A-261-369-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-369/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00014-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovui Aleksandrui Naujūnui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kauno tardymo izoliatoriaus, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Marijampolės pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos bei Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 3), kurį patikslino (I t., b. l. 140; II t., b. l. 15-19), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Sveikatos apsaugos ministerija), Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija), Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Teigė, kad atsakovas Lietuvos valstybė pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies, Europos kalinimo taisyklių, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, laikydamas jį laisvės atėmimo vietose nuo 2008 m. kovo 7 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d., t. y. žemino jo orumą, nežmoniškai su juo elgėsi, kankino, suteikdamas patalpose ploto judėti nuo 30 kv. cm. iki 1 kv. m., o pasivaikščiojimo kiemelyje nuo 30 kv. cm. iki 2 kv. m.

Nurodė, kad buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje (toliau – ir Panevėžio areštinė) nuo 2008 m. rugpjūčio 21 d. iki 2008 m. rugsėjo 7 d. ir nuo 2008 m. lapkričio 14 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d. Panevėžio areštinės pasivaikščiojimo kiemeliai yra labai mažo ploto (5 m. x 4 m.). Tokioje patalpoje neįmanoma vaikščioti, galima padaryti vos keturis žingsnius, todėl jie turi būti ilgesni. Suimtieji laikomi 23 valandas per parą kameroje, kurioje į vieną pusę galima eiti tik keturis žingsnius. Metus tegalėjo išeiti pasivaikščioti vieną valandą per parą. Dėl to patyrė kančias, skausmus, dvasinius išgyvenimus, sveikatos, psichikos pablogėjimus, prarado pasitikėjimą valstybės tarnautojais. Panevėžio areštinėje kiemelių dydžiai apie 10 kv. m., vienu metu vesdavo vaikščioti 2-8 žmones, todėl vietos kiekvienam tekdavo nuo 1 kv. m. iki 5 kv. m. Kameros ilgis apie 3 m., gyvenamojoje patalpoje vietos judėti buvo 50 cm. Patalpos įrengtos rūsyje, jose dirbtinė šviesa, drėgmė. Areštinėje buvo laikomas 5 – 15 parų, nuvežus į Šiaulių tardymo izoliatorių, po 5-7 dienų buvo vežamas atgal prievarta dėl procesinių veiksmų. Teigė, kad pareigūnai pareiškėją 2008 m. lapkričio 14 d. prievarta atvežė į Panevėžio areštinę ir uždarė į kamerą, kurioje vaikščioti vietos yra apie 3 m.

Teigė, kad nuo 2008 m. kovo 7 d. buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Šiaulių TI būdavo vietos tik sėdėjimui, apie 30 kv. m., kur jį laikydavo nuo 2 val. iki 4 val., po to nuveždavo į patalpą, kurioje yra vietos judėti apie 1 kv. m., pasivaikščiojimo kieme apie 2 kv. m. Šiaulių TI jį uždarydavo į 7 kv. m. patalpą, kurioje būdavo 12-14 žmonių, patalpa rūsyje, joje tualetas be pertvaros, smirdantis, žmogui tekdavo apie 30 kv. cm. ploto, ten laikydavo nuo 2 val. iki 4 val. Jį taip pat laikydavo patalpose, kuriose vienam žmogui tenka 30-50 kv. cm. ploto, pasivaikščiojimo kiemelis apie 18 kv. m., vienam žmogui tekdavo apie 1 kv. m. Patalpos buvo blogos būklės, drėgnos, be natūralios šviesos ir gaivaus oro. Tokia pati patalpų būklė buvo ir kitose kalinimo vietose.

Nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareiškėją laikydavo patalpose, kuriose vienam žmogui tekdavo 50 kv. cm. ir praleisdavo ten nuo 3 iki 4 val., taip pat talpindavo į karantino patalpas, kuriose vienam žmogui tekdavo 30 kv. cm. Pažymėjo, kad nuo 2009 m. iki 2012 m. gruodžio 19 d. keturis kartus po penkias dienas buvo nuvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL), kurios patalpose vietos judėti buvo apie 1 kv. m., kiemelyje apie 8 m. Pareiškėjas nurodė, kad jį 2011 m. spalio 13 d. vežė į Marijampolės pataisos namus, ten taip pat buvo laikomas nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d., kur patalpino į kamerą, kurioje vienam žmogui teko 50 kv. cm., karantino patalpoje maždaug 30 kv. cm., valandai išvesdavo į 30 kv. m. kiemelį, kuriame vienam žmogui tekdavo apie 1 kv. m. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dar buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje keturis kartus po 5-7 dienas. Ten vienam žmogui suteikiama 50 kv. cm., į 9 kv. m. ploto pasivaikščiojimo kiemelį vienu metu vesdavo šešis žmones. Klaipėdos AVPK areštinėje (toliau – ir Klaipėdos areštinė) buvo laikomas septynias dienas, vietos vienam žmogui kameroje tekdavo apie 50 kv. cm., į 9 kv. m. ploto pasivaikščiojimo kiemelį vienu metu vesdavo tris – keturis žmones.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimuose (I t., b. l. 7-8; II t., b. l. 102-104) į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Panevėžio areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Panevėžio AVPK viršininko 2011 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 50-V-29 (toliau – Panevėžio areštinėje laikomų asmenų Taisyklės), 6.11 punkte nustatyta, kad areštinėje laikomi asmenys turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taisyklėse pažymėta, kad pasivaikščiojimai vyksta pagal areštinės viršininko grafiką. Bendruosius policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimus reglamentuoja Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 37:2009). Koks turi būti pasivaikščiojimo kiemelio dydis, norma nereglamentuoja. Panevėžio areštinės teritorijoje yra trys pasivaikščiojimų kiemeliai 3,70 x 4; 3,7 x 3,10; 3,70 x 3,60 kv. m. dydžio, kurie tvarkomi pagal higienos normos reikalavimus. Pareiškėjas jo pageidavimu dažniausiai eina pasivaikščioti vienas. Panevėžio AVPK pareigūnai jokių teisės aktų nepažeidė, pareiškėjas patirtos žalos nepagrindė, todėl Lietuvos valstybei civilinė atsakomybė už žalos padarymą netaikytina. Panevėžio visuomenės sveikatos centro specialistai 2012 m. lapkričio 5 d. patikrinimo aktu nustatė, kad areštinėje laikomiems asmenims yra sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 155; II t., b. l. 80) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad teritorinių policijos areštinių vidaus tvarkos vidaus reikalų ministras nėra patvirtinęs, tačiau Vidaus reikalų ministerijos administracinis reglamentavimas pareiškėjui žalos nepadarė, kadangi pasivaikščiojimo kiemo dydžio reguliavimas nėra vidaus tvarkos taisyklių dalykas. Pasivaikščiojimo kiemo dydis 10 kv. m. nustatytas Sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 37:2002 „Areštinės: įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“. Pareiškėjas skundo nepagrindė jokiais Vidaus reikalų ministerijos veiksmais, todėl skundas jos atžvilgiu nepagrįstas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 157-158; II t., b. l. 91-93) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjo įvardijamas žalos dydis neparemtas įrodymais, pareiškime nėra nurodytos visos atsakomybės taikymo už žalos atsiradimą sąlygos. Higienos normos 37:2009 2 punkte nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms. Policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai reglamentuojami Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, kuriose įtvirtinta asmenų teisė į vienos valandos pasivaikščiojimą. Teisės aktai nenustato Sveikatos apsaugos ministerijai pareigos reglamentuoti areštinių kiemų plotą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 160-162; II t., b. l. 141-143) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad bendruosius areštinių sveikatos saugos reikalavimus reglamentuoja Higienos norma HN 37:2009, kurios 17.3 punktu nustatyta, kad areštinių teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai ir kaip jie turi būti tvarkomi, tačiau jų dydis nereglamentuotas. Anksčiau galiojusioje Higienos normoje HN 37:2002 buvo nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemelis turi būti ne mažesnis kaip 10 kv. m. Panevėžio areštinėje esantys trys kiemeliai yra didesni nei 10 kv. m. Skunde nenurodyta, kokie konkretūs policijos ar kitų pareigūnų veiksmai buvo neteisėti, pareiškėjas neįrodė visų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti: veiksmų, priežastinio ryšio ir žalos atsiradimo, todėl šiuo atveju civilinė atsakomybė negalima.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 164-165; II t., b. l. 78) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Kalėjimų departamento 2009 m. liepos 10 d. direktoriaus įsakymu patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse reglamentuojamas tardymo izoliatorių pasivaikščiojimo kiemų įrengimas, tačiau policijos areštinių veiklos nuostatus tvirtina Vidaus reikalų ministras, todėl Teisingumo ministerija negali pasisakyti dėl areštinių pasivaikščiojimo kiemų įrengimo.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 82-84) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Klaipėdos AVPK areštinėje esančioje kameroje įrengtos atitvertos prausyklos bei tualetai, yra galiojantys Lietuvos policijos generalinio komisaro leidimai visų areštinės kamerų eksploatavimui. Pareiškėjas areštinėje buvo laikomas tris dienas nuo 2012 m. vasario 6 d. iki 2012 m. vasario 8 d. kamerose, kuriose plotas vienam laikomam asmeniui buvo nuo 7,25 kv. m. iki 13,46 kv. m., o pasivaikščiojimo kiemelyje plotas vienam asmeniui buvo nuo 4,6 kv. m. iki 12,99 kv. m., todėl atsakovo atstovas nepažeidė pareiškėjo teisės būti laikomam areštinės kamerose, kuriose yra ne mažiau nei 3,6 kv. m. vienam asmeniui. Atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo kiemelyje plotas vienam asmeniui nėra reglamentuotas. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui Klaipėdos AVPK areštinėje būtų kilusios neigiamos pasekmės.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 97-99) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas Marijampolės PN laisvės atėmimo bausmę atliko nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2011 m. spalio 20 d., nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. Vadovaujantis Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“ (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 62 ir 64 punktais naujai atvykę nuteistieji pirmiausia laikinai perkeliami į karantino patalpas, kur jiems atliekamas parengiamasis darbas prieš paskiriant bausmę atlikti į gyvenamosios zonos konkretų būrį. Praktikoje čia jie paprastai laikomi 7 dienas. Kadangi pareiškėjas Marijampolės PN nė karto neišbuvo ilgiau nei 7 dienas, į gyvenamosios zonos būrį jis taip ir nebuvo perkeltas. Taip pat nurodė, kad pirmos karantino patalpos plotas yra 35,85 kv. m., antros 27,87 kv. m., bendras plotas 63,72 kv. m. 2011 m. ketvirtąjį ketvirtį, kai pareiškėjas Marijampolės PN atliko bausmę, šiose patalpose buvo apie 15 asmenų. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Marijampolės PN asmeniui tekdavo 4,25 kv. m. Pasivaikščioti nuteistieji vedami į didžiulio ploto gyvenamosios zonos nuteistųjų sporto aikštyną. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, pareiškėjo reikalavimas dėl neturinės žalos atlyginimo pagrįstas vien deklaratyviais teiginiais, todėl valstybė pareigos atlyginti žalą neturi.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 119-121) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemelių įrengimas atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 22 punkto reikalavimus. Tiek kamerų, tiek kiemelių plotai yra didesni negu pareiškėjas nurodo savo skunde, todėl jo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, todėl atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 24 reikalavimus. Tinkamo apšvietimo užtikrinimas susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl Lukiškių TI-K netaikomas. Pažymėjo, kad šiuo atveju taip pat nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą sąlygos.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 127-130) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Kauno TI yra viena iš moderniausių kardomojo kalinimo vietų, visiškai atitinkanti Lietuvos higienos normos HN 42-2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1081, reikalavimus. Atskirais periodais pareiškėjas nuo 2012 m. gegužės 8 d. iki 2012 m. lapkričio 15 d. (iš viso 12 parų) buvo laikomas įvairiose kamerose, kuriose jam tekdavo nuo 16,59 iki 2,9 kv. m. ploto. Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas nuo 11,08 iki 17,43 kv. m. Į kiemelius vienu metu išvedami visi kameroje esantys suimtieji. Kadangi pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, priklausomai nuo to, į kurį kiemelį buvo vedamas, jam ten atitinkamai tekdavo nuo 11,08 iki 17,43 kv. m. Kiekvienoje gyvenamojoje kameroje veikia ir natūralus, ir mechaninis vėdinimas, plastikiniai langai neatsidarantys, tačiau lango apačioje įrengtos specialios orlaidės, o mediniai langai atsidarantys, todėl kameros nuolat vėdinamos. Per visą pareiškėjo buvimo Kauno TI laikotarpį jis tik 25 minutes buvo laikomas kameroje, kurioje jam teko mažiau nei nustatyta teisės aktais gyvenamojo ploto norma. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, pagrindžiančių jo sveikatos pablogėjimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 146-149) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo sąlygas, taikytinos tik tos taisyklių nuostatos, kurios nesusijusios su pastato rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI įrengtos 9 kameros priėmimo-paskirstymo pusrūsyje, jose suimtieji laikomi kol bus patikrinti ir galės būti apgyvendinti gyvenamosiose kamerose. Vienam asmeniui tenkančio ploto normos priėmimo-paskirstymo patalpose nėra nustatytos.

Šios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langą, nuolat valomos. Pareiškėjo laikymo laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centro buvo nustatyti mikroklimato pažeidimai. Duomenys apie asmenų laikymo sąlygas konkrečiose kamerose nefiksuojami, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad buvo laikomas patikrintose trumpalaikio laikymo kamerose ir būtent tuo metu, kai konstatuoti pažeidimai. Pareiškėjas buvo laikomas skirtingose kamerose, kurių plotas nuo 6,45 iki 22,93 kv. m., kartu su juo laikomų asmenų skaičius buvo įvairus, todėl ir vienam asmeniui tenkantis plotas buvo skirtingas.

Pareiškėjas kai kuriuo metu buvo laikomas vienas arba su kitu asmeniu. Pareiškėjo buvimo kameroje Nr. 101 2011 m. sausio 7 d. buvo nustatyta, kad patalpos neatitinka Higienos normoje HN 76:2010 nustatytų reikalavimų. Kamerose įrengti langai, kurių pakeitimas didesniais neįmanomas, dėl Šiaulių TI įtraukimo į saugomų objektų sąrašą, todėl nurodytos normos reikalavimai, susiję su pastato rekonstrukcijos darbais, jam netaikytini. Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, kurių dydis nuo 17,31 kv. m. iki 22,44 kv. m., juose pažeidimų nenustatyta.

Teisės aktai kiemelių dydžio nereglamentuoja. Be to, pareiškėjas laikotarpiu iki 2011 m. birželio 22 d. kalėjo su 5-7 asmenimis, o nuo 2011 m. birželio 22 d. laikomas vienas ar su vienu suimtuoju, todėl pasivaikščioti atitinkamai buvo vedamas vienas arba dviese. Pareiškėjo skundo argumentai dėl fekalijų smarvės taip pat nepagrįsti. Nurodė, kad Šiaulių apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. I-554-621/2012 pagal pareiškėjo 2012 m. kovo 4 d. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kurio pagrindu nurodomas Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalpų plotas, įrengimo sąlygos, pasivaikščiojimo kiemelių dydis ir įrengimas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (III t., b. l. 1-4) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Teigė, kad pareiškėjo skunde nenurodyta, kokiais konkrečiai Kalėjimų departamento veiksmais buvo padaryta neturtinė žala pareiškėjui, nėra jokio priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir veiksmų. Pareiškėjo nurodytu laikotarpiu galiojo Lietuvos Higienos norma HN 76:1999, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1081, kuria nustatyta ne mažesnis nei 5 kv. m. plotas vienam asmeniui, taip pat higienos norma HN 76:2010, kurioje nustatytas 3,6 kv. m. plotas vienam asmeniui. Pareiškėjas nepateikė įrodymų apie patirtą neturtinę žalą, t. y. neteisėtus pareigūnų veiksmus, dėl kurių atsirado žala. Be to, pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl laikotarpiu 2008 m. kovo 7 d. – 2012 m. gegužės 14 d. tariamai padarytų pažeidimų, skundą teismui pateikė 2012 m. gruodžio 20 d., todėl daliai jo reikalavimų prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 25 d. sprendimu (III t., b. l. 130–143) pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus galimai neteisėtų veiksmų, paliko nenagrinėtą, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų

Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. I-44-621/2013 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-00207-2012-0) pagal pareiškėjo G. K. 2012 m. kovo 4 d. pateiktą skundą, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartimi pareiškėjo skundas priimtas nagrinėti. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartimi priimtas pareiškėjo 2013 m. sausio 16 d. patikslintas skundas, kuriame pareiškėjas patikslino laikotarpį, už kurį prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, t. y. nuo 2008 m. kovo 7 d. iki 2008 m. liepos 29 d. ir nuo 2008 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. sausio 20 d. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų taip pat teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartimi nurodytoje byloje buvo priimti pareiškėjo 2012 m. gruodžio 11 d. ir 2012 m. gruodžio 27 d. patikslinti skundai dėl dalies reikalavimų, tarp jų ir dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų ir byla perduota nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neturtinę žala dėl veiksmų laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 7 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d. Šie pareiškėjo reikalavimai iš esmės sutampa su Šiaulių apygardos administraciniame teisme anksčiau pradėtoje byloje pareikštais reikalavimais. Minėtoje byloje nurodytas laikotarpis, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų, apima šioje byloje pareiškėjo pateiktame skunde nurodytą laikotarpį. Todėl teismas padarė išvadą, kad abejose bylose ginčas kilęs tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Tokiu atveju teismui, sprendžiant pareiškėjo 2012 m. gruodžio 27 d. patikslinto skundo priėmimo klausimą, buvo nežinoma, kad dėl dalies pareikštų reikalavimų jau yra nagrinėjama kita administracinė byla, todėl nebuvo priimta nutartis atsisakyti priimti pareiškėjo skundo nurodytą dalį. Kadangi ši skundo dalis visgi buvo priimta nagrinėti ir ši aplinkybė nustatyta teismui gavus atsakovo atsiliepimą, ši skundo dalis paliktina nenagrinėta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 str. 4 p.).

Dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmų

Iš byloje esančių pareiškėjo judėjimo registracijos žurnalo išrašų, Panevėžio AVPK 2012 m. spalio 19 d. ir 2012 m. lapkričio 26 d. atsakymų (II t., b. l. 4-5) teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2008 m. lapkričio 14 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d. įvairiais periodais buvo laikomas Panevėžio areštinėje. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje 1 dalį bei Panevėžio areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Panevėžio AVPK viršininko 2011 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 50-V-29, 6.11 punktą areštinėje laikomi asmenys turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Panevėžio areštinėje laikomų asmenų Taisyklėse taip pat numatyta areštinėje laikomų asmenų dienotvarkė, kurioje 7.30 val. numatytas pasivaikščiojimas pagal areštinės viršininko sudarytą grafiką (I t., b. l. 10-15). Taip pat ginčijamu laikotarpiu galiojusių Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – Areštinių veiklos taisyklės) (galiojusių iki 2009 m. kovo 20 d.), 54, 55, 56 punktuose buvo nustatyta policijos areštinės viršininko pareiga užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti pagal policijos areštinės viršininko sudarytą grafiką; vienu metu pasivaikščioti išvedami vienoje kameroje esantys asmenys.

Vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 17.3. punktu, teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens. Pasivaikščiojimo kiemelio dydžio, taip pat vienam asmeniui tenkančio ploto kiemelyje, norma nereglamentuoja. Pareiškėjo buvimo Panevėžio areštinėje metu galiojusioje Sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 37:2002 „Areštinės: įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“ (neteko galios nuo 2009 m. spalio 9 d.) buvo nustatytas kameroje tenkantis vienam asmeniui plotas – 5 kv. m., pasivaikščiojimo kiemo – 10 kv. m. Atsakovo atstovas Panevėžio AVPK nurodė, kad Panevėžio areštinės teritorijoje yra trys pasivaikščiojimų kiemeliai 3,70 x 4; 3,7 x 3,10; 3,70 x 3,60 kv. m. dydžio, pareiškėjas šių dydžių nepaneigė, todėl tai leidžia konstatuoti, jog pasivaikščiojimų kiemeliai atitiko paminėtos higienos normos reikalavimus ir netgi viršijo minimalius. Be to, kaip patvirtina byloje pateikti duomenys, pareiškėjas Panevėžio areštinėje dažniausiai būdavo laikomas vienas, todėl tuo metu pasivaikščiojimo kiemelyje vaikščiodavo vienas (II t., b. l. 109-117). Iš byloje esančių įrodymų teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo buvimo Panevėžio areštinėje laikotarpiu jis kasdien ne mažiau kaip vienai valandai buvo vedamas pasivaikščioti (I t., b. l. 20-27). Dėl to byloje ginčo nėra. Todėl padarė išvadą, kad teisės aktais reglamentuota pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimus gryname ore nebuvo pažeista.

Pareiškėjo nurodomi argumentai, susiję su kameroje vienam asmeniui tenkančiu plotu ir patalpų būklės neatitikimu teisės aktams, taip pat teismo laikyti nepagrįstais. 2005 m. vasario 1 d. buvo baigtas Panevėžio areštinės 2-os dalies, kurioje yra 11-26 kameros, kapitalinis remontas, remonto įvertinimo aktu Nr. 5-IN-18, patalpas leista eksploatuoti (II t., b. l. 105-106). Panevėžio visuomenės centrui pagal skundą atlikus patikrinimą areštinėje, 2012 m. lapkričio 5 d. patikrinimo aktu Nr. H5-567 pažeidimų nenustatyta (II t., b. l. 107-108). Kontrolės metu nustatyta, kad kamerose Nr. 11, 12, 14, 15, 16, 18, 20 laikomiems asmenims yra sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, kamerų būklė, sanitarinių mazgų, dušinių įrengimas, dirbtinė šviesa visose kamerose, šiluminės aplinkos matavimai atitinka Higienos norma HN 37:2009 nustatytus reikalavimus. Teismas pripažino, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl kamerų dydžių ir vienam asmeniui tenkančio ploto yra abstrakčios, pareiškėjas nenurodė jokios konkrečios kameros ir laikotarpio, kada, jo manymu, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Be to, pareiškėjas Panevėžio areštinėje dažniausiai būdavo laikomas vienas (II t., b. l. 109-117).

Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjo laikymo kameros ir pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiktų Higienos normose nustatytų reikalavimų ir pareiškėjo laikymo juose metu būtų konstatuoti kokie nors pažeidimai, pareiškėjas neįrodė, kad jam dėl nurodytų patalpų būklės kilo kokios nors pasekmės, todėl teismas nematė pagrindo sutikti ir su pareiškėjo teiginiais dėl netinkamos kamerų ar kiemelių būklės.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 14 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d. tam tikrais periodais buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, LAVL, Lukiškių TI-K, Marijampolės PN, Klaipėdos areštinėje (I t., b. l. 48-52). Iš asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo išrašų (I t., b. l. 53-139) matyti, kad pareiškėjas nuolat iš laisvės atėmimo vietų buvo vežamas į teismus, taigi pareiškėjo laikymo vieta ir jo judėjimas iš vienos laisvės atėmimo įstaigos į kitą susijęs būtent su teismuose nagrinėjamomis bylomis ir būtinybe pareiškėją pristatyti į teismus, todėl pareiškėjo nurodomi argumentai dėl galimai neteisėto jo laikymo Panevėžio areštinėje ar kitoje įstaigoje, neteisėto jo pervežimo, atmesti kaip nepagrįsti.

Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmų

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 15 d. iki 2012 m. spalio 5 d. trumpais periodais, kurie trukdavo nuo vienos dienos iki keturių dienų. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241) minimali gyvenamojo ploto norma kamerose nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m. vienam asmeniui. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K pažymėjo, kad tiek kamerų, tiek kiemelių plotai yra didesni negu pareiškėjas nurodo savo skunde, kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, tuo pačiu pabrėžė, kad tinkamo apšvietimo užtikrinimas susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl Lukiškių TI-K su tuo susiję normos reikalavimai netaikomi.

Be kita ko byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2011 m. spalio 5 d. kreipimąsi dėl kameros Nr. 219 būklės, 2011 m. lapkričio 21 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (III t., b. l. 19-21) nustatė, kad pareiškėjas šioje kameroje nuo 2011 m. rugsėjo 26 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. buvo laikomas vienas, taip pat pažymėta, kad 2011 m. spalio 14 d. Vilniaus Visuomenės sveikatos centro akte nustatyta, kad kameros Nr. 219 lubos ir sienos nudažytos, tačiau vietomis pajuodusios, nusilupę dažai, grindų lentos sulūžusios, todėl Lukiškių TI-K nustatytas terminas trūkumams pašalinti.

Akte taip pat konstatuota, kad kameros Nr. 219 langai yra pritaikyti vėdinimui, todėl atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, oro temperatūra ir drėgmė taip pat atitinka nurodytos normos 26 punkto reikalavimus, nenustatyta ir natūralios šviesos ar apšvietimo normų pažeidimo. Taigi šie duomenys iš dalies paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie galimai Higienos normų neatitinkančias sąlygas kamerose. Kameroje Nr. 219 buvo nustatyti tik neesminiai trūkumai, kurie, teismo nuomone, atsižvelgiant į trumpą pareiškėjo laikymo kameroje trukmę, nelaikyti galinčiais sukelti reikšmingą žalą pareiškėjui.

Nors pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K būdavo patalpose, kuriose vienam žmogui tekdavo 50 kv. cm., karantino patalpose, kuriose vienam žmogui tekdavo 30 kv. cm., tačiau šių teiginių pareiškėjas nepagrindė. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas trumpais periodais, kurie trukdavo nuo vienos dienos iki keturių dienų, kamerose, kurių plotas nuo 6,34 kv. m. iki 8,31 kv. m., kartu su juo kamerose buvo laikomi nuo vieno iki keturių ir daugiau asmenų (II t., b. l. 24-25). Pareiškėjo nurodyti kamerų plotai ir vienam asmeniui tenkantis plotas (30 kv. m., 50 kv. m.) bylos duomenimis nepasitvirtino. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl galimai per mažai tenkančio ploto Lukiškių TI-K abstrakčios, nenurodyta konkrečių laikotarpių ir kamerų. Teismas, vertindamas nustatytas aplinkybes, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K kamerose trukmė buvo pakankamai trumpa, iš viso 25 dienos per nepilnus pusantrų metų. Be to, iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad pareiškėjas tomis atvykimo į Lukiškių TI-K dienomis buvo vežamas į teismus dalyvauti jo bylų nagrinėjimuose, todėl realiai nurodytu buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjas didžiąją laiko dalį praleisdavo ne pačiame Lukiškių TI-K, o teismuose, dalyvaudamas teismo posėdžiuose ir susipažindamas su bylomis. Pareiškėjo paaiškinimai taip pat patvirtina, kad Lukiškių TI-K kamerose jis praleisdavo nuo 3 iki 4 val. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų taip pat nustatyta, kad pareiškėjas, 2011 m. rugsėjo 22 d. būdamas Lukiškių TI-K patalpintas į jo prašomą kamerą Nr. 3, kurioje jau buvo uždaryti keli nuteistieji, vėliau pradėjo reikalauti, kad būtų perkeliamas į kitą atskirą kamerą, jo prašymas buvo patenkintas ir jis pervestas į atskirą kamerą Nr. 14 (III t., b. l. 55-58). Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjo argumentus dėl kamerų, kuriose buvo laikomas, ploto, tenkančio vienam asmeniui, laikė nepagrįstais.

Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad būtų pažeistos pareiškėjo teisės jam būnant LAVL, t. y. kad LAVL jam būtų tekę, kaip jis teigia, apie 1 kv. m. Be to, kaip nurodo pareiškėjas ir patvirtina bylos medžiaga (I t., b. l. 49-50), į LAVL jis buvo atvežtas vos porą kartų trumpiems laikotarpiams, todėl, atsižvelgus į tai ir į šios įstaigos pobūdį bei paskirtį, padaryta išvada, kad pareiškėjo teisės šiuo požiūriu negalėjo būtų pažeistos taip, kad dėl to galėtų kilti žala pareiškėjui.

Tardymo izoliatorių įrengimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu, 21 punktu nustatyta, kad tam, jog suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Tardymo izoliatorių įrengimo taisyklių 22 punktu įtvirtinti pasivaikščiojimo kiemų įrengimo reikalavimai. Pasivaikščiojimo kiemų plotų Tardymo izoliatorių įrengimo taisyklės nereglamentuoja. Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte numatyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Iš bylos teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K su prašymais dėl pasivaikščiojimo gryname ore, į kuriuos Lukiškių TI-K direktorius 2012 m. spalio 19 d. pateikė atsakymą, kad teisės aktai nenumato galimybės pasinaudoti teise pasivaikščioti kitu laiku, nei yra išvedami kiti toje pačioje kameroje laikomi asmenys, ar tuo laiku, kurį asmuo pasirenka (II t., b. l. 46). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas šį atsakymą būtų apskundęs Kalėjimų departamentui įstatymuose nustatyta tvarka ir terminais, ir kad šis sprendimas būtų panaikintas įstatymų nustatyta tvarka, taigi sprendimas yra galiojantis, be to, atitinkantis teisės aktais įtvirtintą šio klausimo reglamentavimą.

Dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmų

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Klaipėdos areštinėje buvo laikomas nuo 2012 m. vasario 6 d. iki 2012 m. vasario 8 d. kameroje Nr. 33 ir Nr. 30; kameros Nr. 33 plotas 21,76 kv. m., pareiškėjo buvimo joje metu kameroje buvo laikomi trys žmonės, taigi vienam asmeniui teko apie 7,25 kv. m., o kameroje Nr. 30, kurios plotas 13,46 kv. m., buvo tik vienas žmogus, taigi pareiškėjui teko visas 13,46 kv. m. plotas (II t., b. l. 86). Padaryta išvada, kad nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m vienam asmeniui, pareiškėjui būnant Klaipėdos TI, jam buvo tinkamai užtikrinta.

Teismas taip pat nustatė, kad Kauno tardymo izoliatoriuje ginčijamu laikotarpiu pareiškėjas buvo atvykęs keturis kartus periodais nuo 2012 m. gegužės 8 d. iki 2012 m. gegužės 10 d., nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2012 m. birželio 4 d., nuo 2012 m. birželio 28 d. iki 2012 m. liepos 3 d., nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2012 m. lapkričio 15 d. ir buvo laikomas penkiose skirtingose kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo nuo 15,01 iki 16,59 kv. m., tik 2012 m. gegužės 8 d. pareiškėjas 25 minutes buvo laikomas kameroje Nr. 157, kurioje vienam asmeniui teko 2,9 kv. m. (II t., b. l. 132-139). Taigi, pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų 3,6 kv. m. plotą patalpoje nebuvo tinkamai užtikrinta tik 25 minutes, tačiau, atsižvelgus į nurodytą labai trumpą laiko tarpą ir tai, kad 2,9 kv. m. plotas nuo minimalaus reikalaujamo 3,6 kv. m. ploto skiriasi ne žymiai, taip pat įvertinus tai, jog po to pareiškėjas iš karto buvo perkeltas į erdvias patalpas, kuriose jam vienam teko 16,59 kv. m. ploto, padaryta išvada, kad pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį įstatymuose įtvirtintą plotą (3,6 kv. m.) Kauno tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta tinkamai, suteikiant netgi daug didesnį nei minimalų gyvenamąjį plotą kameroje. Nurodytos aplinkybės paneigė pareiškėjo argumentus, kad Klaipėdos areštinėje ir Kauno TI vietos vienam žmogui kameroje tekdavo apie 50 kv. cm.

Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl Klaipėdos areštinėje ir Kauno TI įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių ploto (9 kv. m.) taip pat neatitiko byloje pateiktų atsakovo atstovų duomenų. Teismas nustatė, kad Klaipėdos areštinėje trijų pasivaikščiojimui skirtų kiemelių plotas 13,80 kv. m., kitų keturių kiemelių plotas 12,99 kv. m., vienu metu pasivaikščiojimui buvo išvedami visi kameroje esantys asmenys (II t., b. l. 86). Taigi, kiemeliai iš tikrųjų yra erdvesni nei nurodo pareiškėjas. Atsakovo atstovas Kauno TI atsiliepime nurodė, kad Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas nuo 11,08 iki 17,43 kv. m., į kuriuos vienu metu išvedami visi kameroje esantys suimtieji. Kadangi pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, priklausomai nuo to, į kurį kiemelį buvo vedamas, jam ten atitinkamai tekdavo nuo 11,08 iki 17,43 kv. m. Kita vertus, pasivaikščiojimo kiemelių minimalūs plotai, kaip ir minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas juose, teisės aktuose nereglamentuoti. Teismas pažymėjo ir tai, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvimo Klaipėdos areštinėje ir Kauno TI laikotarpiu nebūtų buvusi užtikrinta teisė į pasivaikščiojimus gryname ore, ir pareiškėjas to nenurodė.

Taip pat nenustatyta jokių įrodymų, kad pareiškėjo buvimo Klaipėdos areštinėje ir Kauno TI laikotarpiu kamerose, kuriose jis buvo patalpintas, būtų nustatyti kokie nors pažeidimai, pavojingi asmenų sveikatai ar kitų reikalavimų, įtvirtintų teisės aktuose, neatitikimai. Be to, kaip nurodė atsiliepime į skundą Kauno TI, Kauno TI yra viena iš moderniausių kardomojo kalinimo vietų, visiškai atitinkanti Lietuvos higienos normos HN 42-2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1081, reikalavimus. Byloje nėra jokių tai paneigiančių įrodymų.

Dėl Marijampolės pataisos namų veiksmų

Pagal pareiškėjo, atsakovo atstovo Marijampolės PN paaiškinimus ir bylos duomenis (II t., b. l. 48-50) teismas nustatė, kad pareiškėjas Marijampolės PN laisvės atėmimo bausmę atliko nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2011 m. spalio 20 d., nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 62 punktu numatyta, kad nuteistiesiems atvykus į pataisos įstaigą, patikrinama jų sveikata ir atliekamas sanitarinis švarinimas. Pagal nurodytų taisyklių 64 punktą su naujai atvykusiais nuteistaisiais karantino patalpose pataisos įstaigos psichologas, būrio viršininkas, vidaus tyrimų, priežiūros, asmens sveikatos priežiūros, įskaitos ir kitų tarnybų darbuotojai dirba tiriamąjį aiškinamąjį darbą ir jo rezultatus įrašo Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje.

Marijampolės PN atsiliepime paaiškino, kad, vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 62 ir 64 punktais, naujai atvykę nuteistieji pirmiausia laikinai perkeliami į karantino patalpas, kur jiems atliekamas parengiamasis darbas prieš paskiriant bausmę atlikti į gyvenamosios zonos konkretų būrį. Nurodė, kad praktikoje nuteistieji čia paprastai laikomi 7 dienas. Kadangi pareiškėjas Marijampolės PN nė karto neišbuvo ilgiau nei 7 dienas, į gyvenamosios zonos būrį jis taip ir nebuvo perkeltas. Taip pat nurodė, kad pirmos karantino patalpos plotas yra 35,85 kv. m., antros 27,87 kv. m., bendras plotas 63,72 kv. m.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹ punktu nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose, 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Byloje pateikta 2013 m. sausio 16 d. pažyma (II t., b. l. 100) patvirtino, kad 2011 m. ketvirtąjį ketvirtį, kurį pareiškėjas Marijampolės PN atliko bausmę, karantino patalpose vidutinis naujai atvykusių nuteistųjų skaičius buvo 15. Atsižvelgus į nurodytus karantino patalpų dydžius ir jose nurodytu laikotarpiu buvusių asmenų skaičių, padaryta išvada, kad pareiškėjo buvimo karantino patalpose metu asmeniui tekdavo apie 4,25 kv. m. Šis dydis atitinka minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus. Atsakovo atstovas atsiliepime taip pat nurodė, jog pasivaikščioti nuteistieji buvo vedami į didžiulio ploto gyvenamosios zonos nuteistųjų sporto aikštyną. Įvertinus bylos šalių paaiškinimus, išdėstytas aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus, padaryta išvada, kad ši pareiškėjo skundo dalis nepagrįsta.

Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos veiksmų

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2011 m. spalio 11 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl Lukiškių TI-K kameros Nr. 217 atitikimo būklės, t. y. kad kamera rūsyje, joje nešvaru, drėgna, ant langų grotos, pro juos nepatenka oro, nėra natūralios šviesos (II t., b. l. 5-6). Kalėjimų departamento pareikalavimu Lukiškių TI-K 2011 m. spalio 17 d. raštu Nr. 9-21687 informavo Kalėjimų departamentą, kad kamera Nr. 217 įrengta pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus ir atitinka Higienos normą HN 76:2010 nuostatas (III t., b. l. 7). Kalėjimų departamentas, atsakydamas į pareiškėjo skundą, 2011 m. lapkričio 17 d. raštu NR. 2S-4236 (III t., b. l.

14) informavo pareiškėją, kad kamera Nr. 217 įrengta pagal tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus ir atitinka Higienos normą HN 76:2010 nuostatas, be kita ko nurodė, kad minėtos higienos normos 20 punktu esamos laisvės atėmimo vietose nedraudžiama gyvenamąsias patalpas įrengti rūsiuose ar cokoliniuose aukštuose, vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punktu, kameros lango angoje įstatomos metalinės grotos, lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų apskundęs Kalėjimų departamento atsakymą (sprendimą) įstatymuose numatyta tvarka ir, kad šis sprendimas būtų panaikintas. Nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamentą su skundais, kuriais prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų, patalpinant jį į kamerą Nr. 219, kuri yra netinkamos būklės, tačiau Kalėjimų departamento 2011 m. lapkričio 21 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą pradėti atsisakyta (III t., b. l. 17-21, 41-42). Lukiškių TI-K 2011 m. spalio 21 d. rašte Nr. 9-21991 dėl informacijos apie G.

K. pateikimo ir pažymoje dėl G. K. laikymo sąlygų taip pat 2011 m. spalio 27 d. sprendime Nr. 2S-4006 (III t., b. l. 43-44, 78) pažymėta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2011 m. birželio 15 d., iš pradžių buvo laikomas bendra tvarka, tačiau atvykęs 2011 m. rugsėjo 22 d. pareikalavo laikyti jį vieną, dėl to paskirtas į kamerą Nr. 124, o kitą dieną patalpintas į dvivietę kamerą Nr. 219 ir buvo laikomas vienas, 2011 m. spalio 3 d. G. K. buvo patalpintas į kamerą Nr. 217, kameros Nr. 217 ir Nr. 219 atitinka įstatymuose numatytus minimalius reikalavimus, kameroje esama tvarka priklauso nuo joje laikomų asmenų.

Pareiškėjas 2011 m. gegužės 23 d. vėl kreipėsi į Kalėjimų departamentą su skundu, kuriame be kitų aplinkybių skundė Šiaulių TI kameros PK-5 būklę, t. y. kad kameroje prirūkyta (III t., b. l. 79-80). Kalėjimų departamentas 2011 m. birželio 20 d. sprendimu (III t., b. l. 83-84), įvertinęs iš Šiaulių TI-K gautą informaciją (III t., b. l. 81-82), nustatė, kad pareiškėjas paskirstymo kameroje PK-5 laikomas nebuvo, nes tik įėjus į patalpą, tuoj pat buvo iš jos išvestas. Minėtame sprendime Kalėjimų departamentas taip pat informavo pareiškėją apie Šiaulių visuomenės sveikatos centro Šiaulių TI nustatytus pažeidimus kamerose.

Taip pat į Kalėjimų departamentą pareiškėjas kreipėsi ir 2010 m. rugpjūčio 19 d., prašydamas užtikrinti Šiaulių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių švarą (III t., b. l. 85). Kalėjimų departamento 2010 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 2S-2870 pareiškėjas informuotas, kad pasivaikščiojimo kiemai Šiaulių TI-K periodiškai valomi, laistomi. Nurodyti Kalėjimų departamento sprendimai taip pat yra galiojantys. Teismo vertinimu Kalėjimų departamentas neatliko pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), veikė pagal galiojančių teisės aktų nuostatas.

Vertinant pareiškėjo skundo dalį dėl Vidaus reikalų ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Teisingumo ministerijos, Policijos departamento galimai neteisėtų veiksmų, pažymėta, kad pareiškėjas nenurodė jokių faktinių aplinkybių dėl nurodytų institucijų, jų pareigūnų, tarnautojų veiksmų (neveikimo), priimtų sprendimų, kurie galėjo pažeisti pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, t. y. šios skundo dalies nepagrindė jokiais konkrečiais faktais, nepateikė juos patvirtinančių įrodymų. Teismo vertinimu, Vidaus reikalų ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Teisingumo ministerija neatliko pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), nėra duomenų, kad, veikdami savo kompetencijos ribose, būtų pažeidę galiojančių teisės aktų nuostatas, atlikę kitus teisės normų neatitinkančius veiksmus, todėl ši skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Dėl žalos atlyginimo

Kadangi byloje esančių įrodymų visuma nenustatyta, kad nurodytose laisvės atėmimo vietose pareiškėjas kokiu nors aspektu buvo išskirtas iš kitų asmenų (pažeistas lygybės principas), siekta bloginti jo laikymo sąlygas ir jį kankinti, elgtasi su juo žiauriai arba žemintas orumas, pareiškėjo teiginiai apie Bausmių vykdymo kodekso ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų pažeidimus negali būti pagrindas pripažinti, jog atsakovo atstovai su pareiškėju elgėsi ne taip, kaip turėjo elgtis vykdydami įstatymus, t. y. kad elgėsi kankinančiai, žiauriai ar žeminančiai jo orumą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių skunde nurodytų institucijų, jų pareigūnų veiksmų neteisėtumą, nepateikė ir jokių objektyvių įrodymų apie jo teigimu patirtos žalos faktą. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijų darbuotojų neteisėtos veikos ir žalos fakto. Nenustačius neteisėtos veikos ir žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės.

Dėl prašymo taikyti ieškinio senaties terminą

Teismas pripažino, jog, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo skundas atmestinas kitu pagrindu, spręsti senaties termino taikymo dėl dalies skundo reikalavimų klausimą byloje iš esmės nėra teisiškai reikšminga, kadangi dėl to galutinis teismo sprendimas nesikeistų.

III. Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu (III t., b. l. 165-173) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas 2012 m. gegužės 24 d. prašyme prašė įtraukti į bylą atsakovo atstovais Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją, Policijos departamentą, Vidaus reikalų ministeriją ir Teisingumo ministeriją, kadangi jie nereglamentavo higienos normose (nėra priėmę teisės aktų), kokie turi būti pasivaikščiojimo kiemelių dydžiai, jų plotis ir ilgis. Todėl pirmosios instancijos teismo argumentas, kad pareiškėjas nenurodė, kokie minėtų institucijų neteisėti veiksmai sukėlė jam žalą, nepagrįstas.

2. Pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino, kokiose kamerose pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje, t. y. koks jų plotas, neišreikalavo tų kamerų planų su inventoriumi, nenustatė su kiek žmonių pareiškėjas atitinkamu laikotarpiu tose kamerose buvo laikomas, nevertino, ar pareiškėjo teisė į 5 kv. m. kameroje nebuvo pažeista, neišsiaiškino su keliais žmonėmis pareiškėjas vaikščiodavo pasivaikščiojimo kiemelyje, neleido pareiškėjui apie tai pasisakyti 2013 m. kovo 5 d. teismo posėdyje. 2013 m. kovo 5 d. teismo posėdyje pareiškėjas bandė paaiškinti, kad Panevėžio AVPK areštinėje buvo patalpintas į laikino laikymo patalpas, kurios yra apie 70 kv. cm. ir laikymo tokiose (ir karantino) patalpose metu vesdavo jį dar su 7 žmonėmis į pasivaikščiojimo kiemą, kurio plotas 10 kv. m. Tai patvirtintų liudytojai, kurie kartu su pareiškėju buvo atvežami iš Šiaulių TI į Panevėžio AVPK.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė, kad būti pasivaikščiojimo kiemelyje galima ne tik vieną valandą, bet ir daugiau, laisvalaikio metu, todėl tik viena valanda per parą yra žeminantis žmogaus orumą reikalavimas. Teisės aktams nereglamentuojant vienam asmeniui tenkančio pasivaikščiojimo kiemelio ploto, teismas turėjo vadovautis protingumo principu ir įvertinti pareiškėjui tekusį tokio kiemelio ploto dydį, kaip toks plotas paveikė pareiškėjo sveikatą.

4. Neturtinė žala pareiškėjui padaryta būtent dėl pareiškėjo laikymo visose įvairiose laisvės atėmimo vietose metu, o ne kiekvienoje atskirai, ką vertino pirmosios instancijos teismas. Todėl ši administracinė byla turėjo būti sustabdyta, kol bus išnagrinėta kita administracinė bylą Nr. 3-64-3-00207-2012-0, kurioje nagrinėjamas pareiškėjo skundas dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, arba šios abi bylos turėjo būti sujungtos. Žala pareiškėjui padaryta valstybės tik atskirų įstaigų bendrais veiksmais, todėl turėjo būti vertinamas visas laikotarpis, kuomet pareiškėjas buvo laikomas įvairiose laisvės atėmimo įtaigose (nuo 2008 m. kovo 7 d. iki 2012 m. gruodžio 20 d.), kaip visuma.

5. Pirmosios instancijos teismas neįvertino Panevėžio visuomenės sveikatos centro, Šiaulių visuomenės sveikatos centro, Vilniaus visuomenės sveikatos centro (2011 m. spalio 14 d. pažyma), Kauno visuomenės sveikatos centro atliktų matavimų, susijusių su natūralios dienos šviesos kiekiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ir neatitikimo teisės aktų reikalavimams. Neapklausė tų centrų, laisvės atėmimo vietų darbuotojų, suimtųjų bei nuteistųjų, kurie kartu su pareiškėju sėdėjo tokiose kamerose. Apskritai nebuvo vertintos aplinkybės, susijusios su natūralios dienos šviesos buvimu ar nebuvimu kamerose. Pastebi, kad Lukiškių TI-K pats patvirtino, jog neužtikrina kamerose tinkamo apšvietimo. Taip pat Panevėžio visuomenės sveikatos centras neatliko tikrinimo, ar Panevėžio AVPK areštinės kameros atitinka natūralios dienos šviesos bei oro reikalavimus, todėl tokie pažeidimai buvo neištirti ir teismo.

6. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių kamerų ir laikotarpio, kada, jo manymu, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, visiškai nepagrįstas, kadangi pareiškėjas tokias aplinkybes nurodė. Be to, pareiškėjui laisvės atėmimo vietos neišdavė apgyvendinimo dokumentų, todėl jis tokių dokumentų teismui ir negalėjo pateikti. Taip pat teismas neišreikalavo ir pareiškėjo sveikatos istorijos, nepagrįstai teigdamas, kad pareiškėjas neįrodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė kokius nors sveikatos sutrikimus.

7. Administracinėje byloje Nr. I-945-437-2013 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02314-2012-8) yra Marijampolės PN raštas, kuriame nurodoma, kad iš karantino patalpų visi vedami į 50 kv. m. kiemelį. Šio rašto Marijampolės PN nagrinėjamoje byloje nepateikė. Prašoma patikrinti šią informaciją.

8. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninėje pareiškėjas buvo vos keletą kartų ir tokie LAVL veiksmai negalėjo sukelti pareiškėjui žalos, net nepasiūlė LAVL pateikti atsiliepimo į pareiškėjo skundą.

9. Apskritai pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo laikymu minėtose laisvės atėmimo vietose (kokiose kamerose buvo laikomas, su kiek žmonių, kiek laiko, keliese buvo pasivaikščiojimo kiemelyje, ar buvo užtikrinta natūrali dienos šviesa, grynas oras), neįtraukė atsakovo atstovu Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, dėl kurios veiksmų Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI negali atlikti pastatų rekonstrukcijų, neleido 2013 m. kovo 5 d. teismo posėdyje pareiškėjui pasisakyti apie visas aplinkybes, teikti prašymus, įrodymus, todėl pažeidė ABTĮ 81 straipsnyje numatytą teismo pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, nepašalino byloje esančių abejonių ir prieštaravimų (ABTĮ 86 str. 2 d.). Tokiu būdu buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio nuostata, kad vykdydamas teisingumą, teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Nagrinėjamoje byloje liko neatsakyti klausimai, reikalavimai neišnagrinėti, iš bylos medžiagos matyti, kad buvo pažeistos ne tik pareiškėjo teisės bet ir padarytos nusikalstamos veikos.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (IV t., b. l. 32-34) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Panevėžio AVPK areštinės teritorijoje esantys trys pasivaikščiojimų kiemeliai yra 3,70 x 4; 3,7 x 3,10; 3,70 x 3,60 kv. m dydžio, ir jie yra tvarkomi pagal Higienos normų reikalavimus. Iš prie bylos pridėto Asmenų, etapuotų iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio AVPK areštinę, 2012 m. sausio mėnesio apskaitos žurnalo ir papildomai pridedamų žurnalo kopijų, matyti, kad pareiškėjas pasivaikščioti buvo vedamas vienas. Tą 2013 m. sausio 11 d. tarnybiniu pranešimu patvirtina ir Areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. M..

2. Panevėžio AVPK areštinės kamerų būklę, gavę skundą, 2012 m. lapkričio 5 d. patikrinimo aktu Nr. H5-567 įvertino Panevėžio visuomenės sveikatos centro specialistai ir nustatė, kad laikomiems areštinėje asmenims yra sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

3. 2005 m. vasario 1 d. baigtas Panevėžio miesto VPK (nuo 2008 m. spalio 1 d. Panevėžio AVPK, Žin., 2008 Nr. 36-1329) areštinės 2-os dalies, kurioje yra 11-26 kameros, kapitalinis remontas. Remonto įvertinimo aktu Nr. 5-IN-18 patalpas leista eksploatuoti.

4. Panevėžio AVPK pareigūnai nepažeidė jokių teisės aktų, priežastinio ryšio tarp pareiškėjo neva patirtos neturtinės žalos ir pareigūnų veiksmų nėra, Higienos norma nepažeista, pasivaikščiojimai vyksta pagal Taisyklėse nustatytą tvarką, kamerose saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalaudamas neturinės žalos atlyginimo, pareiškėjas neva jo patirtos žalos nepagrindė jokiais konkrečiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnis, reikalavimas yra deklaratyvus, todėl Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio AVPK, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (IV t., b. l. 37-39) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustato Sveikatos apsaugos ministerijai pareigos teisės aktuose reglamentuoti areštinėse ar laisvės atėmimo vietose įrengtų pasivaikščiojimo kiemų ploto, todėl pareiškėjas nepagrįstai atsakovu byloje nurodo Sveikatos apsaugos ministeriją.

2. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veiklos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Vertinant pareiškėjo skundo dalį dėl Sveikatos apsaugos ministerijos galimai neteisėtų veiksmų, pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė jokių faktinių aplinkybių dėl Sveikatos apsaugos ministerijos priimtų sprendimų, kurie galėjo pažeisti pareiškėjo teises. Teigtina, jog Sveikatos apsaugos ministerija neatliko pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų, nėra duomenų, kad, veikdama savo kompetencijos ribose, būtų pažeidusi galiojančių teisės aktų nuostatas. Sveikatos apsaugos ministerija pagal kompetenciją nustatė laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų sveikatai saugius reikalavimus, kurių privalo laikytis laisvės atėmimo vietų eksploatavimą vykdantys asmenys, todėl pareiškėjas nepagrįstai reikalauja neturtinės žalos atlyginimo iš Sveikatos apsaugos ministerijos.

3. Pareiškėjo skunde nėra nurodytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytos civilinės atsakomybės sąlygos, dėl kurių visumos buvimo pareiškėjas galėjo patirti jo įvardijamą neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (IV t., b. l. 42-43) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Marijampolės pataisos namus nuolat tikrina Kauno visuomenės sveikatos centras, Marijampolės visuomenės sveikatos centras ir kitos tarnybos. 2012 m. šios tarnybos atliko ne vieną operatyvų patikrinimą pagal nuteistųjų nusiskundimus. Marijampolės pataisos namai neturi duomenų, kad pareiškėjas į šias tarnybas kreipėsi atlikdamas bausmę Marijampolės pataisos namuose. Karantino patalpų apšvietimo natūralia šviesa matavimų daryta nebuvo. 2012 m. kovo 22 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centras Marijampolės pataisos namuose atliko periodinį patikrinimą, siekdamas įvertinti objekto atitiktį Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams. Patikrinimo pažymoje nurodoma, kad higienos normos pažeidimų nenustatyta (kopija pridedama).

2. Marijampolės pataisos namų pirmieji pastatai statyti 1930 m., paskutinė kai kurių pastatų rekonstrukcija vykdyta 2003 m., o pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punktą, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

3. Marijampolės pataisos namuose karantino patalpose laikomi nuteistieji vedami pasivaikščioti ne į ankštą pasivaikščiojimo kiemelį, o į nuteistųjų sporto aikštyną, kurio prieigose prie kontrolės praleidimo posto Nr. 8, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimus, įrengtas erdvus 51,04 kv. m pasivaikščiojimo kiemelis. Pareiškėjo apeliaciniame skunde minimoje byloje Nr. I-945-437/2013 ir buvo pateikti šie duomenys (2013 m. kovo 22 d. rašto kopija pridedama). Atlikdamas bausmę Marijampolės pataisos namuose, pareiškėjas buvo vedamas į šį kiemelį, žinojo, kad jis nėra ankštas (apie 50 kv. m ploto), nes su skundu dėl šio karantine laikomų nuteistųjų prišiukšlinto kiemelio kreipėsi 2011 m. lapkričio 28 d., jam buvo atsakyta raštu (prašymo ir atsakymo kopijos pridedamos). Teiginys jog Marijampolės pataisos namai nuslėpė apie 50 kv. m kiemelį nepagrįstas faktiniais duomenimis.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (IV t., b. l. 51-52) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Apeliaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyti įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas), įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes, ginčijami klausimai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 130 str. 2 d.).

2. Šiaulių apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. I-44-621/2013 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-00207-2012-0) pagal pareiškėjo 2012 m. kovo 4 d. skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Minėto skundo pagrindas, be kita ko, yra ir asmeniui tenkantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalpų plotas, patalpų įrengimo sąlygos, su asmens kalinimu susiję patiriami nepatogumai, pasivaikščiojimo kiemelių dydis ir įrengimo sąlygos. Atsižvelgiant į tai, kad administracinėje byloje Nr. I-763-95/2013 keliamų reikalavimų pagrindas, kiek tai susiję su atsakovo atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmais, yra analogiškas reikalavimų pagrindui Šiaulių apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje byloje dėl ginčo tarp tų pačių šalių tuo pačiu pagrindu, turėjo būti sprendžiamas pareiškėjo skundo palikimo nenagrinėtu klausimas. Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentas, jog administracinėje byloje Nr. I-763-95/2013 (nagrinėjamoje byloje) jis reiškia reikalavimus, kuriuos grindžia laikymo aplinkybėmis visose laisvės atėmimo vietose, kuriose yra buvęs, dėl viso jo laikymo šiose įstaigose laikotarpio, todėl laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygos ir jų teisinis vertinimas negali būti atskirtas nuo šios bylos nagrinėjimo, yra nepagrįstas: pareiškėjas savo valia pateikė atskirus skundus, nuspręsdamas dėl jų reikalavimų, pagrindų, atsakovo atstovų nurodymo. Pareiškėjo reikalavimas šioje administracinėje byloje kyla iš galimų padalinti į atskirus laikotarpius pagrindų, kuomet galimai pasireiškė atskirų atsakovo atstovų veiksmų neteisėtumas, todėl galimas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas, atsižvelgiant į minėtą aplinkybę, palikti dalį skundo reikalavimų nenagrinėtų, pareiškėjui paliekant galimybę ginti savo tariamai pažeistas teises anksčiau pradėtame procese.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą bei visus kitus pareiškėjo skundus ir patikslintus skundus (IV t., b. l. 79-81) prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir taip pat atmesti pareiškėjo skundus dėl nematerialinės žalos 500 000 Lt išieškojimo iš Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos, kaip visiškai nelogiškus ir nepagrįstus.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Iš pareiškėjo skundų, neaišku, kodėl Kultūros ministerija yra nurodoma, kaip viena iš Lietuvos valstybės atstovų. Ši institucija pareiškėjo skunduose nenurodoma ir jai jokie reikalavimai dėl nematerialinės žalos atlyginimo priteisimo nepateikti. Darytina prielaida, kad pareiškėjas sieja su panašiomis aplinkybėmis Kultūros ministeriją kitoje, šiuo metu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartimi sustabdytoje administracinėje byloje Nr. I-108-437/2014, teisminio proceso Nr. 3-61-3-01312-2013-6, kuri sustabdyta iki Šiaulių apygardos administracinis teismas išnagrinės administracinę bylą Nr. I-44-621/2014 (proceso Nr. 3-64-3-00207-2012-0).

Sustabdytoje administracinėje byloje pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos, teisingumo ir kultūros ministerijų, Kalėjimo departamento prie teisingumo ministerijos bei Šiaulių tardymo izoliatoriaus po 100 000 Lt (iš viso 600 000 Lt) už tai, kad šios institucijos G. K. būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2008 m. kovo 7 d. iki 2008 m. liepos 31 d. ir nuo 2008 m. lapkričio 14 d. iki 2012 m. gruodžio 7 d. neužtikrino tinkamų jo laikymo sąlygų.

Atsiliepime minėtoje sustabdytoje administracinėje byloje Kultūros ministerija akcentavo, kad Kultūros vertybių ir apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (dabartinis pavadinimas – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos) (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. Į-516 (Žin., 2004, Nr. 11-313) (toliau – ir Departamento įsakymas), atsižvelgiant į Kultūros paveldo centro teikimą, Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (administracinis pastatas, kalėjimas, sandėlis, tvoros su vartais liekanos) (toliau – ir statinių kompleksas) įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro Statinių kompleksų sąrašą.

Departamento įsakymas priimtas, vadovaujantis tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo redakcijos (Žin., 1995, Nr. 3-37) nuostatomis. Pagal minėto įstatymo nuostatas statinių kompleksas bei jį sudarantys statiniai įgavo nekilnojamosios kultūros vertybės statusą ir tapo saugomi. Statinių kompleksui nustatyta architektūrinė, istorinė vertė. Kultūros ministras 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ (Žin., 2005, Nr. 58-2034), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2004, Nr.153-5571) 3 straipsnio 2 dalimi, statinių kompleksą pripažino saugomu viešajam pažinimui ir naudojimui nuo jo įregistravimo dienos.

Departamento ir Kultūros ministerijos veiksmai, priimant sprendimus dėl statinių komplekso paskelbimo saugoma kultūros vertybe, buvo susiję su įstatymų reikalavimų vykdymu ir yra teisėti. Pats pareiškėjas Kultūros ministerijai pretenzijas reiškia motyvuodamas tik tuo, kad Departamentas ir Kultūros ministerija statinių kompleksą paskelbė saugomu, tačiau nepagrindžia, kuo šių veiksmų neteisėtumas pasireiškė, koks teisės aktas buvo pažeistas ir apskritai neteigia, kad šie veiksmai neteisėti. Atsižvelgiant į tai, yra akivaizdu, kad nėra vienos iš pagrindinių civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtos veikos.

Kultūros ministerija nemano, kad oro judėjimo, sveikatos saugumo, patalpų drėgmės, apgyvendinimo sąlygos, vienam žmogui skirto ploto dydis negali būti sprendžiamos kitomis, kultūros paveldą neniokojančiomis, priemonėmis. Pažymėtina, kad pareiškėjo išvardintos aplinkybės dėl patalpų drėgmės, ploto, gyvenimo sąlygų, sveikatos žalojimo, žiauraus elgesio su juo, siekio jį nužudyti, jo dvasinius išgyvenimus ir kt. yra nekonkrečios ir deklaratyvios bei nepagrįstos įrodymais.

2. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinė, Kauno tardymo izoliatorius bei Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, kaip ir jau minėtas Šiaulių tardymo izoliatorius yra valstybės saugomi kultūros paveldo objektai, įrašyti į Kultūros vertybių registrą, atitinkamais unikaliais kodais: unikalus kodas KVR.: 30634, KVR.:10423 ir KVR.:26365, juos galima rasti internetiniame puslapyje http://kvr.kpd.lt/heritage/. Įrašymas į Kultūros vertybių registrą vyko ir vyksta vadovaujantis viešai paskelbtais Kultūros vertybių registro nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053 „Dėl Kultūros vertybių registro įsteigimo ir Kultūros vertybių registro nuostatų patvirtinimo“, tačiau ši aplinkybė jokiu būdu neįrodo, kad minėtų objektų įrašymas į Kultūros vertybių registrą sudaro sąlygas netinkamai disponuoti šiomis patalpomis ir turėti tiesioginį ar netiesioginį ryšį su nematerialinės žalos G. K. atžvilgiu atsiradimu.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (IV t., b. l. 99-101) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas savo raštuose nenurodo jokių konkrečių neteisėtų veiksmų ar neveikimo, kurie būtų susiję su Departamentu ir lemtų tariamą neturtinę žalą. Neįrodyta, kad teisės aktai, susiję su Kalėjimų ir Šiaulių kalėjimo statinių kompleksu, būtų priimti neteisėtai ar nepagrįstai. Pažymėtina, kad pareiškėjas šių aplinkybių net neįrodinėja. Priešingai, turima bylos medžiaga patvirtina, kad Departamento neteisėti veiksmai ar neveikimas nekonstatuoti, todėl nesant būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų ar neveikimo – negali kilti ir institucijos atsakomybė.

2. Skunduose nurodoma neturinė žala yra visiškai nepagrįsta bei neadekvati. Visų pirma, pareiškėjo atžvilgiu nesant atliktų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, pareiškėjui negalėjo kilti neturtinė žala. Antra, tariamai patirtos neturtinės žalos pareiškėjas nepagrindžia jokiais medicininiais ar kitais objektyviais įrodymais. Todėl konstatuotina, kad nėra ir antrosios būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos – žalos.

3. Atsižvelgiant į tai, kad nėra pagrindo konstatuoti Departamento neteisėtus veiksmus ar neveikimą, bei tai, kad pareiškėjo prašoma žala laikytina neįrodyta ir nepagrįsta, nėra pagrindo konstatuoti ir priežastinį ryšį tarp nesančių neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir nesančios žalos, tuo pačiu ir trečiosios būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų laikymo (kalinimo) sąlygų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, Šiaulių tardymo izoliatoriuje, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, Kauno tardymo izoliatoriuje, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, Marijampolės pataisos namuose, kadangi šių įkalinimo įstaigų kameros, kuriose jis buvo laikomas suėmimo metu bei atliko bausmę, neatitiko higienos reikalavimų, buvo perpildytos, taip pat ir jų pasivaikščiojimo kiemeliai.

Taip pat pareiškėjas žalos jam atsiradimą kildina ir iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, t. y. šios institucijos, pareiškėjo nuomone, nereglamentavo higienos normose (ar kituose teisės aktuose), kokie turi būti pasivaikščiojimo kiemelių dydžiai, jų plotis ir ilgis. Atsakovo atstovais pareiškėjas nurodo ir Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją bei Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos, kurių veiksmais Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (administracinis pastatas, kalėjimas, sandėlis, tvoros su vartais liekanos) bei Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas įtraukti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro saugomų objektų sąrašus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalis numato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalis taip pat numato, jog suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

1997 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio gydytojo higienisto įsakymu Nr. 39 buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37-1997 „Areštinės. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“ (galiojusi iki 2002 m. gegužės 25 d.), kurios 7.7. punkto 4 lentelėje buvo numatyta, jog pasivaikščiojimo kieme vienam asmeniui tenkantis plotas negali būti mažesnis nei 3,5-4,5 kv. m. Vėliau Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 37:2002 „Areštinės: įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“ (galiojusioje nuo 2002 m. gegužės 25 d. iki 2009 m. spalio 9 d.) buvo nustatytas pasivaikščiojimo kiemo plotas – 10 kv. m (25 p. 1 lentelė). Nuo 2009 m. spalio 9 d. galiojanti sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pasivaikščiojimo kiemelio dydžio, taip pat vienam asmeniui tenkančio ploto kiemelyje nereglamentuoja. Higienos normos HN 37:2009 17.3. punkte tik įtvirtinta, kad teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens. Analogiškos nuostatos dėl pasivaikščiojimo kiemelių numatytos ir nuo 2010 m. balandžio 11 d. galiojančioje sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“.

Taigi, iš minėtų teisės aktų nuostatų matyti, jog laisvės atėmimo bei kardomojo kalinimo (suėmimo) tvarką reglamentuojantys ar kiti teisės aktai nenumato konkrečiai valstybės institucijai pareigos reglamentuoti konkrečiai – pasivaikščiojimo kiemelio dydį (plotą), vienam asmeniui tenkantį plotą tokiame kiemelyje. Tai, kad anksčiau galiojusios Lietuvos higienos normos numatė pasivaikščiojimo kieme vienam asmeniui tenkantį plotą bei pasivaikščiojimo kiemo plotą, nepagrindžia teiginio, jog ir šiuo metu turi būti reglamentuojamas konkretus pasivaikščiojimo kiemo plotas bei tokiame kieme vienam asmeniui tenkantis plotas.

Tiek anksčiau galiojusių Lietuvos higienos normų, tiek šiuo metu galiojančių nuostatos įtvirtina pagrindinį principą – suėmimo ar laisvės atėmimo vietos teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai, atitinkantį Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendaciją šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (27.1. p.). Taigi, Sveikatos apsaugos ministerija, Policijos departamentas, Vidaus reikalų ministerija ir Teisingumo ministerija, pagal savo kompetenciją priimdamos atitinkamus teisės aktus, nustatė arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems bei suimtiesiems priklausančias užtikrinti gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygas.

Tokiu būdu valdžios institucijos darbuotojai veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, įvykdė jiems teisės aktais priskirtas funkcijas, o nesant konkrečių teisės normų, kurios reglamentuotų Sveikatos apsaugos ministerijos, Policijos departamento, Vidaus reikalų ministerijos ir Teisingumo ministerijos pareigą nustatyti pasivaikščiojimo kiemelių konkretų dydį, jų plotą, nėra pagrindo teigti, jog šios institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Atsižvelgiant į tai, nėra ir minėtų institucijų neteisėtų veiksmų – vienos iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

Be to, pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė, kokiu konkrečiu būdu ir kokią konkrečiai žalą teisinio reglamentavimo dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio nebuvimas sukėlė pareiškėjui. To nagrinėjamoje byloje nenustatė ir teismas. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad higienos normose (ar kituose teisės aktuose) pasivaikščiojimo kiemelių dydžių, jų ploto nereglamentavimas sukėlė pareiškėjui neturtinės žalos, nepagrįsti.

Nors, kaip apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas neįtraukė atsakovo atstovu Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos bei Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, dėl kurių veiksmų Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI negali atlikti pastatų rekonstrukcijų, tačiau šis procesinis pažeidimas buvo ištaisytas apeliacinės instancijos teismo, t. y. 2014 m. balandžio 9 d. nutartimi atsakovo Lietuvos valstybės atstovais įtraukti Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. Šios institucijos taip pat pateikė ir savo atsiliepimus į pareiškėjo skundus (patikslintus skundus) bei apeliacinį skundą.

Pažymėtina, kad Kultūros vertybių ir apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (dabartinis pavadinimas – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos) direktoriaus 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. Į-516 (Žin., 2004, Nr. 11-313), atsižvelgiant į Kultūros paveldo centro teikimą, Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (administracinis pastatas, kalėjimas, sandėlis, tvoros su vartais liekanos) įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro Statinių kompleksų sąrašą. Departamento įsakymas priimtas, vadovaujantis tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo redakcijos (Žin., 1995, Nr. 3-37) nuostatomis. Pagal minėto įstatymo nuostatas statinių kompleksas bei jį sudarantys statiniai įgavo nekilnojamosios kultūros vertybės statusą ir tapo saugomi. Statinių kompleksui nustatyta architektūrinė, istorinė vertė. Kultūros ministras 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ (Žin., 2005, Nr. 58-2034), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2004, Nr.153-5571) 3 straipsnio 2 dalimi, statinių kompleksą pripažino saugomu viešajam pažinimui ir naudojimui nuo jo įregistravimo dienos. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinė, Kauno tardymo izoliatorius bei Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, kaip ir Šiaulių tardymo izoliatorius yra valstybės saugomi kultūros paveldo objektai, įrašyti į Kultūros vertybių registrą, atitinkamais unikaliais kodais: unikalus kodas KVR.: 30634, KVR.:10423 ir KVR.:26365. Tai buvo padaryta, remiantis taip pat ir Kultūros vertybių registro nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053 „Dėl Kultūros vertybių registro įsteigimo ir Kultūros vertybių registro nuostatų patvirtinimo“.

Taigi, kaip matyti, Departamento ir Kultūros ministerijos veiksmai buvo susiję su įstatymų reikalavimų vykdymu, todėl laikytini teisėtais. Pareiškėjas nepagrindė, kuo Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI įtraukimas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro sąrašą yra neteisėtas, koks teisės aktas buvo pažeistas. Atsižvelgiant į tai, nėra ir minėtų institucijų neteisėtų veiksmų – vienos iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Be to, tai, kad minėti objektai pripažinti saugomais (kultūros paveldo objektais), nereiškia, jog jie negali būti rekonstruojami, pertvarkomi ar kitaip gerinami, nepažeidžiant kultūros paveldo objektams taikomo apsaugos režimo nuostatų, t. y. kitais atitinkamais būdais ir priemonėmis. Todėl šiuo atveju nėra ir priežastinio ryšio tarp Kultūros ministerijos bei Departamento veiksmų, pripažįstant atitinkamus objektus saugomais kultūros paveldo objektais, bei negalėjimo atlikti Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI pastatų rekonstrukcijų, juo labiau, pareiškėjo teigimu, patirtos žalos (neigiamų išgyvenimų).

Dėl pareiškėjo argumento, jog pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino, kokiose kamerose pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje (kokio ploto), nenustatė su kiek žmonių pareiškėjas atitinkamu laikotarpiu tose kamerose buvo laikomas, pastebėtina, jog apeliacinės instancijos teismas minėta 2014 m. balandžio 9 d. nutartimi taip pat įpareigojo Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą pateikti teismui informaciją apie konkretų pareiškėjo G. K. buvimo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėse laiką (datomis, paromis, valandomis) laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 7 d. iki 2012 m. gruodžio 20 d., areštinės kameras, kuriose pareiškėjas tuo metu buvo laikomas, tų kamerų plotą bei asmenų, su kuriais pareiškėjas tuo metu minėtose kamerose buvo laikomas, skaičių. Pagal Panevėžio AVPK pateiktus duomenis (IV t., b. l. 74-77) pareiškėjas Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro areštinėje ir Konvojaus skyriaus areštinėje laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 7 d. iki 2012 m. gruodžio 20 d. buvo laikomas 2, 3, 4, 11, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 21, 23, 24, 25, 26 kamerose, kuriose jam vienam arba daugiausiai su dar trimis asmenimis tenkantis plotas buvo nuo 4,6 kv. m (kameroje Nr. 18) iki 20,29 kv. m (kameroje Nr. 4).

Atsižvelgiant į Policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktą, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas), pastebėtina, jog pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėse metu (nuo 2008 m. kovo 7 d. iki 2012 m. gruodžio 20 d. su pertraukomis) pareiškėjui tenkantis gyvenamojo ploto dydis 8 dienas neatitiko minėto 5 kvadratinių metrų minimalaus ploto reikalavimo (buvo 4,6 kv. m bei 4,7 kv. m). Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šie dydžiai tik keliomis dešimtosiomis kvadratinio metro dalimis neatitiko reikalaujamo minimalaus 5 kvadratinių metrų ploto dydžio ir tik 8 dienas iš 441 Panevėžio AVPK areštinėse pareiškėjo praleistos dienos, iš kurių daugiausiai kamerose buvo laikomas vienas ir jam tenkanti kameros ploto dalis svyravo nuo 7,5 kv. m iki 20,29 kv. m, vertintina, jog šis ploto neatitikimas negali būti pripažintas itin žeminančiu ar kankinančiu pareiškėją valstybės institucijų veiksmu, dėl kurio pareiškėjui galėtų kilti jo pageidaujamos atlyginimo sumos dydžio neturtinė žala.

Dėl Panevėžio AVPK pasivaikščiojimo kiemelių dydžio bei pareiškėjo buvimo šioje įstaigoje metu asmenų šiuose kiemeliuose skaičiaus pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Panevėžio AVPK areštinės teritorijoje yra trys pasivaikščiojimų kiemeliai 3,70 x 4; 3,7 x 3,10 ir 3,70 x 3,60 kv. m. dydžio, kuris atitiko pareiškėjo buvimo Panevėžio AVPK areštinėse metu galiojusios Sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės: įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“ (neteko galios nuo 2009 m. spalio 9 d.) reikalavimus, t. y. kad kameroje tenkantis vienam asmeniui plotas – 5 kv. m., pasivaikščiojimo kiemo – 10 kv. m, ir netgi viršijo minimalius. Be to, teismas nustatė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje dažniausiai būdavo laikomas vienas, todėl tuo metu pasivaikščiojimo kiemelyje vaikščiodavo vienas (II t., b. l. 109-117). Iš byloje esančių įrodymų teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo buvimo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpiu jis kasdien ne mažiau kaip vienai valandai buvo vedamas pasivaikščioti (I t., b. l. 20-27). Todėl pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino su keliais žmonėmis pareiškėjas vaikščiodavo pasivaikščiojimo kiemelyje, nepagrįstas ir atmestinas. Be to, pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimo, ar apskritai reikalavimas būti pasivaikščiojimo kiemelyje tik vieną valandą (nors tokio reikalavimo teisės aktai ir nenustato – reikalavimas yra – ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore), yra žeminantis žmogaus orumą reikalavimas. Pirmosios instancijos teismas būtent ir vertino konkrečiai pareiškėjui tekusį pasivaikščiojimo kiemelio ploto dydį ir dėl to, kaip minėta, atskirai pasisakė.

Dėl atskirų kardomojo kalinimo bei laisvės atėmimo vietų galimai padarytų pažeidimų – netinkamų laikymo sąlygų kamerose bei pasivaikščiojimo kiemelių, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodomu laikotarpiu (nuo 2008 m. kovo 7 d. iki 2012 m. gruodžio 20 d.) skirtingais periodais pareiškėjas (su pertraukomis) buvo įvairiose kardomojo kalinimo bei laisvės atėmimo vietose. Todėl, esant suėmimo bei laisvės atėmimo vietų įvairovei bei periodiškumui (pertraukiamumui), nėra galimybės pareiškėjo nurodomą laikotarpį vertinti kaip visumą, vieną galimos žalos padarymo aktą.

Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nagrinėjo pareiškėjo laikymo (kalinimo) sąlygas kiekvienoje iš suėmimo bei laisvės atėmimo vietų, kuriose minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas, atskirai, vertindamas visus su laikymo (kalinimo) sąlygomis (ploto normomis, apšvietimo, oro ir kt.) susijusius aspektus. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, reikalavimas dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.) atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui, neįmanoma asmeniui galimai padarytos žalos fakto įvertinti abstrakčiai, bendrai, neįvertinus kiekvienos konkrečios valdžios institucijos veiksmų (neveikimo).

Nenustačius kiekvienos suėmimo bei laisvės atėmimo vietos administracijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) atskirai, negalimas ir žalos atlyginimas. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus galimai neteisėtų veiksmų, paliko nenagrinėtą, kadangi Šiaulių apygardos administraciniame teisme (šiuo metu jau Vilniaus apygardos administraciniame teisme) nagrinėjama administracinė byla Nr. I-44-621/2013 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-00207-2012-0) pagal pareiškėjo G.

K. pateiktus skundus ir patikslintus skundus dėl 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 7 d. iki 2008 m. liepos 29 d. ir nuo 2008 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. sausio 20 d., o nagrinėjamoje byloje pareiškėjo kelti reikalavimai, susiję su Šiaulių TI, iš esmės sutapo su minėtoje Šiaulių apygardos administraciniame teisme pradėtoje byloje pareikštais reikalavimais. Taigi, abejose bylose ginčas kilęs tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Kadangi, kaip minėta, dėl atskirų įkalinimo įstaigų veiksmų žalos atlyginimo byloje būtina pasisakyti atskirai, atskirai išnagrinėti kiekvienoje iš jų pareiškėjui tekusias gyvenimo (laikymo) sąlygas, priešingai nei teigia pareiškėjas, nebuvo pagrindo nagrinėjamą administracinę bylą sustabdyti, kol bus išnagrinėta kita administracinė bylą Nr. 3-64-3-00207-2012-0.

Dėl visuomenės sveikatos centrų, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas būtent ir įvertino Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2012 m. lapkričio 5 d. patikrinimo aktu Nr. H5-567 pagal skundą atliktą patikrinimą areštinėje, pagal kurį pažeidimų nenustatyta (II t., b. l. 107-108) (įskaitant natūralios dienos šviesos kiekį), todėl nebuvo pagrindo atskirai teismo posėdžio metu apklausti šio centro darbuotojus dėl minėtų aplinkybių. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į 2011 m. spalio 14 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro pažymą, kurioje buvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K kameros Nr. 219 lubos ir sienos nudažytos, tačiau vietomis pajuodusios, nusilupę dažai, grindų lentos sulūžusios (neesminiai trūkumai), todėl Lukiškių TI-K Kalėjimų departamentas 2011 m. lapkričio 21 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (III t., b. l. 19-21) nustatė terminą trūkumams pašalinti.

Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2011 m. spalio 14 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro pažymoje taip pat konstatuota, jog kameros Nr. 219 langai yra pritaikyti vėdinimui, todėl atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, oro temperatūra ir drėgmė taip pat atitinka nurodytos normos 26 punkto reikalavimus, nenustatyta ir natūralios šviesos ar apšvietimo normų pažeidimo. Taip pat teismas nenustatė jokių įrodymų, kad pareiškėjo buvimo Klaipėdos areštinėje ir Kauno TI laikotarpiu kamerose, kuriose jis buvo patalpintas, būtų nustatyti kokie nors pažeidimai, pavojingi asmenų sveikatai ar kitų reikalavimų, įtvirtintų teisės aktuose, neatitikimai.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Kauno TI yra viena iš moderniausių kardomojo kalinimo vietų, visiškai atitinkanti Lietuvos higienos normos HN 42-2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1081, reikalavimus. Šiaulių visuomenės sveikatos centro kokių nors atliktų patikrinimų pirmosios instancijos teismas pagrįstai netyrė ir nevertino, nes, kaip minėta, kitoje administracinėje byloje yra nagrinėjami pareiškėjo skundai dėl Šiaulių TI veiksmų ir pareiškėjo skundas šioje dalyje paliktas nenagrinėtu.

Taigi, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, atskirai nagrinėdamas kiekvienos įkalinimo įstaigos veiksmus, taip pat vertino visas pareiškėjo laikymo (kalinimo) sąlygas kiekvienoje iš suėmimo bei laisvės atėmimo vietų (be ploto normų ir apšvietimo, oro ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad Marijampolės pataisos namai kartu su atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą pateikė taip pat ir 2012 m. kovo 22 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą (IV t., b. l. 45-46), kuriame padaryta išvada, kad Marijampolės pataisos namuose Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta. Atsakovo atstovas pateikė ir pareiškėjo minėtą raštą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (IV t., b. l. 47), kuriame nurodoma, jog drausminėje zonoje (baudos izoliatoriuje, kamerų tipo patalpose) bei karantine laikomiems nuteistiesiems iš viso yra įrengti 7 pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotai labai skirtingi (9,46 kv. m, 17,13 kv. m, 18,15 kv. m, 10,03 kv. m, 10,39 kv. m, 18,81 kv. m, 51,04 kv. m), nes į juos vedami nuteistieji iš skirtingų patalpų. Karantine (kuriame Marijampolės pataisos namuose visą laiką buvo pareiškėjas) laikomi nuteistieji pasivaikščiojimams vedami į erdviausią 51,04 kv. m ploto pasivaikščiojimo kiemelį. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjo skundo dalis dėl Marijampolės PN neteisėtų veiksmų nepagrįsta.

Pareiškėjo nurodytą procesinį pirmosios instancijos teismo pažeidimą, kad teismas nepasiūlė Laisvės atėmimo vietų ligoninei pateikti atsiliepimo į pareiškėjo skundą, ištaisė apeliacinės instancijos teismas, kuris 2014 m. balandžio 9 d. nutartimi įpareigojo LAVL pateikti informaciją, kada pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 7 d. iki 2012 m. gruodžio 20 d. lankėsi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, kuo skundėsi, koks gydymas buvo taikomas, kiek laiko praleido Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir kokiomis sąlygomis buvo laikomas (kokiose patalpose, koks jų plotas, apšvietimas, vėdinimas). Laisvės atėmimo vietų ligoninė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktame rašte (IV t., b. l. 84-85) nurodė, jog pareiškėjas LAVL laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 7 d. iki 2012 m. gruodžio 20 d. buvo gydomas 5 (penkis kartus):

1. nuo 2009 m. birželio 23 d. iki 2009 m. birželio 30 d. Psichiatrijos skyriaus 6 (15,51 kv. m, 6 lovos, 7 lovadieniai) kamerų tipo palatoje;

2. nuo 2010 m. spalio 21 d. iki 2010 m. spalio 25 Psichiatrijos skyriaus 1 (8,80 kv. m, 1 lova, 4 lovadieniai) kamerų tipo palatoje;

3. nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2011 m. birželio 15 d. Psichiatrijos skyriuje (6 lovadieniai);

4. nuo 2011 m. gruodžio 13 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d. Vidaus ligų skyriaus 16 (7,33 kv. m, 2 lovos, 9 lovadieniai) ir 3 (8,56 kv. m, 2 lovos) kamerų tipo palatose;

5. nuo 2012 m. birželio 21 d. iki 2012 m. birželio 28 d. Chirurgijos skyriuje (7 lovadieniai). Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 111 punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose.

Tačiau Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytas priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas: tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

LAVL pažymėjo, kad kiekvienoje kameroje yra ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje. Taip pat vėdinimas užtikrinamas per kamerose esančius langus arba langą. Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 7 d. išduotą Leidimą-Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-375 (Naujas 2013 m. liepos 29 d. Nr. (12-6)12.12-690) bei 2011 m. vasario 24 d. Licenciją Nr. 3360, kas įrodo, kad Ligoninė atitinka asmens sveikatos priežiūros įstaigoms keliamus reikalavimus.

Atsižvelgiant į šiuo pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad būtų pažeistos pareiškėjo teisės jam būnant LAVL, t. y. kad LAVL jam būtų tekę, kaip jis teigia, apie 1 kv. m. Be to, pareiškėjas į LAVL buvo atvežtas keletą kartų trumpiems laikotarpiams (I t., b. l. 49-50), todėl pareiškėjo teisės šiuo požiūriu negalėjo būti pažeistos taip, kad dėl to jam galėtų kilti žala.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog 2013 m. kovo 5 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjui nebuvo leista paaiškinti visų bylos aplinkybių, teikti prašymus, įrodymus, todėl buvo pažeista ABTĮ 81 straipsnyje numatyta teismo pareiga visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes, pastebėtina, jog apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 136 straipsnyje įtvirtinta jo pareiga patikrinti visą bylą, patikrinęs bylą, nenustatė pareiškėjo nurodytų proceso teisės normų taikymo, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pažeidimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 28 d. nutartimi (I V t., b. l. 71-73) pareiškėjo prašymą nagrinėti administracinę bylą žodinio proceso tvarka tenkino, kadangi nusprendė, jog prasminga tenkinti pareiškėjo prašymą ir bylą, siekiant tinkamai įvertinti administracinės bylos aplinkybes bei užtikrinti pareiškėjui teisę į teisingą teismą, nagrinėti žodinio proceso tvarka. Taigi, apeliacinės instancijos teismas suteikė pareiškėjui galimybę dar kartą, pakartojant bylos nagrinėjimo procesą, paaiškinti bylos aplinkybes, pateikti prašymus, įrodymus ir kt. Tačiau, kaip matyti iš bylos dokumentų, pareiškėjas šia galimybe pasinaudoti atsisakė, atsisakydamas dalyvauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo surengtame posėdyje. Dėl šios priežasties minėti pareiškėjo argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimo atmestini ir konstatuotina, jog dėl to, atsižvelgiant į ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais bei padaryta išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijų ar jų darbuotojų neteisėtos veikos, o nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). Ir nors Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad nagrinėjamo pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Hacioglu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03), todėl pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 paragrafas; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Pshenichnyy prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30422/03, 35 paragrafas; 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Gridin prieš Rusiją, Nr. 4171/04, 20 paragrafas), šiuo atveju pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, neišreikalavęs pareiškėjo sveikatos istorijos, padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neįrodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė kokius nors sveikatos sutrikimus, t. y. neturtinę žalą, atmestinas, kadangi jis neturi prasmės šiuo atveju konstatavus, jog nebuvo valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų – vienos iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas