A-575-1808-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1808/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03451-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. rugsėjo 2 d. su skundu, kurį vėliau tikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas), priteisti 30 000 Lt neturtinę ir 225 250 Lt turtinę žalą.

Skunde nurodė, jog 2013 m. sausio 7 d. kreipėsi į Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) administraciją ir prašė leisti naudotis registruotų laiškų siuntimo paštu paslauga, tačiau atsakovas 2013 m. sausio 7 d. atsisakė tai daryti. Teigė, jog turtinę ir neturtinę žalą patyrė, nes šešis kartus dingo neregistruotu paštu siųsti laiškai su svarbiais dokumentais, t. y. Vilniaus PN jam neleido siųsti registruotų laiškų su svarbiais dokumentais. Manė, kad tokiais veiksmais Vilniaus PN riboja jo teisę kreiptis į teismą. Nurodė, kad dėl neišsiųstų ir dėl išsiųstų, bet pasimetusių laiškų praleido terminus, skirtus apskųsti administracinio teismo sprendimus, todėl turtinę žalą vertina tose administracinėse bylose prašytų priteisti sumų dydžiu, kuris iš viso siekia 225 250 Lt. Pažymėjo, kad turtinę žalą taip pat patyrė dėl kanceliarinių priemonių įsigijimo (107,20 Lt). Manė, kad dėl dingusių ir neišsiųstų laiškų patyrė ir neturtinę žalą, kuri pasireiškė bendravimo galimybių sumažėjimu, nervine įtampa, nemiga ir depresija.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad ne visos skunde pateiktos aplinkybės atitinka tikrovę. Pažymėjo, kad 2013 m. sausio 3 d. pareiškėjas pateikė Vilniaus PN administracijai prašymą Nr. 29-1-7(5), kuriame nurodė, jog jam reikalingas vokas su pašto ženklu, kad galėtų išsiųsti dokumentus į Vilniaus apygardos administracinį teismą, o 2013 m. sausio 7 d. pareiškėjas pateikė dar vieną prašymą, susijusį su laiškų išsiuntimu. Nurodė, jog Vilniaus PN 2013 m. sausio 14 d. rašte Nr. 42-45(1) atsakė į minėtus pareiškėjo 2013 m. sausio 3 d. ir 2013 m. sausio 7 d. prašymus ir jį informavo, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 73 straipsnio 4 dalį ir 99 straipsnio 4 dalį jis gali siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų, tačiau siunčiamų laiškų išlaidas apmoka patys nuteistieji. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus PN buhalterinės apskaitos skyriaus duomenimis 2013 m. sausio 1 d. pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje buvo 50 Lt, taigi pareiškėjas disponavo pakankamomis lėšomis, kad galėtų apmokėti dokumentų siuntimą į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Pažymėjo, kad iš Vilniaus PN siunčiamų nuteistųjų laiškų apskaitos žurnalo matyti, jog pareiškėjas laiškus įvairioms institucijoms siuntė gana dažnai, todėl mano, kad Vilniaus PN administracija nepažeidė pareiškėjo teisių ir neribojo galimybių naudotis pašto paslaugomis pataisos įstaigoje. Atkreipė dėmesį, kad ne vienas laiškas, užregistruotas siunčiamų nuteistųjų laiškų apskaitos žurnale, buvo siunčiamas ir į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Manė, kad pareiškėjas naudojosi savo teise siųsti neribotą kiekį laiškų, visi jo apmokėti laiškai buvo išsiųsti ir pareiškėjas turėjo galimybę laiku pateikti skundus teismui.

Taip pat nurodė, kad pareiškėjas savo skunde nepagrįstai tvirtina, kad lankėsi pas psichiatrą, kuris jam buvo paskyręs netinkamus vaistus, nuo kurių depresija sustiprėjo ir emocinė būklė suprastėjo, nes iš pareiškėjo medicininių dokumentų matyti, kad nuo 2013 m. sausio mėnesio iki dabar jo nusiskundimai ir nustatytos diagnozės nesusiję su skunde nurodytomis aplinkybėmis. Pažymėjo, kad 2013 m. vasario 13 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybą dėl blogo miego, įtampos ir negalėjimo užmigti, tačiau buvo nustatyta, kad pareiškėjas vizito metu buvo aktyvus, mąstymas nuoseklus, be depresijos, psichozės reiškinių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Departamente buvo gautas pareiškėjo 2013 m. sausio 28 d. skundas dėl Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. sausio 14 d. rašto Nr. 42-45 (1), 2013 m. sausio 22 d. rašto Nr. 42-75(1), 2013 m. sausio 22 d. rašto Nr. 42-74(1), 2013 m. sausio 17 d. rašto Nr. 42-56(1), į kurį Departamentas atsakė 2013 m. vasario 22 d. raštu Nr. 2S-509 ir konstatavo, kad nenustatė Vilniaus PN administracijos galimai padarytų galiojančių teisės aktų pažeidimų. Manė, kad Departamentas į pareiškėjo skundus atsakė laiku ir išsamiai, o pareiškėjas per įstatymo nustatytą terminą neapskundė teismui minėtojo rašto. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl galimai dingusių laiškų. Atkreipė dėmesį, kad pagal Pašto įstatymo 12 straipsnį pretenzijos dėl dingusių pašto siuntų gali būti reiškiamos atitinkamam pašto paslaugos teikėjui per 6 mėnesius nuo pašto siuntos išsiuntimo dienos.

Nurodė, kad BVK 99 straipsnyje yra įtvirtinta specialioji nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisė susirašinėti. Pažymėjo, kad minėtame BVK straipsnyje pataisos namų administracijai yra nustatyta vienintelė pareiga – nuteistųjų įteiktus laiškus išsiųsti adresatams ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo laiško įteikimo dienos. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus PN administracija vadovavosi galiojančiais teisės aktais, reglamentuojančiais nuteistųjų laiškų išsiuntimo tvarką, ir nepažeidė laiškų siuntimo tvarkos, nustatytos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 1 punkte ir 91 punkte (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) ir Nuteistųjų ir suimtųjų laiškų išsiuntimo ir jų vardu gautų laiškų įteikimo taisyklėse. Manė, kad Vilniaus PN administracija elgėsi teisėtai ir pagrįstai, žalai atsirasti nėra būtinų sąlygų, todėl Lietuvos valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo prašomą neturtinę ir turtinę žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas išdėstė, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas su 2014 m. sausio 7 d. prašymu Nr. 19-1-10(5) kreipėsi į Vilniaus PN direktorių, prašydamas leisti naudotis registruotų laiškų siuntimo paštu paslauga, nes kartais artimiesiems siunčiami laiškai su svarbiais dokumentais dingsta. Vilniaus PN 2013 m. sausio 17 d. raštu Nr. 42-56(1) atsakė į minėtą pareiškėjo prašymą ir nurodė, kad siunčiamus nuteistųjų laiškus registruoja vadovaudamiesi Vidaus tvarkos taisyklių XIV skyriuje nustatyta tvarka ir užtikrina jų perdavimą paštui, taip pat pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nenustato Vilniaus PN administracijos pareigos teikti registruotų laiškų siuntimo paslaugos. Be to, 2014 m. sausio 29 d. Departamente gautas pareiškėjo 2014 m. sausio 28 d. skundas, kuriame be kitų klausimų pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN administracija neleidžia siųsti registruotų laiškų. Departamentas į minėtą pareiškėjo skundą atsakė 2014 m. vasario 22 d. raštu Nr. 2S-509, kuriame nurodė, kad Vilniaus PN administracija, neleisdama siųsti registruotų laiškų, nepažeidė pareiškėjo teisių ir jos veiksmai yra pagrįsti ir teisėti.

Teismas rėmėsi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, įtvirtinančiu žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atlyginimo prievolę ir sąlygas bei apžvelgė BVK 99 straipsnio 4 dalį ir Vidaus tvarkos taisyklių 91, 192, 194 ir 195 punktus.

Atsižvelgęs į minėtą teisinį reglamentavimą, sprendė, jog teisės aktuose nėra išsamiai reglamentuota laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų laiškų išsiuntimo procedūra, taip pat nėra nustatyta registruotų laiškų siuntimo tvarka. Pridūrė, jog BVK 99 straipsnyje dėl nuteistųjų teisės siųsti laiškus pataisos namų administracijai yra nustatyta vienintelė pareiga – nuteistųjų įteiktus laiškus išsiųsti adresatams ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo laiško įteikimo dienos.

Pažymėjo, jog pareiškėjas teismo posėdyje sukonkretino savo reikalavimo pagrindą ir nurodė, kad turtinę ir neturtinę žalą kildina iš to, kad, jo nuomone, Vilniaus PN netinkamai atliko savo funkcijas nuteistųjų teisės susirašinėti (šiuo atveju – siųsti laiškus) užtikrinimo srityje ir dėl to jo mama (laiškų adresatė) laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. negavo pareiškėjo siųstų šešių laiškų, kuriuose buvo su administraciniuose teismuose nagrinėjamomis bylomis susiję svarbūs dokumentai, t. y. dingo ne institucijoms, o mamai siųsti laiškai. Pareiškėjas paaiškino, kad dingusius laiškus įmetė į kieme esančią siunčiamiems laiškams skirtą dėžutę, tačiau šie laiškai buvo išsiųsti paprastomis pašto siuntomis ir nepasiekė adresatės arba iš viso nebuvo išsiųsti. Pareiškėjas žalą taip pat sieja su draudimu naudotis registruotų laiškų siuntimo paštu paslauga ir nurodė, kad su 2013 m. sausio 7 d. raštu kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, prašydamas leisti siųsti registruotus laiškus, tačiau Vilniaus PN administracija ir Departamentas atsisakė tai daryti. Atkreipė dėmesį, kad dėl adresatės nepasiekusių laiškų praleido nustatytus terminus administraciniams teismams pateikti su nagrinėjamomis bylomis susijusius dokumentus. Nurodė, kad neatsimena tikslių datų, kada išsiuntė dingusius laiškus.

Konstatavo, kad pareiškėjas skunde nepateikė argumentų ir įrodymų, kad Vilniaus PN administracija dėl nagrinėjamam ginčui aktualių šešių laiškų, kurių išsiuntimo datos pareiškėjas negalėjo detalizuoti, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal BVK 99 straipsnį ir Vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, ar kurį nors kitą teisės aktą. Pažymėjo, kad pareiškėjas teismui neskundė Vilniaus PN 2014 m. sausio 17 d. ir Departamento 2014 m. vasario 22 d. sprendimų, kuriuose konstatuoja, kad Vilniaus PN neturi pareigos teikti registruotų laiškų siuntimo paslaugos. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas savo skundą dėl žalos atlyginimo grindžia argumentu, kad jo nurodytų laiškų negavo adresatė, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ginčo atveju pareiškėjo laiškai buvo išsiųsti paprastu paštu, nėra galimybės patikrinti, ar paprastos pašto korespondencijos siuntos buvo pristatytos adresatei. Be to, teismo nuomone, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad šeši pareiškėjo mamai išsiųsti laiškai dingo, neįrodo, kad atsakovas šių laiškų neišsiuntė. Sprendė, jog vien pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jo nurodytų šešių laiškų adresatė galimai negavo, negali būti pagrindas išvadai, kad Vilniaus PN darbuotojai pažeidė BVK 99 straipsnį ar Vidaus tvarkos taisyklių nuostatas. Pridūrė, jog visi minėtai laiškai buvo paprastos pašto siuntos ir už šių siuntų įteikimą adresatams Vilniaus PN nebuvo atsakingi.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 108), kuriuo prašė ginčijamą sprendimą panaikinti ir priteisti jam iš atsakovo 30 000 Lt neturtinės žalos ir 200 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes Vilniaus PN atstovas atsiliepime surašė visiškai su ginču nesusijusį atsikirtimą. Teigia, jog teisme nebuvo aiškinamasi dėl jo Vilniaus PN teikto 2013 m. sausio 7 d. Nr. 29-1-10(05) prašymo, kuriame jis nurodė, kad dingsta jo siunčiami laiškai. Pažymi, jog Vilniaus PN net formaliai nereagavo į jo prašymą, uždrausdama jam siųsti registruotus laiškus. Teigia, jog tikslias siųstų laiškų datas, galima sužinoti pagal teismų nutarimus, kuriuose jis praleido apskundimo terminus.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašo ginčijamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime išdėsto faktines bylos aplinkybes bei pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, nurodo, kad jo siunčiami iš Vilniaus PN laiškai dingdavo. Teigia, jog Vilniaus PN administracija neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl galimai dingusių laiškų. Atkreipia dėmesį, kad pagal Pašto įstatymo 12 straipsnį pretenzijos dėl dingusių pašto siuntų gali būti reiškiamos atitinkamam pašto paslaugos teikėjui per 6 mėnesius nuo pašto siuntos išsiuntimo dienos. Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad šeši pareiškėjo mamai išsiųsti laiškai dingo, neįrodo, kad Vilniaus PN šių laiškų neišsiuntė. Akcentuoja, jog visi minėti laiškai buvo paprastos pašto siuntos ir už siuntų įteikimą adresatams Vilniaus PN nebuvo atsakingi. Taip pat priduria, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybę, kad pareiškėjas teismui neskundė Vilniaus PN 2014 m. sausio 17 d. ir Departamento sprendimų.

Pabrėžia ir tai, jog pareiškėjas konkrečiu atveju privalo įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau nepateikė jokių objektyvių, pagrįstų ir teisėtų įrodymų, kurie galėtų įrodyti jam padarytą neturtinę žalą. Pažymi, jog pareiškėjas tiek ir savo skunde pirmos instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde nepaaiškina kaip apskaičiavo tariamos neturtinės žalos dydį – 30 000 Lt ir turtinės žalos dydį – 200 Lt, ir kaip ši žala jam buvo padaryta bei kuo pasireiškė. Be to, pareiškėjas nepagrindė priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės ir turtinės žalos, kilusios dėl Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) neteisėto neveikimo, atlyginimo.

Iš bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėjas minėtą žalą kildino iš to, jog Vilniaus PN 2012 m. gruodžio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. laikotarpiu atsisakė šešis jo laiškus išsiųsti registruotu paštu, todėl jis buvo priverstas minėtus laiškus siųsti paprastu paštu, dėl ko jie pradingo, o pareiškėjas praleido įstatymo numatytus terminus teismų priimtiems sprendimams apskųsti.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnyje įtvirtinta specialioji nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisė susirašinėti. Šio straipsnio normos įtvirtina pagrindines minėtos teisės įgyvendinimo nuostatas. Nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų (BVK 99 str. 1 d.); siunčiamų laiškų pašto išlaidas apmoka patys nuteistieji (BVK 99 str. 4 d.). Šioje įstatymo normoje dėl nuteistųjų teisės siųsti laiškus pataisos namų administracijai yra nustatyta vienintelė pareiga – nuteistųjų įteiktus laiškus išsiųsti adresatams ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo laiško įteikimo dienos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-180/2012).

BVK 99 straipsnio nuostatų įgyvendinimo tvarką detalizuoja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194. Vidaus tvarkos taisyklės nustato, kad pasiūlymai, prašymai (pareiškimai), peticijos ir skundai, kuriuos reikia išsiųsti, pataisos įstaigos personalui įteikiami pašto vokuose (192 p.). Nuteistieji rašytinius pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus įteikia pataisos įstaigos direktoriaus paskirtam administracijos atstovui. Administracijos atstovas juos registruoja Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų registracijos žurnale (30 priedas) ir duoda nuteistajam pasirašyti. Pasiūlymai, prašymai (pareiškimai), peticijos ir skundai, kuriuos reikia išsiųsti, išsiunčiami, o skirti pataisos įstaigos direktoriui perduodami per vieną darbo dieną nuo jų įteikimo (gavimo) momento. Nuteistųjų rašytiniai pasiūlymai, prašymai (pareiškimai), peticijos ir skundai, skirti pataisos įstaigos direktoriui, registruojami atskirame Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų registracijos žurnale (30 priedas) (Vidaus tvarkos taisyklių 194 p.). Gauti pašto vokuose nuteistųjų rašytiniai pasiūlymai, prašymai (pareiškimai), peticijos ir skundai, kuriuos reikia išsiųsti, nedelsiant perduodami pataisos įstaigos raštinei. Raštinės darbuotojai nuteistųjų rašytinius pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus registruoja teisės aktų nustatyta tvarka. Nuteistųjų rašytiniai pasiūlymai, prašymai (pareiškimai), peticijos ir skundai, skirti pataisos įstaigos direktoriui, pataisos įstaigos raštinei neperduodami ir joje neregistruojami. Jie registruojami ir perduodami šių taisyklių 194 punkte nustatyta tvarka (Vidaus tvarkos taisyklių 195 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, konstatuoja, jog pareiškėjas, iškėlęs administracinį ginčą dėl žalos atlyginimo, kurią kildina iš nuteistojo teisės susirašinėti (šiuo atveju – siųsti laiškus) pažeidimo, nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nepateikė įtikinamų argumentų ir įrodymų, kad Vilniaus PN administracija dėl nagrinėjamam ginčui aktualių 6 laiškų, kurie iš kalinimo įstaigos buvo siunčiami nuo 2012 m. gruodžio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn., neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal BVK 99 straipsnio ir Vidaus tvarko taisyklių XXXII skyriaus nuostatas, ar kurį nors kitą teisės aktą, t. y. neveikė taip, kaip to reikalauja atitinkamo teisės akto atitinkama (konkreti) norma. Pareiškėjas savo skundą dėl žalos atlyginimo grindžia argumentu, kad jo nurodytų laiškų negavo adresatė, t. y. jo motina. Taip pat suprastina, jog pareiškėjas mano, kad jei Vilniaus PN būtų sudariusi jam galimybę siųsti vėliau dingusius laiškus registruotu paštu, jis nebūtų praleidęs įstatymo numatytų terminų teismų sprendimams apskųsti.

Šiuo bylos aspektu pažymėtina, jog BVK 99 straipsnis, nustatydamas pareigą pataisos įstaigos administracijai išsiųsti nuteistųjų įteiktus laiškus ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo laiško gavimo ar įteikimo dienos, expressis verbis (lot. – aiškiais žodžiais) nenurodo, kokia forma tai turi būti padaryta, t. y. ar tai turi būti daroma laiško neregistruojant, ar registruojant, ar suteikiant nuteistiesiems galimybę laiškų siuntimo būdą pasirinkti patiems. Pašto įstatymo 8 straipsnio 2 dalis savo ruožtu, inter alia, numato, kad registruotųjų ir įvertintųjų pašto siuntų surinkimas, paskirstymas, vežimas ir pristatymas ar įteikimas yra priskirtinas universaliosioms pašto paslaugoms, teikiamoms visoje šalies teritorijoje, kuriomis prieinama kaina turi teisę naudotis kiekvienas naudotojas (Pašto įstatymo 8 str. 1 d.).

Tačiau tuo pačiu pažymėtina, jog ši pašto paslaugų rūšis, t. y. registruotų laiškų siuntimas, per se negali apsaugoti nuo laiškų dingimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 str. 1 d.). Priešingai – ji yra tik papildoma garantija, turinti reikšmės sprendžiant pašto ir pasiuntinių teikėjų atsakomybės ir žalos atlyginimo klausimą (Pašto įstatymo 12 str.). Todėl teisėjų kolegija, kritiškai vertina ir priežastinio ryšio, galinčio susiformuoti tarp dingusių laiškų, kurie nebuvo išsiųsti aptartąja forma, ir dėl to kylančios žalos, buvimą. Būtent – abejotina, ar siejant laiškų neregistravimą pašte ir vėlesnį jų pradingimą, priežastinis ryšis būtų tiesioginis ir konkretus, t. y. ar Vilniaus PN laiškų įregistravimas neabejotinai būtų užkirtęs kelią tariamai žalai dėl dingusių laiškų atsirasti.

Be to, pareiškėjas pagrįsdamas savo reikalavimą atlyginti kilusią žalą, taip pat nurodė, jog dėl minėtųjų pašto paslaugų formos neužtikrinimo, jis praleido terminus teismų priimtiems sprendimams apskųsti. Iš jo pirmosios instancijos teismui pateikto patikslinto skundo (b. l. 10) suprastina, jog minėtus terminus sprendimams apskųsti jis praleido būtent administracinėse bylose. Šiuo aspektu pažymėtina, jog administracinį procesą reglamentuojantis ABTĮ numato galimybę dėl svarbių priežasčių atnaujinti praleistus apeliacinio skundo padavimo terminus (ABTĮ 127 str. 2 d.). Minėta, jog pagal Vidaus tvarkos taisyklių 192 ir 194 punktą nuteistųjų skundai, kuriuos reikia išsiųsti, pasirašytinai registruojami Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų registracijos žurnale. Analogiškas žurnalas yra ir nagrinėjamoje byloje (b. l. 39 – 61), iš kurio matyti tikslios datos, kuomet pataisos įstaigos administracija siuntimui įregistruodavo nuteistųjų įteiktus siųsti skundus. Iš minėto žurnalo taip pat matyti, jog pareiškėjas anksčiau, t. y. iki ginčo laikotarpio, yra ne vieną kartą siuntęs laiškus įvairiems teismams, taigi naudojosi jam garantuojama susirašinėjimo teise. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog teismai, nagrinėdami praleistų terminų atnaujinimo klausimą, esant teismo nepasiekusio (dingusio) laiško atvejui, į minėtus objektyvius duomenis, leidžiančius daryti išvadą, ar terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių ir objektyvių priežasčių, atsižvelgtų bei juos įvertintų. Todėl pareiškėjas nepagrįstai bando susieti jam kilusią žalą, kurią įvertina susumuodamas visų minėtose bylose keltų reikalavimų dydį, su terminų praleidimu, nes duomenų apie tai, jog minėtąja galimybe pareiškėjas pasinaudojo byloje nėra (be to, iš pareiškėjo paaiškinimų suprastina, kad jo skundai buvo siunčiami netgi ne teismui tiesiogiai, o jo motinai), kaip ir duomenų, ar pareiškėjas dėl dingusių laiškų reiškė pretenzijas Lietuvos paštui, kaip tai numato Pašto įstatymo 12 straipsnio 1 dalis.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesiaiškino Vilniaus PN teikto 2013 m. sausio 7 d. Nr. 29-1-10(05) prašymo, kuriame jis nurodė, kad dingsta jo siunčiami laiškai. Šiuo bylos aspektu pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kurioms grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (ABTĮ 23 str. 1 d. 6 ir 7 p.) (žr. pvz., LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-257/2012). Teismas savo ruožtu negali keisti skundo dalyko, t. y. turi nagrinėti bylą pareiškėjo nurodyto skundo dalyko ribose (žr. pvz., LVAT 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1627/2008).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl neturtinės ir turtinės žalos, kilusios dėl neteisėtų Vilniaus PN neveikimo atlyginimo. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra laikomas savarankišku (žr. pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-827/2011). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai išnagrinėjo bylą pareiškėjo pateikto skundo ribose ir atskirai nepasisakė dėl byloje esančių Vilniaus PN 2013 m. sausio 17 d. rašto Nr. 42-561 (b. l. 2) ar Departamento 2013 m. vasario 22 d. rašto Nr. 2S-509 (b. l. 28), kuriais, be kita ko, atsakoma į pareiškėjo pretenzijas dėl negalėjimo naudotis laiškų siuntimo registruotu paštu paslauga, bei kurių pareiškėjas teismo neprašė panaikinti, teisėtumo.

Pridurtina, jog nenustačius Vilniaus PN neteisėtų veiksmų (neveikimo) kaip conditio sine qua non (lot. – būtina, privaloma sąlyga) turtinei ar neturtinei žalai kilti, nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie pareiškėjo taikytą turtinės žalos skaičiavimo metodiką (tačiau pastebėtina, jog jo nurodomos turtinės žalos sumos teismui teiktuose skunduose nesutampa) ar neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo sveikatai ar emocinei būklei).

Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktos išvados pagrįstos motyvuotu įrodymų visumos vertinimu pagal įrodymų vertinimo taisykles. Teismo priimtas sprendimas atitinka ABTĮ 57 straipsnį ir 86 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus. Procesinės teisės normų pažeidimų nenustatyta.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė