A-525-1380-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1380/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00840-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2; 15.4.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybei ir Kauno miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. G. ir R. G. dėl administracinio akto panaikinimo ir padarytos turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“ su skundu (b. l. 4−5) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1. panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimą, išdėstytą 2012 m. rugpjūčio 10 d. rašte Nr. (A27V128)-R-3642 Dėl žalos atlyginimo (toliau – ir Sprendimas), kaip nepagrįstą ir neteisėtą;

2. priteisti 942,40 Lt žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Nurodė, kad Kauno miesto savivaldybei 2012 m. liepos 16 d. pateikė pretenzija, kuria buvo prašoma atlyginti draudimo bendrovės išlaidas, t. y. sumokėti 942,40 Lt žalą. Pareiškėjas žalą patyrė kai 2012 m. gegužės 3 d. Kaune, A. Baršausko ir Prancūzų gatvių sankryžoje, įvyko eismo įvykis, kurio metu R. G., vairuodama automobilį BMW530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į kelio ženklais nepažymėtą duobę, buvusią važiuojamojoje kelio dalyje ir apgadino vairuojamą automobilį. Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nurodyta, jog duobė nebuvo aptverta ar pažymėta kelio ženklu. Policijos pareigūnai eismo įvykio vietoje rado apgadintą BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apgadintas priekinis kairės pusės ratas. Vairuotojos R. G. veiksmuose nebuvo nustatyta administracinio teisės pažeidimo sudėtis ir įvykis. Kadangi minėtas automobilis buvo apdraustas transporto priemonių savanoriškuoju draudimu, draudikas apmokėjo 942,40 Lt išlaidas už automobilio remontą pagal draudėjo pateiktas sąskaitas. Pagrįsdamas reikalavimą rėmėsi kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau − ir CK) 6.266 straipsniu, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, CK 6.1015 straipsniu. Nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos rašte nurodyta, jog nuspręsta pretenzijos netenkinti, nes nėra nepriklausomų ekspertų išvados, kad įvažiavus į tokio gylio duobę galėjo įvykti tokie apgadinimai. Šiuo aspektu nurodė, kad eismo įvykio faktą užfiksavo policijos pareigūnai, buvo apžiūrėtos duobės, nubraižytos eismo įvykių schemos, tai, kad žala atsirado dėl duobės patvirtino ir R. G., pareiškėjo ekspertai užfiksavo automobilio sugadinimus, atsiradusius minėto eismo įvykio metu bei nustatė žalos dydį. Iš surinktų dokumentų visumos matyti, kad automobilio sugadinimai padaryti būtent šio eismo įvykio metu, jokių kitų duomenų apie žalos atsiradimo priežastis nėra, todėl atsakovo argumentai dėl nepriklausomų ekspertų išvados atmestini.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą (b. l. 35−38), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Taip pat pateiktas prašymas įtraukti į bylą atsakovu Lietuvos automobilių kelių direkciją prie Susisiekimo ministerijos.

Teigė, kad pareiškėjo skundas dalyje dėl reikalavimo panaikinti Sprendimą, nepagrįstas jokiomis teisės aktų nuostatomis. Skundžiamas Sprendimas yra motyvuotas, nurodyta jo apskundimo tvarka, todėl jis yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjo reikalavimas dėl žalos priteisimo taip pat nepagrįstas. Į žalos dydį nepagrįstai įtrauktas PVM, nes pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenis pareiškėjas yra PVM mokėtojas, o teismų praktikoje yra konstatuota, kad „kai prekes ir paslaugas įsigyja PVM mokėtojas, pirkimo PVM sumos negalima laikyti šio asmens nuostoliu“.

Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų nėra aišku ir tai, kuo pagrįstas atskaičiuotas nuvertinimas dėl nusidėvėjimo, kodėl paskaičiuotas 24 procentai būtent nuo 803 Lt su PVM. Nurodė, kad Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) ir Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 59.3 ir 59.4 punktuose numatyta, kad važiuoklės elementai yra priskiriami dalių pagal dėvėjimosi pobūdį III grupei, o padangos IV grupei. Instrukcijos 63-65 punktai numato, kaip turėtų būti apskaičiuojamos vidutinės šių grupių dalių nuvertinimo normos.

Kartu su Instrukcija III grupei priskiriamų dalių vidutinės nuvertinimo normos paskaičiavimui patvirtinta 3 lentelė, kurioje nurodyta, kad tokio senumo (2003 m.) ir tokio variklio darbinio tūrio (2993 cm3), kaip ginčo transporto priemonė, automobilių važiuoklės dalys vidutiniškai turėtų būti nuvertinamos 37 procentais. Ginčo automobilio važiuoklės elementų nusidėvėjimas yra 13 procentų didesnis, vadinasi vertė atitinkamai mažesnė. Tad pareiškėjo pateiktais įrodymais, kurie prieštarauja aukščiau nurodytiems teisės aktams, remtis nėra pagrindo.

Be to, Tvarkos 3 punkte imperatyviai nurodyta, jog vertinti transporto priemones turi teisę tiktai įmonių, įregistruotų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir turinčių teisę verstis transporto priemonių vertinimo veikla, atestuoti kilnojamojo turto vertintojai. AAS „Gjensidige Baltic“ nėra įtrauktas į verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą, o M. S., pasirašęs 2012 m. gegužės 3 d. transporto priemonės techninės apžiūros protokolą, nėra įtrauktas nei į turto vertintojų, nei į turto vertintojo asistentų sąrašą (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 12-14 str.).

Kauno miesto savivaldybės administracijai nebuvo pateikta jokių dokumentų, kurie pagrįstų, kad vertinant ginčo transporto priemonei tariamai padarytą žalą buvo atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus, nors toks reikalavimas yra įtvirtintas aukščiau nurodytoje Tvarkoje. Taip pat akcentavo tai, jog įvykis įvyko 2012 m. gegužės 3 d. 08:35 val., t. y. darbo dieną, šviesiu paros metu, kai dideli automobilių srautai turėjo judėti Kauno miesto gatvėmis, taip pat ir A.

Baršausko g. - Prancūzų g. sankryža. Taigi, kyla pagrįsta abejonė, ar jis apskritai įvyko. Turi būti įrodyta, kad apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Pareiškėjas nepateikė ir nepriklausomų ekspertų išvados. Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovai nebuvo pakviesti nei į įvykio vietą, nei į automobilio apžiūrą. Teigė, jog duobės atsiradimas yra nei Kauno miesto savivaldybės administracijos, nei Kauno miesto savivaldybės neįtakojamas gamtos reiškinys.

Kauno miesto gatvės yra reguliariai tvarkomos, tačiau pagal turimas lėšas, nes tam skirtas finansavimas yra ribotas ir nepakankamas. Pagal CK 6.271 straipsnį, savivaldybė privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), tačiau žala atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (neveikimo) gali būti atlyginama tik nustačius visas šias viešosios civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus viešojo administravimo subjekto veiksmus (neveikimą); žalos padarymo faktą; priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Vien tai, kad policijos pareigūnų yra užfiksuotas duobės buvimo faktas, dar nereiškia, kad Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti pareiškėjo reikalaujamą žalą. Duobės buvimo faktas pats savaime nereiškia žalos padarymo fakto ginčo transporto priemonei, o užfiksuoti, neaišku kada atsiradę, ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę. Turi būti įrodyta ne tik tai, kad buvo duobė, kad automobilis apgadintas, bet ir tai, kad apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę.

Tokių duomenų nėra pateikta.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės pateikė atsiliepimą (b. l. 81−84), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Taip pat pateiktas prašymas įtraukti į bylą atsakovu Lietuvos automobilių kelių direkciją prie Susisiekimo ministerijos.

Atsiliepimas grindžiamas argumentais, kurie iš esmės analogiški atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos atsiliepime išdėstytiems argumentams.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 16 d. sprendimu (b. l. 134−140) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui AAS „Gjensidige Baltic“ iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 355, 32 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 20,44 Lt išlaidų atlyginimą. Kitoje dalyje skundą atmetė.

Remdamasis bylos medžiaga nustatęs bylos aplinkybes ir aptaręs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, teismas priėjo prie išvados, kad už aptariamo įvykio metu patirtą žalą atsako būtent atsakovas – Kauno miesto savivaldybė. Tarp neteisėtų atsakovo Kauno miesto savivaldybės veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes atsakovas, kaip Kauno miesto gatvių savininkas, netinkamai prižiūrėjo gatvę, nepažymėjo vietos, kur buvo kelio duobė, įspėjamaisiais ženklais, nesuremontavo gatvės, todėl yra atsakingas už padarytą žalą. Ginčo atveju yra visos trys sąlygos, reikalingos deliktinei atsakomybei atsirasti pagal CK 6.271 straipsnio sąlygas.

Pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį, jeigu draudimo sutartis nenustato kitaip, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, toks reikalavimo teisės perėmimas yra susijęs su draudimo išmokos sumokėjimu draudžiamojo įvykio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje; 2011 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2011). Subrogacijos teisę siekiantis įgyvendinti pareiškėjas privalo įrodyti, kad jis buvo į eismo įvykį patekusios transporto priemonės draudikas, kad įvykis buvo draudiminis, kad draudikas išmokėjo pagrįsto dydžio draudimo išmoką, kad atsakovas yra atsakingas už padarytą žalą (CK 6.1015 str.). Abejonių, kad pareiškėjas buvo į eismo įvykį patekusios transporto priemonės draudikas, kad įvykis buvo draudiminis ir kad draudikas išmokėjo atitinkamo dydžio draudimo išmoką, teismui nekilo, nes tai patvirtina byloje esantys įrodymai (b.l. 15, 32). Teismas sprendė, jog kadangi už patirtą žalą atsako būtent atsakovas – Kauno miesto savivaldybė, todėl pareiškėjo reikalavimas, subrogacijos teise, priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės patirtą žalą yra visiškai pagrįstas (CK 6.1015 str. 1 d.).

Pasisakydamas dėl priteistinos žalos dydžio, teismas, visų pirma, nustatytų aplinkybių pagrindu, sprendė, jog atsakovo argumentai dėl netinkamo draudiko eksperto išvados dėl draudimo išmokos sumos, nepagrįsti. Atsakovas nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių nurodytas automobilio remonto darbų išlaidas, jog pagal automobilio sugadinimo pobūdį nurodyti darbai nebuvo techniškai būtini ir nebuvo susiję su patirtais automobilio sugadinimais, ar remonto darbai buvo mažesnės kainos, taip pat atsakovas neprašė skirti ekspertizės žalos dydžiui nustatyti. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai). Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytos realiai pagrįstomis ir įrodytomis (b.l.13, 23-32). Tačiau teismas pažymėjo, kad, kad prekių ir paslaugų pirkimo PVM 231,76 Lt sumos negalima laikyti pareiškėjo nuostoliu. Kaip matyti iš PVM sąskaitos faktūros, automobilio remonto paslaugas teikiantis asmuo − UAB “Autotoja“ yra PVM mokėtojas (b.l.23). Nors prekes ir paslaugas įsigyjantis asmuo PVM sąskaitoje faktūroje buvo nurodytas fizinis asmuo – G. R., tačiau už prekes ir paslaugas sumokėjo draudikas − PVM mokėtojas. Todėl pareiškėjas nepagrįstai į žalos dydį įskaičiavo pridėtinės vertės mokestį 231,76 Lt. Prašomas priteisti žalos dydis − 942,40 Lt mažintas 231,76 Lt PVM suma.

Teismas sprendė, jog nagrinėjamo ginčo atveju vertintini ir automobilį vairavusios vairuotojos veiksmai. Vertinta, tai, jog eismo įvykis įvyko 2012 m. gegužės 3 d. 08:30 val. ryto, šviesiu paros metu, esant geroms meteorologinėms sąlygoms. Todėl vairuotoja R. G., būdama rūpestinga ir apdairi, privalėjo pastebėti kelio dalyje esančią duobę, sulėtinti greitį ir sustoti, ar kitaip išvengti važiuojamojoje kelio dalyje esančios duobės. Pažymėta, kad transporto priemonių vairuotojų pareiga vadovautis Kelių eismo taisyklėmis. Kelių eismo taisyklių 133 ir 134 punktuose, numatytos transporto priemonių vairuotojų pareigos ir jų veiksmai konkrečiose eismo situacijose, būtent, vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Teismas vadavosi CK 6.259 straipsnyje įtvirtina bendra taisykle, numatančia, kad jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės ir įvertinus nurodytus argumentus, priteistiną žalą mažino 50 procentų dėl automobilį vairavusios R. G. kaltės, kadangi vairuodama transporto priemonę kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoja nebuvo pakankamai atidi bei rūpestinga. Pareiškėjui iš atsakovo priteistina – 355, 32 Lt (942,40 Lt – 231,76 Lt PVM = 710,64 Lt x 50% = 355,32 Lt) žalos atlyginimas.

Dėl skundo reikalavimo panaikinti Sprendimą teismas nurodė, kad atsakovas skundžiamu Sprendimu pareiškėjo prašymą atsisakė tenkinti, nurodydamas, jog nėra pateikta žalos dydį įrodančių dokumentų, neišskaityta besąlyginė išskaita. Tačiau pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, jog pareiškėjas kartu su prašymu savivaldybei būtų pateikęs kokius nors duomenis, patvirtinančius žalos dydį. Atsakovas Sprendime nurodydamas atsisakymo atlyginti žalą pagrindus, išdėstė argumentus, kurie atitiko faktines aplinkybes, nurodė rašto apskundimo tvarką, tokiu būdu, jokių teisės aktų nepažeidė. Skundžiamo sprendimo turinys neprieštaravo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir atitiko VAĮ keliamus reikalavimus administraciniam aktui (VAĮ 8 str.). Teismas sprendė, jog skundžiamo administracinio akto naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas šio reikalavimo dalyje netenkintas. Pažymėta, jog minėtas reikalavimas yra išvestinis, nenuginčijus šio rašto, teisė į žalos atlyginimą pareiškėjui išlieka.

Remdamasis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs tai, kad skundas buvo patenkintas tik iš dalies, teismas pareiškėjui priteisė 20,44 Lt ( 53,81 x 38 % = 20,44 Lt) išlaidų susijusių su pareiškėjo atstovo atvykimu į Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. posėdį.

III. Pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 146−148), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą pakeisti − ir ieškinį (skundą) tenkinti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Nesutinka su teismo sprendimu priteistiną sumą sumažinti PVM dydžiu. Šiuo aspektu pažymi, pirma, pareiškėjas nebuvo remonto bendrovės paslaugų ar prekių pirkėjas, o tik nukentėjusiojo prašymu išmokėjo draudimo išmoką remonto dirbtuvei už nukentėjusį. Antra, nors pareiškėjas yra PVM mokėtojas, tačiau bendrovės ekonominė veikla − draudimo paslaugos, pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės įstatymo 27 straipsnį, yra neapmokestinamos PVM, o pagal to paties įstatymo 58 straipsnio 1 dalį, PVM atskaita galima tik tuo atveju, kai gautos paslaugos susijusios su ekonomine veikla, kuri yra apmokestinama PVM. Tad PVM mokestis turėtų būti laikomas pareiškėjo nuostoliu, nes priešingu atveju išmokėdamas draudimo išmoką už fizinį asmenį su PVM, pareiškėjas negalėtų šio sumokėto mokesčio susigrąžinti nei iš valstybės biudžeto, nei išsiieškoti iš atsakingo už žalos padarymą asmens, o tai prieštarautų tiek visiško nuostolių atlyginimo institutui, tiek CK 6.1015 straipsniui.

2. Nesutinka su teismo sprendimu priteistiną žalos dydį sumažinti 50 procentų dėl transporto priemonės vairuotojos kaltės. Šiuo aspektu pažymi, pirma, teismo nurodytas 6.259 straipsnis yra CK šeštos knygos 2 skirsnyje, reglamentuojančiame sutartinę atsakomybę, o tarp pareiškėjo ir atsakovo sutartinių santykių nėra. Pareiškėjas subrogacijos pagrindu perėmęs nukentėjusio asmens teises, atsakovui reiškė reikalavimą, kildinamą iš delikto. Pagal ginčui aktualią CK 6.266 straipsnio 1 dalies nuostatą, didesnio pavojaus šaltinio valdytojas privalo atlyginti padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios, didelio neatsargumo. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga neleidžia daryti išvados apie nenugalimą jėgą, nukentėjusiosios tyčią ar didelį neatsargumą. Be to, atsakovas atsiliepime į skundą nukentėjusiosios didelio neatsargumo net neįrodinėjo, dėl ko skundas turėjo būti tenkintas pilna apimtimi (remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1611/2012).

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 155−156), kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia šiuos argumentus:

1. Atsakydami į pirmąjį apeliacinio skundo argumentą, nurodo, pirma, paslaugų pirkėjas − išlaidas patiriantis asmuo. Šiuo atveju tai − pareiškėjas (PVM mokėtojas). O teismų praktikoje yra konstatuota, kad, kai prekes ir paslaugas įsigyja PVM mokėtojas, pirkimo PVM sumos negalima laikyti šio asmens nuostoliu (remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006). Antra, nagrinėjamu atveju nėra svarbu, ar draudimo paslaugos yra apmokestinamos PVM, ar ne, nes ginčas vyksta dėl PVM, kurio objektas yra ne draudimo paslaugos, o automobilio dalys ir automobilio remonto darbai. Teismas pagrįstai sprendė, kad nors prekes ir paslaugas įsigyjantis asmuo PVM sąskaitoje faktūroje buvo nurodytas fizinis asmuo, už prekes ir paslaugas sumokėjo draudikas − PVM mokėtojas, todėl pareiškėjas nepagrįstai į žalos dydį įskaičiavo PVM.

2. Atsakydami į antrąjį apeliacinio skundo argumentą, remiasi Kelių eismo taisyklių, patvirtintų 2002 m. gruodžio 11 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1950, 19, 133, 134 punktais, pažymi, kad vairuotojai turėjo būti žinoma, kad Kauno miesto gatvėse gali būti duobių, nes apie tai vairuotojai informuojami per įvairias medios priemones, jų prašoma būti atidesniais. Be to, tomis pačiomis Kauno miesto gatvėmis kasdien pravažiuoja dideli automobilių srautai, tačiau ne visiems atsiranda tokio mąsto sugadinimai, o tai reiškia, kad, jei tariamas eismo įvykis ir buvo, tai ir ginčo transporto priemonės vairuotojos veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui ir jos padidėjimui. Taip pat remiasi CK 6.279 straipsnio 1, 4 dalimis, 6.270 straipsnio 1 dalimi ir daro išvadą, jog teismas teisėtai ir pagrįstai nusprendė, jog vairuotoja R. G., būdama rūpestinga ir apdairi, privalėjo pastebėti kelio dalyje esančią duobę, sulėtinti greitį ir sustoti, ar kitaip išvengti važiuojamoje kelio dalyje esančios duobės. Be to, skirtingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, abu atsakovai savo atsiliepimuose į skundą aiškiai pasisakė tiek dėl vairuotojos neatidumo, tiek dėl Kelių eismo taisyklių, tiek dėl automobilio kaip didesnio pavojaus šaltinio, lyginant su nejudančia duobe. Taip pat pažymėjo, kad teismo sprendimas atitinka teismų formuojamą praktiką, jog byloje nesant duomenų, kurie patvirtintų, kad vairuotojas, veikdamas tiek rūpestingai ir apdairiai, kiek yra būtina atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, negalėjo pastebėti ir sustoti ar kitaip išvengti važiuojamojoje kelio dalyje esančios duobės, dalis atsakomybės už žalą tenka ir vairuotojui (remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012). Nagrinėjamoje byloje tokių duomenų nėra.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 157−158), kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikti argumentai, analogiški išdėstytiems Kauno miesto savivaldybės administracijos atsiliepime į apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo R. G. vairuodama automobilį BMW 530, valst.. Nr. (duomenys neskelbtini) 2012 m. gegužės 3 d., apie 08.30 val. įvažiavo į Kauno miesto savivaldybėje, Breslaujos-Prancūzų gatvių sankryžoje važiuojamoje dalyje buvusią jokiais ženklais nepažymėtą duobę, dėl ko automobilis buvo apgadintas, todėl tarp trečiojo suinteresuoto asmens ir pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ esant sudarytai minėtos transporto priemonės savanoriškojo draudimo sutarčiai, pareiškėjas trečiajam suinteresuotam asmeniui išmokėjo draudimo išmoką – 942,40 Lt. Būtent nurodytos draudimo išmokos dydžio turtinės žalos atlyginimo, remdamasis Civilinio kodekso 6.1015 straipsniu, nagrinėjamoje byloje ir siekia pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 355,32 Lt žalos atlyginimo, konstatavęs, kad žala atsirado ir dėl automobilį vairavusio trečiojo suinteresuoto asmens kaltės, kadangi jis nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, dėl ko priteistiną žalą sumažino penkiasdešimčia procentų. Taip pat teismas sprendė, kad pareiškėjas nepagrįstai į žalos dydį įskaičiavo pridėtinės vertės mokestį (231,76 Lt PVM), ir šia suma sumažino priteistinos turtinės žalos dydį. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti tik dalį turtinės žalos, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado būtent trečiajam suinteresuotam asmeniui 2012 m. gegužės 3 d., apie 08.30 val. įvažiavus į duobę važiuojamojoje gatvių Breslaujos-Prancūzų sankryžoje Kauno miesto savivaldybėje. Pagal Civilinio kodekso 6.1015 straipsnį, reglamentuojantį draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (1 dalis;) reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (2 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas.

Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014).

Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Ši prezumpcija gali būti paneigta. Dėl to esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).

Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado trečiajam suinteresuotam asmeniui įvažiavus į neaptvertą ir jokiais ženklais nepažymėtą duobę Kauno mieste, Breslaujos-Prancūzų gatvių sankryžoje, taip pat atsakovui – Kauno miesto savivaldybei – iš esmės nekeliant ginčo dėl aplinkybės, kad Kauno miesto savivaldybė yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas) Civilinio kodekso 6.266 straipsnio prasme, taip pat atsakovui nepateikus bei byloje nesant duomenų, galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.), darytina išvada, kad būtent atsakovas, kaip inžinerinio statinio – kelio – savininkas yra atsakingas už trečiojo suinteresuoto asmens patirtą žalą, jam įvažiavus į kelyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą duobę, dėl ko buvo apgadintas jo automobilis.

Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą, t. y. kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Šio principo esmė – žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas turtinės žalos, patirtos trečiojo suinteresuoto asmens automobiliui įvažiavus į kelio duobę, dydį – 942,40 Lt – detaliai įvertino byloje surinktus įrodymus ir konstatavo, kad pagal automobilio sugadinimo pobūdį, šios išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis, o jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių, jog pagal automobilio sugadinimo pobūdį darbai, dėl kurių buvo patirtos nurodytos išlaidos, nebuvo techniškai būtini ir nebuvo susiję su patirtais automobilio apgadinimais, atsakovas nepateikė bei neprašė skirti ekspertizės žalos dydžiui nustatyti. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Tačiau taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, kad žala atsirado ir dėl automobilį vairavusio trečiojo suinteresuoto asmens R. G. kaltės, todėl priteistinos turtinės žalos dydis buvo sumažintas penkiasdešimčia procentų. Teisėjų kolegija, pripažindama teismo teisę, vadovaujantis Civiliniame kodekse įtvirtintomis nuostatomis dėl žalos dydžio nustatymo, inter alia kriterijų, galinčių lemti priteistinos žalos dydžio sumažinimą, pažymi, kad nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių, kiek tai susiję su automobilį vairavusio trečiojo suinteresuoto asmens kalte, vertinimu.

Iš eismo įvykio schemos matyti, kad ginčui aktualus kelio defektas (duobė) buvo Breslaujos-Prancūzų gatvių sankryžoje, t.y. tokioje vietoje, kurioje leistinas važiavimo gatve greitis turi būti ženkliai sumažintas. Pabrėžtina, kad kaip užfiksuota eismo įvykio schemoje eismo sąlygos buvo geros, šviesus paros metas, giedra, kelio danga sausa. Todėl vairuojant atidžiai ir atsargiai, buvo galima apvažiuoti kliūtį, ar prieš ją sustoti. Automobilį vairavusio asmens paaiškinimai, kad pamatyti duobę trukdė intensyvus eismas, vertintini kritiškai, nes Kelių eismo taisyklės reikalauja iš vairuotojų, atsižvelgiant į greitį, laikytis saugaus atstumo nuo priekyje važiuojančio automobilio, kas leistų savalaikiai pastebėti kelyje atsiradusią kliūtį (duobę). O pasirinkdamas greitį vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonių būklę, taip pat eismo intensyvumą (KET 126 p., 127 p.). Eismo įvykio faktas liudija, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nepaisė bendrųjų vairuotojo pareigų elgtis atsargiai ir atidžiai, taigi dėl eismo įvykio yra ir automobilio vairuotojo kaltė. Pirmosios instancijos teismas atsakovo civilinę atsakomybę, atsižvelgdamas į trečiojo suinteresuoto asmens kaltę, sumažino proporcingai (50 proc.).

Apeliaciniame skunde taip pat reiškiamas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu neįtraukti į pareiškėjo patirtus nuostolius sumokėtą pridėtinės vertės mokestį, šią išvadą grindžiant tuo, kad remonto paslaugas teikęs asmuo yra juridinis asmuo, privalantis apskaičiuoti ir mokėti PVM, o už paslaugas sumokėjo draudikas – PVM mokėtojas.

Pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“ trečiojo suinteresuoto asmens automobilį remontavusiai įmonei sumokėjo 231,76 Lt PVM. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 straipsnis numato PVM mokėtojų teisę į PVM atskaitą (PVM atskaita pagal šio įstatymo 2 straipsnio 28 dalį yra pirkimo ir (arba) importo PVM dalies atskaitymas, kai pagal šio Įstatymo nuostatas apskaičiuota atskaitoma pirkimo ir (arba) importo PVM dalimi sumažinama mokėtina į biudžetą ar padidinama grąžintina iš biudžeto PVM suma). Tačiau pažymėtina, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalį, PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti inter alia PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 27 straipsnis nustato, kad pridėtinės vertės mokesčiu neapmokestinamos visų rūšių draudimo ir perdraudimo paslaugos, išskyrus nurodytąsias šio Įstatymo 46 straipsnyje, taip pat su draudimo ir perdraudimo paslaugomis susijusios paslaugos, kurias teikia draudimo ir perdraudimo tarpininkai. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad pareiškėjo – draudimo įmonės – už trečiojo suinteresuoto asmens automobilio remonto paslaugas sumokėtas pirkimo PVM negalės būti susigrąžintas iš biudžeto, todėl pareiškėjo sumokėtas PVM pripažintinas jo patirtu nuostoliu ir turi būti priteistas iš atsakovo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina pusė visos patirtų nuostolių sumos – 942,40 : 2 = 471,20 Lt, todėl atitinkamai Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas keičiamas.

Atsižvelgiant į keičiamą atlygintino žalos dydį, atitinkamai keistinas ir pirmosios instancijos teismo priteistų išlaidų atlyginimas 53,81 x 50 % = 26,9 Lt.

Pažymėtina, kad Kauno apygardos administracinis teismas sprendimu taip pat nusprendė atmesti pareiškėjo skundo dalį dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 m. rugpjūčio 10 d. rašte Nr. (A27V128)-R-3642 išdėstyto sprendimo panaikinimo. Pastebėtina, kad apeliantas, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nekelia klausimo dėl šios skundžiamo sprendimo dalies neteisėtumo ir nepagrįstumo. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo išdėstytus argumentus, lėmusius sprendimą atmesti šią pareiškėjo skundo dalį, teisėjų kolegija su jais sutinka ir konstatuoja, kad kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui AAS „Gjensidige Baltic“ iš Kauno miesto savivaldybės priteista 355,32 Lt (trys šimtai penkiasdešimt penki litai trisdešimt du centai) turtinės žalos atlyginimo ir 20,44 Lt išlaidų atlyginimo, pakeisti ir išdėstyti ją taip:

„Priteisti pareiškėjui AAS „Gjensidige Baltic“ iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 471,20 Lt (keturis šimtus septyniasdešimt vieną litą dvidešimt centų) turtinės žalos atlyginimo ir 26,90 Lt (dvidešimt šešis litus devyniadešimt centų) išlaidų atlyginimo“.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas