A-858-2140-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-2140/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00051-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 11.1. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 62-65) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Nacionalinė žemės tarnyba) 2012 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 8SD-(14.8.94)-4446 (toliau – ir skundžiamas sprendimas);

2) įpareigoti atsakovą vykdyti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 2 dalį ir atkurti nuosavybės teises į V. S. (S.) nuosavybės teise valdytą 0,1303 ha žemės sklypą N. Fredos dvare prie Jiesios kaimo, Kauno apskrityje, pagal dabartinį suskirstymą (duomenys neskelbtini), Kaune, mirusios M. Ž. vardu.

Pareiškėjas paaiškino, jog 2011 m. spalio 26 d. Kauno miesto 26–asis notarų biuras išdavė liudijimą, kad jis yra M. Ž., mirusios 2011 m. gegužės 6 d., turto įpėdinis. 1992 m. kovo 2 d. M. Ž. buvo pateikusi prašymą atsakovui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos buvusio sutuoktinio V. S. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą. V. S. mirė 1957 m. rugsėjo 20 d., 1967 m. lapkričio 18 d. M. S. susituokė su J. Ž..

Pabrėžė, jog 2012 m. rugsėjo 7 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal M. Ž. 1992 m. kovo 2 d. prašymą, tačiau ginčijamu administraciniu aktu atsakovas atsisakė atkurti nuosavybės teises mirusios M. Ž. vardu, kadangi ji susituokė su J. Ž., todėl prarado teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio sutuoktinio V. S. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai nurodė, jog mirusio turto savininko našlys negali atkurti nuosavybės teisių. Pareiškėjo teigimu, M. Ž., būdama V. S. sutuoktine iki jo mirties dienos, turi teisę atkurti nuosavybės teises į jo iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 69-72) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog 1992 m. kovo 2 d. M. Ž. Kauno miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į jos vyro V. S. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių atkūrimo būdą nurodė ekvivalentinę natūrą. 2007 m. gegužės 11 d. M. Ž. (S.) testamentu visą savo turtą paliko sūnėnui A. S., kuris 2012 m. rugsėjo 12 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą ir prašė pranešti, kada bus atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, M. Ž. vardu.

Pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje yra išvardinti piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis numato turto savininko sutuoktiniui po turto savininko mirties teisę atkurti nuosavybę. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktiniai yra vyras ir moteris, įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką. CK 3.49 straipsnio 1 dalis numato, kad santuoka baigiasi, kai vienas sutuoktinis miršta arba santuoka nutraukiama įstatymų nustatyta tvarka. Pabrėžė, jog Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio prasme santuokos pasibaigimas dėl vieno iš sutuoktinių mirties nepanaikina kito sutuoktinio teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, priešingai, įstatyme specialiai numatyta, kad jis tokią teisę įgyja tik po sutuoktinio, kuris buvo turto savininkas, mirties. Tačiau jei mirusio buvusio savininko sutuoktinis sudaro naują santuoką, jis tampa kito asmens sutuoktiniu CK 3.49 straipsnio 2 dalies prasme ir įgyja sutuoktinio teises ir pareigas su šiuo asmeniu. Atitinkamai, atsakovo nuomone, pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį buvusio savininko sutuoktiniu laikytinas asmuo iki savininko mirties sudaręs su juo santuoką, santuokos nenutraukęs ir po sutuoktinio mirties nesudaręs naujos santuokos.

Atsakovas nurodė, jog M. Ž., sudariusi santuoką su J. Ž., tapo kito asmens sutuoktine, todėl ji nelaikytina turto savininko V. S. sutuoktine ir ji neįgijo teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. S. iki nacionalizacijos valdytą žemę.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu (b. l. 98-101) pareiškėjo A. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis administracinės bylos medžiaga, nustatė, kad 1992 m. kovo 2 d. M. Ž. Kauno miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į jos vyro V. S. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių atkūrimo būdą nurodė ekvivalentinę natūrą. 1936 m. lapkričio 15 d. V. S. susituokė su M. B. ir 1957 m. rugsėjo 20 d. V. S. mirė. 1967 m. lapkričio 18 d. M. S. susituokė su J. Ž., 2011 m. gegužės 6 d. M. Ž. mirė. 2007 m. gegužės 11 d. M. Ž. testamentu visą savo turtą paliko sūnėnui A. S.. Teismas nurodė, jog 2012 m. rugsėjo 12 d. Nacionalinė žemės tarnyba gavo A. S. raštą, kuriuo prašoma pranešti, kada bus atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, M. Ž. vardu. Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyrius administracinėje byloje skundžiame sprendime, Nacionalinė žemės tarnyba 2012 m. gruodžio 20 d. rašte Nr. lSS-(7.5)-2432 nurodė, kad negali būti tenkinamas prašymas atkurti nuosavybės teises M. Ž. į buvusio savininko V. S. turėtą žemę.

Pasisakydamas dėl administracinės bylos esmės, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojantys įstatymai nustato, kad nuosavybės teisių atkūrimui taikoma ribota restitucija. Ši nuostata taikoma ne tik nuosavybės objektams (ne visas turtas grąžinamas natūra, nustatyti grąžinamos žemės ploto apribojimai ir kt.), bet ir asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, atžvilgiu: jie turi būti Lietuvos Respublikos piliečiai, o buvusiam savininkui mirus – teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgyja ne bet kokie turto paveldėtojai, o tik tie asmenys, kurie nurodyti įstatyme, kitaip tariant subjektų ratas yra specialiai sureguliuotas. Dėl šios priežasties bendrosios paveldėjimo santykius reglamentuojančios normos, nustatančios įpėdinius pagal įstatymą, nustatant asmenis, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį turtą, netaikomos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A248-143/2007, 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2383/2012).

Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas), galiojusio M. Ž. prašymo atkurti nuosavybės teises į V. S. išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo metu, 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo, galiojusio ginčijamo sprendimo priėmimo metu, 2 straipsnis numatė galimybę atkurti nuosavybės teises turto savininko, kuris mirė, sutuoktiniui, jei jis yra Lietuvos Respublikos pilietis, į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Nurodė, jog sąvokos „sutuoktinis“ paaiškinimas nurodytuose įstatymuose nėra pateiktas, todėl ginčo išsprendimui būtina išaiškinti, kas sudaro Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte pavartotos sąvokos „turto savininko sutuoktiniui“ turinį.

Teismas rėmėsi CK 3.7 straipsnio 2 dalimi, 3.49 straipsniu ir nurodė, jog santuoka baigiasi, kai vienas sutuoktinis miršta arba santuoka nutraukiama įstatymų nustatyta tvarka. Pabrėžė, jog Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio prasme santuokos pasibaigimas dėl vieno iš sutuoktinių mirties nepanaikina kito sutuoktinio teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, priešingai, įstatyme specialiai numatyta, kad jis tokią teisę įgyja tik po sutuoktinio, kuris buvo turto savininkas, mirties. Tačiau, jei mirusio buvusio savininko sutuoktinis sudaro naują santuoką, jis tampa kito asmens sutuoktiniu CK 3.49 straipsnio 2 dalies prasme ir įgyja sutuoktinio teises ir pareigas su šiuo asmeniu. Atitinkamai, pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį buvusio savininko sutuoktiniu laikytinas asmuo, iki savininko mirties sudaręs su juo santuoką, santuokos nenutraukęs ir po buvusio sutuoktinio mirties nesudaręs naujos santuokos.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tam, kad M. Ž. turėtų teisę į V. S. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo atkūrimą, ji neturėjo sudaryti naujos santuokos. Tačiau M. S. po sutuoktinio V. S. mirties 1967 m. lapkričio 18 d. sudarė naują santuoką su J. Ž. ir pakeitė pavardę į Ž.. Teismas nurodė, jog, vertinant naujos santuokos sudarymo aspektą, matyti, kad 1992 m. kovo 2 d. prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo metu M. Ž. jau nebuvo V. S. sutuoktinė (našlė), todėl ji negalėjo būti tuo pačiu metu laikoma V. S. sutuoktine bei pretenduoti į jo turėtą turtą pagal Atkūrimo įstatymą. Nurodė, jog Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio prasme tai reiškia, kad pasibaigus santuokai su V. S. dėl jo mirties ir M. S. sudarius naują santuoką su J. Ž., pasibaigė visi turtiniai ir asmeniniai neturtiniai sutuoktinių tarpusavio santykiai, turtinės ir asmeninės neturtinės jų teisės ir pareigos. Atitinkamai, M. Ž. pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą negali būti laikoma pretendente į V. S. nuosavybės teise turėtos žemės susigražinimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo 2003 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2003, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A2-143/2007).

Teismas nurodė, jog administracinėje byloje nėra duomenų, kad V. S. visą savo turtą testamentu būtų palikęs M. S. (Ž.), todėl sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą į V. S. žemę M. Ž. negali būti pripažinta pretendente ir pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir nurodė, jog asmuo, kuriam turtas perleistas, turi pateikti testamentą, sutartį ar kitą rašytinį dokumentą bei kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tačiau tokių duomenų pareiškėjas taip pat teismui nepateikė, todėl M. Ž. negalėjo pretenduoti į V. S. turtą ir remiantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktu.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjas yra M. Ž. teisių perėmėjas, todėl M. S., susituokus su J. Ž. ir netekus teisės atkurti nuosavybės teises į V. S. išlikusį nekilnojamąjį turtą, tokios teisės neteko ir pareiškėjas.

Remdamasis nurodytais argumentais, teismas nurodė, jog nėra pagrindo naikinti skundžiamą Nacionalinės žemės tarnybos sprendimą. Pažymėjo, jog M. Ž. jau prašymo padavimo metu neturėjo teisės tokio prašymo teikti ir nepateko į Atkūrimo įstatyme numatytų subjektų sąrašą, kuriems atkurtinos nuosavybės teisės, todėl ir nebuvo jos atžvilgiu priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atitinkamai, reikalavimas įpareigoti atsakovą vykdyti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 2 dalį ir atkurti nuosavybės teises į V. S. (S.) nuosavybės teise valdytą 0,1303 ha žemės sklypą N. Fredos dvare prie Jiesios kaimo, Kauno apskrityje, pagal dabartinį suskirstymą (duomenys neskelbtini), Kaune, mirusios M. Ž. vardu yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su pirmuoju skundo reikalavimu ir yra išvestinio pobūdžio, todėl taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas A. S. apeliaciniu skundu (b. l. 104-107) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo pateiktą skundą, taip pat priteisti patirtas išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimo antro skirsnio antrame straipsnyje esančios nuostatos „nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos ne pagal bendras civilinės teisės normas, o tik šio įstatymo nustatyta tvarka” išaiškinimo, ar ji taip pat yra taikoma Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 2 daliai, kad mirus buvusiam savininkui nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriama jo vaikams (įvaikiams) tėvams (įtėviams), ar sutuoktiniui, jeigu pergyvenęs sutuoktinis sudarė naują santuoką.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui.

Papildomai pažymima, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Konstitucinio Teismo 2010 metų gruodžio 22 d. nutarime antro skirsnio antrame straipsnyje esančią nuostatą „Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 18 d. priimtas įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), pagal kurį buvo pradėta atkurti nuosavybės teises, buvo specialus (ad hoc) įstatymas, skirtas restitucijos santykiams reguliuoti ir nuosavybės teisų atkūrimui įgyvendinti. Tokį jo pobūdį lėmė tai, kad jis buvo taikomas ne visiems turtiniams santykiams, o tik tiems kurie atsirado dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos ne pagal bendras civilinės teisės normas, o tik šio įstatymo nustatyta tvarka”. Pareiškėjas remiasi CK 3.49 straipsniu ir nurodo, jog santuoka baigiasi, kai vienas iš sutuoktinių miršta, todėl jis taip pat nebūna sutuoktiniu, o našliu.

Pareiškėjas remiasi Atstatymo įstatymo preambule, 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir nurodo, jog mirus vienam iš sutuoktinių santuoka pasibaigia, bet dėl to neišnyksta sutuoktinį pergyvenusio asmens teisės į mirusio sutuoktinio turtą, kitos santuokos sukūrimas šių teisių taip pat nepanaikina. Atitinkamai, M. Ž. būdama V. S. sutuoktine iki jo mirties dienos turi teisę atkurti nuosavybės teises į jo iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 115-118) prašo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą palieka spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį buvusio savininko sutuoktiniu laikytinas asmuo iki savininko mirties sudaręs su juo santuoką, santuokos nenutraukęs ir po sutuoktinio mirties nesudaręs naujos santuokos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A444-2383/2012). Atitinkamai, M. Ž., sudariusi santuoką su J. Ž., tapo kito asmens sutuoktine, todėl ji nelaikytina turto savininko V. S. sutuoktine ir ji neįgijo teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. S. iki nacionalizacijos valdytą žemę.

Atsakovas nurodo, jog pareiškėjo reikalavimas atkurti nuosavybės teises į V. S. (S.) valdytą sklypą mirusios M. Ž. vardu negalės būti tenkinamas ir todėl, kad nėra pateikti nuosavybės teises į nacionalizacijos metu turėtą žemę patvirtinantys dokumentai. M. Ž. kaip nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus pateikė 1938 m. užpardavimo sutartį, 1948 m. balandžio 6 d. aktą, 1968, 1956 metų sutartis ir 1938 Rejestro Nr. 12/4 nuorašą. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2007 m. vasario 13 d. raštu Nr. S1-1044(1.10) informavo M. Ž., kad pateiktų dokumentų nepakanka atkurti nuosavybės teisę į žemę, buvusią Jiesios k., t. y. užpardavimo sutarties nepakanka įrodyti nuosavybės teisę, taip pat M. Ž. buvo informuota, kad pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnį ji turi teisę kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo nepristatytiems dokumentams pateikti. Nacionalinė žemės tarnyba neturi duomenų, kad M. Ž. būtų kreipusis į teismą dėl nurodyto termino atnaujinimo.

Pabrėžia, jog, kai nuosavybės teisės įgijimo pagrindu nurodomas sandoris, tokio sandorio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas laikantis sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusių materialiosios teisės normų, nustatančių tokio sandorio galiojimo sąlygas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-120/1999). Nagrinėjamu atveju sutartys dėl ginčo žemės sklypų sudarytos 1937–1938 metais, jų sudarymo vietoje (Kauno apskrityje) tuo metu galiojo Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado (toliau – ir Sąvadas) X tomo 1 dalis, atsakovo įvardintos sutartys atitinka šiame teisės akte reglamentuojamas užpirkimo (užpardavimo) sutartis. Sąvado X tomo 1 dalies 1679–1690 straipsniai reglamentavo civilinius santykius, kilusius iš užpirkimo (užpardavimo) sutarčių. Sąvado 1679 straipsnyje buvo nurodyta, kad užpardavimo sutartimi viena šalis apsiima turtą parduoti antrai sutartu laiku kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą. Šio straipsnio komentare yra nurodomas esminis pirkimo–pardavimo sutarties ir užpirkimo sutarties skirtumas: pirkimo–pardavimo sutartimi parduotas daiktas tuojau tampa pirkėjo nuosavybe, o užpardavimo sutartimi pardavėjas pasilieka nuosavybės teisę užparduotajam turtui ir šalys tik sutinka už sutartą kainą ir nustatytu laiku ateityje padaryti pirkimo–pardavimo aktą. Užpardavimo sutartimi teisės turtui nenustatomos, o tik nustatomos susitariančiųjų teisės ir pareigos ateityje padaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Tai patvirtina nuostatą, kad turtas negalėjo būti parduodamas užpardavimo sutartimi, o galėjo būti perduotas tik sudarius pirkimo–pardavimo sutartį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1118/2002).

Nurodo, jog M. Ž. 2008 m. lapkričio 7 d. pažymoje „Dėl Kauno apskrities viršininko 2008 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 02-01-7764 patvirtintos naujų žemės sklypų suteikimo eilės išbraukimo” buvo išbraukta iš eilės naujiems žemės sklypams gauti, nes nepateikė nuosavybės teisę į žemę įrodančių dokumentų. Atitinkamai, pareiškėjo teisės tenkinus skundo reikalavimus nebus apgintos.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas nenurodė skundžiamo sprendimo naikinimo pagrindų. Skundžiamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1, 2 dalis, yra aiškus, pagrįstas objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis, jame yra aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos bei nurodyta skundimo tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje iš esmės sprendžiamas klausimas dėl atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pareigos vykdyti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 2 dalį ir atkurti nuosavybės teises į V. S. (S.) nuosavybės teise valdytą 0,1303 ha žemės sklypą N. Fredos dvare prie Jiesios kaimo, Kauno apskrityje, pagal dabartinį suskirstymą (duomenys neskelbtini), Kaune, mirusios M. Ž. vardu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo A. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės pažymėjęs, kad nors pareiškėjas yra M. Ž. teisių perėmėjas, tačiau M. S., susituokus su J. Ž. ir netekus teisės atkurti nuosavybės teises į V. S. išlikusį nekilnojamąjį turtą, tokios teisės neteko ir pareiškėjas ir atitinkamai pareiškėjo pateikti reikalavimai negali būti tenkinami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokiam pirmosios instancijos teismo vertinimui iš esmės pritaria.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog administracinėje byloje ginčo nekyla dėl faktinių aplinkybių, t. y. kad M. Ž. 1992 m. kovo 2 d. Kauno miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos vyro V. S., su kuriuo ji buvo susituokusi 1936 m. lapkričio 15 d. ir mirusio 1957 m. rugsėjo 20 d., žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių atkūrimo būdą nurodė ekvivalentinę natūrą, be to, kad M. S. 1967 m. lapkričio 18 d. susituokė su J. Ž., kad 2011 m. gegužės 6 d. M. Ž. mirė ir ji savo turtą paliko pareiškėjui. Pabrėžtina, jog proceso šalys nesutaria dėl nuosavybės teisių atkūrimo vykdymo į V. S. (S.) nuosavybės teise valdytą žemės sklypą M. Ž. vardu.

Pasisakydama nagrinėjamu klausimu teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 18 d. priimtas įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” (toliau – ir Atstatymo įstatymas) (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), pagal kurį buvo pradėta atkurti nuosavybės teises, buvo specialus (ad hoc) įstatymas, skirtas restitucijos santykiams reguliuoti ir nuosavybės teisių atkūrimui įgyvendinti. Tokį jo pobūdį lėmė tai, kad jis buvo taikomas ne visiems turtiniams santykiams, o tik tiems, kurie atsirado dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Jis buvo taikomas ne visiems buvusiems savininkams ir jų teisių paveldėtojams, o tik tiems, kurie atitinka šiame įstatyme nustatytas sąlygas. Nustatydamas subjektus, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, įstatymų leidėjas pasirinko aiškius teisinius kriterijus. Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo atkuriamos ne pagal bendras civilinės teisės normas, o tik šio įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymo ad hoc pobūdis iš esmės reiškia ir tai, kad jis taikomas santykinai trumpai bei ribotai – tik atkuriant minėtas nuosavybės teises šiuo valstybės gyvenimo laikotarpiu (žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimą). Pažymėtina, jog iš esmės tokie patys išaiškinimai taikytini ir Atstatymo įstatymą pakeitusiam Atkūrimo įstatymui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojantys įstatymai nustato, jog nuosavybės teisių atkūrimui taikoma ribota restitucija. Ši nuostata taikoma ne tik nuosavybės objektams (ne visas turtas grąžinamas natūra, nustatyti grąžinamos žemės ploto apribojimai ir kt.), bet ir asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, atžvilgiu: jie turi būti Lietuvos Respublikos piliečiai, o buvusiam savininkui mirus – teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgyja ne bet kokie turto paveldėtojai, o tik tie asmenys, kurie nurodyti įstatyme, kitaip tariant subjektų ratas yra specialiai sureguliuotas. Dėl šios priežasties bendrosios paveldėjimo santykius reglamentuojančios normos, nustatančios įpėdinius pagal įstatymą, nustatant asmenis, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį turtą, netaikomos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A248-143/2007).

Taigi atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus darytina išvada, jog sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo atitinkamam subjektui turi būti vadovaujamasi nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiais specialiais teisės aktais, pavyzdžiui, Atstatymo ar Atkūrimo įstatymais, juos detalizuojančiais teisės aktais, skirtais būtent sureguliuoti nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir numatyti jo aiškią vykdymo tvarką.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog M. Ž. prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo metu galiojusi Atstatymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis numatė, kad nuosavybės teisė į iškilusį nekilnojamąjį turtą atkuriama mirus buvusiam savininkui – jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui. Mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusią nekilnojamojo turto dalį atstatoma jo sutuoktiniui ir vaikams, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymą yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Skundžiamo administracinio akto priėmimo metu galiojusi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis nustatė, jog nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.

Nurodytuose teisės aktuose nėra pateiktas sąvokos „sutuoktinis“ išaiškinimas, todėl ji aiškintina žvelgiant į kituose aktuose numatytą teisinį reguliavimą.

Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso (1991 m. gegužės 1 d. redakcija) (toliau – ir Santuokos ir šeimos kodeksas) 12 straipsnis numatė, jog santuokos registravimas nustatomas tiek valstybiniais ir visuomeniniais interesais, tiek siekiant apsaugoti sutuoktinių ir vaikų asmenines, bei turtines teises ir interesus. Sutuoktinių teises ir pareigas sukuria tik santuoka, sudaryta valstybiniuose civilinės metrikacijos organuose. Šios teisės ir pareigos atsiranda nuo santuokos įregistravimo civilinės metrikacijos organuose laiko. To paties kodekso 33 straipsnis numatė, jog santuoka pasibaigia, vienam iš sutuoktinių mirus arba teismine tvarka paskelbus ji mirusiu. Pažymėtina, jog skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusioje Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) trečiosios knygos, reglamentuojančios šeimos santykius, 3.7 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad sutuoktiniai yra vyras ir moteris, įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką. To paties kodekso 3.49 straipsnis numatė, kad santuoka baigiasi, kai vienas sutuoktinis miršta arba santuoka nutraukiama įstatymų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pastebi, jog santuokos pasibaigimas ne sutuoktinių valia, o dėl objektyvių priežasčių, yra tada kai santuoka pasibaigia dėl vieno iš sutuoktinių mirties. Sutuoktiniui mirus santuoka laikoma pasibaigusia nuo jo mirties momento. Santuokos pasibaigimas reiškia, kad baigiasi ir turtiniai ir asmeniniai neturtiniai sutuoktinių tarpusavio santykiai, turtinės ir asmeninės neturtinės jų teisės ir pareigos, tačiau, kita vertus, atsiranda ir naujų turtinių teisių, pavyzdžiui, pergyvenusio sutuoktinio paveldėjimo teisė.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nei Atstatymo įstatymo 2 straipsnio, nei Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio prasme santuokos pasibaigimas dėl vieno iš sutuoktinių mirties nepanaikina kito sutuoktinio teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, priešingai, įstatyme specialiai numatyta, kad jis tokią teisę įgyja tik po sutuoktinio, kuris buvo turto savininkas, mirties. Tačiau jei mirusio buvusio savininko sutuoktinis sudaro naują santuoką, jis tampa kito asmens sutuoktiniu Santuokos ir šeimos kodekso ar CK 3.49 straipsnio 2 dalies prasme ir įgyja sutuoktinio teises ir pareigas su šiuo asmeniu. Todėl pagal Atstatymo įstatymo 2 straipsnį, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį buvusio savininko sutuoktiniu laikytinas asmuo, iki savininko mirties sudaręs su juo santuoką, santuokos nenutraukęs ir po buvusio sutuoktinio mirties nesudaręs naujos santuokos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-143/2007, 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2383/2012).

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo metu M. Ž. jau buvo sudariusi santuoką su J. Ž., todėl negalėjo būti vertinama kaip V. S. sutuoktinė nurodytų įstatymų prasme (b. l. 26, 83-84). Atsižvelgus į tai darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog M. Ž. jau prašymo padavimo metu neturėjo teisės tokio prašymo teikti, nes nepateko į Atstatymo įstatyme numatytų subjektų sąrašą, kuriems atkurtinos nuosavybės teisės, todėl ir nebuvo jos atžvilgiu priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. M. S. susituokus su J. Ž. ir netekus teisės atkurti nuosavybės teises į V. S. išlikusį nekilnojamąjį turtą tokios teisės neįgijo ir pareiškėjas. Atitinkamai, pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra pagrindo naikinti skundžiamą Nacionalinės žemės tarnybos sprendimą ir tenkinti pareiškėjo reikalavimą – įpareigoti atsakovą vykdyti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 2 dalį ir atkurti nuosavybės teises į V. S. (S.) nuosavybės teise valdytą 0,1303 ha žemės sklypą N. Fredos dvare prie Jiesios kaimo, Kauno apskrityje, pagal dabartinį suskirstymą (duomenys neskelbtini), Kaune, mirusios M. Ž. vardu. Šiuo atveju atsakovas pagrįstai atsisakė atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus.

Pažymėtina, jog šioje teismo nutartyje pateikti išaiškinimai iš esmės atspindi ir šiuo klausimu vyraujančią teismų praktiką, kuria teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 33 straipsnio 4 dalimi, turi vadovautis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-143/2007, 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2383/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2003, 2010 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-375/2011).

Pabrėžtina, jog rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, taigi ir visaverčio teisingumo vykdymo, sąlyga, todėl teismų precedentų negalima nemotyvuotai ignoruoti sprendžiant analogiškas bylas. Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra taip pat saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Toks teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose teismų sprendimuose (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Nukrypdamas nuo ankstesnio precedento teismas privalo ne tik deramai argumentuoti patį priimamą sprendimą (sukuriamą naują precedentą), bet ir aiškiai išdėstyti motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nemato pagrįsto pagrindo nukrypti nuo vyraujančios nurodytos teismų praktikos ir atitinkamai ja vadovaujasi.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog apeliaciniame skunde pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimo antro skirsnio antrame straipsnyje esančios nuostatos „nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos ne pagal bendras civilinės teisės normas, o tik šio įstatymo nustatyta tvarka” išaiškinimo, t. y. ar ji taip pat yra taikoma Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 2 daliai, kad mirus buvusiam savininkui nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriama jo vaikams (įvaikiams) tėvams (įtėviams), ar sutuoktiniui, jeigu pergyvenęs sutuoktinis sudarė naują santuoką.

Pasisakydama dėl nurodyto pareiškėjo prašymo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) yra įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti savo nutarimus (61 str.). Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad jis turi įgaliojimus aiškinti ir kitus savo baigiamuosius aktus (žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimą). Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, jog Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto paskirtis – plačiau, išsamiau atskleisti atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi (žr.

Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimą). Kita vertus, teisėjų kolegija pastebi, jog nutarimo, kito baigiamojo akto aiškinimo paskirtis – nuodugniau paaiškinti tas Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatas, formuluotes, dėl kurių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne tai, kaip konkrečiai jis turėtų būti įgyvendinamas, inter alia teisės taikymo srityje (žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą), be to, aiškinant Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalį Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota ir tai, kad Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė, nes tai būtų atskiro tyrimo dalykas (žr.

Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimą). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, į Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimo tyrimo objektą, pažymi, jog šiame nutarime nebuvo tirtas pareiškėjo prašomas išaiškinti klausimas, t. y. tuo aspektu, kuriuo yra prašoma išaiškinimo. Todėl pareiškėjo pateiktas prašymas negalėtų būti vertintinas kaip prašymas dėl priimto Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui (žr.

Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimus). Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti nurodytą pareiškėjo prašymą.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog ginčo administracinėje bylos ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai. Taigi įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas konkrečias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1373/2010). Nagrinėjamu atveju Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 8SD-(14.8.94)-4446, atsisakymą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo srityje negrindė tuo, kad nėra pateikta nuosavybės teises į nacionalizacijos metu turėtą žemę patvirtinančių dokumentų, todėl atsiliepime į apeliacinį skundą su tuo susiję atsakovo nurodyti papildomi argumentai nevertinti ir dėl jų nepasisakytina.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas dėl šios administracinės bylos nagrinėjimo (b. l. 104-107). Tačiau šiuo atveju nėra teisinio pagrindo tenkinti pateiktą prašymą. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo jo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, nėra pagrindo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas, kadangi pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, o šiuo atveju res judicata galią turintis teismo sprendimas nėra priimamas pareiškėjo naudai.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus, vertino byloje pateiktus įrodymus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių ar argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas