eAS-414-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-414-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00085-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8906(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 3) priteisti iš Ministerijos visą jam neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 4 563,65 Eur (15 757,34 Lt) už 2011 m. sausio – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 8 d. nutartimi pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino ir jo skundą atsisakė priimti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, kuri jam laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. nebuvo išmokėta dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, rėmėsi Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83, 24 punktu ir darė išvadą, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sumažinta pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2011 metų vasario mėnesį. Pareiškėjas skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies teismui pateikė 2015 m. sausio 5 d., t. y. ženkliai praleidęs procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame Konstitucijai prieštaraujančiomis buvo pripažintos tam tikros Laikinojo įstatymo nuostatos, buvo priimtas 2012 m. vasario 6 d., oficialiai paskelbtas – 2012 m. rugsėjo 21 dieną. Nepaisant to, skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2015 m. sausio 5 d., t. y. praėjus daugiau nei 4 metams nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos ir 2 metams nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nenustatė svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido be svarbių priežasčių, todėl jo prašymą atnaujinti apskundimo terminą atmetė. Atmetęs prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsižvelgęs į tai, kad kiti pareiškėjo skundo reikalavimai yra išvestiniai iš pirmojo skundo reikalavimo priteisti neišmokėtą pensijos dalį, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.). Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir skundo reikalavimą panaikinti Ministerijos 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. ID-8906(11) atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

II. Pareiškėjas A. B. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti, jo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo patenkinti ir skundą priimti.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d., 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimus, pažymi, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką. Pareiškėjas nurodo, kad ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, teisminė praktika dėl terminų skaičiavimo buvo suformuota tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, o norminiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta. Pareiškėjo teigimu, atsižvelgtina į jo socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą. Pareiškėjas daro išvadą, kad jo nurodytos priežastys buvo objektyvios kliūtys paduoti skundą teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktais, atsisakė priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Iš pareiškėjo A. B. 2015 m. sausio 5 d. teismui pateikto skundo turinio bei prie skundo pridėtų dokumentų matyti, kad pareiškėjas siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taikant atitinkamas Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537), Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais pakeitimais šio įstatymo nuostatų galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2011 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2011 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2011 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos kreipėsi 2015 m. sausio 5 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog 3 metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. sausio 5 d. dar nebuvo pasibaigę.

Kadangi pareiškėjo skundo atitikimo kitiems ABTĮ reikalavimams įvertinimas yra pirmosios instancijos teismo kompetencijos klausimas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., naikintina, o šios skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 148 str.). Pirmosios instancijos teismas turėtų iš naujo įvertinti ir pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Ministerijos 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8906(11) priėmimo klausimą. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. AS-56-502/2015, AS-59-502/2015, AS-192-556/2015, AS-195-556/2015).

Konstatavus, kad pareiškėjas praleido 3 metų terminą reikalavimui dėl 2011 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareikšti, spręstinas klausimas dėl termino minėtam reikalavimui pateikti atnaujinimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti per 2011 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.).

Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo.

Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Analogiški vertinimai pateikti ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. AS525-924/2014, AS756-1281/2014, AS822-1163/2014 ir kt.).

Atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. sausio 5 d., o prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjo reikalavimu dėl nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Šioje dalyje teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutarties dalis, kuria atisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. priteisimo, naikinama ir šios skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutarties dalį, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjo A. B. skundo dalį dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, panaikinti ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas