A-556-2055-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-2055/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01849-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų T. V. T. ir E. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. V. T. ir E. T. skundą atsakovams Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui antstolei V. M. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi (b. l. 47–48) priimta pareiškėjų T. V. T. ir E. T. (toliau – ir pareiškėjai) skundo dalis dėl įpareigojimo Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją ir/ar Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priimti spendimą dėl išieškojimo iš asmeninio L. V. T. turto nutraukimo.

Pareiškėjai nurodė, kad mokesčių administratorius yra praleidęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.104 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų terminą reikalavimui subsidariam skolininkui pareikšti, dėl to be teisinio pagrindo nukreipė išieškojimą į L. V. T. priklausantį asmeninės nuosavybės turtą, taiko areštą. Pareiškėjai teigė, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2013 m. balandžio 26 d. rašte Nr. (23.1-08)-RNA-17375 išdėstytas faktinių aplinkybių vertinimas ir nurodytas teisės aktų aiškinimas bei taikymas yra nepagrįsti, dėl ko atsisakymas sustabdyti/atšaukti bet kokius išieškojimo veiksmus iš asmeninio L. V. T. (pareiškėjų mama), mirusios 2010 m. rugpjūčio 14 d., turto yra neteisėtas.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjų skundą (b. l. 90–92) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, jog nėra teisinio pagrindimo įpareigoti Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją ir/ar VMI prie FM priimti sprendimą (-us) dėl išieškojimo iš asmeninio L. V. T. turto nutraukimo. Pabrėžė, kad mokesčių administratorius nėra praleidęs CK 2.104 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų termino reikalavimui subsidariam skolininkui pareikšti, todėl išieškojimą nukreipė į L. V. T. priklausantį asmeninės nuosavybės turtą. Akcentavo, kad naujos teisinės formos juridinis asmuo perima visas pertvarkyto juridinio asmens teises ir pareigas (CK 2.104 str. 1 d.).

Pertvarkymo atveju juridinis asmuo nesibaigia, bet tik keičia teisinę formą (konkrečiu atveju iš individualios įmonės į uždarąją akcinę bendrovę). Nurodė, kad mokesčių administratoriaus reikalavimo teisė yra kilusi iš L. V. T. firmos „Patrol“, kuri pertvarkyta į ribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį – UAB „Patrol“, įsipareigojimo. Pagal CK 2.104 straipsnio 2 dalį, jei yra pertvarkomas juridinis asmuo, kurio dalyviai atsako pagal juridinio asmens prievoles, tai, nepaisant pasirinktos naujos juridinio asmens teisinės formos, pertvarkomo juridinio asmens dalyviai trejus metus yra subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo Juridinių asmenų registre.

Jei naujos teisinės formos juridinio asmens dalyviu netampa pertvarkyto juridinio asmens dalyvis, tiek pertvarkymo metu, tiek vėliau jis neatleidžiamas nuo šioje dalyje nurodytos atsakomybės. Tuo tarpu pagal Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Tokio juridinio asmens turtas priklauso jam nuosavybės teise, o turtą sudaro individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs ir įmonei perduotas turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu.

Kaip kiti juridiniai asmenys, individuali įmonė atsako pagal savo prievoles jai nuosavybės teise ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (CK 2.50 str. 1 d.). Tačiau tuo atveju, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka individualios įmonės turto, už jos prievoles atsako savininkas (CK 2.50 str. 4 d.). Šios nuostatos reiškia, kad individuali įmonė ir jos savininkas yra savarankiški civilinių teisinių santykių subjektai, galintys prisiimti atskiras prievoles ir pagal jas atsakyti. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius reikalavimą UAB „Patrol“ subsidariam skolininkui L.

V. T. pareiškė per CK 2.104 straipsnio 2 dalyje nustatytą trijų metų terminą. Nurodė, kad apie mokesčių administratoriaus inicijuotą mokestinės nepriemokos išieškojimą pagal Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 14-19-20910 buvo informuota UAB „Patrol“, o apie 2006 m. vasario 3 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-3014 buvo informuota ir pati L. V. T. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimas Nr. 14-19-20910, 2006 m. vasario 3 d. turto arešto aktas Nr. 14-28-3014 galėjo būti apskųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, tačiau per įstatyme nustatytą terminą nei UAB „Patrol“, nei L.

V. T. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmų neskundė.

Atsakovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) atsiliepimu į pareiškėjų skundą (b. l. 86) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad palaiko VMI prie FM atsiliepime išdėstytus argumentus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu (b. l. 126–130) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t. y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, kad pareiškėjo teisė arba įstatymu saugomas interesas pažeisti. Savo ruožtu atsakovas turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo prieštaravimus skundui. Ginčo šalių nurodytos aplinkybės patvirtinamos tiesioginiais rašytiniais įrodymais, t. y. faktiniais duomenimis, betarpiškai patvirtinančiais arba paneigiančiais turinčių bylai reikšmės aplinkybių buvimą ar nebuvimą (ABTĮ IX skirsnis, tarp jų 57 str., 58 str.). Teismas atkreipė dėmesį, jog negali būti įrodymo šaltinis tik asmens pareiškimas (t. y. nepateikiant įrodymų), adresuotas teismui, nors jame ir yra tam tikrų žinių apie kurią nors bylai turinčią reikšmės aplinkybę. Pareiškėjai skunde nurodytais motyvais ir prie jo pridedamais dokumentais nepatvirtino, jog teikiamas ir priimtas skundo reikalavimas yra adekvatus susiklosčiusioms faktinėms aplinkybėms bei yra pakankamas ir atitinkantis ginčo esmę teisinis, praktinis pagrindimas. Ginčo klausimu atsakovų teorinė/įstatyminė, teismų praktinė, įrodomoji argumentacija yra pagrįsta ir neprieštaraujanti bylos medžiagai.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilęs dėl įpareigojimo mokesčių administratoriui priimti spendimą dėl išieškojimo iš asmeninio L. V. T. turto nutraukimo.

Teismas nustatė, kad Inspekcija 2006 m. vasario 3 d. turto arešto aktu Nr. 14-28-3014 UAB „Patrol“ (buvusios L. T. firmos „Patrol“) atžvilgiu areštavo žemės sklypą. Apie turto arešto priėmimą L. V. T. buvo informuota 2006 m. vasario 6 d. raštu Nr. (14.3)-46-3095. Inspekcija 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimu išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. 14-19-20910 nusprendė iš UAB „Patrol“ (buvusi L. T. firma „Patrol“) išieškoti į biudžetą 96 295,70 Lt sumą. Inspekcija 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimu išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. 14-19-21005 nusprendė iš UAB „Patrol“ išieškoti į biudžetą 11 464,51 Lt sumą. Priimti sprendimai 2007 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. (14.2)-46-38037 buvo perduoti vykdyti antstolei V. M. Apie priimtų sprendimų perdavimą vykdyti antstolei, kartu pateikiant ir priimtus sprendimus, UAB „Patrol“ buvo informuota 2007 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. (14.3)-46-38038. Pareiškėjai su 2013 m. kovo 29 d. prašymu kreipėsi į mokesčių administratorių dėl sustabdymo/atšaukimo bet kokių išieškojimo veiksmų iš asmeninio L. V. T. turto bei panaikinimo turto areštą taikytą asmeniniam jos turtui. Mokesčių administratorius 2013 m. balandžio 26 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-17375 atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą. Pareiškėjai skundo argumentais iš esmės akcentuoja, jog atsakovas praleido CK 2.104 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų terminą reikalavimui subsiadariam skolininkui L. V. T. pareikšti, be to, UAB „Patrol“ nebemokant skolos (likusios dalies), mokesčių administratorius subsiadariam skolininkui (L. V. T.) jokio pranešimo apie reikalavimą atsakyti pagal UAB „Patrol“ įsiskolinimus valstybės biudžetui nepareiškė. Atsižvelgiant į tai, teigia, kad L. V. T. atžvilgiu baigėsi CK 2.104 straipsnyje nustatytas trejų metų terminas reikalavimui pareikšti.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi CK 2.104 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad tais atvejais, kai pertvarkomas juridinis asmuo, kurio dalyviai atsako pagal juridinio asmens prievoles, tai, nepaisant pasirinktos naujos juridinio asmens teisinės formos, pertvarkomo juridinio asmens dalyviai trejus metus yra subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo Juridinių asmenų registre. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-68 yra išaiškinęs, kad net jeigu naujos teisinės formos juridinio asmens dalyviu netampa pertvarkyto juridinio asmens dalyvis, tiek pertvarkymo metu, tiek vėliau jis neatleidžiamas nuo šioje dalyje nurodytos atsakomybės. Juridinio asmens pertvarkymas – tai juridinio asmens formos pakeitimas, kai naujos teisinės formos juridinis asmuo perima visas pertvarkyto juridinio asmens teises ir pareigas (CK 2.104 str. 1 d.).

Pertvarkymo atveju juridinis asmuo nesibaigia, bet tik keičia teisinę formą (konkrečiu atveju iš individualios įmonės į uždarąją akcinę bendrovę). Kadangi, keičiant teisinę formą, gali keistis ir juridinio asmens teisinis statusas, tai įstatymų leidėjas nustatė taisykles, kurios turi užtikrinti juridinio asmens kreditorių teises ir teisėtus interesus. Iš šios įstatymo normos matyti, kad pertvarkomo juridinio asmens dalyviai yra atsakingi subsidiariai. Subsidiarioji atsakomybė suprantama kaip papildoma atsakomybė kartu su kitu asmeniu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2008 yra išaiškinęs CK 2.104 straipsnio 2 dalies taikymo pagrindus bei šioje teisės normoje nustatyto trejų metų termino skaičiavimo pradžią. CK 2.104 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų terminas, per kurį pertvarkomo juridinio asmens dalyviai yra atsakingi už pertvarkomo juridinio asmens prievoles, skaičiuotinas nuo juridinio asmens naujos teisinės formos įregistravimo Juridinių asmenų registre. Kaip nurodyta mokesčių administratoriaus atsiliepime (dėl to byloje ginčo nėra) nuo 1994 m. gegužės 27 d.

– L. T. firma „Patrol“, 2005 m. sausio 17 d. pertvarkyta į UAB „Patrol“. Vadinasi CK 2.104 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų terminas baigėsi 2008 m. sausio 17 d. (trys metai nuo įmonės pertvarkymo). Iš bylos medžiagos matyti, jog mokesčių administratorius antstolei, teikdamas vykdymui 2007 m. lapkričio 9 d. ir 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimus, 2007 m. lapkričio 12 d. rašte nurodė, jog mokestinė prievolė pagal 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimą išieškotina iš UAB „Patrol“ (buvusi L. T. firma „Patrol“) turto ir/ar L.

V. T. ir/ar darbo užmokesčio. Būtent dėl šiuo sprendimu nustatytos prievolės L. V. T. laikytina subsiadaria skolininke (t. y. dėl susidariusios mokestinės nepriemokos veikiant L. T. firmai „Patrol“). Inspekcija 2007 m. lapkričio 12 d. raštu apie minėtų sprendimų priėmimą 2007 m. lapkričio 12 d. raštu informavo UAB „Patrol“. Taip pat mokesčių administratorius 2006 m. vasario 6 d. raštu, apie tai, kad 2006 m. vasario 3 d. turto arešto aktu areštuotas L. V. T. asmenine nuosavybe priklausantis žemės sklypas, informavo ir pačią L.

V. T., bei apie tai, kad Inspekcijos 2007 m. lapkričio 9 d. vykdomojo dokumento Nr. 14-19-20910 pagrindu areštuojamas subsiadarios skolininkės L. V. T. turtas, 2007 m. lapkričio 23 d. patvarkymu Nr. 0015/07/13552 taip pat informavo L. V. T. Taigi aptartos faktinės aplinkybės laikotarpiu 2006, 2007 metais tvirtina, kad reikalavimai L. V. T., kaip subsiadaraus skolininko, atžvilgiu buvo pareikšti nepraleidus CK 2.104 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų termino (t. y. iki 2008 m. sausio 17 d.), o tai atitinkamai paneigia pareiškėjų argumentus dėl CK 2.104 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų termino pasibaigimo L.

V. T. atžvilgiu. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad tiek mokesčių administratoriaus, tiek antstolės veiksmai priimant sprendimus ir atliekant atitinkamus veiksmus vykdant išieškojimą iš L. V. T., kaip subsiadarios skolininkės, turto būtų apskųsti, ar kaip kitaip būtų pareikštos pretenzijos, todėl laikytina, kad L. V. T. su jos turto atžvilgiu atliekamais veiksmais sutiko.

Pareiškėjų teigimu, išieškojimas iš L. V. T. turto negalėjo būti vykdomas taip pat ir dėl to, kad L. V. T. atžvilgiu nebuvo priimtų atitinkama Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta forma sprendimų. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 587 straipsnio 10 punkte nustatyta, kad vykdomieji dokumentai taip pat yra ir kiti institucijų ir pareigūnų sprendimai, kurių vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai. Nagrinėjamu atveju aktualus yra Inspekcijos 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimas Nr. 14-19-20910, kuriuo L. V. T. subsiadari atsakomybė kilo dėl buvusios L. T. firmos „Patrol“ mokestinių nepriemokų. Inspekcijos 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimas Nr. 14-19-20910 laikytinas vykdomuoju dokumentu CPK 587 straipsnio 10 punkto prasme, kuris ir buvo priimtas antstolės vykdyti. Bylos medžiaga nustačius, kad CK 2.104 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų terminas reikalavimui subsiadariai skolininkei L. V. T. pareikšti praleistas nebuvo, tuo tarpu mokesčių administratoriaus ir antstolės veiksmai, susiję su sprendimų išieškoti mokestinę nepriemoką priėmimu ir jų perdavimu vykdyti per įstatymų nustatytą terminą, nuginčyti nebuvo, pareiškėjų skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjai apeliaciniu skundu (b. l. 135–139) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendime išdėstytas faktinių aplinkybių vertinimas ir nurodytas teisės aktų aiškinimas bei taikymas yra nepagrįsti.

2. Teismo sprendime nurodoma, kad CPK 587 straipsnio 10 punkte nustatyta, jog vykdomieji dokumentai taip pat yra ir kiti institucijų ir pareigūnų sprendimai, kurių vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai. Vienas iš tokių – kitų institucijų ir pareigūnų sprendimų, kurių vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai, yra numatytas Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte. O būtent, nurodytas įstatymas numato, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. Šį sprendimą vykdo antstoliai CPK nustatyta tvarka. Taigi įstatymas numato, kad priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto yra galimas tik priimant atitinkamą sprendimą. Išieškojimas iš L. V. T. asmeninio turto, ką savo skunde teismui akcentavo ir pareiškėjai, buvo vykdomas be jokio atitinkamo įstatymo nustatyta tvarka priimto sprendimo.

3. Teismo sprendime nurodomas Inspekcijos 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 14-19-20910 vykdymas automatiškai negali būti perkeliamas kitam asmeniui. Dėl tokio prievolės perkėlimo turi būti priimamas atskiras sprendimas. Būtent tokia logika vadovaujasi tiek įstatymo leidėjas, išleisdamas atitinkamus įstatymus (šiuo atveju tai MAĮ 106 str.), tiek ir pats mokesčių administratorius, įgyvendindamas MAĮ 106 straipsnio nuostatas. Kaip matyti iš VMI prie FM viršininko įsakymų – 2003 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. V-11 ir 2004 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. VA-142 – laiduotojui arba garantui automatiškai nėra perkeliama prievolė atsiskaityti už mokesčių mokėtojo mokestines nepriemokas, kiekvienu atveju yra priimamas konkretus atskiras sprendimas, kuriuo laiduotojas ar garantas yra įpareigojamas atsakyti už mokesčių mokėtojo skolas. Vien tas faktas, kad asmuo laidavo ar garantavo už mokesčių mokėtoją, automatiškai neperkelia mokesčių mokėtojo atžvilgiu priimto sprendimo galiojimo laiduotojui arba garantui. Analogiškai turėjo būti elgiamasi ir šios bylos aplinkybių kontekste, t. y. UAB „Patrol“ nevykdant savo prievolių, turėjo būti priimtas atskiras sprendimas dėl atitinkamų sumų išieškojimo iš L. V. T. turto.

4. Taip pat yra akivaizdu, kad tiek UAB „Patrol“, tiek ir L. V. T., mokesčių administravimo prasme, yra du skirtingi mokesčių mokėtojai. Tai, kad šiuo konkrečiu atveju L. V. T. remiantis CK 2.104 straipsnio nuostatomis buvo subsidiariai atsakinga už UAB „Patrol“ prievoles, nepanaikino mokesčių administratoriaus pareigos vykdyti įstatymo reikalavimų dėl sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš jos turto priėmimo. Vien ta aplinkybė, kad L. V. T. pagal įstatymą buvo subsidiariai atsakinga už pertvarkyto juridinio asmens prievoles, nereiškė ir nereiškia, jog jos asmeninis turtas nebuvo atskiras nuo juridinio asmens turto. Pastebėtina, kad netgi individualių įmonių turtas yra atskiras nuo jų savininkų turto (Individualių įmonių įstatymo 8 str.), nekalbant jau apie ribotos civilinės atsakomybės juridinius asmenis.

5. Byloje esančiame Inspekcijos 2007 m. lapkričio 9 d. sprendime Nr. 14-19-20910 nėra nurodyta, kad juo yra išieškoma mokestinė nepriemoka iš kelių mokesčių mokėtojų, t. y. iš L. V. T. ir UAB „Patrol“. Taikant įstatymų nuostatas taip, kaip kad nurodoma atsakovo atsiliepime, netenka prasmės jau paminėtos MAĮ 106 straipsnio nuostatos – pakanka priimti sprendimą dėl skolos išieškojimo iš pagrindinio skolininko (mokesčių mokėtojo), o visi kiti asmenys, kurie įstatymo ar sutarties pagrindu yra atsakingi už šio skolininko prievoles, atsakys automatiškai, net nenurodant, kokiu pagrindu jie yra atsakingi už kito asmens prievoles. Šios bylos kontekste, veikiant taip, kaip nustatyta įstatyme, tereikėjo priimti MAĮ 106 straipsnyje numatytą sprendimą, nurodant L. V. T. atsakomybės už UAB „Patrol“ prievoles pagrindą, t. y. CK 2.104 straipsnio nuostatas. Tokio sprendimo byloje priimta nebuvo.

6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT), aiškindamas CK 2.104 straipsnio 2 dalies nuostatas, yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, CK 2.104 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą juridinio asmens dalyvio atsakomybę už pertvarkyto juridinio asmens prievoles susiedamas su tam tikru terminu, nenurodė šio termino paskirties ir neįvardijo, jog tai yra ieškinio senaties terminas. LAT teisėjų kolegija konstatavo, kad tokiu atveju įstatymo normoje nustatyto termino pobūdis turi būti vertinamas pagal termino paskirtį, jo pasibaigimo teisinius padarinius, šių padarinių taikymo specifiką, termino pratęsimo ir atnaujinimo galimybes ir kitus atskirais atvejais turinčius reikšmės kriterijus. Ieškinio senaties terminas yra pažeistos arba ginčijamos teisės arba įstatymo saugomo intereso gynybai skirtas terminas, o kiti materialinės teisės terminai nustatyti tam tikroms teisėms įgyvendinti arba pareigoms atlikti, su kuriais siejamas teisių ir pareigų atsiradimas, pasikeitimas arba pasibaigimas. Pagal CK 2.104 straipsnio 2 dalies normos prasmę matyti, kad, praėjus trejiems metams nuo juridinio asmens pertvarkymo, pasibaigia tokio asmens dalyvio subjektinė pareiga atsakyti pagal pertvarkyto juridinio asmens prievoles (LAT civilinė byla Nr. 3K-3-414/2008, 2008 m. rugsėjo 15 d.). Asmeninio L. V. T. turto areštas šiuo atveju nelaikytinas nei pareikalavimu (raginimu) įvykdyti prievolę kaip subsidiariam skolininkui, nei sprendimu išieškoti mokestinę nepriemoką iš subsidiaraus skolininko. Taip pat byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad L. V. T. buvo informuota apie jos turto areštą, jog jai buvo įteikti tai liudijantys dokumentai, nes, kaip matyti iš pateiktų turto arešto aktų, jie surašyti jai nedalyvaujant. Taigi teigti, kad L. V. T. neva sutiko su jos turto areštu, nėra jokio pagrindo.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 144–147) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad mokesčių administratorius reikalavimą UAB „Patrol“ subsidariam skolininkui L. V. T. pareiškė per CK 2.104 straipsnio 2 dalyje nustatytą trijų metų terminą. Mokesčių administratoriaus reikalavimo teisė yra kilusi iš L. V. T. firmos „Patrol“, kuri pertvarkyta į ribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį – UAB „Patrol“, įsipareigojimų. Kaip ir kiti juridiniai asmenys, individuali įmonė atsako pagal savo prievoles jai nuosavybės teise ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (CK 2.50 str. 1 d.).

Tačiau tuo atveju, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka individualios įmonės turto, už jos prievoles atsako savininkas (CK 2.50 str. 4 d.). Šios nuostatos reiškia, kad individuali įmonė ir jos savininkas yra savarankiški civilinių teisinių santykių subjektai, galintys prisiimti atskiras prievoles ir pagal jas atsakyti. Pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad dėl išieškojimo iš asmeninio L. V. T. turto turėjo būti priimtas atskiras sprendimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi porcijos, jog Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente, o papildomos dokumentacijos buvimas lemia, jog ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis (žr. 2009 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-426/2009; 2011 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1411/2011).

Inspekcija 2007 m. lapkričio 9 d. priėmė sprendimą Nr. 14-19-20910 išieškoti mokestinę nepriemoką iš UAB „Patrol“ (buvusi L. T. firma „Patrol“) turto, o Inspekcijos 2007 m. lapkričio 12 d. rašte, kuris yra sudedamoji sprendimo dalis, aiškiai nurodyta, kad išieškojimas pagal Inspekcijos 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 14-19-20910 turi būti vykdomas ir iš buvusios L. T. firmos „Patrol“ savininkės L. V. T. turto ir/ar darbo užmokesčio. L. V. T. turtas buvo areštuotas Inspekcijos 2006 m. vasario 3 d. turto arešto aktu Nr. 14-28-3014, šiame turto arešto akte nurodyta, kad L.

V. T. turtas areštuotas būtent UAB „Patrol“ (buvusios L. T. firmos „Patrol“) mokestinėms prievolėms, kurios numatomos priskaičiuoti UAB „Patrol“ patikrinimo metu, užtikrinti. Pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad nėra pagrindo teigti, jog L. V. T. sutiko su jos turto arešto aktu. Inspekcija 2006 m. vasario 6 d. raštu Nr. (14.3)-46-3095 išsiuntė L. V. T. 2006 m. vasario 3 d. turto arešto aktą. Antstolė V. M., vykdydama Inspekcijos 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 14-19-20910, 2007 m. lapkričio 23 d. patvarkymu areštavo L.

V. T. turimą turtą, šis patvarkymas išsiųstas ir mokesčių administratoriui, ir turto savininkei L. V. T. Be to, tiek Inspekcijos, tiek antstolės V. M. turto arešto aktai buvo išviešinti viešame registre. Tai patvirtina išrašas iš Nekilnojamojo turto registro, kuriame nurodyta, kad turto arešto aktas yra įregistruotas nuo 2006 m. vasario 9 d., o antstolės V. M. turto areštas – nuo 2007 m. lapkričio 26 d. Šių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad L. V. T. buvo žinoma apie jos asmeninio turto areštus, kuriais buvo užtikrintas mokestinių prievolių įvykdymas.

VMI prie FM nuomone, teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 155) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, palaikydama VMI prie FM atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Iš turimos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai siekia, jog būtų nutrauktas priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas iš L.V. T. turto. Šis procesas buvo pradėtas mokesčių administratoriui 2007 m. lapkričio 12 d. išsiuntus pranešimą antstolei V. M. „Dėl sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ (b.l. 102).

Prieš pateikiant pirmosios instancijos teismo sprendimo įvertinimą, atkreiptinas dėmesys į atitinkamas faktines bylos aplinkybes, darančias įtaką galutiniam procesiniam sprendimui.

Pareiškėjai 2013 m. kovo 29 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, prašydami „<...> sustabdyti/atšaukti bet kokius išieškojimo veiksmus iš asmeninio L. V. T. (a.k. (duomenys neskelbtini) turto bei panaikinti turto areštą, taikytą asmeniniam jos turtui“ (b.l. 95).

Mokesčių administratorius tai atsisakė padaryti 2013 m. balandžio 26 d. Minimas atsisakymas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, yra mokesčių administratoriaus sprendimas (nurodytas teisinis reguliavimas, pateiktos faktinės aplinkybės), sukeliantis atitinkamas teisines pasekmes suinteresuotiems asmenimis, o šiuo atveju pareiškėjams, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjų (apeliantų) 2013 m. kovo 29 d. prašymą (b.l. 96-97).

Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnyje nurodyta, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą ar neveikimą. O skundai dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) sprendimų, nenurodytų Mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnyje (iškeltas ginčas nepatenka į Mokesčių administravimo įstatymo 145 str. reguliuojamą sritį), jų nepriėmimo, taip pat skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų (jų nepriėmimo), kuriais mokestiniai ginčai nesprendžiami iš esmės, nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Mokesčių administravimo įstatymo 146 str. 1 d.).

Mokesčių administratoriaus 2013 m. balandžio 26 d. sprendimas - atsisakymas tenkinti pareiškėjų 2013 m. kovo 29 d. prašymą, yra konkretus veiksmas, kuris galėjo būti apskųstas Administracinių bylų teisenos įstatymo numatyta tvarka bei terminais, tačiau tai padaryta nebuvo. Tai reiškia, jog pareiškėjai (apeliantai) sutiko su priimtu mokesčių administratoriaus sprendimu pagal jų 2013 m. kovo 29 d. prašymą. Pateikdami skundą ir prašydami įpareigoti Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją ir/ar Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priimti spendimą dėl išieškojimo iš asmeninio L. V. T. turto nutraukimo, užėmė poziciją, jog mokesčių administratorius neveikė taip kaip turėjo veikti pagal įstatymus, tačiau, atsižvelgiant į išdėstytas faktines aplinkybes, akivaizdu, jog pasirinktas galimai pažeistų teisių ar interesų gynimo kelias nepagrįstas. Teismine gynyba pasinaudota netinkamai, todėl jų reikalavimas negalėjo būti tenkinamas vien šiuo pagrindu – neapskųstas mokesčių administratoriaus sprendimas, sukeliantis teisines pasekmes. Pastarojo nepaneigus (nepanaikinus, kaip turinčio teisinę galią) išvestinių reikalavimų, kuriais siekiama to paties - nutraukti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą iš L.V. T. turto, tenkinimas teisiškai negalimas, todėl iškeltas bei Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktas reikalavimas ir paneigtinas aptartu pagrindu.

Dėl išdėstytų priežasčių, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, tačiau tik dėl ką tik paminėtų aplinkybių, kas suponuoja skundžiamo teismo sprendimo palikimą galioti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o T. V. T. ir E. T. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius