A-822-2192-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-2192/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00671-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-13-N-1784-2556.

Skunde (b. l. 4–5) pareiškėjas nurodė, kad į atsakovą dėl antrinės teisinės pagalbos kreipėsi iš karto, kai gavo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo ir Kauno apskrities VPK imuniteto skyriaus viršininko sprendimą (nepraėjus nei trims mėnesiams). Taigi tik išnaudojęs visas įmanomas vidaus teisines gynybos priemones jis kreipėsi į atsakovą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo padedant surašyti peticiją Europos Žmogaus Teisių Teismui. Todėl šešių mėnesių terminas turi būti skaičiuojamas nuo minėtų institucijų sprendimų, kurie turi įtakos neteisėtam pareiškėjo nuteisimui Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nuosprendžiu, gavimo dienos, o ne nuo galutinio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimo priėmimo dienos.

Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 16–17).

Nurodė, kad Tarnyba 2013 m. gegužės 9 d. gavusi pareiškėjo prašymą, 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-T-1784-2118 suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą parengiant peticiją Europos Žmogaus Teisių Teismui (toliau – ir EŽTT) dėl pažeidimų nagrinėjant pareiškėjo nuteisimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis Nr.2P-1025/2012). Antrinę teisinę pagalbą teikti buvo paskirtas advokatas Valerijus Karpovas. Gavusi advokato Valerijaus Karpovo 2013 m. birželio 3 d. išvadą, reg.

Nr. O-1-(1.6)-1656 (toliau – ir Išvada), Tarnyba, remdamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 2013 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-N-1784-2556 nutraukė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą. Advokatas Valerijus Karpovas Išvadoje nurodė, jog pareiškėjui antrinė teisinė pagalba nutrauktina, nes jis yra praleidęs Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) 35 straipsnyje numatytą šešių mėnesių terminą peticijai paduoti.

Dėl šios priežasties tolimesnis antrinės teisinės pagalbos teikimas būtų netikslingas, nes realių galimybių apginti pareiškėjo teises nebūtų ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 2 d. administracinėje byloje Nr. A442-300/2013 yra patvirtinęs, kad termino peticijai EŽTT paduoti praleidimas yra pagrindas tarnybai nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą remiantis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu. Šešių mėnesių terminas peticijai EŽTT paduoti skaičiuojamas nuo tos dienos, kai pagal visuotinai pripažintus tarptautinės teisinės principus buvo panaudotos visos valstybės teisinės gynybos priemonės ir buvo priimtas galutinis sprendimas (Konvencijos 35 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo nuteistas Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nuosprendžiu. Kauno apygardos teismas 2012 m. birželio 22 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartimi pareiškėjo kasacinį skundą atsisakė priimti. Atsižvelgiant į tai, kad galutinė ir neskundžiamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis dėl pareiškėjo nuteisimo Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nuosprendžiu buvo priimta 2012 m. rugsėjo 7 d., pareiškėjas yra praleidęs Konvencijoje nustatytą šešių mėnesių terminą peticijai pateikti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas V. M. su 2013 m. gegužės 6 d. prašymu kreipėsi į Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, padedant surašyti peticiją Europos Žmogaus Teisių Teismui bei jame nurodė prašymo esmę, t. y. kreiptis į EŽTT dėl žmogaus teisių bei orumo žeminimo Lietuvos Respublikos teisėtvarkos institucijose, neteisingo nuteisimo bei teisėtvarkos institucijų savivaliavimo meluojant pareiškėjui ir Lietuvos Respublikos teismų teisėjams bei verčiant pareiškėją prisiimti ne jo padarytus nusikaltimus bei verčiant jį meluoti Lietuvos Respublikos teismams. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-T-1784-2118 nusprendė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui parengiant peticiją EŽTT (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis Nr.2P-1025/2012), parengti procesinius dokumentus ir paskyrė advokatą Valerijų Karpovą. Advokatas pateikė Tarnybai 2013 m. birželio 3 d. išvadą, reg. Nr.O-1-(1.6)-1656, pasiūlant nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui, nes atstovavimas byloje yra neperspektyvus, yra praleistas 6 mėnesių terminas peticijai pateikti. Tarnyba 2013 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-N-1784-2556 nutraukė pareiškėjui V. M. skirtos antrinės teisinės pagalbos teikimą dėl pareiškėjo reikalavimų nepagrįstumo ir atstovavimo neperspektyvumo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punkto, 11 straipsnio 6 dalies 1, 2 punktų pagrindu, nes galutinis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas byloje buvo priimtas 2012 m. rugsėjo 7 d., t. y. praėjo daugiau kaip šeši mėnesiai kreiptis į EŽTT (Konvencijos 35 str. 1 d.).

Nustatyta, jog Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1-133-97/2012 pareiškėją V. M. pripažino kaltu dėl 9 nusikalstamų veikų padarymo 2008 m. rugpjūčio-gruodžio mėnesiais, ir pareiškėjui paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Teismo posėdžio metu pareiškėjas duoti parodymus atsisakė, patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Pareiškėjas ikiteisminio tyrimo metu buvo detaliai parodęs kaip padarė nusikalstamas veikas, kurių padarymu buvo kaltinamas. Kauno apygardos teismas 2012 m. birželio 22 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr.1A-511-175/2012 nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmetė. Apeliaciniame skunde pareiškėjas savo kaltės neginčijo, tik nurodė, kad teismas jam paskyrė per griežtą bausmę, ir be to, skelbiant nuosprendį dalyvavo kita prokurorė, nei ta, kuri palaikė kaltinimą, o gynėjas visiškai nedalyvavo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartimi Nr. 2P-1025/2012 atsisakė priimti V. M. kasacinį skundą, nes jame pareiškėjas jau tvirtino veikų, už kurias nuteistas, nepadaręs, tačiau baudžiamosios bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindų nenurodė.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pasinaudojo visomis valstybės vidaus teisinės gynybos priemonėmis – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. priimta nutartis yra galutinė ir neskundžiama. Apie minėtą nutartį pareiškėjui galimai buvo žinoma 2012 m. rugsėjo 17 d. Terminas EŽTT peticijai pateikti baigėsi 2013 m. kovo 17 d. Į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pirmą kartą pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. balandžio 24 d., t. y. jau pasibaigus Konvencijos 35 straipsnyje nustatytam terminui peticijai pateikti.

Pareiškėjas teigė, kad terminas peticijai pateikti turėjo būti skaičiuojamas nuo Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro 2012 m. gruodžio 17 d. nutarties ikiteisminio tyrimo byloje Nr.65-1-01061-08 dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo V. M., nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 str., 2 str. 1 d., 2 d., 187 str. 1 d., 3 d. padarymo (ikiteisminis tyrimas Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi sustabdytas nenustačius nusikalstamą veiką padariusio asmens) ir Kauno apygardos prokuratūros prokuroro 2013 m. sausio 31 d. nutarties ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 65-2-00034-12 (ikiteisminį tyrimą pradėjo Kauno apskrities VPK Imuniteto skyrius) dėl ikiteisminio tyrimo byloje Nr.65-2-00034-12 nutraukimo nustačius, kad Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK tyrėjai A. L., K. T., A. B. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo (BK 228 str., 229 str.) ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra nepagrįsti.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog jis Kauno apygardos prokuratūros prokuroro 2012 m. gruodžio 17 d. nutartį nutraukti ikiteisminį tyrimą ikiteisminio tyrimo byloje Nr.65-1-01061-08 skundė Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiajam prokurorui, ikiteisminio tyrimo teisėjui ir apygardos teismui ((duomenys neskelbtini) str. 4 d.), t. y. neišnaudojo visų vidaus priemonių pagal Konvencijos 35 str., todėl pareiškėjas gali kreiptis į EŽTT ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo tos dienos, kai buvo priimtas galutinis sprendimas pačioje valstybėje. Kauno apygardos prokuratūros prokuroro 2013 m. sausio 31 d. nutartį ikiteisminio tyrimo byloje Nr.65-2-00034-12 (ikiteisminį tyrimą pradėjo Kauno apskrities VPK Imuniteto skyrius) dėl ikiteisminio tyrimo byloje Nr.65-2-00034-12 nutraukimo pareiškėjas skundė Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos Tyrimo skyriaus vyriausiajam prokurorui, Kauno apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui, Kauno apylinkės teismui ir Kauno apygardos teismui (prijungta Kauno apygardos prokuratūros ikiteisminio tyrimo byla Nr. 65-2-00034-12). Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo 2014 m. vasario 25 d. galutine ir neskundžiama nutartimi, V. M. skundas buvo atmestas ir palikta galioti Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2014 m. vasario 4 d. nutartis, kuria buvo atmestas V. M. skundas dėl Kauno apygardos prokuratūros laikinai einančio vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas V. K. 2013 m. spalio 15 d. nutarimo, kuriuo atsisakyta patenkinti V. M. skundą byloje Nr. 65-2-00034-12 ir panaikinti Kauno apygardos prokuratūros ONKT skyriaus R. G. 2013 m. sausio 31 d. nutarimą nutraukti byloje ikiteisminį tyrimą. Šiame procese galutinis sprendimas buvo priimtas tik 2014 m. vasario 25 d., o pareiškėjas į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pirmą kartą kreipėsi dar 2013 m. balandžio 24 d., taigi šios aplinkybės negalėjo būti vertinamos Konvencijos 35 straipsnio prasme Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priimant 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-13-T-1784-2118, tuo labiau priimant sprendimą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą.

Teismas padarė išvadą, kad esant šioms aplinkybėms, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turėjo teisę ir pagrindą nutraukti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, todėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-13-N-1784-2556 yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas šioje situacijoje neveikė taip, kaip privalėjo veikti, neoperatyviai reagavo į susidariusią situaciją ir į Tarnybą kreipėsi jau pasibaigus terminui peticijai pateikti bei neišnaudojęs visų valstybės vidaus teisinės gynybos priemonių. Teismas pažymėjo, kad teisė kreiptis į EŽTT nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, laikantis numatytų kreipimosi į EŽTT terminų. Pareiškėjui sužinojus apie priimtą procesinį sprendimą, kuris galimai gali pažeisti jo teises ar įstatymų saugomus interesus, įgyja teisę, o kartu ir pareigą pasidomėti ir susipažinti su šio procesinio sprendimo turiniu ir per įstatymo nustatytą terminą, nusprendus, kad toks sprendimas pažeidžia jo teises, su peticija kreiptis į EŽTT.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 180–181), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą ir patenkinti jo skundą. Apeliaciniame skunde prašo remtis jo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytais motyvais. Teigia, kad negalėjo kreiptis į kitas teismines institucijas, kol vyko ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 65-2-00034-12. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, pareiškėjas iš karto kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos.

Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 186) nurodo, kad palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir leisti jam pateikti papildomus įrodymus. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad norėdamas pateikti teismui dokumentus neturi pinigų apmokėti pašto išlaidas, todėl nori dalyvauti posėdyje ir kartu perduoti teismui dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir priimti tirti naujus įrodymus, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-13-N-1784-2556, kuriuo pareiškėjui skirtos antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Todėl net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas 23 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas įtvirtino pagrindus, kuriems esant teisinės pagalbos teikimas yra nutraukiamas. Remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Pažymėtina, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu gali būti nutrauktas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas) (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3096/2011).

Asmens teisės kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą sąlygas bei tvarką reglamentuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Konvencijos 35 straipsnyje yra nurodytos bylos priimtinumo nagrinėti EŽTT sąlygos bei pabrėžiama, kad šių sąlygų nesilaikant byla nagrinėti šioje institucijoje nėra priimama. Minėto Konvencijos straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad EŽTT gali priimti bylą nagrinėti tik po to, kai pagal visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus buvo panaudotos visos valstybės vidaus teisinės gynybos priemonės. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ši nuostata reiškia, kad pareiškėjas gali kreiptis į EŽTT tik tada, kai pareiškėjo byla yra peržiūrėta visų instancijų Lietuvos Respublikos teismuose. Įvairūs kreipimaisi į parlamentą, valstybės vadovą ar administracines institucijas paprastai nėra laikomi veiksmingos teisinės gynybos priemonėmis, kurias būtina išnaudoti prieš kreipiantis į T. V. iš Konvencijos 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų bylos priimtinumo būtinųjų sąlygų yra šešių mėnesių terminas. Tai reiškia, kad asmuo gali kreiptis į EŽTT ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo tos dienos, kai buvo priimtas galutinis sprendimas pačioje valstybėje. Šio Teismo praktikoje peticijos pateikimo laikas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai pareiškėjas sužino apie teisminės ar kitos institucijos priimtą sprendimą dėl jo skundžiamo dalyko.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims, nutarimams (išskyrus nutarimus administracinių teisės pažeidimų bylose) ir įsakymams peržiūrėti. Aukščiausiasis Teismas nagrinėja prašymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose administracinių teisės pažeidimų bylose (Teismų įstatymo 23 str.).

Iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1-133-97/2012 pareiškėją V. M. pripažino kaltu dėl 9 nusikalstamų veikų padarymo. Kauno apygardos teismas 2012 m. birželio 22 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr.1A-511-175/2012 nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmetė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartimi Nr. 2P-1025/2012 atsisakė priimti nuteistojo V. M. kasacinį skundą.

Bylos medžiaga patvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pasinaudojo visomis valstybės vidaus teisinės gynybos priemonėmis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. priimta nutartis yra galutinė ir neskundžiama. Apie minėtą nutartį pareiškėjui galimai buvo žinoma 2012 m. rugsėjo 17 d., todėl terminas EŽTT peticijai pateikti baigėsi 2013 m. kovo 17 d. Į Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pirmą kartą pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. balandžio 24 d., t. y. jau pasibaigus Konvencijos 35 straipsnyje nustatytam terminui peticijai pateikti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu atveju, kai buvo praleistas kreipimosi į EŽTT terminas, tolimesnis antrinės teisinės pagalbos teikimas būtų netikslingas, kadangi realių galimybių apginti pareiškėjo pažeistas teises nebūtų ir atstovavimas šioje byloje būtų neperspektyvus. Esant šioms aplinkybėms, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turėjo teisę nutraukti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Todėl Tarnybos 2013 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-13-N-1784-2556 dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis anksčiau nesikreipė, nes tik 2013 m. sausio 31 d. buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą kitoje byloje Nr. 65-2-00034-12 dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, nėra tinkama aplinkybė, leidžianti atnaujinti terminą peticijai paduoti.

Remiantis išdėstytais motyvais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, tinkamai taikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-13-N-1784-2556 yra teisėtas bei pagrįstas. Tenkinti apeliacinio skundo nėra pagrindo, todėl jis atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė