2K-48-222/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-48-222/2015

Teisminio proceso Nr. 1-64-2-00502-2009-1 Procesinio sprendimo kategorija

1.2.1.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Artūro Pažarskio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

nuteistojo V. V. gynėjui advokatui Šarūnui Vilčinskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 9 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 13 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 9 d. nuosprendžiu V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 99 straipsnį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams. Pritaikius BK 76 straipsnio 1 dalį V. V. atleistas nuo bausmės dėl ligos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 13 d. nutartimi nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. V. nuteistas už tai, kad vykdė genocidą, t. y. nuo 1952 m. rugsėjo 15 d. tarnaudamas sovietų okupacinėje struktūroje – Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (toliau – MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriuje – operatyviniu įgaliotiniu ir žinodamas pagrindinį MGB tikslą – fizišką Lietuvos gyventojų dalies, priklausančios atskirai nacionalinei–etninei–politinei grupei, t. y. Lietuvos partizanų, sunaikinimą, gavus informacijos, kad Šakių rajone, Gelgaudiškio valsčiuje, Jankūnų kaime esančioje P. B. sodyboje slapstosi partizanai, 1953 m. kovo mėn. iš 23 d. į 24–ąją naktį, veikdamas kartu su Lietuvos TSR MGB Kauno srities Šakių rajono skyriaus vadais bei kariais, siekdamas nužudyti arba sulaikyti ir deportuoti sodyboje buvusius partizanus, dalyvavo apsupant ir apšaudant sodybą, dėl to buvo sužeistas ir suimtas Lietuvos partizanas – „Tauro“ apygardos, „Žalgirio“ rinktinės, „Vasario 16-osios“ tėvūnijos partizanas J. B., slapyvardžiu Nemiras, kuris po suėmimo 1953 m. liepos 20 d. Lietuvos TSR MGB Vilniaus srities Karinio tribunolo buvo nuteistas laisvės atėmimu 25 metams ir 1953 m. rugpjūčio 20 d. išsiųstas vykdyti bausmę į tuometinės TSRS VRM specialią stovyklą. Šiais veiksmais V. V. dalyvavo deportuojant J. B. iš Lietuvos į ją okupavusios TSRS valstybės teritoriją ir jį neteisėtai įkalinant toje teritorijoje esančiame lageryje.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir bylą nutraukti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų.

Kasatorius teismų klaida laiko atsainų požiūrį į teisę ir bendražmogišką žmogaus gyvybės supratimą. Antai į jo nurodytą faktą (kuris nustatytas teismo nuosprendžiu), kad J. B. dalyvavo 1949 m. rugsėjo 2 d. egzekucijoje, kai moteris, pavarde Milienė, buvo nužudyta kartu su vyru dviejų mažamečių savo vaikų akivaizdoje, teismai tiesiog nekreipė dėmesio, o apeliacinės instancijos teismas netgi pažymėjo, kad tai nereiškia, jog J. B. nebuvo partizanas. Kasatoriaus įsitikinimu, ši nekaltos moters nužudymo aplinkybė turėjo būti teisiškai įvertinta nepaisant to, kad J.

B. priklausė partizanams. Teismai šiuo atveju privalėjo vadovautis dar ir partizanų statutu bei partizanų judėjimo 1949 m. vasario 16 d. deklaracija, pagal kurią partizanai neturėjo jokios indulgencijos ir nebuvo atleisti nuo atsakomybės už nekaltos moters nužudymą. Kasatorius pažymi, kad pagal tarptautinę teisę net okupacinės valdžios veiksmai persekioti J. B. už dalyvavimą nužudant yra teisėti ir pagrįsti. Sulaikytas J. B., be kitų nusikaltimų, buvo pripažintas kaltu ir už nužudymą, t. y. už kriminalinį nusikaltimą.

Pasak kasatoriaus, nuopelnai valstybei neatleidžia nuo atsakomybės už kriminalinius nusikaltimus. Šioje byloje esant minėtam juridinę reikšmę turinčiam faktui kasatorius, jo įsitikinimu, negali būti patrauktas jokion atsakomybėn už tai, kad dalyvavo sulaikant dabar jau žymų pasipriešinimo okupacinei valdžiai dalyvį, po mirties pripažintą partizanu, t. y. J. B., nes toks sulaikymas ar pareiga sulaikyti nekaltų žmonių žudikus, nepriklausomai nuo to, kokia jų socialinė, politinė ar kita padėtis, yra baudžiamosios teisės principas, bet ne genocidas.

Kasaciniame skunde teigiama, kad nors J. B. buvo partizanas ir priklausė organizuotam judėjimui, kuris kovojo už Lietuvos laisvę, teismai privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriame teisingai pastebėta, kad tada, kai organizuotai kovojama už laisvę, taikoma karo teisė. Pagal karo teisės sampratą kiekviena pusė yra ginkluota ir kiekvienos pusės karys (kad ir būdamas lietuvis, baltosios rasės, katalikų tikėjimo ir kt.) pirmiausia yra žmogus, prisiekęs su ginklu kovoti už savo šalies ir jos žmonių laisvę, o ne civilis, laikomas specialiame, lietuvių naikinimui skirtame lageryje.

Teisiškai tokie žmonės nėra genocido aukos BK 99 straipsnio prasme, o yra karo teisės subjektai (buvo organizuoti, turėjo savo vyresnybę ir t. t.), skirtingai nuo beginklių atstovų, kuriuos, pavyzdžiui, naikino naciai. Kasatorius teigia, kad J. B. Šakių apskrityje tarnavo policijoje naciams, o pagal karo teisę jis (kasatorius) prisidėjo prie šio sužeisto gyvybės išgelbėjimo, nes padėjo suteikti pagalbą ir nuvežė į ligoninę. Tai joks nusikaltimas ir juo labiau ne genocidas. Kasatorius pažymi, kad TSRS irgi pripažino J. B. kariu, jis 1953 m. liepos 20 d. buvo nuteistas Lietuvos TSR MGB Vilniaus srities Karinio tribunolo.

Byloje esantys duomenys rodo, kad Pabaltijo karinės prokuratūros prokuroras tikrino bylą, ar ją nagrinėti priežiūros tvarka, ar ne. Taigi TSRS pripažino, kad karas buvo tarp TSRS ir Lietuvos.

Pasak kasatoriaus, iš teismų sprendimų turinio išeitų, kad jis buvo artimas A. Sniečkui arba turėjo būti Kremliuje lietuvių naikinimo planavimo žinyboje vyriausiuoju specialistu. Teismai privalėjo pastebėti, kad jo veiksmai nebuvo susiję su J. B. sužalojimu, nes šis susižeidė pats, be to, kasatoriaus iniciatyva buvo nuvežtas gydytojams, kurie jį gydė ligoninėje. Kasatorius teigia neprisidėjęs nė prie vieno prievartinio veiksmo, kuris būtų turėjęs įtakos tolesniam J. B. likimui, tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodė esą jis prisidėjo prie J. B. deportacijos. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo pastebėti, kad jis negalėjo būti nuteistas dėl socialinių ir politinių grupių, nes Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, kad tai buvo priešinga Lietuvos Konstitucijai ir tarptautinei teisei. Taigi byla turėjo būti nutraukta.

Kritikuodamas apeliacinės instancijos teismo argumentus, susijusius su Konstitucinio Teismo pateiktu išaiškinimu, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad joks teismas nepaisė ryšio tarp politinės, socialinės ir kitų grupių. Konvencijoje apie genocidą skirstymo į politines ir socialines grupes buvo atsisakyta dėl jų nepastovumo. Tą parodo ir J. B. pavyzdys: nacių laikais jis buvo jų policininku, po to – partizanu, o tai labai skirtingos socialinės ir politinės grupės. Atsižvelgiant į tai, kad partizanas buvo ginkluotas, genocido sampratos požiūriu tautybė, rasė, priklausymas religinei, etninei, socialinei bei politinei grupei yra skirtingi, vienas kito nepakeičiantys dalykai. Be to, kasatorius pažymi, kad Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad priklausymas kuriai nors iš šių grupių turi būti tyrinėtas pagal visus baudžiamojo persekiojimo kanonus. Remiantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a papunkčiu, kasatoriaus manymu, iš pat pradžių turėjo būti pateikti kaltinimai dėl sąmoningo ir tyčinio prisidėjimo prie lagerių, skirtų lietuvių tautybės, baltų etninės grupės ir baltųjų rasės, tikėtina, katalikų tikėjimo žmonių naikinimo ir kt. Kasatorius teigia, kad jo byloje to nepadaryta, teismai rėmėsi vien tik ta aplinkybe, kad J. B., tikėtina, buvo lietuvių tautybės. Atkreipdamas dėmesį į BK 99 straipsnio dispoziciją, kasatorius teigia, kad prisidengti partizanavimu, tautybe, etnine grupe, rase ir tikėjimu nepakanka, o J. B. dėl savo veiklos galėjo ir turėjo būti persekiojimas, kad būtų išsiaiškinta, kas pražudė apie 1500 žydų Šakių rajone, kur jis buvo nacių policininkas. Kasatoriaus teigimu, absoliuti dauguma Lietuvos žmonių neigiamai vertino nacių veiksmus prieš žydus ir kitus beginklius žmones, o policininkai, tarp jų ir J. B., buvo nacių pakalikai. Bet kokiu atveju, nesant įrodymų, kad jis sužeidė J. B., negalima daryti išvados, kad padėti sužeistam yra nusikaltimas.

Be to, teismai turėjo pasisakyti, ar TSRS santvarkoje buvo nekenčiami lietuviai, baltai (kaip etninės grupės), baltųjų rasės ir, tikėtina, katalikų tikėjimo žmonės, taip pat kasatorius kelia klausimą, kodėl ir kuriuo laiku buvo nustota vykdyti lietuvių genocidą, nors jie savo krašte gyveno egzistuojant ir MGB bei kitoms įstaigoms.

Kasatoriaus manymu, teismų sprendimai naikintini dėl neteisingo įstatymo aiškinimo ir taikymo, nesant kaltinimo, kad J. B. buvo sulaikytas be pagrindo, t. y. už tai, kad jis lietuvis, baltų etninės grupės, baltųjų rasės ir, tikėtina, katalikų tikėjimo. Kasatorius teigia negalėjęs būti pripažintas kaltu pagal BK 99 straipsnį, nes nepadarė šios nusikalstamos veikos.

Nuteistojo V. V. kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus – nuosprendį ir nutartį – teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai padarė esminių BPK pažeidimų, tačiau iš skundo turinio matyti, kad jame nėra nurodyta nei konkrečių BPK normų pažeidimų, nei argumentų, kurie kaip nors parodytų ar pagrįstų tokių pažeidimų buvimą, todėl teisėjų kolegija negali nagrinėti (ir nenagrinėja) to, apie ką iš esmės ir nenurodoma kasaciniame skunde. Šiuo atveju kasatoriaus teiginys, kad buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, yra visiškai deklaratyvus. Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kad BK 99 straipsnis V. V. negalėjo būti taikytas, nes jis nepadarė nusikalstamos veikos, dėl kurios pripažintas kaltu. Tai nuteistasis grindžia argumentais, susijusiais su nurodytame BK straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių aiškinimu, atkreipdamas dėmesį į galimybę skirstyti žmones į nacionalines, etnines, rasines, religines, socialines ar politines grupes, į savo vaidmenį Lietuvos partizano J. B. likimui, į pastarojo veiklą, už kurią šis buvo nuteistas 1953 m. Lietuvos pasienio apygardos VRM kariuomenės karinio tribunolo. Be to, kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus, liečiančius genocido sampratą.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino V. V. priimto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą ir padarė motyvuotas išvadas, kad jo veikai BK 99 straipsnis taikytas tinkamai. Pagal šį straipsnį atsakomybė už genocidą kyla tam, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarime Nr. KT11-N4/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso kai kurių nuostatų, susijusių su baudžiamąja atsakomybe už genocidą, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kalbant apie šioje byloje aktualų laikotarpį, be kita ko, pažymėta, jog sovietinis okupacinis režimas Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdė tarptautinius nusikaltimus, kurie gali būti kvalifikuojami kaip pagal visuotinai pripažintas tarptautines teisės normas (inter alia Niurnbergo tribunolo statutą) apibrėžiami nusikaltimai žmoniškumui (civilių žudymas ir naikinimas, gyventojų deportavimas, įkalinimas, persekiojimas politiniais ir nacionaliniais motyvais ir kt.) ir karo nusikaltimai (tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas, deportavimas, okupuotos teritorijos gyventojų prievartinis ėmimas į okupuojančios valstybės ginkluotąsias pajėgas ir kt.).

Tame pačiame Konstitucinio Teismo nutarime padarytos išvados, kad Lietuvoje tam tikru laikotarpiu (1941 m., 1944–1953 m.) sovietinio okupacinio režimo nusikaltimai, įrodžius specialaus tikslo visiškai ar iš dalies sunaikinti bet kurią nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę buvimą, galėtų būti vertinami kaip genocidas, kuriuo pagal visuotinai pripažintas tarptautines teisės normas laikomi tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti pakankamai reikšmingą saugomos grupės dalį ar tam tikras socialines ar politines grupes ir t. t.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus 1944–1953 m. organizuota ginkluota Lietuvos Respublikos piliečių kova su sovietine okupacija laikoma kaip Lietuvos valstybės savigyna, o ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai (partizanai) patenka į genocido (atsižvelgiant ir į tarptautinį teisinį, ir į istorinį kontekstą) apibrėžime nurodytos politinės grupės sampratą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas, remdamasis teisine ir istoriografine medžiaga, pažymėjo, jog vertinant už ką baustini tam tikrus veiksmus įvykdę asmenys (kokių nusikaltimų sudėtys yra jų veiksmuose), kiek tai susiję su Lietuvos Respublikos ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviais (partizanais), taip pat turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad Sovietų sąjunga, nepaisydama visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, nepripažino jiems kombatanto ir karo belaisvio statuso, nesuteikė atitinkamų pagal tokį statusą priklausančių tarptautinių teisinių garantijų, o iš represinių SSRS vidaus reikalų ir saugumo struktūrų dokumentus tyrusių istorikų išvadų matyti, kad šios struktūros vykdė tikslingą „banditų“, „teroristų“ ir „buržuazinių nacionalistų“, kuriems priskyrė ir Lietuvos partizanus, naikinimo politiką.

Minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta, kad BK 99 straipsnis tiek, kiek jame nustatyta, kad genocidu laikomi veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų (nuosprendžio ir nutarties) turinio matyti, kad J. B. nuo 1949 m. buvo Lietuvos partizanas, slapyvardžiu Nemiras („Tauro“ apygardos „Žalgirio“ rinktinės, „Vasario 16-osios“ tėvūnijos), t. y. asmuo, priklausęs sovietų okupuotos Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo dalyviams – politinei grupei, (o kartu ir buvęs lietuvių tautos nacionalinės grupės atstovu), kuri priešinosi okupaciniam režimui, siekdama Lietuvos išlaisvinimo ir kurią okupacinio režimo represijomis siekta sunaikinti, žaloti, palaužti ir pan. Sovietinių struktūrų – Lietuvos TSR MGB Vilniaus karinio tribunolo 1953 m. liepos 20 d. nuosprendžiu J. B. buvo nuteistas pagal Rusijos TFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnį 25 metų laisvės atėmimo bausme, po to išsiųstas į tuometinės TSRS VRM specialią stovyklą (lagerį). Šį nuteisimą ir išsiuntimą į TSRS teritoriją (kur J. B. ir mirė) lėmė tai, kad jis 1953 m. kovo 23–24 d., nakties metu buvo suimtas Lietuvos TSR MGB Kauno srities Šakių rajono skyriaus vadų ir tarnautojų (pareigūnų), gavus informacijos, jog J. B. kartu su kitais partizanais slapstosi Šakių rajone, Jankūnų kaime, P. B. sodyboje. Šioje operacijoje apsupant ir apšaudant sodybą bei suimant J. B. (apšaudymo metu jis buvo sužeistas) dalyvavo ir nuteistasis V. V., tuo metu tarnavęs oper. įgaliotiniu sovietų okupacinėje struktūroje – Lietuvos TSR MGB Kauno srities Šakių rajono skyriuje. Reikšminga ir tai, kad nagrinėjamu atveju V. V. ne tik dalyvavo minėtoje operacijoje, bet ir žinojo jos tikslus. Antai 1953 m. vasario 2 d. įvykusio TSKP narių susirinkimo metu V. V. pasisakė dėl to, kad „mūsų uždavinys kuo greičiau likviduoti banditų (tokiais buvo vadinami Lietuvos partizanai) likučius rajone, jų padėjėjus ir ryšininkus savo apylinkėse“, susirinkime vienu iš likusių „banditų“ buvo įvardytas „Nemiras“. Po šios „banditų“ (jais buvo vadinami Lietuvos partizanai) likvidavimo operacijos suėmus J. B., V. V. dalyvavo atliekant suimtojo asmens kratą bei apklausą. Be to, vėliau įvykus TSKP narių susirinkimui, V. V. paminėtas kaip sąžiningai atlikęs nemažą „nacionalistinio pogrindžio ir ginkluotų gaujų likučių likvidavimo darbą“.

Nurodytų faktinių aplinkybių, rodančių kasatoriaus tyčią ir vaidmenį padarant nusikaltimą, nustatymas teismų sprendimuose grindžiamas jas patvirtinančiais teisiamajame posėdyje ištirtais ir teismų įvertintais įrodymais, iš jų – sovietinės okupacinės valdžios įstaigų dokumentais. Taigi V. V. dalyvavo vykdant veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti Lietuvos partizanus – ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) sovietinei okupacijai dalyvius, priklausančius politinei grupei.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes V. V. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 99 straipsnį, jo veikoje yra šio nusikaltimo sudėtį atitinkantys objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju padarė teisingas išvadas, kad jam taikytina baudžiamoji atsakomybė už genocidą, o priimtoje nutartyje aiškindamas BK 99 straipsnyje apibūdintą nusikalstamą veiką teismas nenukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarime Nr. KT11-N4/2014 pateiktų išaiškinimų.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. V. kasacinį skundą.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Artūras Pažarskis

Dalia Bajerčiūtė