir apie tai informavo pareiškėją.

Teismo vertinimu, kadangi pareiškėja 2014 m. kovo 10 d. prašymu iš esmės inicijavo ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, šio prašymo padavimo data laikytina pareiškėjos kreipimusi į VSDFV pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasmę. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas faktines aplinkybes analogiško ginčo byloje (2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Atsižvelgęs į tai, kad į VSDFV pareiškėja kreipėsi 2014 m. kovo mėn., teismas padarė išvadą, jog ji praleido nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV dėl teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų), mokant dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo perskaičiuotą (sumažintą) valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją.

Todėl VSDFV, gavusi pareiškėjos prašymą dėl ginčo laikotarpiu neišmokėtos senatvės pensijos išmokėjimo, iš esmės pagrįstai 2014 m. balandžio 15 d. sprendime Nr. (6.5) I-3537 konstatavo, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos pateiktą prašymą. Šiame sprendime VSDFV taip pat paaiškino pareiškėjai, kad tik priėmus ir įsigaliojus teisės aktams, nustatantiems dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarką, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis bus kompensuojama tuose teisės aktuose nustatyta tvarka.

Taigi, teismo nuomone, VSDFV nors ir konstatavo, kad pareiškėja skundą padavė praleidusi terminą, dėl to nurodė, jog atsisako nagrinėti jo dalį, tačiau tuo pačiu išreiškė savo poziciją ir valią dėl jos keliamo ginčo, t. y. netiesiogiai nurodė, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Priėmus tokį dviprasmišką sprendimą, susidarė teisiškai neapibrėžta situacija, asmeniui siekiant ginti savo galbūt pažeistas teises. Dėl šios priežasties aptartas VSDFV sprendimas taip pat negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Kita vertus, išreikšta VSDFV pozicija dėl ginčo esmės teismui leido teigti, kad ši institucija iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Taisyklių 31 punktas sprendimą dėl termino praleidimo leidžia priimti tik tada, kai pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti. Kadangi trečiasis suinteresuotas asmuo padarė išvadą dėl termino praleidimo, tai jo atsakymas prilygintinas skundo išnagrinėjimui.

Teismas pažymėjo, kad 2014 m. balandžio 15 d. sprendime Nr. (6.5) I-3537 VSDFV jau yra išaiškinusi pareiškėjai, jog tik priėmus ir įsigaliojus teisės aktams, nustatantiems dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarką, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis bus kompensuojama tuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Taigi ankstesniu sprendimu VSDFV netiesiogiai nurodė, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Susidarė teisiškai neapibrėžta situacija. VSDFV pozicija dėl ginčo esmės leido teigti, kad ši institucija iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Kadangi ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, teismas padarė išvadą, kad kliūčių nagrinėti ginčą teisme nėra.

Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog nagrinėjamoje byloje aktuali Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo ir leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi.

Teismas pažymėjo, jog atsakovas savo poziciją grindė ir argumentais, kad Konstitucinio Teismo nutarimų teisinė galia yra nukreipiama tik į ateitį. Teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir padarė išvadą, kad aplinkybė, jog tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.

Teismas, remdamasis VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. kovo 14 d. raštu Nr. (10.1)3-31429, nustatė, kad pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidarė 10 542,03 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoka (turėjo būti išmokėta 20 532,63 Lt, tačiau išmokėta tik 9 990,60 Lt). Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-911/2013, vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, teismas padarė išvadą, kad dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo atsiradusi senatvės pensijos nepriemoka priteistina iš VSDFV Vilniaus skyriaus.

Teismo vertinimu, atsakovo argumentai, kad iki šiol įstatymų leidėjas nėra nustatęs sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo, todėl VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies, nedaro įtakos bylos baigčiai. Pagal Konstitucijos 6 straipsnį, Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas bei kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Atsižvelgęs į šią nuostatą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu (b. l. 108–113) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundo dalį, kuria prašoma panaikinti VSDFV 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3537 ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo 10 542,03 Lt neišmokėtą senatvės pensijos dalį, atmesti kaip nepagrįstą, o bylos dalį dėl pareiškėjos reikalavimo teismui atnaujinti skundo pateikimo VSDFV terminą nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-1278/2014 ir tvirtino, kad senatvės pensininkų ir valstybines pensijas gaunančių asmenų teisinė situacija pensijų sumažinimo klausimu yra tokia pati. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pagrįstai akcentuojamas teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kurį nulėmė tai, jog įstatymų leidėjas nebuvo sureguliavęs institucijų, mokančių pareigūnų ir karių valstybines pensijas, veiksmų apskundimo tvarkos. Pareiškėjai mokama valstybinė socialinio draudimo pensija, o ginčams dėl sprendimų valstybinių socialinio draudimo pensijų klausimais yra teisės aktuose nustatyta aiški tvarka, tai akcentuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (2014 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-400/2014; 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

2. Teismas nepagrįstai pasisakė, jog VSDFV netiesiogiai nurodė, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį, ir jog VSDFV pozicija dėl ginčo esmės leidžia teigti, kad ši institucija iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. VSDFV 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3537 pareiškėjos 2014 m. kovo 10 d. prašymo dalį dėl reikalavimo išmokėti 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį aiškiai ir nedviprasmiškai atsisakė nagrinėti iš esmės, kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą.

3. Teismas, nepagrįstai nusprendęs, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos reikalavimą dėl negautos pensijos dalies išmokėjimo, nepagrįstai išnagrinėjo iš esmės pareiškėjos reikalavimą dėl negautos pensijos dalies, iškeltą skunde teismui. Teismas nepagrįstai nusprendė atnaujinti pareiškėjai skundo padavimo VSDFV terminą. Atnaujindamas skundo padavimo terminą, teismas iš esmės atliko viešojo administravimo institucijos funkciją (Įstatymo 37 str. 2 d.). Todėl bylos dalis dėl šio reikalavimo turėjo būti nutraukta pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punktą. Taip pat teismas nenurodė, dėl kokių, teismo požiūriu, svarbių, objektyvių, ekstraordinarių priežasčių pareiškėja per 3 metus negalėjo apskųsti sprendimo, kuris, jos nuomone, pažeidžia jos interesus. Teismo sprendime išdėstytos priežastys, dėl kurių teismas nusprendė atnaujinti terminą, yra abstrakčios, tinkančios bet kuriam asmeniui.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 128–131) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teismas pagrįstai nusprendė, jog ji pasinaudojo išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, o VSDFV skundžiamu sprendimu, kad ir netiesiogiai, tačiau atsisakė išmokėti sumažintos pensijos dalį. Teismas, padarydamas tokias išvadas, iš esmės rėmėsi naujausia administracinių teismų praktika (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.), taip pat tinkamai interpretavo skundžiamo VSDFV sprendimo turinį. Net ir per nustatytą terminą pateikus įrodymus ir paaiškinimus dėl įstatyme nustatyto 3 metų termino praleidimo priežasčių, VSDFV tokio prašymo nebūtų patenkinusi, termino nebūtų atnaujinusi ir nebūtų išmokėta priklausanti senatvės pensijos dalis, kadangi ši institucija jau iš anksto skundžiamame sprendime išreiškė savo poziciją, kaip neišmokėtos pensijos bus kompensuojamos.

2. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas neturėjo jokio pagrindo spręsti 3 metų skundo padavimo termino atnaujinimo, kadangi tai nepriklauso jo kompetencijai. Teismas, visapusiškai ir iš esmės (o ne tik formaliai) įvertinęs skundžiamo sprendimo turinį ir atsisakymo nagrinėti skundą tikruosius motyvus, vadovaudamasis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalies nuostatomis, esant pateiktam prašymui dėl tokio termino atnaujinimo, pagrįstai nagrinėjo šį prašymą ir terminą atnaujino. Teismas iš esmės įvertino jos prašyme nurodytas termino praleidimo priežastis. Tai, jog valstybė netinkamai vykdė įsipareigojimus dirbantiems valstybinių pensijų gavėjams, iš esmės konstatuota Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 125–126) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad palaiko apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėja siekia VSDFV Vilniaus skyriaus jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas senatvės pensijos sumažinimas vyko VSDFV Vilniaus skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl šios pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) 2014 m. kovo 10 d. pareiškėja padavė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą išmokėti jai sumažintą senatvės pensijos dalį (b. l. 43);

2) šį pareiškėjos prašymą išnagrinėjo VSDFV, kuri (pareiškėjos skundžiamu šioje administracinėje byloje) 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu atsisakė nagrinėti jį iš esmės. Šiame sprendime VSDFV nurodė, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai paskirtos senatvės pensijos sumažinimo, pasiūlė pareiškėjai iki 2014 m. gegužės 10 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime informavimo pavidalu buvo nurodyta, kad „Seimo 2013 m. lapkričio 21 d. nutarimu Vyriausybei pasiūlyta pateikti Seimui įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies 2014 metais bus kompensuojamos sumažintos valstybinės socialinio draudimo pensijos. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama šiame teisės akte nustatyta tvarka“ (b. l. 44-45);

3) pareiškėja, ignoruodama paminėtą VSDFV pasiūlymą dėl papildomų įrodymų pateikimo, 2014 m. gegužės 2 d. kreipėsi su skundu į teismą. Teismui paduotame skunde, be kita ko, ji prašė atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo paduoti ir nurodė, kad apie savo pažeistą teisę sužinojo tik tuomet, kai buvo paskelbtas paminėtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2014 m. kovo 10 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama šį prašymą (skundą), pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Todėl pirmosios instancijos teismo pateikta nuoroda į kitokią administracinių teismų praktiką (pvz., nuoroda į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-12 nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-219/2014) negali būti pripažinta pagrįsta ir teisinga, nes šiose pirmosios instancijos teismo nurodytose administracinėse bylose buvo kalbama ne apie valstybinės socialinio draudimo (senatvės) pensijos, o kitokios – pareigūnų ir karių valstybinės pensijos – teisinius santykius.

Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Todėl kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais.

Kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjos pasirinktą elgesio modelį (į tai, kad ji ignoravo trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV pasiūlymą pateikti įrodymus, patvirtinančius paminėto termino praleidimo priežasčių svarbumą, teismui nenurodė individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos šio termino praleidimo priežasčių svarbumui, nuosekliai laikėsi klaidingos pozicijos dėl aptariamo termino eigos skaičiavimo tvarkos), neįžvelgia tokioje situacijoje Taisyklių 20 punkto (pareiškėjos teisės pateikti VSDFV įrodymus, patvirtinančius paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių svarbumą) pažeidimo. Tuo labiau kolegija neįžvelgia taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme.

Pasisakydama dėl pareiškėjos skundžiamo VSDFV sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar jame buvo išreikšta šios institucijos (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija pažymi, kad šiame sprendime (jo turinys kolegijos nurodytas, išvardijant faktines bylos aplinkybes) nėra išreikšta trečiojo suinteresuoto asmens pozicija dėl pareiškėjos prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo. Šiame sprendime nurodyta informacija apie numatomą (būsimą) ginčo santykių teisinį reglamentavimą pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažinta VSDFV pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu. Ji gali būti vertinama tik kaip VSDFV, kaip viešojo administravimo subjektui, taikytino gero administravimo principo (kuris suponuoja viešojo administravimo subjekto pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu) vykdymu. Todėl kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytu šio sprendimo įvertinimu, nesutinka su teismo padaryta išvada, kad jame (šiame sprendime) buvo išreikšta VSDFV valia dėl pareiškėjos iškelto ginčo dėl pensijos esmės.

Apibendrindama padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes. Todėl šis sprendimas kolegijos naikintinas, o pareiškėjos teismui paduotas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą panaikint, o pareiškėjos I. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė