A-1149-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1149-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01132-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. B. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 1–4, 15–17), prašydama: 1) konstatuoti, kad praleido Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi redakcija) 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą skundui dėl neišmokėtos pensijos paduoti dėl labai svarbios priežasties ir terminą atnaujinti; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. (6.5)I-1491 tą dalį, kurioje atsisakoma išmokėti 2010 m. sausio–gruodžio mėnesiais ir 2011 m. sausio–gruodžio mėnesiais neišmokėtas senatvės pensijų didesnes dalis; 3) įpareigoti VSDFV pareiškėjos skundus dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-jį pensijų skyrių išmokėti senatvės pensijos didesnės dalies nepriemoką už 2010-2011 metus išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėja paaiškino, kad 2010-2011 m. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl kas mėnesį buvo mokama ne visa paskirto dydžio senatvės pensija, o perskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies bei 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas turi sąsajas ir su Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio l dalimi, kurioje pabrėžiama, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs, o taip pat su Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalimis, kuriose sakoma, kad nuosavybė yra neliečiama ir kad nuosavybę saugo įstatymai. Kadangi senatvės pensija yra materialus turtas ir paskirta iki gyvos galvos, ji kas mėnesį mažinta didesniu mastu 2010-2011 m., remiantis neteisėtu įstatymu, todėl turi būti išmokėta. Prašydama atnaujinti terminą skundui paduoti pareiškėja paaiškino, kad 2010 m. sausio mėnesį gavusi pirmąją sumažintą savo senatvės pensiją, negalėjo žinoti, kad Laikinojo įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai ir kad sumažintos pensijos mokėjimas pažeidžia jos teises, kurias garantuoja ir gina Konstitucijos 23 straipsnis, 48 straipsnio 1 dalis, todėl iki 2012 m. rugsėjo 22 d. negalėjo ginti savo teisės dėl neteisėto senatvės pensijos sumažinimo didesniu mastu, nes jeigu su tokiu prašymu ar skundu būtų kreipusi į VSDFV teritorinį skyrių, ar į teismą, prašymai ar skundai būtų pagrįstai atmesti, kaip prieštaraujantys galiojančiam Laikinajam įstatymui. Taigi terminas skundui paduoti yra atnaujintinas, pradedant jį skaičiuoti nuo 2012 m. rugsėjo 22 d.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 36–39) prašė skundo netenkinti.

Paaiškino, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. kovo mėnesį, taigi pareiškėja apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. kovo mėnesį. Kreipdamasi į VSDFV Vilniaus skyrių su 2013 m. gruodžio 19 d. prašymu ir į VSDFV su 2014 m. sausio 17 d. prašymu išmokėti jai nuo 2010 m. sausio 1 d. negautą senatvės pensijos dalį, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą, todėl pareiškėjai iki 2014 m. kovo 14 d. buvo nustatytas terminas pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti. Pareiškėja, prašydama atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, 2014 m. kovo 4 d. prašymu pakartotinai kreipėsi į VSDFV, kuri išnagrinėjusi pateiktus argumentus, atsisakė atnaujinti praleistą terminą teritorinio skyriaus sprendimui (kaip valiniam aktui, veiksmui) mokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją apskųsti ir nusprendė nenagrinėti pareiškėjos prašymų. Pareiškėja į VSDFV kreipėsi 2014 m. sausio 17 d. prašymu, praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo apie mokamą ne viso dydžio paskirtą senatvės pensiją, tad VSDFV 2014 m. vasario 18 d. sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti jos skundo reikalavimą dėl negautos senatvės pensijos dalies, kaip paduotą praleidus apskundimo terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimu (b. l. 64–68) pareiškėjos J. B. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius 2010 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 15-17-4346 pareiškėjai nuo 2009 m. gruodžio 27 d. iki gyvos galvos paskyrė po 1 084,47 Lt per mėnesį valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, jame nurodant, kad pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos dydis nuo 2010 m. sausio mėnesio yra 994,11 Lt (b. l. 25). 2011 m. vasario 2 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus sprendimu Nr. 15-17-2237 nuo 2011 m. sausio 1 d. pareiškėjos valstybinė pensija perskaičiuota po 1 104,50 Lt per mėnesį, nurodyta, kad pensijos dydis dėl Laikinojo įstatymo taikymo 2011 m. sausio mėnesį yra 1 012,17 Lt (b. l. 26).

2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Teismas pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatos galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 d. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis neprieštaravo Konstitucijai, tačiau Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjos senatvės pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, o jos mažinimas dar ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nėra pateisinamas.

Nagrinėjamu atveju VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškėjos valstybinę socialinio draudimo pensiją perskaičiavo remdamasis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, pensiją perskaičiavo dar kartą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį (b. l. 23–24).

Pareiškėja 2013 m. gruodžio 19 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama išmokėti neišmokėtą pensijos dalį už 2010-2011 m. (b. l. 31). VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius 2014 m. sausio 13 d. raštu Nr. (10.1-3) 3-4360 paaiškino pensijos perskaičiavimo tvarką, nurodė, kad neturi pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies, pateikė informaciją apie išmokėtas senatvės pensijos sumas (b. l. 44–45). 2014 m. sausio 17 d. pareiškėja, nesutikdama su VSDFV teritorinio skyriaus pateiktu atsakymu, pateikė skundą VSDFV, prašė įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti sumažintos pensijos dalį. 2014 m. vasario 18 d. VSDFV sprendimu Nr. (6.5)I-1491 įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių panaikinti 2014 m. sausio 13 d. rašto Nr. (10.1)3-4360 dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjos reikalavimą išmokėti 2010-2011 m. sumažintos pensijos dalį. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad teritorinis skyrius turėjo persiųsti 2013 m. gruodžio 19 d. prašymą nagrinėti VSDFV, todėl VSDFV atsako ne tik į 2014 m. sausio 17 d. prašymą, bet ir į 2013 m. gruodžio 19 d. prašymą dėl sumažintos pensijos dalies išmokėjimo, adresuotą VSDFV Vilniaus skyriui. Paaiškino, kad pirmoji sumažinta pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. kovo mėnesį, todėl laikė, kad kreipdamasi su 2013 m. gruodžio 19 d. ir 2014 m. sausio 17 d. prašymu praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, ir skundą nagrinėti atsisakė. Jeigu iki 2014 m. kovo 14 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (b. l. 47–49). 2014 m. kovo 4 d. pareiškėja pateikė VSDFV prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, paaiškindama, kad 2010 m. sausio mėnesį gavusi pirmąją sumažintą senatvės pensiją negalėjo žinoti, kad Laikinojo įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Iki 2014 m. rugsėjo 22 d. negalėjo ginti savo teisių, jos prašymus VSDFV būtų atmetusi, nes Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. (b. l. 42).

VSDFV 2014 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2644 atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti ir nusprendė nenagrinėti pareiškėjos 2013 m. gruodžio 19 d. ir 2014 m. sausio 17 d. prašymų. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, nurodė, kad nei Konstitucinio Teismo įstatyme, nei kitame teisės norminiame akte nėra numatyta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų įsigaliojimas nutraukia priimtų sprendimų apskundimo termino eigą ir apskundimo terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo, todėl argumentą dėl termino pradėjimo skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo atmetė (b. l. 40–41).

Teismas, remdamasis Pensijų įstatymo 45 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 32 straipsnio 1 dalimi, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) 103 punktu, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pažymėjo, kad pirmoji dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. kovo mėnesį, todėl nuo šios datos skaičiuotinas terminas kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, dėl senatvės pensijos mokėjimo.

Remdamasis LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, teismas konstatavo ir tai, kad pareiškėjos 2013 m. gruodžio 19 d. prašymas laikytinas kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme, todėl darytina išvada, kad pareiškėja praleido nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų), mokant dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo perskaičiuotą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Ginčijama VSDFV 2014 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. (6.5)I-1491 dalis, kurioje atsisakoma išmokėti 2010-2011 m. neišmokėtas senatvės pensijų dalis, kurioje buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl senatvės pensijos nepriemokos, yra pagrįsta ir teisėta, nes pareiškėja praleido 3 metų terminą tokiam reikalavimui pareikšti, skaičiuotiną nuo 2010 m. kovo mėnesio, kai buvo sumokėta pirmoji sumažinta senatvės pensija.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja po kreipimosi į teismą prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti pateikė ir VSDFV. Iš 2014 m. kovo 4 d. prašymo VSDFV turinio matyti, kad jis yra analogiškas pareikštam teisme.

Pažymėtina, kad praleisti terminai gali būti atnaujinami tik dėl išimtinių, ekstraordinarių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo valios, aplinkybių. Termino praleidimo priežastimis pareiškėja teismui nurodo tai, kad 2010 m. sausio mėnesį gavusi pirmąją didesniu mastu sumažintą savo senatvės pensiją, negalėjo žinoti, kad Laikinojo įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai ir kad sumažintos didesniu mastu senatvės pensijos mokėjimas pažeidžia jos teises, kurias garantuoja ir gina Konstitucijos 23 straipsnis, 48 straipsnio 1 dalis, todėl iki 2012 m. rugsėjo 22 d. negalėjo ginti savo teisės dėl neteisėto senatvės pensijos sumažinimo didesniu mastu, terminas turi būti skaičiuojamas nuo šios datos. Kaip minėta, teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tokiais atvejais sužino tada, kai jam neišmokama tam tikra pensijos dalis. Šiuo atveju apie tokį pažeidimą pareiškėja sužinojo 2010 m. kovo mėnesį, todėl argumentai, kad apie savo pažeistą teisę ji sužinojo tik po 2012 m. rugsėjo 21 d. atmestini kaip nepagrįsti. Įstatymų leidėjas pensijų gavėjams buvo nustatęs ilgą 3 metų terminą kreiptis į VSDFV dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo. Pareiškėja tokio pobūdžio skundą VSDFV galėjo pateikti iki 2013 m. kovo mėnesio, t. y. turėjo pakankamai laiko net skaičiuojant nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, tačiau tokią savo teisę įgyvendino tik 2013 m. gruodžio 19 d. Taigi VSDFV 2014 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. (6.5)I-1491 dalis, kurioje atsisakoma išmokėti 2010-2011 m. neišmokėtą senatvės pensijos dalį, yra teisėta ir pagrįsta. Teismas negali vertinti pareiškėjos argumentus kaip sudarančius pagrindą terminą skundui paduoti atnaujinti.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėja nenurodė jokių nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė jai laiku kreiptis į VSDFV, ir kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti praleistą trejų metų procesinį terminą, todėl terminas skundui paduoti neatnaujintinas. Teismas neturi teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV pareiškėjos skundus išnagrinėti iš naujo, skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėja J. B. apeliaciniu skundu (b. l. 70–74) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują – atnaujinti terminą skundui paduoti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Pareiškėjos manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius LVAT praktiką analogiškose bylose, ignoruojant teisėtų lūkesčių principą. Teismas nepagrįstai nurodo, kad pareiškėja nenurodė jokių nuo jos valios nepriklausiusių termino praleidimo priežasčių. Pareiškėja skunde bei prašyme dėl praleisto termino atnaujinimo buvo nurodžiusi, kad iki 2012 m. rugsėjo 21 d., kada viešai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, pareiškėjai nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kad dalis pensijos neišmokėta neteisėtai, kad atitinkamos įstatymo nuostatos prieštaravo Konstitucijai. LVAT 2014 m. vasario 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS525-292/2014 iš esmės analogiškas kaip ir nagrinėjamu atveju termino praleidimo priežastis laikė svarbiomis priežastimis, kurios sutrukdė asmeniui laiku kreiptis į VSDFV. Be to, po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo Respublikos Prezidentė viešai kreipėsi į visuomenę ir pareiškė, kad kreipsis į Vyriausybę, jog ši sukurtų ir įgyvendintų neišmokėtų pensijų kompensavimo mechanizmą. Tokie pasisakymai buvo išsakyti ir 2013 metais, taip pat akcentuoti Konstitucinio Teismo, tad pareiškėja pagrįstai tikėjosi, kad kompensavimo mechanizmas bus sukurtas ir jai nereiks kreiptis į teismą. Pirmosios instancijos teismas šių argumentų visai nevertino. Pažymėtina, kad iki 2013 m. kovo mėnesio teismų praktika buvo nevienoda, ji buvo tik bepradedanti formuotis. Pareiškėjos manymu, teismas nukrypo nuo LVAT 2014 m. lapkričio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1701/2014 (taip pat ir bylose Nr. AS502-169/2014, Nr. A552-1481/2014, Nr. AS146-849/2014 ir kt.) suformuotos praktikos, kurioje buvo sprendžiamas analogiškas termino atnaujinimo klausimas kaip ir pareiškėjos byloje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 78–79) nurodė, kad su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 81–86) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas su teismo sprendimu sutinka, o atsiliepimą grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė pareiškėjos J. B. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis, jog pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nagrinėjamu atveju skaičiuojamą nuo 2010 m. kovo mėnesio. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja, o tik pažymi, jog šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos kaip ir nagrinėjamu atveju (pvz., LVAT nutartys administracinėse bylose: Nr. AS502-654/2014, Nr. AS624-618/2014, Nr. A143-1522/2014, Nr. AS-156-556/2015, Nr. A-62-143/2015, Nr. A-171-143/2015, Nr. AS-17-520/2015, Nr. AS-241-756/2015 ir kt.).

Taigi apeliantės argumentai, jog byloje nebuvo atsižvelgta į ginčui išspręsti aktualias aplinkybes, neteisingai aiškinta ir taikyta LVAT suformuota praktika atmetami.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėja nesutinka ir su ta teismo sprendimo dalimi (bei teismo argumentais), kurioje teismas atsisakė atnaujinti jos praleistą terminą skundui paduoti. Šiuo aspektu kolegija pažymi, jog LVAT praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą (pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje tokių individualaus pobūdžio aplinkybių nenustatyta). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos nurodomi bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo) termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., LVAT nutartis administracinėse bylose: Nr. A143-1522/2014, Nr. A602-1401/2014, Nr. eA-59-143/2015, Nr. A-62-143/2015, Nr. A-66-143/2015, Nr. A-167-143/2015, Nr. A-171-143/2015, Nr. A-735-143/2015, A-340-143/2015 ir kt.).

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo LVAT analogiško pobūdžio bylose suformuotos praktikos, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjos nurodytos nutartys priimtos administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl termino kreiptis į teismą atnaujinimo valstybinių pareigūnų ir karių pensijų gavėjams, o ne dėl termino kreiptis į VSDFV (kaip į privalomą išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją) atnaujinimo. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog sprendžiant dėl praleisto 3 metų termino skundui VSDFV (dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo) padavimo atnaujinimo, neturi būti remiamasi LVAT praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą priteisimo, kadangi teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, atitinkamą laiką (t. y. iki 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 priėmimo) buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, o valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-870-146/2015).

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialinės teisės normas, be to, teisingai taikė aktualią teismų praktiką. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos J. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė