2K-550/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-550/2014

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00956-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.1.8.10;

1.2.23.3;

2.7.7.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. D. (I. D.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendžių.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžiu I. D. nuteistas laisvės atėmimu: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalį – dvejiems metams šešiems mėnesiams, 260 straipsnio 2 dalį – aštuoneriems metams dviem mėnesiams, 253 straipsnio 1 dalį – vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams.

Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteisti N. M. ir A. O., tačiau dėl jų kasacinių skundų negauta.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu nuteistųjų A. O. ir N. M. apeliaciniai skundai atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendis pakeistas: I. D. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, paskirtą galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę sumažinant iki aštuonerių metų šešių mėnesių.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. D. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, neturėdamas leidimo, nuo nenustatyto laiko iki 2011 m. spalio 4 d. 16.42 val. automobilyje „Volvo S40“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) laikė ir gabeno Vilniaus mieste 50 vnt. 9 mm kalibro LUGER (9x19 mm) šovinių, kol Vilniuje, prie Justiniškių g. 144c, buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie Vilniuje, Vilniaus g. 37, atliktos automobilio apžiūros metu šovinius rado ir paėmė.

Be to, I. D. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, veikdamas bendrininkų grupe kartu su N. M., 2011 m. spalio 4 d., apie 15.00 val., nenustatytomis aplinkybėmis įgijo ne mažiau kaip 4,551 g narkotinės medžiagos – heroino, 0,136 g narkotinės medžiagos – metadono ir 13,418 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurių dalį – 4,041 g heroino 2011 m. spalio 4 d. laikė savo automobilyje „Volvo S40“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir tą pačią dieną šiuo automobiliu gabeno iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), kai 16.42 val. prie Justiniškių g. 144c buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie Vilniaus g. 37 atliktos automobilio apžiūros metu rado ir paėmė šią narkotinę medžiagą. Kitą dalį – 2,992 g metamfetamino 2011 m. spalio 4 d. laikė su savimi ir gabeno Vilniaus mieste iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), kai 17.50 val. Vilniaus g. 37 atliktos jo asmens kratos metu šią psichotropinę medžiagą rado ir paėmė policijos pareigūnai. Dalį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, t. y. 0,104 g metadono I. D. laikė bute (duomenys neskelbtini), nuo nenustatyto laiko iki 2011 m. spalio 4 d., 20.20 val., kai šią narkotinę medžiagą kratos bute metu rado ir paėmė policijos pareigūnai; 3,957 g metamfetamino, 0,032 g metadono ir 0,130 g heroino laikė bute (duomenys neskelbtini), nuo nenustatyto laiko iki 2011 m. spalio 4 d., 18.30 val., kai šias medžiagas kratos bute metu rado ir paėmė policijos pareigūnai. Likusią dalį – 5,674 g metamfetamino ir 0,38 g heroino laikė bute (duomenys neskelbtini), nuo nenustatyto laiko iki 2011 m. spalio 4 d., apie 16.00 val., kai minėtame bute perdavė N. M., nurodydamas nuvežti jas pirkėjams. N. M., turėdamas tikslą platinti, tą pačią dieną laikė 5,674 g metamfetamino ir 0,38 g heroino automobilyje „Alfa Romeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir gabeno Vilniaus mieste iki 16.40 val., kai Vilniaus g. 37 atliktos šio automobilio apžiūros metu minėtas medžiagas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, 253 straipsnio 1 dalį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatų pažeidimų, sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.

Kasatoriaus manymu, teismų išvada dėl bendrininkavimo neteisinga vien dėl to, kad jis pripažintas bendrininkavęs darant veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, o N. M. – BK 260 straipsnio 1 dalyje. Pripažindami kaltu bendrininkavus su kitu nuteistuoju, teismai privalėjo nurodyti jų susitarimo apimtį ir tikslą. Taigi vien nuosprendžių prieštaringumas dėl kelių nuteistųjų bendrų veikų daro teismų išvadą dėl bendrininkavimo neteisingą. Be to, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodant BK 25 straipsnio dėl bendrininkavimo formos, neteisingai pritaikytos materialinės teisės normos bei pažeistos nuosprendžio surašymo taisyklės, numatytos BPK 305 straipsnyje.

Pasak nuteistojo, apeliacinės instancijos teismas, skirdamas jam galutinę subendrintą bausmę, turėjo taikyti BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą ir bausmes, paskirtas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, apimti, nes šios veikos skiriasi pagal pavojingumą, priskiriamos skirtingiems baudžiamojo įstatymo skyriams, t. y. jos iš esmės skiriasi pagal veikų padarymo, kėsinimosi pobūdį, o svarbiausia – viena jų priskiriama prie sunkių o kita – prie apysunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 4, 5 dalys).

Taip pat kasatorius teigia, kad jam paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis nurodo, kad su juo gyvena mažametis sūnus Artiomas, gimęs 2008 metais, taip pat nedarbinga motina. Akivaizdu, kad įkalinus jį ilgam laikui tiek sūnus, tiek motina atsidurtų itin sunkioje padėtyje, nes be jo daugiau nėra kam jais rūpintis. Be to, nuteistasis nurodo, kad jis pripažino įvykdęs veiksmus, tačiau ginčijo jų baudžiamumą dėl nusikalstamos veikos sudėties nebuvimo. Nesutikimas su veiksmų kvalifikavimu neturėtų būti vertinamas kaip kaltės nepripažinimas. Be to, ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė visas žinomas aplinkybes, susijusias su kitų asmenų nusikalstama veikla. Tai, kad pareigūnai nesugebėjo šių asmenų patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nėra pagrindas netaikyti jam lengvinančios atsakomybę aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (padėjimas išaiškinti nusikalstamas veikas). Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas privalėjo svarstyti ir BK 62 straipsnio taikymo galimybę. Tačiau teismai net nesvarstė galimybės skirti švelnesnę negu įstatyme numatyta bausmę esant ypatingoms, išskirtinėms šeiminėms aplinkybėms bei jo pastangoms išaiškinti kitas nusikalstamas veikas.

Be to, kasatorius nurodo, kad teismų išvados dėl jo kaltės, padarius BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, nemotyvuotos, pagrįstos prielaidomis, o ne įrodymais (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), neatsižvelgta į jo nekaltumą patvirtinančius duomenis. Pasak nuteistojo, jis nežinojo, kad jam perduotame maišelyje yra didelis kiekis (4,041 g) heroino. Kasatorius sutinka, kad padėjimas perduoti siuntą į laisvės atėmimo vietą yra teisės aktais nustatytos tvarkos pažeidimas. Tačiau tai savaime nereiškia, kad šiuos veiksmus atliekantis asmuo suvokia ar privalo suvokti, juolab žino siuntos turinį. Teismas nevertino įrodymų, patvirtinančių, jog jam nebuvo žinomas perduoto paketo turinys, t. y. žarnos fragmentas, kuriame buvo heroinas, buvo apvyniotas lipnia juosta ir įdėtas į tris prezervatyvus bei į polietileninį maišelį, kurio jis neatidarinėjo ir neapžiūrinėjo (ant paketo nerasta jo pirštų atspaudų, narkotinių medžiagų pėdsakų neaptikta ant jo drabužių ir rankų). Kasatoriaus įsitikinimu, šie įrodymai patvirtina, kad jis neturėjo tiesioginės tyčios padaryti šią veiką.

Kasatoriaus teigimu, teismai pažeidė BPK 20 straipnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Jo kaltė, be kita ko, pagrįsta duomenimis, gautais kontroliuojant telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją bei vykdant slaptą sekimą (BPK 154, 160 straipsniai). Šie slapti tyrimo veiksmai, anot kasatoriaus, buvo atliekami nesant teisėto ir faktinio pagrindo, nes jų sankcionavimo metu iš A. O. 2011 m. rugpjūčio 4 d. parodymų buvo galima daryti išvadas dėl jo kaltės; jokių kitų duomenų apie jo neva padarytą nusikalstamą veiką (narkotinių medžiagų realizavimą A. O.), taikant šiuos veiksmus, gauti nebuvo galima; galiausiai jis buvo išteisintas dėl narkotinių medžiagų realizavimo A. O.. Taigi minėti įrodymai gauti pažeidžiant įrodymų gavimo teisėtais būdais principą. Be to, vertindami įrodymų rinkimo teisėtumą, teismai nepatikrino jų BPK numatytais būdais ir neįvertino jų patikimumo. Iš slapto sekimo protokolo matyti, kad 14.32 val. prie degalinės „Lukoil“ Ozo g. 12, ir 14.47 val. degalinėje „Skulas“ Kazlausko g. užfiksuoti jo susitikimai su kitais asmenimis. Todėl, remiantis teismų nustatytomis narkotinių medžiagų įsigijimo aplinkybėmis (įgytos apie 15.00 val.), darytina išvada, kad tai turėjo įvykti slapto sekimo protokole nurodytu laiku. Tačiau iš sekimo protokolo akivaizdu, kad joks polietileninis maišelis, kuriame buvo paketas su heroinu, šių susitikimų metu perduotas jam nebuvo. Taigi teismų nustatytų veikos padarymo aplinkybių, laiko ir vietos nepatvirtina byloje esantys įrodymai, nuosprendžiuose šis prieštaravimas neaptartas. Todėl, darant išvadą, kad slapto sekimo duomenys paneigė teismų išvadas dėl nusikalstamos veikos vietos ir laiko, jo parodymai, jog maišelis su heroinu jam buvo perduotas apie 13.00 val. stotelėje „Šilas“ Antakalnio gatvėje, lieka nepaneigti (beje, slapto sekimo protokole šis susitikimas užfiksuotas). Be to, nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad heroiną jis įsigijo apie 15.00 val., tačiau motyvuose teigdamas, jog paimdamas polietileninį maišelį perduoti į kalėjimą jis negalėjo nesuprasti, kad jame yra narkotinės medžiagos, kartu pripažįsta, jog maišelis buvo perduotas 13.00 val. sustojime „Šilas“. Toks nuosprendis laikytinas prieštaringu. Apeliacinės instancijos teismas prieštaravimų dėl narkotinių medžiagų įgijimo aplinkybių nepašalino.

Taip pat pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles padarytos išvados apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Teismai nustatė, kad 4,551 g heroino, 0,136 g metadono ir 13,418 g metamfetamino jis įsigijo vienu metu, t. y. apie 15.00 val., tačiau iš 2011 m. spalio 17 d. ir 2012 m. birželio 11 d. specialisto išvadų matyti, kad heroinas pagal sudėtį ir išorinius požymius yra skirtingas (bute (duomenys neskelbtini) rasto heroino laisvosios bazės masė yra 0,130 g (3,6 poc.), o miltelių spalva – ruda; heroino, rasto automobilyje, masė yra 4,041 g (12,4 proc.), o spalva – gelsva), todėl negalėjo būti įgytas vienu metu. Be to, iš slapto sekimo protokolo matyti, kad, jam įeinant į butą (duomenys neskelbtini), taip pat iš jo išeinant, jis neturėjo jokio nešulio, kuriame galėjo būti heroinas. Todėl teismo išvados apie šių medžiagų įsigijimo laiką ir būdą, jų perdavimo N. M. aplinkybes nepagrįstos ir prieštarauja bylos įrodymams.

Kasatoriaus teigimu, heroino sudėties skirtumai, medžiagų saugojimas skirtinguose butuose rodo, kad jos įgytos skirtingu metu, tą patvirtina ir aplinkybė, kad N. M. veika kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Esant tokioms aplinkybėms, kasatoriaus manymu, ir jo veika turėtų būti kvalifikuojama atskirai dėl 4,041 g heroino, rasto supakuoto į žarnos fragmentą ir atskirai dėl kitų narkotinių įr psichotropinių medžiagų. Nepašalinus prieštaravimų tarp nustatytų veikos aplinkybių ir byloje esančių duomenų, negalima pripažinti, kad, vertindami įrodymus, teismai laikėsi BPK 20 straipsnio nuostatų ir teisingai kvalifikavo jo veiką. Jeigu teismai nesirėmė slapto sekimo duomenimis, vadinasi, šių duomenų nelaikė įrodymais. Priešingu atveju teismai privalėjo pasisakyti, kodėl nustatant heroino įsigijimo aplinkybes nėra vertinami slapto sekimo duomenys, nepatvirtinantys teismų išvadų dėl heroino įsigijimo laiko.

Kasatorius taip pat teigia, kad įrodymai buvo renkami ir vertinami šališkai, teismai nepašalino abejonių dėl nusikaltimo imitavimo ar nusikalstamos veikos išprovokavimo. Anot nuteistojo, pareigūnai norėjo jį apkaltinti, nes, jau pradėjus ikiteisminį tyrimą, sąmoningai siekė gauti leidimą atlikti slaptus tyrimo veiksmus. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad teismo nutartis daryti kratą priimta 2011 m. rugsėjo -20 d., tačiau atlikta tik sulaikymo dieną. 2011 m. spalio 5 d. jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą nurodant, kad automobilyje surastas heroinas, nors specialisto išvada apie miltelių kilmę pateikta tik 2011 m. spalio 17 d. Be to, iš automobilio apžiūros protokolo matyti, kad maišelyje rastas „plastikinės žarnos fragmentas su milteliais viduje (žarna apsukta lipnia juosta ir įdėta į tris prezervatyvus)“, tačiau jis buvo įtariamas įgijęs heroiną polietileniniuose maišeliuose. Šios aplinkybės patvirtina, kad iš anksto buvo modeliuojamas visai kito turinio pranešimas apie įtarimą, kad pareigūnai dar iki būtinų tyrimo veiksmų atlikimo žinojo pakuotės turinį ir joje esančių miltelių sudėtį. Tai, anot kasatoriaus, galėjo įvykti dėl dviejų priežasčių: 1) pakuotę perdavė ikiteisminio tyrimo pareigūnų kontroliuojamas asmuo; 2) pakuotė automobilyje atsirado po jo sulaikymo Justiniškių gatvėje iki automobilio apžiūros, nes jis po sulaikymo nematė, nei kokie asmenys buvo prie automobilio, nei ką jie darė. Taigi, kasatoriaus manymu, heroinas į jo automobilį buvo įdėtas iš anksto žinant ir kontroliuojant policijos pareigūnams.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Remigijus Matevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras atsiliepime nurodo, kad tai, jog I. D. nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarė veikdamas bendrininkų grupe, įrodyta byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pagal susiformavusią teismų praktiką nuoroda į bendrininkavimo formą (bendrininkų grupė) nėra privaloma, jeigu visi asmenys yra bendravykdytojai. Todėl nuosprendžiuose nenurodant bendrininkavimo formos BPK 305 straipsnio nuostatos nepažeistos. Pagal BK 63 straipsnio nuostatas bausmių bendrinimo tvarką teismas pasirenka įvertinęs padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą. Bausmių apėmimą teismas taiko, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius. Nors I. D. padarytos nusikalstamos veikos ir yra priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms, tačiau pagal pavojingumą labai nesiskiria, t. y. veika, numatyta BK 260 straipsnio 2 dalyje, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, o veika, numatyta BK 253 straipsnio 1 dalyje, priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, todėl subendrinti I. D. paskirtas bausmes, taikant apėmimo būdą, negalima. Teismas bausmę I. D. skyrė įvertinęs jo asmenybę apibūdinančius duomenis: praeityje du kartus teistas, tarp jų ir už nusikalstamą veiką, susijusią su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, padarytas sunkus ir apysunkis nusikaltimas. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teisingumo principo pažeidimas sietinas su akivaizdžia takoskyra tarp nusikalstamos veikos, ją padariusio asmens ir paskirtos bausmės santykio. Nagrinėjamu atveju akivaizdžių neatitikimų nenustatyta. Tą savo sprendimuose nurodė ir teismai.

Priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, teismai išsamiai išnagrinėjo ir išanalizavo surinktus duomenis, įrodymus vertino remdamiesi nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepažeisdami BPK 20 straipsnio nuostatų, padarydami pagrįstas išvadas dėl kasatoriaus dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad I. D. nusikalstama veika pagal BK 260 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai, byloje taikytos procesinės prievartos priemonės – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas bei slaptas sekimas – buvo taikomos nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Visos kitos skunde nurodytos ginčijamos faktinės aplinkybės teismų įvertintos ir teisės taikymo aspektu jokios įtakos neturi.

Nuteistojo I. D. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribų

BPK 367 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys šio Kodekso 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria, faktinių bylos aplinkybių nenustato.

Atsižvelgiant į tai, paliekami nenagrinėti nuteistojo kasaciniame skunde keliami klausimai, kurie nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde ir nebuvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme: dėl BPK 154, 160 straipsnių pagrindu taikytų procesinių prievartos priemonių (elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, slapto sekimo) teisėtumo ir pagrįstumo, juose esančių duomenų vertinimo (beje, priešingai nei teigia kasatorius, jo kaltė šiais duomenimis nėra grindžiama). Nenagrinėtini ir skundo teiginiai, kurie nepagrįsti teisiniais argumentais, kuriais tiesiog nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu bei išvadomis dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių: keliamos įvairios versijos, kaip ir kuriuo laiku automobilyje galėjo atsirasti heroinas; neigiamos teismų nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, t. y. vieta, laikas ir pan. Nėra galimybės pasisakyti ir dėl BK 253 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo, nes kasatorius savo teiginiui pagrįsti nenurodė jokių argumentų.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų procesinių pažeidimų

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad teismai, tirdami ir vertindami įrodymus, esminių BPK nuostatų pažeidimų nepadarė, visi reikšmingi bylos išsprendimui įrodymai yra ištirti ir teismų sprendimuose analizuoti, teismų išvados dėl reikšmingų bylos aplinkybių pagrįstos įrodymais, o ne prielaidomis, padarytos išvados pakankamai motyvuotos. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai patikrinti priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, atliko įrodymų tyrimą, tenkinęs nuteistojo I. D. gynėjo advokato S. Lileikio prašymą, apklausė liudytoją M. J., nuteistąjį I. D., liudytojus (policijos pareigūnus) V. Vilkauską, A. Narbutą, G. Miliūną, apžiūrėjo daiktinį įrodymą (plastikinės žarnos fragmentą) ir, dar kartą įvertinęs bylos įrodymus, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, teisingai nustatė bylos aplinkybes, dėl nuteistojo I. D. kaltės padarė pagrįstas išvadas ir teisingai kvalifikavo jo nusikalstamus veiksmus pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 2 dalį. Dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas I. D. išteisino, tai dar kartą patvirtina, kad teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Šios instancijos teismas teisingai nurodė, kad NVIEM byloje taikytas nebuvo, jokių provokuojančių policijos pareigūnų veiksmų ar suinteresuotumo apkaltinti būtent I. D. nenustatyta. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, priimtame nuosprendyje į esminius nuteistojo I. D. ir jo gynėjo advokato S. Lileikio apeliacinio skundo argumentus yra pakankamai išsamiai atsakyta bei paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 331 straipsnio 2 dalis, 332 straipsnio 5 dalis).

Dėl BK 260 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasatorius teigia, kad jis neturėjo tiesioginės tyčios padaryti BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, nes nežinojo, jog jam perduotame pakete, kurį vežėsi automobilyje, yra didelis kiekis (4,041 g) heroino; jis neatidarinėjo ir neapžiūrinėjo paketo, ant jo nerasta jo pirštų atspaudų ir pan. Šie argumentai nepagrįsti.

Pagal BK 260 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Įstatymo dispozicijoje nusikalstamos veikos požymiai nurodyti alternatyviai, todėl BK 260 straipsnio 2 dalis taikoma padarius bent vieną iš joje nurodytų veikų. Atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 2 dalį kyla tik nustačius, jog kaltininkas turėjo tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Tikslas parduoti ar kitaip platinti reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perduoti narkotines ar psichotropines medžiagas kitiems asmenims. Nusikalstamos veikos padarymo tikslas įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, jo prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo kontaktų su vartotojais ir kiti objektyvūs bylos duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-159/2011, 2K-113/2011, 2K-166/2010). Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad asmuo suvokia, jog neteisėtai gamina, perdirba, įgyja, laiko, gabena, siunčia, parduoda ar kitaip platina narkotines ar psichotropines medžiagas, ir nori taip veikti. Spręsdami klausimą, ar kaltininko veikoje yra požymis „didelis kiekis“, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-618/2010).

Bylos duomenimis nustatyta, kad I. D., veikdamas bendrininkų grupe kartu su N. M., neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, nenustatytomis aplinkybėmis įgijo įvairių narkotinių ir psichotropinių medžiagų: ne mažiau kaip 4,551 g heroino, 0,136 g metadono ir 13,418 g metamfetamino, kurių dalį – 4,041 g heroino – laikė ir gabeno savo automobiliu; 2,992 g metamfetamino laikė su savimi ir gabeno; 0,104 g metadono laikė bute (duomenys neskelbtini); 3,957 g metamfetamino, 0,032 g metadono ir 0,130 g heroino laikė bute (duomenys neskelbtini); 5,674 g metamfetamino ir 0,38 g heroino laikė bute (duomenys neskelbtini) ir perdavė N. M., nurodydamas nuvežti jas pirkėjams. N. M., turėdamas tikslą platinti, tą pačią dieną laikė 5,674 g metamfetamino ir 0,38 g heroino savo automobilyje ir gabeno.

Taigi iš nustatytų aplinkybių matyti, kad I. D. turėjo tikslą platinti psichotropines ir narkotines medžiagas, nes jų įsigijo trijų skirtingų rūšių, heroino kiekis buvo didelis (didelis heroino kiekis yra daugiau kaip 2 gramai), šias medžiagas laikė skirtingose vietose, dalį medžiagų (tarp jų ir dalį heroino) perdavė N. M., nurodydamas nuvežti jas pirkėjams. N. M., turėdamas tikslą platinti, tą pačią dieną laikė 5,674 g metamfetamino ir 0,38 g heroino savo automobilyje ir gabeno, kol buvo sulaikytas. Iš šių aplinkybių taip pat darytina išvada, kad nuteistasis I. D. veikė tiesiogine tyčia, jis suvokė, jog neteisėtai įgyja, laiko ir gabena didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino, ir norėjo taip veikti. Nustatant tyčią dėl disponavimo dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu pakanka to, kad asmuo bendrais bruožais suvokė ir numanė narkotinių medžiagų savybes ir kiekius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-13/2011, 2K-610/2012).

Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Teismų nustatyta, kad I. D., neteisėtai įgijęs įvairių narkotinių ir psichotropinių medžiagų: ne mažiau kaip 4,551 g heroino, 0,136 g metadono ir 13,418 g metamfetamino, dalį jų – 5,674 g metamfetamino ir 0,38 g heroino – laikė savo bute (duomenys neskelbtini) ir, veikdamas bendrininkų grupe kartu su N. M., turėdamas tikslą platinti, perdavė N. M. 5,674 g metamfetamino ir 0,38 g heroino, nurodydamas nuvežti šias medžiagas pirkėjams. N. M., turėdamas tikslą platinti, tą pačią dieną laikė 5,674 g metamfetamino ir 0,38 g heroino savo automobilyje ir gabeno. Taigi tiek I. D., tiek N. M. yra bendravykdytojai, tokiu atveju nuoroda į BK 25 straipsnio 2 dalį neprivaloma. Atsižvelgiant į N. M. inkriminuotą narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį, kurį jis, turėdamas tikslą platinti, laikė ir gabeno, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, o I. D. – pagal BK 260 straipsnio 2 dalį.

Dėl bausmės skyrimo

Nuteistasis I. D. kasaciniame skunde teigia, kad teismas bausmes, jam paskirtas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį, turėjo subendrinti apėmimo būdu, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu. Šis teiginys nepagrįstas. Pažymėtina, kad nurodytu pagrindu bausmių apėmimą teismas taiko, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius. Nuteistojo I. D. padarytas nusikaltimas, numatytas BK 253 straipsnio 1 dalyje, yra apysunkis, o BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas – sunkus (BK 11 straipsnio 4, 5 dalys). Taigi, priešingai nei tvirtina nuteistasis, jo padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos panašioms nusikaltimų kategorijoms ir didelio pavojingumo skirtumo tarp jų nėra.

Nėra pagrindo ir sutikti su kasatoriaus teiginiais, kad jam paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis) ir kad teismas turėjo nustatyti jam BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę (padėjimas išaiškinti nusikalstamas veikas) bei švelninti bausmę BK 62 straipsnio pagrindu. Argumentai, pagrindžiantys šiuos teiginius, yra deklaratyvūs ir neatitinka bylos medžiagos.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais, tenkinti kasatoriaus I. D. prašymą – panaikinti dėl jo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo I. D. kasacinį skundą.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Aldona Rakauskienė

Olegas Fedosiukas