A-552-931-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-931/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03139-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. G. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. 1D-7141(11); 2) solidariai priteisti iš atsakovų Ministerijos ir Lietuvos valstybės 4 614 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį; 3) solidariai priteisti iš atsakovų Ministerijos ir Lietuvos valstybės 1 000 Lt neturtinę žalą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Ministerijos 2002 m. gruodžio 6 d. sprendimu jam paskirta 355,61 Lt dydžio pareigūnų valstybinė pensija. Kadangi jis turėjo draudžiamųjų pajamų, paskirta valstybinė pensija 2010 metais buvo perskaičiuota ir paskirta apie 190 Lt valstybinė pensija. Pareiškėjas 2013 m. liepos 12 d. kreipėsi į Ministeriją su prašymu išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, tačiau 2013 m. liepos 31 d. gavo raštą, kuriame atsisakyta išmokėti jam valstybinės pensijos nepriemoką. Valstybinė pensija jam buvo perskaičiuojama vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas). Pareiškėjo manymu, tokiu teisiniu reguliavimu, kuriuo remiantis jam buvo perskaičiuojama valstybinė pensija, pažeidžiami pagrindiniai teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principai, asmens teisė gauti užtarnautą pensiją, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir darė išvadą, kad valstybinė pensijos dalis dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo jam neišmokėta nepagrįstai. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, pareiškėjui susidarė 4 614 Lt valstybinės pensijos nepriemoka. Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėtai sumažintos valstybinės pensijos jis patyrė neturtinę žalą, valstybinės pensijos sumažinimas sukėlė išgyvenimų bei nepatogumų, jis nebuvo perspėtas dėl valstybinės pensijos dydžio sumažinimo. Neturtinę žalą vertino 1 000 Lt.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti.

Atsakovai paaiškino, kad Ministerija ginčijamo sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir išmokėti nepriemoką. Atsakovai rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi ir pažymėjo, kad Ministerija pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo prašymo išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemoką. Atsakovai darė išvadą, kad pareiškėjo prašymas turi būti paliktas nenagrinėtu. Atsakovai pabrėžė, kad valstybinės pensijos perskaičiavimas buvo atliekamas remiantis tuo metu galiojančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, o nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu, todėl darė išvadą, kad Ministerijos veiksmai buvo teisėti. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad teismas analogiškoje byloje skundą atmetė, nes pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą. Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėjas su prašymu išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką į Ministeriją kreipėsi tik 2013 m. liepos 12 d., t. y. po Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyto 3 metų (ar 6 mėn.) termino, apie savo teisių pažeidimą sužinojo (turėjo sužinoti) dar 2010 m. vasario mėn., kai gavo pirmą kartą sumažintą pensiją, todėl, atsakovų manymu, skundas turėtų būti atmestas ar byla nutraukta. Teismui nusprendus skundą tenkinti ar tenkinti iš dalies, prašė valstybinės pensijos kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., kadangi 2013 metų biudžete lėšos kompensavimui nėra skirtos, asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, Ministerijos 2013 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. 1D-7141(11) panaikino kaip nepagrįstą, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 4614 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Sprendimo vykdymą šioje dalyje atidėjo iki 2014 m. vasario 1 dienos. Kitoje dalyje teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kai Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuris leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 dieną, ir darė išvadą, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir pažymėjo, kad iš esmės pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Teismas nustatė, kad pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas valstybinė pensija buvo perskaičiuota 2010 m. rugsėjo mėnesį. Į valstybinę pensiją mokančią instituciją pareiškėjas kreipėsi 2013 m. liepos 12 dieną. Teismas darė išvadą, kad nustačius, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi nepažeidęs pagal analogiją taikytino trejų metų termino, nustatyto tokiems reikalavimams pareikšti, bei paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka, ir termino kreiptis į Ministeriją dėl pensijos nepriemokos ir į teismą nepraleido.

Teismas vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) 45 straipsniu, 37 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatytas 6 mėnesių terminas skundui paduoti, įsigaliojo tik 2013 m. sausio 1 d., todėl darė išvadą, kad jo nuostatos pareiškėjo atžvilgiu nėra taikomos, atitinkamai atsakovių atsiliepime nurodytas argumentas, kad pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo yra nepagrįstas.

Teismas darė išvadą, kad Ministerija nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. liepos 12 d. prašymą, todėl ginčijamą Ministerijos 2013 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. 1D-7141 (11) panaikino. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nurodymas formaliai atlikti visą ikiteisminę administracinio ginčo nagrinėjimo procedūrą, nepagrįstai apsunkintų pareiškėjo turtinių teisių ir interesų teisminį gynimą, todėl panaikinęs ginčijamą sprendimą, neįpareigojo Ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. liepos 12 d. prašymą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. įskaitytinai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį susidarė 4 614 Lt nepriemoka. Teismas pažymėjo, kad Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažinus, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnis tiek, kiek jame nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas nurodytiems asmenims, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, pareiškėjui valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas negalėjo būti perskaičiuojama. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A5-264/2003, rėmėsi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi ir darė išvadą, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. įskaitytinai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas buvo išmokėta 11 464,03 Lt valstybinės pensijos, atitinkamai per ginčijamą laikotarpį, t. y. nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. susidarė 4 614 Lt nepriemoka. Teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, darė išvadą, kad valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to negalėjo būti mažinamas.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pažymėjo, kad pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos, todėl atsakovu šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo laikė Lietuvos valstybę, o ne Ministeriją.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, pažymėjo, kad pareiškėjas savo teiginiams dėl neturtinės žalos pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, t. y. nepateikė įrodymų, kad dėl Lietuvos valstybės veiksmų patyrė neturtinę žalą. Nenustatęs vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. padarytos žalos, teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atsižvelgęs į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, taip pat įvertinęs valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, teismas tenkino atsakovų prašymą atidėti sprendimo vykdymą iki 2014 m. vasario 1 dienos.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 50-51) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir administracinę bylą nutraukti. Atsakovai atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pažymi, kad pareiškėjui sumažinta valstybinė pensija buvo mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2010 m. vasario mėnesį, į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisių pažeidimą, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Bylos medžiaga patvirtina, jog Ministerija, pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį būdama įgaliota skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, G. G. mokėjo vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. liepos 29 d. pažymos Nr. 11PP(P)-4670 (b. l. 8-9) duomenys patvirtina, kad atsakovui taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, vėliau pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai, nuostatas per 2010 m. rugsėjo 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį G. G. negavo 4614 Lt jam priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, todėl šią nepriemoką Lietuvos valstybė privalo išmokėti.

Pirmosios instancijos teismas, taikydamas ginčui aktualaus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatas, iš esmės teisingai nustatė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs terminio reikalavimams dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pareikšti. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai.

Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio pradėtas atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškinta, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2010 m. vasario mėnesį, kadangi remiantis nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis matyti, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius neteisėtus veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. spalio mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. rugsėjo mėnesį. Skundą teismui G. G. išsiuntė 2013 m. rugpjūčio 9 d., t. y. nepraleidęs 3 metų termino.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovo 2013 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. 1D-7141(11) neteisėtumo ir pripažįsta, kad šis individualus administracinis aktas buvo pagrįstai panaikintas.

Apibendrinant išdėstytus motyvus darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotą praktiką. Tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi nagrinėdamas analogiškas bylas (pvz.: 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-771/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-850/2013, 2013 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1260/2013, 2013 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1413/2013, 2014 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-497/2014).

Teisėjų kolegija neturi objektyvių priežasčių šiuo atveju nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, atkartotų ir kitose tokio pat pobūdžio administracinėse bylose (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str.), todėl atsakovų apeliacinį skundą atmeta, remdamasi analogiškais argumentais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis