A-467-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-467-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01746-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. G., I. B. K., O. V. L., V. B., L. A., L. A. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo išmokėti valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjos L. G., I. B. K., O. V. L., V. B., L. A. ir L. A. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–8) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, apeliantas) 2014 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1732 „Dėl 2014 m. vasario 4 d. ir 2014 m. vasario 14 d. prašymų“; 2) panaikinti atsakovo VSDFV 2014 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1690 „Dėl 2014 m. vasario 4 d. ir 2014 m. vasario 14 d. prašymų“; 3) panaikinti atsakovo VSDFV 2014 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1939 „Dėl 2014 m. vasario 14 d. prašymo“; 4) panaikinti atsakovo VSDFV 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2232 „Dėl 2014 m. vasario 14 d. prašymo“; 5) panaikinti atsakovo VSDFV 2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2268 „Dėl 2014 m. vasario 14 d. prašymo“; 6) panaikinti atsakovo VSDFV 2014 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1818 „Dėl 2014 m. vasario 4 d. prašymo“; 6) teismui pripažinus, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas, atnaujinti terminą; 7) įpareigoti atsakovą išmokėti neteisėtai neišmokėtą paskirtos senatvės pensijos dalį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.: L. G. – 14 238,60 Lt, I. B. K. – 9 218,43 Lt, O. V. L. – 14 141,42 Lt, V. B. – 21 199,51 Lt, L. A. – 11 798,66 Lt, L. A. – 10 392,62 Lt; 8) priteisti iš atsakovo jų naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjos nurodė, kad yra Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro darbuotojos, kurioms nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokamos sumažintos senatvės pensijos, vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) pateikė prašymus dėl senatvės pensijų 2010–2011 m. negautos dalies kompensavimo bei duomenų apie jų senatvės pensijos dydžius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, kai buvo taikomos Laikinojo įstatymo nuostatos.

VSDFV Vilniaus skyrius pateikė atsakymus, kuriuose nurodė, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies. Šiuos sprendimus apskundė VSDFV, kuri prašymus tiek, kiek jos prašė išmokėti 2010–2011 m. neišmokėtą senatvės pensijos dalį, atsisakė nagrinėti, kaip paduotus praleidus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos) nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą.

Teigė, kad tokie VSDFV argumentai yra nepagrįsti ir neteisėti, 2010–2011 m. neišmokėtos senatvės pensijos privalo būti išmokėtos, kadangi terminas paduoti skundą nėra praleistas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra teisinis pagrindas kreiptis dėl joms neišmokėtų pensijos dalių grąžinimo. Nesutiko, kad praleido terminą skųsti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus, tačiau teismui manant, jog terminą praleido, prašė jį atnaujinti.

Svarbia priežastimi laikė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimą, kuriuo konstatuota, kad sumažintos senatvės pensijos turi būti kompensuotos, kadangi iki nutarimo priėmimo teisės aktai, numatę sumažintas pensijas, buvo galiojantys ir taikomi visiems asmenims. Pažymėjo, kad neturi galimybės pačios kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymų atitikties Konstitucijai. Visi įstatymai, kol jie nepripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, yra teisėti ir jų privaloma laikytis. Nors su tokiu sumažinimu, numatytu Laikinajame įstatyme, jos nesutiko, tačiau objektyviai neturėjo galimybės skųsti sprendimo sumažinti senatvės pensijas 2010–2011 m.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 119–124) prašė nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo atnaujinti 3 metų terminą skundui paduoti, o kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodė, kad, įvertinusi tai, jog VSDFV Vilniaus skyrius pirmąsias sumažintas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensijas pareiškėjoms išmokėjo 2010 m. sausio mėn., todėl apie tai, kad joms mokamos ne visos paskirtos senatvės pensijos, pareiškėjos sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., nustatė, kad pareiškėjos kreipdamosi į VSDFV Vilniaus skyrių su 2014 m. prašymais išmokėti pensijos dalis, kurie buvo persiųsti VSDFV, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą.

Dėl šios priežasties VSDFV ginčijamais sprendimais, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjų prašymų dalis ir nurodė, kad jei bus pateikti įrodymai, sudarantys pagrindą atnaujinti terminą skundams paduoti, skundų nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. VSDFV 2014 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2123, remdamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, Taisyklių 30 punktu, L.

A. pakartotinį 2014 m. vasario 26 d. prašymą atsisakė nagrinėti. Pareiškėjos, nepateikdamos įrodymų, kad terminą praleido dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių, kreipėsi į teismą. Pareiškėjų prašymai pakeisti VSDFV Vilniaus skyriaus raštus, kuriais pateikti duomenys apie 2010–2011 m. apskaičiuotas ir išmokėtas senatvės pensijų sumas, VSDVF nebuvo patenkinti, kadangi pateikti duomenys yra informacinio pobūdžio, teisingi ir išsamūs, todėl keisti šiuos informacinio pobūdžio raštus nėra pagrindo.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir Civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, senaties terminas skundui dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo. Dėl skunde pateikto argumento, kad pareiškėjos apie savo teisių pažeidimus sužinojo tik tada, kai buvo priimtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, todėl ir 3 metų terminas pensijų klausimams skųsti turėtų būti pradedamas skaičiuoti nuo šio nutarimo priėmimo, teigė, kad VSDFV, nustatydama VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio mėn. sprendimų (kaip valinių aktų, veiksmų) apskundimo terminus, vadovavosi Pensijų įstatymo (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi redakcija) 45 straipsniu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose, kuriose, be kita ko, buvo sprendžiamas sprendimų dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų, valstybinių pensijų apskundimo termino nustatymo klausimas.

Atkreipė dėmesį, kad nei Konstitucinio Teismo įstatyme, nei kitame teisės norminiame akte nėra numatyta, jog Konstitucinio Teismo nutarimų priėmimas ar įsigaliojimas nutraukia priimtų sprendimų apskundimo termino eigą ir apskundimo terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo. Todėl argumentas dėl apskundimo termino pradėjimo skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo atmestinas. Reikšdamos reikalavimą dėl skundo padavimo VSDFV termino atnaujinimo tiesiogiai teismui, kai šio klausimo pagal priskirtą kompetenciją nesprendė VSDFV (nes pareiškėjos nepateikė įrodymų, patvirtinančių termino praleidimo priežastis), pareiškėjos iš esmės prašė, kad teismas atliktų viešojo administravimo institucijos funkciją, kadangi pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 2 dalį skundo VSDFV padavimo atnaujinimo klausimą įgaliotas spręsti VSDFV direktorius arba jo pavaduotojas.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautų senatvės pensijos dalių išmokėjimo į VSDFV kreipėsi praleidusios 3 metų terminą, prašomi panaikinti VSDFV sprendimai, kuriais atsisakyta nagrinėti pareiškėjų prašymus dėl 2010–2011 m. neišmokėtų senatvės pensijų dalies, yra teisėti ir pagrįsti, priimti vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Taisyklių 31 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 45–54) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte buvo nustatyta perskaičiuoti valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, kurios viršijo ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, t. y. 650 Lt, nustatytą šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje. Senatvės pensijų perskaičiavimo tvarka buvo nustatyta Laikinojo įstatymo 6 straipsnyje. Pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turėjo draudžiamųjų pajamų, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta mokėti ne visą pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuotą senatvės pensiją, o jos dalį, apskaičiuotą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio pensijos gavėjo turėtų draudžiamųjų pajamų dydį.

Kadangi pareiškėjoms paskirtos senatvės pensijos dydžiai viršijo Laikinajame įstatyme nustatytą 650 Lt ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, todėl jų senatvės pensija buvo perskaičiuota (laikinai sumažinta) vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pareiškėjos laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, joms laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama ne visa pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuota senatvės pensija, o jos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio turėtų draudžiamųjų pajamų dydį.

Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo terminas valstybinėms socialinio draudimo pensijoms baigėsi 2011 m. gruodžio 31 d., todėl nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjoms yra mokama viso paskirto dydžio senatvės pensija. VSDFV teritoriniai skyriai teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, išmokant pareiškėjoms senatvės pensiją laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., šio įstatymo galiojimo laikotarpiu, t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo, ir įvertinant tai, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, o teisės akto, reglamentuojančio 2010–2011 m. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimą, nėra, darytina išvada, kad VSDFV Vilniaus skyriaus teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjoms laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 11 d. sprendimu (I t., b. l. 175–181) patenkino pareiškėjų skundą. Teismas atnaujino pareiškėjoms kreipimosi į VSDFV terminą; panaikino VSDFV 2014 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1732, 2014 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1690, 2014 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1939, 2014 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2232, 2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2268 ir 2014 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1818; priteisė iš VSDFV Vilniaus skyriaus L. G. – 14 238,60 Lt, I. B. K. – 9 218,43 Lt, O. V. L. – 14 141,42 Lt, V. B. – 21 199,51 Lt, L. A. – 11 798,66 Lt ir L. A. – 10 392,62 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos.

Teismas nurodė, kad, remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, jog pareiškėjų senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, o kadangi pareiškėjos tuo pačiu laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, senatvės pensija buvo perskaičiuojama ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį.

Teismas pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo normų atitiktį Konstitucijai tyrė Konstitucinis Teismas ir 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas nurodė, kad institucijų, kurioms suteikti įgaliojimai skirti ir mokėti valstybines socialinio draudimo pensijas, sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais apskundimo tvarką reglamentuoja Pensijų įstatymo 45 straipsnis, iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalis, Įstatymo 37 straipsnio 1, 4 dalys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 101 punktas. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, vadovavosi Taisyklių 20, 31 punktais.

Teismas nustatė, kad pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjoms buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl nuo šios datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėjos, siekdamos tinkamai apginti savo teises, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pareiškėjos į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi su 2014 m. vasario 3 d.–2014 m. vasario 4 d. prašymais išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Teismas pripažino, kad jau prašymuose pareiškėjos išreiškė nesutikimą su VSDFV teritorinio skyriaus veiksmais, prašydamos pašalinti dėl šių veiksmų kilusias pasekmes, t. y. siekė inicijuoti ginčą dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų). Taigi būtent ši data (2014 m. vasario 3 d.– 2014 m. vasario 4 d.) laikytina pareiškėjų kreipimusi į VSDFV pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasmę. Konstatavęs, kad kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme laikytini pareiškėjų 2014 m. vasario 3 d.– 2014 m. vasario 4 d. prašymai, teismas padarė išvadą, kad jos praleido šiuo konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV paduoti dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo.

Teismas taip pat nustatė, kad VSDFV, gavusi pareiškėjų skundus, skundžiamuose teismui sprendimuose padarė išvadą, jog pareiškėjos praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjų pateiktą skundą. Taigi, teismo nuomone, šiais sprendimais VSDFV, nors ir konstatavo, kad pareiškėjos skundą padavė praleidusios terminą, todėl ir atsisakė jį nagrinėti, tačiau kartu išreiškė savo poziciją ir valią dėl keliamo ginčo, o tai leidžia konstatuoti, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjų skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, vadinasi, šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės teisme nėra (pastebėjo, kad pareiškėjos į teismą kreipėsi nepažeisdamos Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto dvidešimties dienų termino nuo skundžiamų sprendimų gavimo dienos).

Teismas, be to, įvertinęs Taisyklių 20 ir 31 punktus, padarė išvadą, kad VSDFV, prieš priimdama skundžiamus sprendimus nenagrinėti skundo, turi pareiškėjoms nustatyti terminą, per kurį šios galėtų nurodyti svarbias termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis pateisinančius dokumentus, ir tik per nustatytą terminą nepagrindus priežasčių turi teisę priimti sprendimą neatnaujinti termino ir pareiškėjų skundo nenagrinėti. Teismo vertinimu, pareiškėjų ginčijami VSDFV sprendimai priimti neatlikus paminėtuose punktuose nustatytos procedūros, todėl yra neteisėti ir turi būti panaikinti.

Teismas pažymėjo, jog, Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai, inter alia, dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, todėl pareiškėjos įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus joms kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Išvardytos priežastys, teismo įsitikinimu, sudarė pareiškėjoms objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą, todėl teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, patenkino pareiškėjų prašymą ir atnaujino kreipimosi į VSDFV terminą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju konstatavus, jog pareiškėjos tinkamai realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia, jos 30 straipsnio 1 dalies, kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjų teisę reikalauti teisme pašalinti jų teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant joms paskirtą senatvės pensiją. Pažeistas pareiškėjų teises teismas privalo ginti, kadangi priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, garantuojančios asmens teisę į pensinį aprūpinimą, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o pati asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi – asmuo, laikydamasis įstatymų nustatytų reikalavimų kreipęsis į teismą dėl iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai šių savo teisių apginti negalėtų. Tai lemtų, kad teisinis reguliavimas, Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas, o tai nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, draudžiančiais teismui (teisėjui) taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus bei aplinkybes, padarė išvadą, kad, siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjoms kilusios pasekmės dėl prieštaraujančios Konstitucijai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jų senatvės pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Pastebėjo, be kita ko, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime pažymėjo, jog, užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti. Todėl pareiškėjoms iš VSDFV Vilniaus skyriaus teismas priteisė visą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį.

Teismas nesprendė pareiškėjų prašymo dėl atstovavimo išlaidų priteisimo, nes jos nepateikė teismui išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo įrodymų. Pažymėjo, jog, pateikus reikalingus įrodymus, prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo bus išspręstas įstatymo nustatyta tvarka.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (I t., b. l. 195–201) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ginčo inicijavimas – pareiškėjų VSDFV Vilniaus skyriui adresuoti 2014 m. vasario 3 d.– 2014 m. vasario 4 d. prašymai išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Kadangi kreipdamosi į VSDFV Vilniaus skyrių paminėtais prašymais pareiškėjos praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šį terminą jos praleido dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausiusių aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti paminėtą terminą, VSDFV 2014 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1732, 2014 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1690, 2014 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1939, 2014 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2232, 2014 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2268 ir 2014 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1818 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjų prašymus, kaip paduotus praleidus įstatymo nustatytą terminą. Faktą, kad pareiškėjos kreipimosi į VSDFV terminą praleido, konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Priimdama šiuos sprendimus, VSDFV vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

2. Teismas pripažino, kad VSDFV galbūt padaryti procedūriniai pažeidimai yra pagrindas teigti, jog ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra VSDFV buvo baigta, todėl šiuo aspektu nėra kliūčių ginčą nagrinėti teisme iš esmės. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta, taip pat nepagrįstas šios išvados pagrindu priimtas teismo sprendimas. VSDFV nukrypo nuo Taisyklių 20 ir 31 punktuose nustatytos procedūros. Nors išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros eiga ir neatitiko Taisyklėse nustatyto VSDFV veiksmų eiliškumo, tačiau visi reikalaujami procedūriniai veiksmai buvo atlikti. Toks formalus procedūros pažeidimas neturėjo įtakos VSDFV priimtų sprendimų pagrįstumui bei teisėtumui. Nėra įrodymų, kad būtent šie procedūriniai pažeidimai galėjo sąlygoti nepagrįstų sprendimų priėmimą. VSDFV sprendimuose neišreikšta VSDFV pozicija ir valia dėl konkrečių pareiškėjų ir jų keliamo ginčo, todėl priešinga teismo išvada neatitinka faktinių aplinkybių ir yra nepagrįsta, kaip ir teismo argumentas, kad pareiškėjos tinkamai realizavo savo teisę kreiptis į teismą.

3. Reikšdamos reikalavimą dėl skundo padavimo VSDFV termino atnaujinimo tiesiogiai teismui, kai šio klausimo pagal priskirtą kompetenciją nesprendė VSDFV (nes pareiškėjos VSDFV nepateikė įrodymų, patvirtinančių termino praleidimo priežastis), pareiškėjos iš esmės prašė, kad teismas atliktų viešojo administravimo institucijos funkciją, kadangi pagal Įstatymo 37 straipsnio 2 dalį skundo VSDFV padavimo atnaujinimo klausimą įgaliotas spręsti VSDFV direktorius arba jo pavaduotojas. Tai neįeina į teismo kompetenciją (ABTĮ 15 str.), todėl dėl tokio reikalavimo teismas negali priimti nei vieno ABTĮ 88 straipsnyje nustatyto sprendimo. Byla dėl šio reikalavimo turėjo būti nutraukta. Teismas nepagrįstai patenkino pareiškėjų reikalavimus atnaujinti terminą skundams dėl negautos senatvės pensijos dalies priteisimo paduoti.

Pareiškėjos atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 9–15) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti joms iš atsakovo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme – 1 742 Lt ir apeliacinės instancijos teisme – 1 742 Lt. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. VSDFV, gavusi skundus, ginčijamais sprendimais ne tik padarė išvadą, kad jos praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pateiktą skundą, bet ir iš esmės nurodė, kad kol kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai nėra priimti, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies. Atsakovas iš esmės išnagrinėjo skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl kliūčių nagrinėti ginčą teisme nebuvo. Jeigu sutiktų su pozicija, kad padarytas procedūrinis pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio ir nėra reikšmingas, tokiu atveju Taisyklių 31 punktas prarastų prasmę. Susiklostytų situacija, kad VSDFV, jau išreiškusi savo poziciją dėl ginčo esmės, formaliai vykdytų Taisyklių 20 punkte numatytą procedūrą pateikti papildomus įrodymus, kuri realiai jokios įtakos sprendimui dėl termino atnaujinimo neturėtų. Atsakovas savo poziciją yra išreiškęs ir teismo procesiniuose dokumentuose. Tačiau vis tiek įpareigojant jas naudotis ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, būtų apsunkinta jų teisė į teisminę gynybą, pažeistos teisės būtų ginamos ne realiai ir efektyviai, bet gynimas apsunkinamas formaliomis procedūromis.

2. Teismas, nurodęs, kad Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, jog įstatymų leidėjas privalo numatyti asmenims susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims teisingai kompensuoti susidariusius praradimus, pareiškėjos įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl pensijų mažinimo, bus kompensuoti teisėkūros subjektų nustatyta tvarka ir terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo, pažymėjęs, kad išvardytos priežastys sudarė joms objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pagrįstai patenkino prašymą ir atnaujino praleistą terminą.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 30–32) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodo, kad palaiko VSDFV apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, nes teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjos siekia VSDFV Vilniaus skyriaus joms paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtų dalių už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjų nurodytas senatvės pensijos sumažinimas vyko atsakovui VSDFV Vilniaus skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl šios pensijos pareiškėjoms skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjoms faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) 2014 m. vasario 3-4 d. pareiškėjos padavė VSDFV Vilniaus skyriui prašymus, kuriuose, be kita ko, buvo išreikštas jų nesutikimas su paminėtu senatvės pensijos sumažinimu laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.;

2) VSDFV Vilniaus skyrius, atsakydamas į šiuos pareiškėjų prašymus, 2014 m. vasario 6, 7, 12 d. raštais paaiškino pareiškėjoms, kad joms paskirta senatvės pensija buvo sumažinta, pritaikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, ir Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, bei pateikė sumažintų pensijų dalių apskaičiavimus (I t., b. l. 12-13, 17-19, 23-25, 30-31, 34-35, 39-41);

3) 2014 m. vasario 4, 14 d. skundais pareiškėjos apskundė paminėtus VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus atsakovui VSDFV, kuris (pareiškėjų skundžiamais šioje administracinėje byloje) 2014 m. vasario 24, 25 ir 27 d. bei 2014 m. kovo 3, 10 ir 12 d. sprendimais atsisakė nagrinėti pareiškėjų skundus. Šiuose sprendimuose VSDFV nurodė, kad pareiškėjos praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimus dėl joms paskirtos senatvės pensijos sumažinimo, pasiūlė pareiškėjoms iki tam tikrų terminų (2014-03-25, 28, 14, 20, 28) pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiuose sprendimuose (išskyrus 2014-03-03 sprendimą) informavimo pavidalu buvo nurodyta, kad „Seimo pavedimu Vyriausybei pasiūlyta pateikti įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies 2014 metais bus kompensuojamos sumažintos valstybinės socialinio draudimo pensijos ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama šiame teisės akte nustatyta tvarka“. Kolegijos išskirtame VSDFV 2014 m. kovo 3 d. sprendime tokios informacijos nebuvo (I t., b. l. 63-65, 137-138, 139-140, 141-143, 144-145, 147-148);

4) pareiškėjos, ignoruodamos paminėtus atsakovo pasiūlymus dėl papildomų įrodymų pateikimo, 2014 m. kovo 19 d. kreipėsi su skundu į teismą. Teismui paduotame skunde, be kita ko, jos prašė atnaujinti paminėtą 3 metų terminą, nurodžiusios, kad apie savo pažeistas teises sužinojo tik tuomet, kai buvo paskelbtas paminėtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjų paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą joms paskirtą senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjos, siekdamos atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėti pareiškėjų VSDFV Vilniaus skyriui 2014 m. vasario 3, 4 d. paduoti prašymai pripažintini skundais Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamos šiuos skundus, pareiškėjos praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjoms pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra atsakovo VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjos pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjų nurodytas nežinojimas apie jų teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Todėl, taikydama išvardytus aptariamo termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis kriterijus, kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais bei pripažįsta juos neteisingais ir nepagrįstais.

Kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjų pasirinktą elgesio modelį (į tai, kad jos ignoravo atsakovo VSDFV pasiūlymą pateikti įrodymus, patvirtinančius paminėto termino praleidimo priežasčių svarbumą, teismui nenurodė jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos šio termino praleidimo priežasčių svarbumui, o, priešingai, nuosekliai laikėsi klaidingos pozicijos dėl aptariamo termino eigos skaičiavimo tvarkos), neįžvelgia tokioje situacijoje Taisyklių 20 punkto (pareiškėjų teisės pateikti VSDFV įrodymus, patvirtinančius paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių svarbumą) pažeidimo. Tuo labiau kolegija neįžvelgia taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme. Todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai ir išvados dėl pareiškėjų skundžiamų VSDFV sprendimų ydingumo kolegijos taip pat pripažintini neteisingais ir nepagrįstais.

Pasisakydama dėl pareiškėjų skundžiamų VSDFV sprendimų reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar juose buvo išreikšta šio atsakovo (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir padaryta išvada, pažymi, kad šiuose sprendimuose (jų turinys kolegijos nurodytas, išvardijant faktines bylos aplinkybes) nėra tiesiogiai išreikšta šio atsakovo pozicija dėl pareiškėjų prašymo grąžinti ginčo nepriemokas nepagrįstumo. Šiuose sprendimuose nurodyta informacija apie numatomą (būsimą) ginčo santykių teisinį reglamentavimą pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažinta atsakovo pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu. Ji gali būti vertinama tik kaip šiam atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikytino gero administravimo principo (kuris suponuoja viešojo administravimo subjekto pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu) vykdymu.

Apibendrindama padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas teisingu ir pagrįstu dėl netinkamo teisės normų taikymo ir bylai reikšmingo pareiškėjų skundžiamų VSDFV sprendimų vertinimo. Pareiškėjų teismui paduoto skundo reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. sprendimą panaikinti, o pareiškėjų L. G., I. B. K., O. V. L., V. B., L. A. ir L. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė