A-662-2269-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2269/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00932-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.1; 3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja E. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą (b. l. 1-2) prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (15/4-2) 3I-135(00083) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėja skunde nurodė, jog pranešimo apie 2013 m. balandžio 18 d. priimtą sprendimą suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei įpareigojimo pateikti papildomus UAB „DixMax“ veiklą įrodančius dokumentus ji negavo. Norėdama pateikti informaciją apie UAB „DixMax“ veiklą, t. y. pelno mokesčio deklaraciją tam, kad būtų pakeistas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėja 2014 m. sausio 13 d. internetu rezervavo laiką (t. y. 2014 m. vasario 11 d. 9.10 val.) atvykti į Migracijos departamentą. Kartu su rezervacija pareiškėja nurodė savo elektroninio pašto adresą bei telefono numerį, kuriais, esant būtinybei, su ja galima susisiekti. Iš karto po rezervacijos pareiškėja gavo pranešimą, kad atvykimo laikas jai paskirtas, tačiau papildomo pranešimo dėl sprendimo, kuriuo panaikintas jos leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, ar dėl įpareigojimo pateikti papildomus dokumentus, pareiškėja taip pat negavo. Su skundžiamu sprendimu pareiškėja pasirašytinai supažindinta tik 2014 m. vasario 11 d., atvykusi į Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrių. Šio susitikimo metu pareiškėja buvo pasiruošusi pateikti ir UAB „DixMax“ pelno mokesčių deklaraciją už 2013 metus, dokumentus, patvirtinančius sumokėtas įmokas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir SODRA) per 2013 metus, 2013 metų įmonės balansą, pelno nuostolių ataskaitą, darbuotojų sąrašą, tačiau sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjai jau buvo panaikintas.

Pareiškėjos teigimu, Sprendime padaryta nepagrįsta išvada, kad UAB „DixMax“ Lietuvoje jokios realios veiklos nevykdo. UAB „DixMax“ buvo įsteigta tik 2012 metų pabaigoje (įregistruota juridinių asmenų registre tik 2012 m. spalio 16 d.), todėl 2012 metais pajamų iš savo veiklos dar neturėjo, dėl šios priežasties nebuvo ir mokėtinų mokesčių. Pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir Pelno mokesčio įstatymas) 51 straipsnio 2 dalį, metinė pelno mokesčio ir (arba) metinė fiksuoto pelno mokesčio deklaracijos kartu su finansinių ataskaitų rinkiniu (jeigu teisės aktų nustatyta tvarka jis privalo būti sudarytas) pateikiamos pasibaigus mokestiniam laikotarpiui iki kito mokestinio laikotarpio šešto mėnesio pirmos dienos. Todėl UAB „DixMax“ pelno mokesčio ataskaita už 2013 metus galėjo būti pateikiama iki 2014 m. birželio 1 d., tačiau įmonė ją pateikė netgi anksčiau, t. y. 2014 m. vasario 7 d. Tiek iš pateikiamos pelno mokesčio deklaracijos, tiek iš įmonės balanso bei pelno nuostolių ataskaitos matyti, kad UAB „DixMax“ veiklą vykdo, vykdoma veikla yra pelninga, 2013 metais įmonė turėjo 58 735 Lt trumpalaikio turto, o mokėtinų sumų ir įsipareigojimų – tik už 7 852 Lt, 2013 metais įmonė dirbo pelningai.

Ginčijamame sprendime nurodoma informacija, kad pareiškėja neturi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvoje, neatitinka tikrovės, nes, kaip matyti iš Juridinių asmenų registro pateikto išplėstinio išrašo, pareiškėja nuo 2012 m. spalio 19 d. įregistruota UAB „DixMax“ vienintele akcininke, nuo 2014 m. vasario 4 d. užima minėtos įmonės direktorės pareigas pagal darbo sutartį. Taip pat prie skundo pridėtas pareiškėjos turimos banko sąskaitos Rusijos Federacijoje išrašas, kuriame nurodoma pareiškėjos turima pinigų suma (1 415 918,00 RUB), kuri vertintina kaip pakankama pragyvenimui Lietuvoje leidimo galiojimo laikotarpiu. Ginčijamame sprendime taip pat teigiama, kad pareiškėja neturi sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad šio įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktuose nurodytų rūšių socialiniu draudimu, t. y. pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu, privalomai draudžiami šeimos pasirinkimu vienas iš tėvų (įtėvių) arba asmuo, nustatyta tvarka paskirtas vaiko globėju, auginantys vaiką iki trejų metų. Pareiškėja nuo 2013 m. balandžio 29 d. buvo vaiko priežiūros atostogose, todėl objektyviai dirbti negalėjo, tačiau privalomai buvo draudžiama pagal minėtą įstatymo normą. Vėliau nuo 2014 m. vasario 4 d. pareiškėja buvo paskirta į UAB „DixMax“ direktorės pareigas. Šios aplinkybės patvirtina, kad socialinio draudimo įmokos už pareiškėją buvo mokamos ir vaiko priežiūros atostogų metu, ir šiuo metu, pareiškėjai dirbant. Pareiškėja turi užsieniečio, dirbančio Lietuvoje, gaunančio oficialias pajamas, raštišką įsipareigojimą, esant būtinybei apmokėti bet kokias pareiškėjos gydymo išlaidas Lietuvoje. Šių aplinkybių Migracijos departamentas neįvertino.

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 28–30).

Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, jog pareiškėjai 2012 m. spalio 22 d. pateikus galiojantį kelionės dokumentą, UAB „DixMax“ steigimo akto bei įstatų kopijas, akcijų pirkimo–pardavimo sutarties kopiją ir kitus dokumentus, 2013 m. balandžio 18 d. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, galiojantį vienerius metus, o Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba (toliau – Migracijos valdyba) 2013 m. balandžio 25 d. išdavė leidimą laikinai gyventi LT7322748, galiojantį iki 2014 m. balandžio 25 d.

Migracijos departamentas, siekdamas įsitikinti, ar pareiškėjos tikslas yra vykdyti deklaruotą veiklą, įpareigojo pareiškėją iki 2013 m. spalio 1 d. Migracijos valdybai pateikti įmonės deklaruotos veiklos vykdymą patvirtinančius dokumentus ir paprašė Migracijos valdybos kontroliuoti šio įpareigojimo vykdymą. Migracijos valdyba 2014 m. sausio 9 d. raštu Nr. 10-27-S-267 pateikė Migracijos departamentui pareiškėjos asmens bylą sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimti. Siekdamas įsitikinti UAB „DixMax“ ūkinės-komercinės veiklos vykdymu, Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2014 m. sausio 21 d. raštu Nr. (15/4-7)10K-3197 kreipėsi į Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) Mokestinių prievolių departamento Vilniaus įmonių skyrių, prašydamas suteikti informaciją, ar UAB „DixMax“ vykdo ūkinę-komercinę veiklą, teikia privalomas mokesčių deklaracijas, moka nustatytus mokesčius.

VMI 2014 m. sausio 28 d. raštu Nr. (4.66)-46-MPD-1036 informavo, kad UAB „DixMax“ nepateikė informacijos apie vykdomą veiklą ir nuo įregistravimo dienos Mokesčių mokėtojų registre, t. y. nuo 2012 m. spalio 17 d., pateikė tik 2012 m. ataskaitą apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei asmenis ir vienintelę 2012 m. pelno mokesčių deklaraciją, kurioje pajamų nedeklaravo, mokesčių nemokėjo. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „DixMax“ VMI tik pateikė ataskaitą apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus bei asmenis (t. y. pranešė apie įmonės akcininkus), pajamų 2012 m. nedeklaravo ir į tai, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu Migracijos departamentui nebuvo pateikta kitų deklaruotos veiklos vykdymą patvirtinančių dokumentų, Migracijos departamentas ginčijamame sprendime padarė išvadą, kad UAB „DixMax“ nevykdo Lietuvos Respublikoje jokios realios veiklos.

Pažymėjo, kad nors pareiškėja Migracijos departamento 2013 m. balandžio 18 d. raštu Nr. (15/4-7)10K-14500 buvo įpareigota iki 2013 m. spalio 1 d. Migracijos valdybai pateikti įmonės deklaruotos veiklos vykdymą patvirtinančius dokumentus, ji jų nepateikė. Migracijos departamento vertinimu, aplinkybė, kad UAB „DixMax“ registruotu buveinės adresu ((duomenys neskelbtini), Vilnius) Migracijos valdybos siųsti kvietimai grįžo su žyma „Neatsiėmė“, taip pat patvirtina išvadą dėl įmonės realios veiklos nevykdymo.

Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėja skunde teigia, kad nuo 2013 m. balandžio 29 d. buvo vaiko priežiūros atostogose ir į UAB „DixMax“ direktorės pareigas buvo paskirta 2014 m. vasario 4 d. Pareiškėja 2012 m. spalio 22 d. pateiktame prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, jog ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Kartu su prašymu pateiktos 2012 m. spalio 22 d. darbo sutarties 12 punkte nustatyta, kad darbo sutartis įsigalioja nuo laikino leidimo gyventi Lietuvoje gavimo dienos, 13 punkte nustatyta, kad darbuotojas pradeda dirbti nuo laikino leidimo gyventi Lietuvoje gavimo dienos.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243 patvirtintų Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 17 punktą, 1-SD pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią draudėjas privalo pateikti apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pradžios dieną. Patikrinus duomenis SODRA duomenų bazėje nustatyta, kad pareiškėja įdarbinta tik 2014 m. vasario 4 d., t. y. likus 1 dienai iki ginčijamo sprendimo priėmimo.

SODRA Vilniaus skyrius 2013 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. (7.31)-3-l53553 taip pat informavo, kad UAB „DixMax“ pranešimo apie pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo pradžią (Forma 1-SD) nepateikė, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos pareiškėjai nemokėtos. Išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja, siekdama gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius duomenis. Jos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas galimai buvo ne prašyme nurodytas ketinimas vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, dirbant UAB „DixMax“, o reikalingo asmens dokumento gavimas.

Laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 22 d. (darbo sutarties pasirašymo ir prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo dienos) iki 2014 m. vasario 4 d. pareiškėja UAB „DixMax“ nedirbo, nors toks ketinimas buvo deklaruotas pateikiant prašymą (prašymo pateikimo metu pareiškėjos dukrai buvo vieneri metai). Pažymi, kad SODRA duomenų bazės duomenimis, pareiškėja UAB „DixMax“ dirbo tik nuo 2014 m. vasario 4 d. iki 2014 m. vasario 11 d., o duomenys apie pareiškėjos įdarbinimą buvo pateikti prieš pat pareiškėjai pateikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo 2014 m. vasario 13 d.

Iš pareiškėjos teiginių, kad nors ji ir nedirbo UAB „DixMax“, įmonės veikla buvo pelninga, darytina išvada, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas siekiant įmonės tikslų bei vykdant veiklą.

Prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėja nurodė, kad jos pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje bus 850 Lt darbo užmokestis, gaunamas dirbant UAB „DixMax“, pateikė darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad bus mokamas 850 Lt darbo užmokestis, tačiau ji įdarbinta nebuvo ir nedirbo. Atsižvelgiant į šiuos duomenis ginčijamame sprendime padaryta išvada, kad pareiškėja neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Nors skunde nurodoma, kad pareiškėjos turimos banko sąskaitos išrašas patvirtina, jog pareiškėjos turima pinigų suma vertintina kaip pakankama pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, tačiau šie duomenys Migracijos departamentui nebuvo pateikti. Migracijos valdyba aktyviai siekė bendradarbiauti ir sudaryti sąlygas pareiškėjai pateikti paaiškinimus, tačiau pati pareiškėja neatliko jokių veiksmų (t. y. į Migracijos valdybą kviečiama neatvyko, apie neatvykimo priežastis nepranešė). Pranešimai pareiškėjai buvo siunčiami deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), taip pat UAB „DixMax“ registruotu buveinės adresu (duomenys neskelbtini), tačiau kvietimai grįžo su žyma „Neatsiėmė“. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta pareiga užsieniečiui ne vėliau kaip per 7 dienas pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai apie pasikeitusią gyvenamąją vietą. Migracijos departamentas neturi duomenų apie pareiškėjos gyvenamosios vietos pasikeitimą, skunde pareiškėja šių duomenų taip pat nenurodo. Pareiškėjos elgesys gali būti vertinamas kaip nepakankamai rūpestingas, apdairus ir aktyvus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes, nurodė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 35 straipsnio 1 dalį, 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą, 50 straipsnio 2 dalį ir pažymėjo, kad pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi turėjo būti panaikintas nustačius bent vieną iš šių Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies, 2, 5, 7 punktuose, 50 straipsnio 1 dalies 2, 7 punktuose įtvirtintų aplinkybių. Pabrėžta, kad Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008 ir kt.).

Teismas nurodė, jog pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5, 7 punktus, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi pareiškėjai turėjo būti panaikintas nustačius, kad duomenys, kuriuos ji pateikė norėdama gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėja 2012 m. spalio 22 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi inter alia nurodė, kad ketina užsiimti teisėta veikla, kuriai nereikia gauti leidimo dirbti ar leidimo vykdyti tam tikrą veiklą, pragyvenimo lėšos Lietuvoje ir jų šaltinis bus darbo užmokestis, kuris sudaro 850 Lt per mėnesį (b. l. 32–37), prie prašymo pridėtoje tarp UAB „DixMax“ ir E. S. sudarytoje darbo sutartyje (b. l. 54–56) nustatyta, kad ši darbo sutartis įsigalioja ir darbuotojas pradeda dirbti nuo laikino leidimo gyventi Lietuvoje gavimo dienos, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad E. S. SODRA duomenų bazėje registruota kaip asmuo, auginantis vaiką iki trejų metų (b. l. 85), ji nebuvo įdarbinta nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2014 m. vasario 3 d. (b. l. 97), o SODRA Vilniaus skyrius 2013 m. gruodžio 12 d. raštu informavo, kad pareiškėjai motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos nemokėtos (b. l. 81).

Byloje nustatyta ir tai, kad pareiškėja 2012 m. spalio 22 d. prašyme taip pat nurodė būsimą adresą Lietuvoje, kuriuo paprašė siųsti pranešimą apie priimtą sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi, ir telefoną ((duomenys neskelbtini)) (b. l. 32, 36). Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai jos prašyme nurodytu adresu 2013 m. spalio 4 d. buvo išsiųsti du kvietimai atvykti į Migracijos valdybą, tačiau abu jie buvo grąžinti atitinkamai nurodant, kad registruotų laiškų pareiškėja neatsiėmė ir kad ji persikraustė (b. l. 75–79).

Taip pat byloje nustatyta, kad nors 2012 m. spalio 22 d. prašyme pareiškėja nurodė ketinanti dirbti UAB „DixMax“ (kodas 302892444, (duomenys neskelbtini), Vilnius, kontaktinis tel. Nr.: (duomenys neskelbtini)) (b. l. 34), tačiau duomenų apie pareiškėjos draudėją SODRA duomenų bazėje nėra (b. l. 85), o UAB „DixMax“ 2014 m. sausio 28 d. nebuvo pateikęs informacijos apie vykdomą veiklą (b. l. 91). Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes konstatuota, kad jos patvirtina tai, jog duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė 2012 m. spalio 22 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, neatitiko tikrovės. Vadinasi, Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius turėjo teisinį pagrindą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi.

Šios teismo išvados niekaip nepaneigia pareiškėjos nurodyti argumentai.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes konstatuota, kad Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, atlikdamas administracinę procedūrą ir priimdamas ginčijamą Sprendimą gero administravimo principo imperatyvų nepažeidė, t. y. laikėsi teisės aktų nuostatų, nebuvo šališkas ar neobjektyvus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apie vykdomą administracinę procedūrą pareiškėja buvo nuolat informuojama (b. l. 71, 75–79), o priimtas ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, juo taikomos poveikio priemonės motyvuotos. Visa tai leido teismui daryti išvadą, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, teisinio pagrindo jį naikinti nėra.

III. Pareiškėja E. S. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 142-144) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos neįvertino aplinkybės, jog ne pareiškėja privalėjo pateikti informaciją apie apdraustuosius asmenis, taip pat ne pareiškėja privalėjo teikti duomenis SODRA apie vaiko priežiūros atostogas. Antra vertus, pareiškėjai vaiko priežiūros atostogas suteiktos ne siekiant apgauti Migracijos departamentą, o dėl objektyvių priežasčių – gimus vaikui. Teismas nevertino aplinkybės, jog pareiškėja nėra atsakinga už pašto darbuotojų netinkamą pareigų atlikimą, t. y. dėl to, jog nebuvo pristatyta siunčiama korespondencija. 2013 m. balandžio 18 d. priimto sprendimo suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei įpareigojimo pateikti UAB „DixMax“ veiklą įrodančius dokumentus pareiškėja negavo. Apie minėtą sprendimą suteikti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėja buvo informuota telefonu. Apie įpareigojimą pateikti papildomus dokumentus pareiškėja nebuvo informuota. 2014 m. sausio 13 d. pareiškėja norėdama pateikti informaciją apie UAB „DixMax“ veiklą, t. y. pelno mokesčio deklaraciją tam, kad būtų pakeistas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, internetu rezervavo laiką, kuriuo atvyks į Migracijos departamentą, t. y. 2014 m. vasario 11 d. 9.10 val. Kartu su rezervacija pareiškėja nurodė savo elektroninio pašto adresą bei telefono numerį, kuriais, esant būtinybei, su ja galima susisiekti. Iš karto po rezervacijos pareiškėja gavo pranešimą, kad atvykimo laikas jai paskirtas, tačiau papildomo pranešimo dėl sprendimo, kuriuo panaikintas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, ar dėl įpareigojimo pateikti papildomus dokumentus, pareiškėja taip pat negavo. Su skundžiamu sprendimu pareiškėja pasirašytinai buvo supažindinta tik 2014 m. vasario 11 d. Šio susitikimo metu pareiškėja buvo pasiruošusi pateikti ir UAB „DixMax“ pelno mokesčių deklaraciją už 2013 metus, dokumentus, patvirtinančius sumokėtas įmokas SODRA per 2013 metus, 2013 metų įmonės balansą, pelno nuostolių ataskaitą, darbuotojų sąrašą. Tačiau sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjai jau buvo panaikintas.

Pareiškėjos manymu, teismas taip pat neįvertino aplinkybės, jog UAB „DixMax“ buvo įsteigta tik 2012 metų pabaigoje (įregistruota juridinių asmenų registre tik 2012 m. spalio 16 d.), todėl 2012 metais pajamų iš savo veiklos dar neturėjo, dėl šios priežasties nebuvo ir mokėtinų mokesčių. Remiasi Pelno mokesčio įstatymo 51 straipsnio 2 dalimi ir pakartoja, jog UAB „DixMax“ pelno mokesčio ataskaita už 2013 metus pateikė 2014 m. vasario 7 d. Tiek iš teismui pateikiamos pelno mokesčio deklaracijos, tiek iš įmonės balanso bei pelno nuostolių ataskaitos matyti, kad UAB „DixMax“ veiklą vykdo, vykdoma veikla yra pelninga, 2013 metais įmonė turėjo 58 735 Lt trumpalaikio turto, o mokėtinų sumų ir įsipareigojimų tik už 7 852 Lt, 2013 metais įmonė dirbo pelningai. Dėl pateiktų priežasčių skundžiamame sprendime daroma išvada, kad UAB „DixMax“ nevykdo Lietuvoje jokios realios veiklos, yra nepagrįsta.

Teismas nepasisakė dėl paneigtos aplinkybės, jog pareiškėja neturi pakankamai pragyvenimo lėšų, nors ji 2012 m. spalio 19 d. įregistruota UAB „DixMax“ vienintele akcininke, nuo 2014 m. vasario 4 d. užima minėtos įmonės direktorės pareigas pagal darbo sutartį. Pareiškėjos banko sąskaitoje Rusijos Federacijoje turima pinigų suma – 1 415 918,00 RUB. Teismas nepasisakė dėl paneigtos aplinkybės, jog pareiškėja neturi sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento. Pareiškėja nuo 2013 m. balandžio 29 d. buvo vaiko priežiūros atostogose, todėl objektyviai dirbti negalėjo, tačiau privalomai buvo draudžiama pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Pareiškėja turi užsieniečio, dirbančio Lietuvoje, sutuoktinio, gaunančio oficialias pajamas, raštišką įsipareigojimą, esant būtinybei apmokėti bet kokias pareiškėjos gydymo išlaidas Lietuvoje. Šių aplinkybių pirmosios instancijos neįvertino, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 152-155) prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėja leidimą laikinai gyventi gavo tuo pagrindu, jog ketino užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (dirbti komercijos direktore UAB „DixMax“), tačiau nebuvo įdarbinta iki pat sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo dienos. Pareiškėja UAB „DixMax“ buvo įdarbinta tik vieną savaitę – nuo 2014 m. vasario 4 d. iki 2014 m. vasario 11 d., t. y. dienos, kai ji atvyko pateikti dokumentus dėl UAB „DixMax“ veiklos ir buvo supažindinta su Migracijos departamento sprendimu dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjos leidimą laikinai gyventi, kadangi prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Pažymi, jog Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta pareiga užsieniečiui ne vėliau kaip per 7 dienas pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai apie pasikeitusią gyvenamąją vietą. Migracijos departamentas neturi duomenų apie pareiškėjos gyvenamosios vietos pasikeitimą, skunde pareiškėja šių duomenų taip pat nenurodė. Mano, kad pareiškėjos elgesys gali būti vertinamas kaip nepakankamai rūpestingas, apdairus ir aktyvus. Pažymi, kad prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėja nurodė, kad jos pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje bus 850 Lt darbo užmokestis, gaunamas dirbant UAB „DixMax“, pateikė darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad bus mokamas 850 Lt darbo užmokestis, tačiau ji įdarbinta nebuvo ir nedirbo. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, ginčijamame sprendime padaryta išvada, kad pareiškėja neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Nors skunde nurodoma, jog pareiškėjos turimos banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad pareiškėjos turima pinigų suma vertintina kaip pakankama pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, tačiau šie duomenys Migracijos departamentui nebuvo pateikti. Taigi pareiškėjos nurodytos aplinkybės neturėjo ir negalėjo turėti įtakos Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumui.

Nurodo, jog Valstybinė ligonių kasa 2014 m. kovo 13 d. raštu Nr. 4K-2174 informavo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, Rusijos Federacijos pilietė E. S. yra įregistruota Lietuvos Respublikos draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registre nuo 2014 m. vasario 4 d. SODRA 2014 m. kovo 31 d. raštu Nr. (7.29)3-40170 informavo, kad Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro 2014 m. kovo 26 d. duomenimis, E. S. laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 29 d. iki 2014 m. vasario 3 d. drausta valstybiniu socialiniu draudimu valstybės lėšomis kaip asmuo, auginantis vaiką iki trejų metų, nes nurodytu laikotarpiu turėjo teisę į draudimą valstybės lėšomis. Šiuo raštu SODRA informavo, kad šeimos pasirinkimu vienas iš tėvų (įtėvių) ar asmuo, nustatyta tvarka paskirtas vaiko globėju, auginantys vaiką iki trejų metų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, draudžiami valstybės lėšomis pagrindinei ir papildomai socialinio draudimo pensijos dalims ir nedarbo socialiniu draudimu. Taigi tiek privalomąjį sveikatos draudimą vykdanti Valstybinė ligonių kasa, tiek SODRA informavo, kad laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 29 d. iki 2014 m. vasario 3 d. E. S. nebuvo draudžiama privalomuoju sveikatos draudimu (ji buvo draudžiama pagrindinei ir papildomai socialinio draudimo pensijos dalims ir nedarbo socialiniu draudimu). Remiasi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punktu. Taigi nagrinėjamoje byloje teisinę reikšmę turi tik aplinkybė, kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo E. S. nebuvo draudžiama privalomuoju sveikatos draudimu. Aplinkybė, kad E. S. buvo draudžiama pagrindinei ir papildomai socialinio draudimo pensijos dalims ir nedarbo socialiniu draudimu, ginčui teisinės reikšmės neturi.

Nurodo, jog pagal Taisyklių 17 punktą, 1-SD pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią, draudėjas privalo pateikti apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pradžios dieną. Patikrinus duomenis SODRA duomenų bazėje nustatyta, kad pareiškėja įdarbinta tik 2014 m. vasario 4 d., t. y. likus 1 dienai iki ginčijamo sprendimo priėmimo. SODRA Vilniaus skyrius 2013 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. (7.31)-3-153553 taip pat informavo, kad UAB „DixMax“ pranešimo apie pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo pradžią (Forma 1-SD) nepateikė, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos pareiškėjai nemokėtos. Išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja, siekdama gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius duomenis. Jos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas galimai buvo ne prašyme nurodytas ketinimas vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o reikalingo asmens dokumento gavimas. Pareiškėja nuo 2014 m. vasario 12 d. pradėjo dirbti UAB „VTC SERVISAS“. Ji 2014 m. vasario 13 d. per Migracijos valdybą pateikė Migracijos departamentui naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs naują pareiškėjos prašymą ir pateiktus dokumentus, 2014 m. kovo 12 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį vienerius metus (leidimą laikinai gyventi pareiškėja turėjo įforminti iki 2014 m. birželio 12 d.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. (15/4-2) 3I-135(00083) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką, kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja bei nustato Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties.

Ginčo Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, pagal kuriuos leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (minėtoje normoje nurodyti atvejai, kuomet išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma) ir nustatoma, kad įmonė, įstaiga ar organizacija, kurios savininkas ar bendraturtis yra užsienietis, nevykdo deklaruotos veiklos ir (ar) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas siekiant įmonės, įstaigos, organizacijos tikslų bei vykdant veiklą. Priimdamas Sprendimą, Migracijos departamentas taip pat vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagal kurį išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; to paties straipsnio 1 dalies 5 ir 7 punktais, kuriuose numatyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; jeigu užsienietis neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba neturi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka patvirtinto Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimo apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Byloje nagrinėjamu atveju yra būtina įvertinti, ar Migracijos departamentas teisingai ir pagrįstai pareiškėjos atžvilgiu parinko ir pritaikė Įstatymo normas, dėl ko leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jai buvo panaikintas.

Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėja pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, t. y. kaip UAB „DixMax“ darbuotoja – komercijos direktorė (b. l. 32-37). Kaip matyti iš pareiškėjos prašymo išduoti leidimą, ji nurodė, kad jos pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje bus 850 Lt darbo užmokestis, gaunamas dirbant UAB „DixMax“. Pareiškėja pateikė darbo sutartį (b. l. 54-56), kurioje nurodyta, kad jai bus mokamas 850 Lt darbo užmokestis.

Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2013 m. balandžio 18 d. pranešimu Nr. (15/4-7)10K-14500 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo“ (b. l. 71) pareiškėją informavo, kad 2013 m. balandžio 18 d. yra priimtas sprendimas išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat šiuo pranešimu pareiškėja buvo informuota, kad ji privalo iki 2013 m. liepos 18 d. pateikti prašymą įforminti leidimą laikinai gyventi, galiojantį kelionės dokumentą, o jų nepateikus iki nurodytos datos sprendimas laikinai gyventi neteks galios; taip pat E. S. įpareigota iki 2013 m. spalio 1 d. Migracijos valdybai pateikti įmonės deklaruotos veiklos vykdymą patvirtinančius dokumentus. Nors pareiškėja teigia, kad apie įpareigojimą iki 2013 m. spalio 1 d. Migracijos valdybai pateikti įmonės deklaruotos veiklos vykdymą patvirtinančius dokumentus ji nežinojo, iš bylos duomenų matyti, jog Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2013 m. balandžio 18 d. pranešimas Nr. (15/4-7)10K-14500 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo“ (b. l. 71) buvo adresuotas ir skirtas pareiškėjai, pagrindo abejoti, jog su minėtu pranešimu pareiškėja buvo supažindinta, nėra.

Migracijos valdyba 2013 m. balandžio 25 d. išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi LT7322748, galiojantį iki 2014 m. balandžio 25 d.

Bylos duomenys patvirtina, jog iki 2013 m. spalio 1 d. E. S. jokių dokumentų apie įmonės vykdomą veiklą nepateikė, todėl nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2014 m. sausio 8 d. Migracijos valdyba atliko patikrinimą ir nustatė, kad pareiškėja UAB „DixMax“ iki šiol neįdarbinta, nemoka mokesčių, t. y. neturi sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, neturi pragyvenimo lėšų.

Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjai jos prašyme nurodytu adresu ((duomenys neskelbtini)) ir UAB „DixMax“ registruotu buveinės adresu ((duomenys neskelbtini)) 2013 m. spalio 4 d. buvo išsiųsti du kvietimai atvykti į Migracijos valdybą, tačiau abu jie buvo grąžinti nurodant, kad registruotų laiškų pareiškėja neatsiėmė ir persikraustė (b. l. 75–79). Nors pareiškėja teigia, jog teismas nevertino aplinkybės, kad pareiškėja nėra atsakinga už pašto darbuotojų netinkamą pareigų atlikimą, t. y. dėl to, jog nebuvo pristatyta siunčiama korespondencija, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip ir nurodo atsakovas, Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra numatyta pareiga užsieniečiui, turinčiam leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jei jis pakeičia gyvenamąją vietą. Pareiškėja 2013 m. balandžio 29 d. savo gyvenamąją vietą deklaravo adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šiuo adresu ir buvo siųstas kvietimas atvykti į Migracijos valdybą (b. l. 75), o tai, jog pareiškėja negavo šių kvietimų, vertintinas kaip pareiškėjos nepakankamas rūpestingumas, rodantis pareiškėjos neapdairumą ir neaktyvumą. Pareiškėja apie pasikeitusią savo gyvenamąją vietą vidaus reikalų ministro įgaliotos institucijos – Migracijos valdybos – neinformavo. Išdėstytos aplinkybės liudija apie Migracijos valdybos bendradarbiavimą su pareiškėja ir siekį sudaryti jai sąlygas pateikti paaiškinimus. Be to, pastebėtina, jog skunde ir apeliaciniame skunde pareiškėjos gyvenamosios vietos adresas taip pat nurodytas (duomenys neskelbtini), Vilnius.

Ginčijame Sprendime nustatyta, jog E. S., siekdama gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, o jos tikslas buvo ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o tik gauti leidimą laikinai gyventi. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria tokiai atsakovo padarytai ir pirmosios instancijos teismo patvirtinai išvadai, kadangi tai pagrindžia byloje esantys įrodymai: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 12 d. raštas Nr. (7.31)3-153553 (b. l. 52), kuriame nurodoma, jog UAB „DixMax“ Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui pranešimo apie E. S. valstybinio socialinio draudimo pradžią (Forma 1-SD) nepateikė, nors pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243 patvirtintų Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių 17 punktą, 1-SD pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią draudėjas privalo pateikti apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pradžios dieną; Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. sausio 27 d. raštas Nr. (4.66)-46-MPD-1036 (b. l. 91), kuriuo informuojama, kad UAB „DixMax“ nepateikė informacijos apie vykdomą veiklą, pateikė vienintelę 2012 m. pelno mokesčio deklaraciją, kurioje pajamų nedeklaravo, mokesčių nemokėjo; SODRA 2014 m. vasario 3 d. raštas „Informacija apie asmens darbinę veiklą“, iš kurio matyti, jog laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2014 m. vasario 3 d. informacijos apie pareiškėjos įdarbinimą nebuvo.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kaip minėta, nurodyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės <...>. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau išdėstytos aplinkybės sudarė pagrindą, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, pagal kurį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, įstaiga ar organizacija, kurios savininkas ar bendraturtis yra užsienietis, nevykdo deklaruotos veiklos ir (ar) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas siekiant įmonės, įstaigos, organizacijos tikslų bei vykdant veiklą, panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi. Pastebėtina, jog Įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog, be kita ko, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto nustatytu pagrindu leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei tai buvo pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi. Nagrinėjamu atveju leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo išduotas būtent tuo pagrindu, t. y. teisėtos veiklos pagrindu, kaip Lietuvoje įregistruotos UAB „DixMax“ savininkei ir ketinančiai dirbti komercijos direktore.

Kaip matyti iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto formuluotės, šiame punkte išdėstyti leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo pagrindai nebūtinai turi būti taikomi komuliatyviai, galimas ir alternatyvus, t. y. vieno iš nurodytų pagrindų, taikymas. Migracijos departamentas Sprendime akcentavo būtent tai, jog pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas siekiant įmonės, įstaigos, organizacijos tikslų bei vykdant veiklą, todėl pareiškėjos argumentai, susiję su UAB „DixMax“ vykdoma veikla 2013 m., nenagrinėtini. Iš bylos duomenų akivaizdu, jog nuo 2013 m. balandžio 25 d., kuomet pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, iki 2014 m. vasario 4 d. pareiškėjai nepradėjus dirbti UAB „DixMax“, jos buvimas Lietuvos Respublikoje nevertintinas kaip būtinas siekiant UAB „DixMax“ tikslų bei vykdant veiklą, o įrodymų, kad būtų priešingai, byloje nėra pateikta. Pareiškėjos teigimu, 2013 m. UAB „DixMax“ veikla buvo vykdoma ir ji buvo pelninga, o pareiškėja, kaip patvirtina bylos duomenys, joje nedirbo.

Be kita ko, pritartina byloje padarytai išvadai, jog aplinkybės, kad pareiškėja nebuvo įdarbinta ir nedirbo, sudarė pagrindą išvadai, jog ji neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat, jog ji nėra apdrausta privalomuoju sveikatos draudimu, o kito dokumento, patvirtinančio, kad turi galiojantį sveikatos draudimą, nepateikė, kas atitinka Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 7 punktuose numatytas aplinkybes, t. y. išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba neturi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka patvirtinto Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimo apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Nors pareiškėja skunde nurodė, jog jos turimos banko sąskaitos Rusijos Federacijoje išrašas patvirtina, kad pareiškėjos turima pinigų suma vertintina kaip pakankama pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, tačiau šie duomenys Migracijos departamentui nebuvo pateikti. Migracijos departamentui buvo žinoma, jog pareiškėjos pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje bus 850 Lt darbo užmokestis, gaunamas dirbant UAB „DixMax“, todėl, pareiškėjai nepradėjus dirbti UAB „DixMax“ ir nepateikus atsakovui papildomų duomenų, nėra pagrindo pripažinti kaip nepagrįstas atsakovo Sprendime padarytas išvadas dėl to, jog pareiškėja neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad E. S. SODRA duomenų bazėje nuo 2013 m. balandžio 29 d. iki 2014 m. liepos 31 d. registruota kaip asmuo, auginantis vaiką iki trejų metų (b. l. 85), o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius 2013 m. gruodžio 12 d. raštu informavo, kad pareiškėjai motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos nemokėtos (b. l. 81). Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. kovo 31 d. raštą Nr. (7.29)3-40170, laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 29 d. iki 2014 m. vasario 3 d. pareiškėja buvo drausta valstybiniu socialiniu draudimu valstybės lėšomis kaip asmuo, auginantis vaiką iki trejų metų, – pagrindinei ir papildomai socialinio draudimo pensijos dalims ir nedarbo socialiniu draudimu (b. l. 119).

Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2014 m. kovo 13 d. raštu Nr. 4K-2174 pateikė informaciją, jog pareiškėja įregistruota Lietuvos Respublikos draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registre nuo 2014 m. vasario 4 d. (b. l. 117). Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punkte yra kalbama būtent apie galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai užsienietis Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu. Tai, jog E. S. buvo draudžiama pagrindinei ir papildomai socialinio draudimo pensijos dalims ir nedarbo socialiniu draudimu, ginčui teisinės reikšmės neturi, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėja Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nebuvo apdrausta privalomuoju sveikatos draudimu, o įrodymų, patvirtinančių, jog laikinojo leidimo gyventi išvadavimo laikotarpiu ji turėjo galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, byloje nėra.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punkte išduoti ar pakeisti leidimo gyventi užsieniečiui atsisakymo pagrindai suformuluoti alternatyviai (neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba neturi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka patvirtinto Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimo apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas), todėl šio punkto pritaikymui pakako nustatyti vieną iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindų, ką ir padarė atsakovas.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovas pareiškėjos atžvilgiu tinkamai pritaikė Įstatymo teisės normas ir tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei susiklosčiusią faktinę situaciją.

Ta aplinkybė, jog pareiškėja 2014 m. vasario 4 d. buvo įdarbinta UAB „DixMax“ direktore, nepaneigia atsakovo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei išvados, jog E. S., siekdama gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, o jos tikslas buvo ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o tik gauti leidimą laikinai gyventi. Sprendimas panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo priimtas 2014 m. vasario 5 d., tuo metu pareiškėja tik prieš vieną dieną buvo įdarbinta UAB „DixMax“, nors Migracijos valdyba pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavė 2013 m. balandžio 25 d., o dokumentus apie įmonės vykdomą veiklą pareiškėja turėjo pateikti iki 2013 m. spalio 1 d.

Įvertinus nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos E. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Romanas Klišauskas Dainius Raižys