AS-822-339-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS822-339/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02581-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apygardos administracinio teismo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Šiaulių apygardos administraciniam teismui padavė skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apygardos administracinio teismo, kuriuo prašo priteisti 15 000 Lt neturtinės žalos, kurią sieja su šio teismo veiksmais (neveikimu) pareiškėjo atžvilgiu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi pareiškėjo skundas perduotas Panevėžio apygardos administraciniam teismui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 str. 2 d.).

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 13 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalis 1 punktas).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą sieja su negavimu atsakymo į jo 2013 m. rugsėjo 16 d. prašymą, kuriuo pareiškėjas Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė duoti susipažinti su administracinėmis bylomis: Nr. 1-780-289-2013, Nr.1-232-355-2013, Nr. 1-44-621-2013, atsiųsti dėl šio prašymo priimtas teismo nutartis, bylas, kuriose G. K. yra pareiškėjas, išnagrinėti jam dalyvaujant, teisėjo D. D. bylas perduoti nagrinėti kitiems teisėjams. Iš pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 16 d. prašymo turinio teismas nustatė, kad jame yra pareikšti procesiniai prašymai konkrečiose Šiaulių apygardos administracinio teismo nagrinėjamose administracinėse bylose. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, šios administracinės bylos nėra užbaigtos ir toliau nagrinėjamos, joms 2014 metais yra suteikti nauji numeriai. Taigi, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš pareiškėjo pareikštų procesinių prašymų administracinėse bylose neišsprendimo, tai yra iš teisėjų procesinės veiklos konkrečiose prašyme nurodytose administracinėse bylose. Bylos dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.272 str.) nėra priskirtos administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 3, 15, 16 straipsniai).

II. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą (b. l. 24), prašydamas panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartį.

Atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo teisėja iškreipė jo skundo turinį, nenurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apygardos administracinio teismo, nes pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dėl to, kad teismo administracija, gavusi pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 12 d. prašymą, nepateikė jame prašomos informacijos dėl susipažinimo su bylomis ir bylų nenagrinėjimo. Šiaulių apygardos administracinis teismas buvo pakeitęs susipažinimo su bylomis datas, bet apie tai pareiškėjui nepranešė. Teismo administracija pareiškėjui taip pat nepranešė, kodėl nenagrinėjamo bylos, priskirtos teisėjui D. D. Dėl nepateikto atsakymo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismo teisėja, atsisakiusi priimti skundą, užkerta kelią pareiškėjui ginti jo teises.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskirojo skundo dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 13 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kai skundas nenagrinėtinas teismų.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis laiduoja kiekvieno asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Tačiau teisė kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ 22–24, 32–33 straipsniai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis numato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat akcentuoja teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo svarbą (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008). Tačiau teisė kreiptis į administracinį teismą turi būti realizuojama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, todėl ne bet kuris asmuo ir ne su bet kokiu reikalavimu gali kreiptis į teismą ir reikalauti, kad byla būtų išnagrinėta. Subjektinė procesinė teisė kreiptis į teismą visų pirma yra siejama su asmens pažeistų teisių ir interesų gynimu. Teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Jomis neturi būti naudojamasi vien formaliam bylinėjimuisi. Administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą, ir kurio patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų apsaugą. Be to, asmuo turi teisę kreiptis į teismą tik tuo atveju, jei jo reikalavimo nagrinėjimas priskirtinas teismų kompetencijai. Ne visi klausimai yra nagrinėjami teismuose, o tik tie, kurie patenka į įstatymu griežtai apibrėžtą teismų kompetenciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

Pareiškėjas kelia ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kilusios iš teismo veiksmų (neveikimo), nepateikiant jam prašomos informacijos nagrinėjamų bylų, kuriuose dalyvauja pareiškėjas, procese.

Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos neišplaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, dėl to, kad ją neteisėtais veiksmais padarė pačios valstybės institucijos, pareigūnai. Jeigu įstatymu, juo labiau kitu teisės aktu, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybė visiškai arba iš dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti materialinę ir (arba) moralinę žalą, padarytą neteisėtais pačios valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, tai ne tik reikštų, kad yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, ir būtų nesuderinama su Konstitucija (inter alia su jos 30 straipsnio 2 dalimi), bet ir pakirstų pačios valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime nurodė, kad įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas santykius, susijusius su asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimu, turi tam tikrą diskreciją, kiek jos neriboja Konstitucija. Antai įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas gali būti diferencijuotas pagal tai, ar neteisėtais veiksmais padaryta žala yra atlyginama neteismine, ar teismine tvarka, tačiau jokiu būdu negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų paneigta asmens teisė kreiptis į teismą ir reikalauti teisingai atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Taigi asmens teisė reikalauti žalos, padarytos teismo veiksmais, atlyginimo tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijos nuostatų.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą, administracinių teismų kompetencijai priskiriami visi ginčai, kilę iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 1 str. 1 d., 2 str. 16 d., 3 str. 1 d.). Tačiau teismai, vykdydami teisingumą, neveikia kaip viešojo administravimo subjektas ir neįgyvendina tų funkcijų, kurios iš esmės būdingos vykdomosios valdžios institucijoms.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. AS444-199/2008 atkreipė dėmesį, kad teismingumo klausimai bylose dėl žalos, padarytos administracinio teismo veiksmais atlyginimo, įstatymuose nėra reglamentuoti. Nustatant, kurie teismai Lietuvoje kompetentingi nagrinėti bylas dėl žalos, padarytos administracinių teismų veiksmais, atlyginimo, atsižvelgtina į tai, kad administraciniai teismai nagrinėja ginčus dėl teisės viešojo ir vidaus administravimo srityse (ABTĮ 3 str. 1 d.). Reikalavimas atlyginti administracinio teismo veiksmais padarytą žalą taip pat netiesiogiai būtų siejamas su viešojo administravimo subjektų veiklos vertinimu, nes nustatant, ar administracinis teismas atliko neteisėtus veiksmus nagrinėdamas bylą, bus būtina nustatyti, ar jis tinkamai įvertino ir kvalifikavo viešojo administravimo subjekto veiksmus. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad reikalavimas atlyginti žalą, padarytą administracinio teismo veiksmais, turi būti nagrinėjamas administraciniuose teismuose ir yra priskiriamas administracinių teismų kompetencijai. Tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-704/2013 suformuluotą taisyklę, pagal kurią skundus dėl procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu konkrečioje byloje, gali spręsti tik tas teismas, kurio jurisdikcijai priklauso patikrinti ginčo faktinių aplinkybių teisinę kvalifikaciją ir teisines išvadas, kurias pirmosios instancijos teismas padarė jomis remdamasis bei priimti sprendimus dėl priimtų sprendimų panaikinimo ar pakeitimo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti skundą, kaip nenagrinėtiną teismų, todėl skundžiama Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartis naikintina ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. atskirąjį skundą tenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė