A-438-1334-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1334/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03109-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2013 m. liepos 10 d. sprendimą „Dėl A. B.“ Nr. KS-62 (toliau – ir Komisijos sprendimas, ginčijamas sprendimas); priteisti pareiškėjo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Komisijos sprendime nepagrįstai nurodoma, jog jo buvusi sutuoktinė A. B. yra jo sugyventinė. A. B. ir pareiškėjo tokie santykiai, kad abu asmenis galima būtų traktuoti esant sugyventinius, nesieja. Pareiškėjas niekaip neprisideda prie būsto, priklausančio nuosavybės teise jo buvusiai sutuoktinei, gerinimo, jo vertės didinimo, buitinių išlaidų. Buvusių sutuoktinių nesieja bendri dvasiniai, asmeniniai ar turtiniai interesai, jie nesiekia jokių bendrų tikslų, todėl nelaikytini sugyventiniais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso prasme. Pareiškėjas šiuo metu yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą A. B. nuosavybės teise priklausančiame bute, nes po bendros santuokos iširimo buvo patyręs sveikatos sutrikimų, dėl kurių siekė gyventi su vaikais, kurie jam galėtų pagelbėti, kol pagerės jo sveikata. Ten gyvena tik nuo 2008 m. balandžio 16 d., nes pats nuosavybės teise jokio nekilnojamojo turto neturi. Pareiškėjas deklaravo A. B. turtą, kaip savo sugyventinės, nesuvokdamas savo ir A. B. teisinio statuso, nes privalėjo deklaruoti asmens, su kuriuo gyvena viename bute, sandorius. Sprendime yra klaidingai teigiama, kad atnaujinamų daugiabučių sąraše yra ir A. B. gyvenamasis namas, nes pareiškėjas neturi jokios nuosavybės teisės šiame gyvenamajame name, todėl niekaip nesiekia prisidėti prie būsto gerinimo, jo vertės didinimo ir neturi jokio suinteresuotumo dėl gyvenamojo namo renovacijos, būsto vertės didinimo. Pareiškėjo santuoka iširo, šiuo metu buvusių sutuoktinių nesieja jokie artimi santykiai, tokių sukurti jie nesiekia, todėl, pareiškėjo nuomone, negalima jų laikyti artimais asmenimis, nes jie neatitinka šios sąvokos. Pareiškėjas neveikė nei savo, nei artimo žmogaus asmeniniais interesais, todėl negalima teigti, jog šioje situacijoje kilo viešųjų ir privačių interesų konfliktas.

Nurodė, kad ginčijamame sprendime klaidingai pažymėta, jog pareiškėjas dalyvavo svarstant sprendimus, susijusius su projekte dalyvaujančių gyvenamųjų namų sąrašo sudarymu. Visus sprendimus, susijusius su projektu, priėmė tam specialiai sudaryta darbo grupė, komisija ir už projekto įgyvendinimą atsakingas asmuo – A. G.. Pareiškėjas, eidamas administracijos direktoriaus pareigas, nesiėmė jokių konkrečių veiksmų svarstant sprendimus dėl daugiabučių pastatų įtraukimo į renovuotinų daugiabučių namų sąrašą, nes tai buvo pavesta atlikti darbo grupei. Darbo grupė, priėmusi sprendimą dėl daugiabučių pastatų įtraukimo į renovuotinų daugiabučių namų sąrašą, pateikė jį tik pasirašyti administracijos direktoriui – pareiškėjui, kaip Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos atstovui. Pareiškėjas, pasirašė minėtą darbo grupės sprendimą ir jį pateikė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, tačiau jo niekaip nekeitė ir jo turiniui įtakos nedarė. Taigi pareiškėjas buvo praktiškai nusišalinęs nuo visų sprendimų dėl renovuotinų namų svarstymo ir priėmimo.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 24‑26) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas nepagrįstai sureikšmina savo paties asmeninį santykį su minėtuoju nekilnojamuoju turtu būtent nuosavybės teisės prasme. Nagrinėjamu atveju tai nėra reikšminga. Svarbu yra tai, kad pareiškėjas, pastaruosius penkerius metus gyvendamas renovavimo reikalaujančiame bute, yra tiesiogiai suinteresuotas išleisti mažiau asmeninių lėšų šildymui, t. y. gauti aukštesnio lygio komunalines paslaugas ženkliai mažesnėmis kainomis, o tuo pačiu ir pagerinti gyvenamosios aplinkos bendrą estetinį vaizdą. Siekdamas išvengti interesų konflikto, pareiškėjas privalėjo tinkamai įvykdyti Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnyje nurodytą nusišalinimo procedūrą. To nepadaręs ir veikęs akivaizdaus interesų konflikto situacijoje, pareiškėjas pažeidė draudžiančias ir įpareigojančias Įstatymo nuostatas. Pareiškėjo samprotavimai, esą, pasirašydamas dokumentus, vykdydamas viešųjų pirkimų komisijos valią, jis atlikęs tik formalią procedūrą, yra akivaizdžiai jo statuso Vilkaviškio rajono savivaldybėje, o Įstatymo reikalavimų požiūriu – ir visuomenėje, neatitinkantis vertinimas. Pareiškėjo, kaip Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos vadovo, veiksmai visuomenės viešosios nuomonės požiūriu neturi kelti jokių abejonių dėl galimų asmeninio suinteresuotumo prielaidų priimant vienokio ar kitokio pobūdžio sprendimus. Visi valstybės institucijų vadovų sprendimai yra lemiami nepriklausomai nuo to, kokius formalumus iki tol buvo atlikusios kitos įgaliotos institucijos ar asmenys.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar pareiškėjas, pasirašydamas Partnerystės dėl projekto „Daugiabučių namų modernizavimo skatinimas, II etapas“ įgyvendinimo ir bendradarbiavimo dėl energinio efektyvumo didinimo programų įgyvendinimo savivaldybėje sutartį (toliau – ir sutartis), pažeidė Įstatymo reikalavimus. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas eina Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas, kad į daugiabučių namų sąrašą, kuriems bus atliktas atnaujinimas (modernizavimas), atrinktas daugiabutis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Kybartuose, kuriame yra butas, nuosavybės teise priklausantis pareiškėjo buvusiai sutuoktinei. Pareiškėjas 2008 m. balandžio 16 d. yra deklaravęs gyvenamąją vietą jo buvusiai sutuoktinei priklausančiame minėtame bute. Komisija, išnagrinėjusi Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos narių skundą, ginčijamu 2013 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. KS-62 nusprendė, kad Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktorius A. B., pasirašęs sandorį, tiesiogiai susijusį su jo sugyventinei nuosavybės teise priklausančio būsto, kuriame yra deklaravęs gyvenamąją vietą, renovacija, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, rėmėsi Įstatymo (2012 m. birželio 12 d. įstatymo redakcija Nr. XI-2063) 1 straipsniu, 2 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalimis, 3 straipsnio 2 punktu, 11 straipsnio 1 ir 2 dalimis.

Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde nepagrįstai teigė, kad jis neturėjo asmeninio suinteresuotumo (privačių interesų), pasirašydamas sutartį, pagal kurią įsipareigota modernizuoti vieną iš daugiabučių namų, kuriame pareiškėjas yra deklaravęs gyvenamąją vietą, ir, kaip pats skunde nurodo, gyvena nuo 2008 m. balandžio 16 d. Vertinant Įstatymo nuostatų pažeidimą nėra svarbu, kad pareiškėjui nuosavybės teise nepriklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Kybartuose.

Teismas neturėjo pagrindo nesutikti su atsakovo sprendime padaryta išvada, kad sutarties pasirašymas yra tiesiogiai susijęs su buto, kuriame pareiškėjas gyvena, išlaidų šildymui sumažėjimo, palankių inžinerinių sprendimų įdiegimo, gražesnės gyvenamosios aplinkos sukūrimo ir kt. galimybėmis.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundo teiginiai, jog jo ir buvusios sutuoktinės nesieja jokie artimi santykiai, jie nelaikytini sugyventiniais Civilinio kodekso prasme, vertintini kaip nereikšmingi, neatitinkantys faktinės bylos situacijos. Pareiškėjas buvusią sutuoktinę nurodė privačių interesų deklaracijoje kaip sugyventinę. Jeigu, kaip pareiškėjas teigia, jo ir buvusios sutuoktinės nesieja jokie ryšiai, jis galėjo pasinaudoti deklaruojančiam asmeniui Įstatyme nustatyta teise nenurodyti duomenų apie sutuoktinį, sugyventinį, partnerį, jeigu sutuoktiniai, sugyventiniai, partneriai gyvena skyrium, neturi bendro namų ūkio ir dėl to šie duomenys jam nėra žinomi (Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas visiškai nepagrįstai teigia, jog jis tik pasirašė darbo grupės, kuri svarstė sprendimus dėl daugiabučių pastatų įtraukimo į renovuotinų daugiabučių namų sąrašą, priimtus sprendimus, tačiau jų niekaip nekeitė ir jiems nedarė įtakos, todėl buvo praktiškai nusišalinęs nuo visų sprendimų priėmimo ir svarstymo. Pareiškėjas, pasirašydamas sutartį, atstovavo Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai, t. y. veikė jos interesais, todėl jos pasirašymas nelaikytinas formaliu veiksmu. Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas nevykdė pareigos teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Įstatymų leidėjas nustatė aiškią nusišalinimo procedūrą asmenims, dirbantiems valstybės tarnyboje, kai jų dalyvavimas priimant ar kitaip paveikiant sprendimus gali sukelti interesų konfliktą. Šiuo atveju pareiškėjas Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų nevykdė.

Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi tai, jog pareiškėjas gyveno daugiabučio namo bute, kuris buvo įtrauktas į sąrašą modernizacijai atlikti (pareiškėjo pasirašytos sutarties priedas). Vadinasi, pareiškėjas buvo neabejotinai suinteresuotinas šio buto gerove, todėl pagal Įstatymo 2 straipsnio nuostatas interesų konfliktas akivaizdžiai egzistavo. Pareiškėjas nesiėmė priemonių interesų konfliktui išvengti, nenusišalino nuo klausimo, galinčio sukelti interesų konfliktą, sprendimo, todėl Komisija pagrįstai ginčo sprendime nusprendė, kad jis tokiu elgesiu pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų skunde išdėstytais argumentais, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Atmetus skundą, negali būti tenkinamas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 153–156), kuriuo prašo sprendimą panaikinti ir ginčą išspręsti iš esmės – pareiškėjo skundą dėl Komisijos sprendimo panaikinimo tenkinti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, nurodytomis jo skunde pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, kad jis nedalyvavo priimant sprendimus, susijusius su modernizuotų namų sąrašo sudarymu. Pažymi, kad iš pradžių buvo atrinkta 40 namų, kuriems galėtų būti atliktas modernizavimas, tarp jų buvo ir ginčo namas, tačiau Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija siūlė renovuoti 12 namų, tarp kurių ginčo namo jau nebuvo. Vėliau, be pareiškėjo žinios, buvo nuspręsta leisti modernizuoti daugiau namų, ir darbo grupė žodinių pasitarimų metu atrinko dar 4 namus, tame tarpe ir ginčo namą. Be to, modernizuotinų gyvenamųjų namų sąrašas buvo sudarytas ne tik atrenkant namus, suvartojančius daugiausia šilumos energijos, bet ir stengiantis formuoti visą modernizuotinų namų kvartalą, juo labiau, kad ginčo namo renovacijai pritarė beveik visi namo gyventojai (išskyrus vieną). Nurodo, kad tokioje mažoje savivaldybės teritorijoje neįmanoma priimti sprendimų, neliečiančių draugų, pažįstamų ar pan., nes kiekvieną kartą kam nors reikės nusišalinti, tuo tarpu atsakingas pareigas einančių asmenų pakeisti ne visada atsiranda kam. Akcentuoja, kad pareiškėjui nėra jokios asmeninės naudos dėl to, jog namas, kurio viename iš butų jis gyvena, įtrauktas į modernizuotinų namų sąrašą. Butas jam nuosavybės teise nepriklauso, modernizacija dar nepradėta, nėra aišku, ar pareiškėjas tame bute gyvens ir vėliau, t. y. jau atlikus modernizaciją.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 163–165) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, nes teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Nurodo, kad sutarties pasirašymas yra vienas iš būtinų Vilkaviškio rajono savivaldybės daugiabučių namų modernizavimo programos etapų ir Europos regioninės plėtros agentūros bei bendrojo finansavimo lėšų gavimo procedūros dalių. Pareiškėjas dėjo pastangas, kad ginčo namas kuo greičiau būtų modernizuotas. Pareiškėjas pasirašydamas sutartį sprendė klausimus, susijusius ne tik su savo gyvenamąja vieta, bet ir su jam artimų asmenų nuosavybe. Pats pareiškėjas nekilnojamojo turto neturi ir jau 6 metus gyvena ginčo bute. Privačių interesų deklaracijose, pateiktose 2008 m. gruodžio 2 d. – 2011 m. gegužės 11 d., pareiškėjas buto savininkę nuosekliai nurodo kaip sugyventinę, be to, bute gyvena ir jų 2 vaikai, taigi pareiškėjas, svarstydamas su sutartimi susijusius klausimus ir pasirašydamas šią sutartį, negalėjo išlikti objektyvus ir nešališkas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2013 m. liepos 10 d. sprendimo „Dėl A. B.“ Nr. KS-62, kuriuo buvo nuspręsta, kad pareiškėjas, būdamas Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriumi, pasirašęs sandorį, tiesiogiai susijusį su jo sugyventinei nuosavybės teise priklausančio būsto, kuriame yra deklaravęs gyvenamąją vietą, renovacija, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad „Viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo: <...> teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra“, o Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad „Asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą.“(1 d.). „Prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą ir asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas motyvuotu rašytiniu sprendimu gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje.“(2 d.).

Administracinių teismų praktikoje aiškinant minėtų teisės normų nuostatas yra suformuluotos atitinkamos šių teisės normų taikymo taisyklės, o būtent,

kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo tikslai yra prevenciniai, o konstatuoti, jog asmuo pažeidė šį įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, jog asmuo nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1009/2014);

kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą pareiškėjas nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja toks konfliktas. Konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas, todėl valstybės tarnautojas priimdamas sprendimus privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-518/2013);

kad Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis draudžia atlikti teisei priešingas veikas – dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, t. y. reikalauja susilaikyti nuo tam tikro elgesio varianto (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1121/2011). Vertinant, ar buvo pažeista Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis, būtina išsiaiškinti tik tą faktinę aplinkybę, ar pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant, priimant ar kitaip paveikiant sprendimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011, 2011 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-2861/2011, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-518/2013);

kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog asmuo savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis neįvykdė Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-844/07, 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2312/2011, 2011 m. spalio 27 d. sprendimą administracinėje byloje A492-3330/2011, 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-2728/2012).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. kovo 15 d., būdamas Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktoriumi, pasirašė Partnerystės dėl projekto „Daugiabučių namų modernizavimo skatinimas, II etapas“ įgyvendinimo ir bendradarbiavimo dėl energinio efektyvumo didinimo programų įgyvendinimo savivaldybėje sutartį, pagal kurią turi būti renovuotas daugiabutis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Kybartuose.

Byloje taip pat nustatyta, kad šiame name yra butas, nuosavybės teise priklausantis pareiškėjo buvusiai sutuoktinei, kuriame pareiškėjas nuo 2008 m. balandžio 16 d. yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą bei gyvena.

Gyvenimas name, kurį numatoma modernizuoti (renovuoti) patvirtina galimą pareiškėjo turtinį ar neturtinį suinteresuotumą, jog šis namas būtų modernizuotas, todėl jam pasirašant minėtą sutartį dėl šio namo modernizavimo, atsirado prielaidos kilti viešųjų ir privačių interesų konfliktui, kurio jis privalėjo vengti ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra bei nusišalinti nuo sprendimo (sutarties pasirašymo) šiuo klausimu priėmimo.

Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo prasme, šio pažeidimo kvalifikavimui neturi reikšmės, kad atitinkamą sprendimą ruošia ir/ar priima vienas asmuo ar asmenų kolektyvas, nes atsakomybė atsiranda kiekvienam asmeniui, kurio atžvilgiu kyla interesų konfliktas, prisidėjusiam prie tokio sprendimo priėmimo. Dėl paminėto, priešingi šiuo klausimu pareiškėjo argumentai, kad jis neturėtų atsakyti, nes kiti asmenys ruošė bei įgyvendino aptariamos sutarties pasirašymą, o jis pats atliko tik formalų veiksmą – pasirašė sutartį, yra neteisingi bei atmetami.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad byloje yra įrodyta, jog pareiškėjas minėtais savo veiksmais pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys