AS-502-1093-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS502-1093/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03926-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. Z. skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja R. Z. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame prašo įpareigoti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą (toliau – ir Tarnyba) priimti sprendimą dėl 2014 m. birželio 23 d. pareiškėjos R. Z. prašymo ir įpareigoti Tarnybą kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo apginant R. Z. pažeistas teises ir teisėtus interesus teisminiu keliu pagal 2014 m. gegužės 22 d. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos priimtą nutarimą Nr. 10-395.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakė priimti. Išaiškino pareiškėjai, kad ji su skundu turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismą, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog iš pareiškėjos skundo turinio matyti, kad ji siekia apginti galimai pažeistas teises dėl nesąžiningų sąlygų taikymo Pajūrio kredito unijos paskolos sutartyje Nr. 12-00001.

Teismas nurodė, jog vartotojų teises, taip pat vartotojų ir prekių pardavėjų, gamintojų bei paslaugų teikėjų santykius, reglamentuoja Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymas, kurio 12 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, jog Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba be kita ko nagrinėja vartotojų skundus dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo. Minėto įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad ginčo šalys turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamos nagrinėti ginčą iš esmės tiek ginčo nagrinėjimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje metu, tiek po šios institucijos sprendimo priėmimo. Kreipimasis į teismą po ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu.

Pažymėjo, jog viešojo intereso gynimas reglamentuotas minėto įstatymo 30 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad vartotojų viešąjį interesą gina Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir šio įstatymo 31 straipsnyje nustatytas sąlygas atitinkančios vartotojų asociacijos, o įstatymų nustatytais atvejais – kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir juridiniai asmenys (1 d.); vartotojų viešojo intereso gynimas – tai ieškinio ar pareiškimo (skundo) vartotojų viešajam interesui ginti pareiškimas, kai siekiama pripažinti ar pakeisti teisinius santykius, uždrausti (nutraukti) pardavėjo ar paslaugų teikėjo veiksmus (neveikimą), kurie pažeidžia vartotojų teisėtus bendruosius interesus ir yra nesąžiningi vartotojų požiūriu, neatitinka sąžiningos verslo praktikos arba prieštarauja Civiliniam kodeksui, šiam įstatymui ar kitiems teisės aktams (2 d.).

Atsižvelgdamas į minėtas įstatymo nuostatas, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad teisinius santykius, kylančius iš sutarties sąlygų pakeitimo, reglamentuoja civilinės teisės normos. Ginčus, kylančius iš civilinių teisinių santykių, nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai. Iš pareiškėjos skundo turinio ir pridėtų įrodymų matyti, kad ginčas kilo dėl paskolos sutarties sąlygų pakeitimo, t. y. iš privatinių teisinių santykių, todėl šis ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 2 punktą, skundą (prašymą) atsisakoma priimti, jeigu byla nepriskirtina tam teismui. Atsižvelgdamas į nustatytą ir vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktu, teismas pareiškėjos skundą atsisakė priimti, kaip nepriskirtiną administracinio teismo kompetencijai.

II. Pareiškėja R. Z. padavė atskirąjį skundą (b. l. 15), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartį ir perduoti pirmosios instancijos teismui jos skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nutartis priimta pažeidžiant ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 5 punkto, 143 straipsnio nuostatas, yra be motyvų, netinkamai taikytos ir išaiškintos materialinės teisės normos.

Teigia, kad vadovaujantis ABTĮ 21 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, skundas paliekamas nenagrinėtas vien dėl tos priežasties, kad ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, šiais atvejais byla perduodama pagal rūšinį teismingumą. Teismas priimdamas ginčijamą nutartį netinkamai taikė ir aiškino procesines teisės normas. Pareiškėjos nuomone, kai administraciniam teismui kyla abejonių, ar byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui ar administraciniam teismui, bylos rūšinio teismingumo klausimus išsprendžia speciali teisėjų kolegija, į kuria įeina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų pirmininkų paskirtą teisėją.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Atskirasis skundas tenkintinas.

Pareiškėja ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą, nes skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, nurodydamas ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas dėl bylos rūšinio teismingumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 21 straipsnio 2 dalis numato, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis.

Administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką nustato ABTĮ (1 straipsnio 1 dalis), kurio 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Taigi, administracinių teismų kompetencijai priskiriamas ginčų, kilusių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 2 straipsnio 16 dalis), nagrinėjimas. Pagal ABTĮ 2 straipsnio 1 dalį viešasis administravimas tai yra įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas“.

Pažymėtina, jog, nustatant kilusio ginčo prigimtį teismui yra reikšmingi suinteresuoto asmens formuluojami reikalavimai (Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2011 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. T-16-11).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi pareiškėjos skundo pirmosios instancijos teismui turinį, pažymi, jog pareiškėja iš esmės skundžia Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos neveikimą – atsakymo į jos 2014 m. birželio 23 d. prašymą nepateikimą ir nesiėmimą veiksmų apginti pareiškėjos teises. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, jog savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Tokiu atveju paprastai iš esmės yra skundžiamas tam tikras institucijos neveikimas (pvz. žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-351/2006, 2013 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS444-387/2013 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-442/2014).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, pareiškėjai kreipiantis su 2014 m. birželio 23 d. prašymu, jau buvo atlikusi pareiškėjos inicijuotą specialiąją, specialaus – Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo – reglamentuojamą sutarčių standartinių sąlygų kontrolės ir nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų ginčijimo procedūrą. 2014 m. birželio 23 d. prašymu pareiškėja ne skundė ar ginčijo Tarnybos sprendimą, ar veiksmus, o išreiškė prašymą, atsižvelgiant į tai, kad Pajūrio kredito unija nevykdo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos sprendimo dėl sutarties sąlygų pakeitimo, apginti pareiškėjos sutartimi su kredito unija pažeistas teises ir teisėtus interesus teisminiu keliu, t. y. prašė viešojo administravimo subjekto imtis veiksmų. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnį, asmenų prašymus (su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijusius asmens kreipimusis į viešojo administravimo subjektą prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus (Įstatymo 2 straipsnio 14 dalis), viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles (1 dalis). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintose asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėse nustatyta, jog gaunami asmenų prašymai turi būti išnagrinėti per 20 darbo dienų (30 punktas), arba, tam tikrai atvejais, grąžinti (29, 32, 34 punktai), palikti nenagrinėti (33, 35 punktai), ar persiunčiami kompetentingai institucijai (10 punktas). Taigi, viešojo administravimo subjektui įtvirtinta pareiga reaguoti į besikreipiančio asmens prašymą, ir toks nereagavimas laikytinas viešojo administravimo subjekto neveikimu, teisės aktuose nustatytos viešojo administravimo procedūros neatlikimu, skundžiamu administraciniam teismui.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos skundas nenagrinėtinas administracinių teismų ir jog pareiškėja su skundu turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Taip pat, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nurodė netinkamą nutarties priėmimo teisinį pagrindą – ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktą, t .y. kai byla nepriskirtina tam teismui;

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos R. Z. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjos R. Z. skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas