A-336-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-336-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00123-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Autoalbra“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Autoalbra“ skundą atsakovui Panevėžio rajono savivaldybės administracijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant uždarajai akcinei bendrovei „Dorsimus“, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Autoalbra“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Autoalbra“, Bendrovė) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-7), kurį patikslino (b. l. 37-42), prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) direktoriaus 2013 m. gegužės 8 d. įsakymą Nr. A-454 „Dėl vežėjų išlaidų (negautų pajamų), susijusių su transporto lengvatų taikymu, nekompensavimo (neatlyginimo)“ (toliau – ir Įsakymas, ginčijamas įsakymas); 2) įpareigoti Administraciją kompensuoti Bendrovei 3 718,24 maršrute Panevėžys – Anykščiai per Juostininkus patirtų išlaidų (negautų pajamų) dėl transporto lengvatų taikymo už 2013 m. balandžio mėn.; 3) priteisti pareiškėjo naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo atstovė paaiškino, jog tarp pareiškėjos ir Administracijos 2008 m. birželio 25 d. buvo sudaryta visuomenės aptarnavimo sutartis Nr. S1-625, kuria pareiškėjas įsipareigojo vežti keleivius autobusais vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo maršrutais, inter alia taikyti transporto lengvatas autobusais važiuojantiems keleiviams, taip pat pateikti Administracijai ataskaitą apie parduotus su nuolaida važiavimo bilietus per mėnesį, tuo tarpu Administracija įsipareigojo kompensuoti pareiškėjo nuostolius, susidariusius dėl komerciškai nenaudingomis sąlygomis visuomenei teikiamų būtinų keleivinio transporto paslaugų bei atlyginti pareiškėjui už keleivių, kuriems įstatymo suteikta teisė į keleivinio transporto lengvatas, vežimą. Šia sutartimi šalys taip pat susitarė, jog nustačius, kad pareiškėjas padarė pažeidimus, nurodytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 478 patvirtinto Keleivinio transporto vežėjų išlaidų (negautų pajamų), susijusių su transporto lengvatų taikymo, kompensavimo (atlyginimo) tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 11 punkte (t. y. kai vežėjas veža keleivius, įsigijusius važiavimo bilietus su nuolaida, bet nepateikusius atitinkamų jų teisę į transporto lengvatas patvirtinančių dokumentų), pareiškėjui taikomos sankcijos. Vykdydama sutartinius įsipareigojimus, Bendrovė 2013 m. gegužės 6 d. parengė ataskaitą apie parduotus su nuolaida važiavimo bilietus per 2013 m. balandžio mėn. ir išrašė PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 138.

Nurodė, jog Atsakovas ginčijamame įsakyme remiasi UAB „Dorsimus“ 2013 m. balandžio 27 d. patikrinimo akte Nr. 20 ir 2013 m. balandžio 29 d. patikrinimo akte Nr. 21 nurodytais pažeidimais, tačiau šiuose aktuose užfiksuoti neteisingi duomenys apie pareiškėjui priklausančias licencijas (t. y. nurodytas neteisingas licencijos numeris), nurodytos vairuotojų vardai ir pavardės „A. D.“ ir „A. S.“, nors tokie asmenys Bendrovėje niekada nedirbo. Be to, su patikrinimo aktu Nr. 20 nebuvo supažindintas Bendrovės atstovas, apie patikrinimo aktą bei nustatytus pažeidimus pareiškėjas informuotas tik 2013 m. gegužės 3 d.

Administracijos raštu Nr. (22.6)SD7-161. Patikrinimo akte Nr. 20 nurodyta, kad keleivė, įsigijusi bilietą su 50 proc. nuolaida, nepateikė dokumento, patvirtinančio jos teisę įsigyti lengvatinį bilietą. Tačiau šios faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės, kadangi vairuotojui keleivė pateikė pažymėjimą. Kodėl pažymėjimas nebuvo pateiktas UAB „Dorsimus“ kontrolieriams, neaišku, UAB „Dorsimus“ darbuotojai patikrinimo akte nenurodė keleivės, važiavusios su lengvatiniu kelionės bilietu, kontaktinių duomenų, nepaimti jos paaiškinimai apie įvykio aplinkybes, be to, nei vairuotojui, nei keleivei dėl padaryto pažeidimo administracinio teisės pažeidimo protokolai nesurašyti ir administracinio teisės pažeidimo bylos jų atžvilgiu nepradėtos.

Tik tuomet, kai pareiškėjas inicijavo administracinę bylą teisme, abiems vairuotojams buvo surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai, o administracinės bylos jų atžvilgiu nutrauktos, pasibaigus administracinės nuobaudos skyrimo terminui, tačiau abiem atvejais keleiviai, važiavę su lengvatiniais bilietais, tačiau nepateikę tokią teisę patvirtinančių dokumentų, nebuvo nubausti. Taip pat patikrinimo akte Nr. 21 nurodyta, kad autobuse patikrinimo pradžioje buvo 10 keleivių, kai kontrolinėje juostoje yra nurodyta, jog patikrinimo metu autobuse buvo 12 keleivių.

Be to, šiame patikrinimo akte konstatuota, kad keleivė, parodžiusi teisę į lengvatinį bilietą suteikiantį dokumentą, įsigijo kelionės bilietą su 50 proc. nuolaida, tačiau patikrinimo metu dėl patirto streso savo paso neberado ir kontrolierei nepateikė. Visi nurodyti neatitikimai leidžia daryti prielaidą, kad iš tiesų buvo tikrinami ne UAB „Autoalbra“ keleiviniai autobusai, o kitas analogiška veikla užsiimantis vežėjas, be to, ginčijamas įsakymas priimtas remiantis aptartais patikrinimo aktais, kurie neatitinka imperatyvių teisės aktų reikalavimų, surašyti su trūkumais ir todėl negalėjo būti pagrindu Įsakymui priimti.

Atkreipė dėmesį į tai, kad netgi manant, jog dviem keleiviams nepagrįstai bilietai parduoti su 50 proc. nuolaida, ginčijamu įsakymu atsisakoma kompensuoti su tuo pačiu maršrutu važiavusių 130 keleivių vežimu susijusias išlaidas, tokiu būdu pažeidžiant pareiškėjo teisę į gerą viešąjį administravimą.

Atsakovas Panevėžio rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 45-47) nesutiko su juo ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad UAB „Dorsimus“ 2013 m. balandžio 27 d. patikrinimo akte Nr. 20 ir 2013 m. balandžio 29 d. patikrinimo akte Nr. 21 neteisingai nurodyti pareiškėjo turimi licencijos numeriai bei autobusų vairuotojų pavardės. Patikrinimo aktuose nurodyti pareiškėjui išduotų licencijų kortelių numeriai, kurie yra teisingi, nes pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 7 d. nutarimu patvirtintose Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklėse įtvirtintą reglamentavimą, vežėjams išduodama licencijos kopija, kuri turi būti laikoma transporto priemonėje. Pareiškėjas klaidina teismą, teigdamas, jog patikrinimo aktuose nurodyti vairuotojai „A. D.“ ir „A. S.“ Bendrovėje niekada nedirbo, kadangi patikrinus pateiktus darbuotojų sąrašus, A. S. nurodytas kaip pareiškėjo darbuotojas, o vienos raidės rašybos klaida D. pavardėje yra tik formalumas. Be to, teismo posėdyje apklausti liudytojai A. D., J. A. S. neneigė, jog 2013 m. balandžio 27 ir 29 d. buvo patikrinti būtent jų vairuojami keleiviniai autobusai ir patikrinimo metu užfiksuoti pažeidimai.

Pažymėjo, jog pareiškėjo teigimu, patikrinimo aktuose nurodyti faktai neatitinka tikrovės bei ginčija užfiksuotus pažeidimus, tačiau nei vieno iš patikrinimo aktų nesiekia nuginčyti, todėl nenuginčijus patikrinimo aktų, nėra pagrindo teigti, kad Įsakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Be to, nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog UAB „Dorsimus“ patikrinimo aktai neatitinka imperatyvių teisės aktų reikalavimų, kadangi patikrinimo aktuose užfiksuoti pažeidimai ir iš patikrinimo akto turinio suprantama, kada ir kur pareiškėjas padarė pažeidimus, pažeidimai yra aiškiai įvardyti, o tokios informacijos pakanka sprendžiant atsakomybės klausimą. Priešingai, nei teigia pareiškėjo atstovė, UAB „Dorsimus“ pildomi patikrinimo aktai neprivalo atitikti patikrinimo aktų formos ir turinio, pildomų atliekant mokesčių mokėtojų patikrinimus, kadangi UAB „Dorsimus“ ir Administraciją sieja sutartiniai santykiai, tuo tarpu mokestinių patikrinimų atlikimą reglamentuoja viešosios teisės normos.

Pabrėžė, kad atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad ginčijamu įsakymu buvo pažeistas proporcingumo principas, nes dėl dviejų pažeidimų buvo atsisakyta kompensuoti tuo pačiu maršrutu važiavusių 130 keleivių vežimo išlaidas. Šiuo atveju Tvarkos aprašo 11.1 punkte aiškiai nustatyta, kad kai per ataskaitinį mėnesį maršrute nustatomi du ar daugiau pažeidimo atvejų, vežėjui nekompensuojamos visos tame maršrute per ataskaitinį mėnesį, kurį buvo nustatyti pažeidimai, patirtos išlaidos. Taigi teisės aktai nesuteikia Administracijai teisės nekompensuoti negautų pajamų kitokia nei nustatyta tvarka.

Atkreipė dėmesį į tai, kad kritiškai turėtų būti vertinami pareiškėjo argumentai, jog nei vairuotojams, nei keleiviams UAB „Dorsimus“ nesurašė administracinių teisės pažeidimų protokolų, todėl nėra pagrindo bausti Bendrovę, nekompensuojant jai patirtų išlaidų. Administracija trečiajam suinteresuotam asmeniui yra perdavusi tik vežėjų ir keleivių kontrolės funkciją, tačiau administracinių teisės pažeidimų protokolus už teisės aktų pažeidimus gali surašyti tik Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Mokesčių administravimo skyriaus specialistai. Patikrinimo aktuose nurodytų Bendrovės vairuotojų atžvilgiu buvo surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai už veikas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 142 straipsnyje, ir priimti nutarimai administracinio teisės pažeidimo bylose, kuriuose konstatuoti vairuotojų padaryti pažeidimai, tačiau bylos jų atžvilgiu nutrauktos, pasibaigus nuobaudos už padarytą administracinį teisės pažeidimą skyrimo terminui, be to, byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog Bendrovės atžvilgiu ne kartą priimti Administracijos direktoriaus įsakymai, kuriais dėl nustatytų pažeidimų vežant keleivius, įsigijusius bilietus su nuolaida, atsisakyta kompensuoti patirtas išlaidas dėl transporto lengvatų taikymo.

Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės Dorsimus“ (toliau – ir UAB „Dorsimus“) atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Patvirtino, jog 2013 m. balandžio 27 ir 29 d., atlikdami vežėjų ir keleivių kontrolę, patikrino pareiškėjui priklausančius autobusus, važiuojančius maršrutu Panevėžys – Anykščiai per Juostininkus. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad keleiviai (po vieną žmogų kiekvieno patikrinimo metu), įsigiję bilietus su nuolaida, kontrolieriams nepateikė dokumento, suteikiančio teisę įsigyti lengvatinį bilietą. Vairuotojas, parduodamas bilietus su nuolaida, privalo įsitikinti, jog keleivis tikrai turi teisę įsigyti lengvatinį bilietą, t. y. vairuotojui turi būti pateikiami tokią teisę patvirtinantys dokumentai. Vairuotojai yra supažindinami su patikrinimo aktais, tačiau pasirašyti aktuose nereikalaujama.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu (b. l. 102–108) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą bei netenkino pareiškėjo prašymo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad Administracija 2008 m. birželio 25 d. sudarė su pareiškėju Visuomenės aptarnavimo sutartį Nr. S1-625 (su vėlesniais pakeitimais), kuria vežėjas (pareiškėjas), be kita ko, įsipareigojo vežti keleivius autobusais vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo maršrutais, o užsakovas (Administracija), be kita ko, įsipareigojo atlyginti vežėjui už keleivių, kuriems įstatymo suteikta teisė į keleivinio kelių transporto lengvatas, vežimą negautų pajamų atlyginimo dydį pagal pateiktą ataskaitą (b. l. 9-18). Tokiu būdu neginčijama, jog Bendrovė turi teisę į negautų pajamų kompensavimą už keleivių, kuriems įstatymo suteikta teisė į keleivinio kelių transporto lengvatas, vežimą.

Taip pat nustatė, jog UAB „Dorsimus“, atlikdama keleivinio kelių transporto kontrolę pagal su Administracija 2012 m. balandžio 10 d. sudarytą Vežėjų, vežėjų ekipažų ir keleivių kontrolės sutartį Nr. S1-252 (b. l. 49-51), 2013 m. balandžio 27 d. atliko patikrinimą Bendrovei priklausančiame autobuse Iveco, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuojančiame maršrutu Panevėžys – Anykščiai per Juostininkus, kurio metu nustatė, kad keleivė, įsigijusi bilietą su 50 proc. nuolaida, nepateikė dokumento, patvirtinančio jos teisę įsigyti lengvatinį bilietą.

Dėl šio pažeidimo surašytas patikrinimo aktas Nr. 20 (b. l. 23). UAB „Dorsimus“ 2013 m. balandžio 29 d. pakartotinai patikrino Bendrovei priklausantį autobusą Iveco, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuojantį maršrutu Panevėžys – Anykščiai per Juostininkus ir patikrinimo metu nustatė, kad keleivė, įsigijusi bilietą su 50 proc. nuolaida, nepateikė jokio dokumento, patvirtinančio jos teisę įsigyti lengvatinį bilietą. Dėl šio pažeidimo surašytas patikrinimo aktas Nr. 21 (b. l. 22). Šie patikrinimo aktai nėra nuginčyti, jie yra galiojantys, be to, dėl patikrinimo metu nustatytų pažeidimų autobusų vairuotojams 2013 m. spalio 15 d. surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolai (b. l. 70-71).

Nors pareiškėjas ginčija patikrinimo aktuose nustatytus pažeidimus, teigdamas, kad patikrinimo aktuose neteisingai nurodyti Bendrovei priklausančių licencijų numeriai, be to, patikrinimo aktuose nurodyti vairuotojai „A. D.“ ir „A. S.“ Bendrovėje niekada nedirbo, teismas atmetė tokius pareiškėjo teiginius. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjui yra išduotos kelių transporto licencijos Nr. 12264 bei Nr. 14 K (b. l. 28-29), be to, pareiškėjo prašymu, Bendrovei taip pat yra išduotos Kelių transporto licencijų kopijos, kurios paliekamos transporto priemonėse, kuriomis vežiojami keleiviai (b. l. 48, 53).

Būtent licencijų kopijų numeriai yra nurodyti patikrinimo aktuose, todėl teismui nekilo abejonių dėl to, jog būtent Bendrovei priklausančios kelių transporto priemonės buvo sustabdytos patikrinimui. Be to, iš teismui pateikto Bendrovės darbuotojų sąrašo (b. l.

26) nustatyta, jog patikrinimo akte Nr. 21 nurodytas vairuotojas A. S. Bendrovėje 2013 m. balandžio mėn. dirbo, o patikrinimo akte Nr. 20 nurodytoje vairuotojo A. D. pavardėje yra padaryta techninė rašymo klaida, vietoj „D.“ nurodant „D.“ ir tai laikytina rašymo apsirikimu, kadangi vairuotojas A. D. 2013 m. balandžio mėn. dirbo Bendrovėje. Teismas taip pat pažymėjo, jog teismo posėdyje liudytojais apklausti Bendrovės autobusų vairuotojai A. D. ir A. J. S. patvirtino, jog 2013 m. balandžio mėn. UAB „Dorsimus“ atliko vežėjų bei keleivių kontrolę.

Liudytojas A. D. parodė, jog patikrinimo metu kontrolierė nustatė, jog moteris, įsigijusi lengvatinį bilietą, kontrolierei neparodė dokumento, suteikiančio teisę įsigyti lengvatinį bilietą, dėl to jis išspausdino papildomą bilietą. Liudytojas A. J. S. taip pat parodė, jog patikrinimo metu viena keleivė, kuri buvo įsigijusi bilietą su nuolaida, kontrolierei nepateikė dokumento, suteikiančio teisę įsigyti tokį bilietą, dėl to buvo nupirktas bilietas pilna kaina. Byloje esantis keleivės J. P. paaiškinimas patvirtina aplinkybę, jog ji (t. y. keleivė J.

P.) kontrolierei, atlikusiai keleivių kontrolę, nepateikė dokumento, suteikiančio teisę įsigyti lengvatinį bilietą (b. l. 22). Liudytoja J. P. teismo posėdyje patvirtino savo rašytiniame paaiškinime nurodytas aplinkybes. Be to, liudytoja taip pat paliudijo, jog vairuotojas, jai įlipus, nepareikalavo pateikti dokumento, suteikiančio teisę įsigyti bilietą su nuolaida, o tik pardavė bilietą su nuolaida, o ji ir pati vairuotojui nepateikė jokio dokumento, kadangi vairuotojui ji pažįstama. Teismas taip pat pažymėjo, jog Bendrovei anksčiau ne kartą atsisakyta kompensuoti patirtas išlaidas (negautas pajamas) dėl transporto lengvatų taikymo (b. l. 88-92) bei Bendrovėje dirbantiems vairuotojams yra skirtos administracinės nuobaudos už keleivių vežimo kelių transporto taisyklių pažeidimus (b. l. 86-87), kas dar kartą įrodo, jog pareiškėjas sistemingai pažeidinėja Tvarkos aprašo 11.1 punkto reikalavimus.

Teismas pripažino, jog šie faktiniai duomenys įrodo, jog Bendrovė, būdama atsakinga už keleivių, turinčių teisę į transporto lengvatas, vežimą ir važiavimo bilietų su nuolaida pardavimą nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų (t. y. kad šiais atvejais būtų pateikiamas teisę į transporto lengvatas patvirtinantis dokumentas), du kartus per ataskaitinį mėnesį (t. y. 2013 m. balandžio mėn.) neužtikrino teisės aktų reikalavimų laikymosi maršrute Panevėžys – Anykščiai per Juostininkus. Atsižvelgdamas į šiuos patikrinimo aktus bei vadovaudamasis Tvarkos aprašo 11.1 punktu, Administracijos direktorius pagrįstai ir teisėtai priėmė Įsakymą dėl patirtų išlaidų (negautų pajamų) dėl transporto lengvatų nekompensavimo, kadangi pareiškėjui du kartus per ataskaitinį mėnesį inkriminuotas Keleivinio transporto vežėjų išlaidų (negautų pajamų), susijusių su transporto lengvatų taikymu, kompensavimo atlyginimo tvarkos aprašo reikalavimų pažeidimas. Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl jau išdėstytų argumentų teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendimas priimamas ne pareiškėjos naudai, t. y. pareiškėjos skundas atmestas, teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Autoalbra“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 110), kurį vėliau patikslino (b. l. 115-120), prašydamas panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Panevėžio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. gegužės 8 d. įsakymą Nr. A-454 „Dėl vežėjų išlaidų (negautų pajamų), susijusių su transporto lengvatų taikymu, nekompensavimo (neatlyginimo)“ ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Neobjektyvus, neišsamus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, nepašalinimas prieštaravimų tarp administracinėje byloje esančių įrodymų ir nulėmė neteisėtą bei nepagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą:

a) kalbant apie 2013 m. balandžio 27 d. UAB „Dorsimus“ patikrinimo aktą Nr. 20, pažymėtina, jog UAB „Autoalbra“ toks asmuo (A. D.) niekada nedirbo ir šiuo metu nedirba (šį faktą patvirtina prie skundo pateikiamas UAB „Autoalbra“ darbuotojų, dirbusių laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d., sąrašas), tačiau pirmosios instancijos teismas į šį faktą neatsižvelgė, nurodydamas, kad patikrinimo akte Nr. 20 nurodytoje pavardėje yra padaryta techninė rašymo klaida, vietoj „D.“ nurodant „D.“ ir tai laikytina rašymo apsirikimu, kadangi A. D. 2013 m. balandžio mėnesį dirbo bendrovėje. Pažymėtina, kad šiuo konkrečiu atveju administracinėje byloje nebuvo pateikti jokie įrodymai, patvirtinantys faktą, kad surašant patikrinimo aktą Nr. 20 buvo padaryta techninė rašybos klaida, anaiptol buvo pateikti rašytiniai įrodymai – darbuotojų sąrašas – patvirtinantis pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Pažymėtina ir tai, jog atsakovo atstovė patvirtino faktą, kad jei ir buvo padarytos techninės rašybos klaidos patikrinimo akte, jos nebuvo ištaisytos. Tad akivaizdu, kad atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais, t. y. netaisydamas, netirdamas patikrinimo akte nurodytų faktinių aplinkybių, patvirtino faktą, kad 2013 m. balandžio 27 d. buvo tikrinimas automobilis IVECO, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamas vairuotojo – konduktoriaus A. D., o ne pareiškėjo bendrovėje dirbantis asmuo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog bendrovės autobusų vairuotojai A. D. ir A. J. S. patvirtino, kad 2013 m. balandžio mėn. UAB „Dorsimus“ atliko vežėjų bei keleivių kontrolę, tačiau teismo posėdžio metu nebuvo nustatyta tiksli patikrinimų data. UAB „Dorsimus“ 2012 m. balandžio 10 d. Vežėjų, vežėjų ekipažų ir keleivių kontrolės sutartis Nr. S1-25 su vėlesniais pakeitimas, kuria yra suteikta teisė tikrinti vežėjus, kuriems atsakovas yra išdavęs leidimus vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais, tik patvirtina faktą, kad šiuo konkrečiu atveju galėjo būti tikrina ne Bendrovės transporto priemonė. Taigi, patikrinimo aktas Nr. 20 buvo surašytas netinkamai, neteisėtai, pažeidžiant tiek sudarytą sutartį, tiek teisės aktus.

b) Patikrinimo akte Nr. 20 yra nurodyta, jog yra tikrinimas vežėjas, kurio pavadinimas UAB „Autoalbra“, licencijos Nr. 14K-2, adresas Vyčių kaimas, Panevėžio rajonas. Tačiau UAB „Autoalbra“ licencijos numeris yra 14K, šį faktą patvirtina ir pats atsakovas savo atsiliepime. Tačiau 2012 m. gegužės 17 d. Panevėžio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu dėl kelių transporto veiklos licencijos kopijų išdavimo Nr. A-467 pareiškėjo transporto priemonei buvo išduota kelių transporto veiklos licencijos kopija Nr. 14K-2, kuri nėra licencija ir yra išduodama tik aukščiau nurodytos licencijos pagrindu, tačiau pirmosios instancijos teismas ir į šį faktą neatsižvelgė. Taip pat ir 2013 m. balandžio 29 d. UAB „Dorsimus“ patikrinimo akte Nr. 21 yra nurodyta, jog yra tikrinamas vežėjas, kurio pavadinimas UAB „Autoalbra“, licencijos Nr. 12264-0011, adresas Vyčių kaimas, Panevėžio rajonas. Tačiau UAB „Autoalbra“ licencijos numeris yra 12264. Iš Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 7 d. nutarimu, 4 ir 5 punktų nuostatų akivaizdu, kad vežėjas, turėdamas licenciją, turi teisę kiekvienai transporto priemonei gauti licencijos kopiją. Tai yra du skirtingi dokumentai. Šiuos faktus patvirtino ir atsakovas savo atsiliepime. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šį faktą ir nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjui yra išduotos kelių transporto licencijos Nr. 12264 bei 14K bei išduotos Kelių transporto licencijų kopijos ir būtent licencijų kopijų numeriai yra nurodyti patikrinimo aktuose, todėl teismui nekilo abejonių dėl to, kad būtent Bendrovei priklausančios kelių transporto priemonės buvo sustabdytos patikrinimui. Taip pat tiek 2013 m. balandžio 27 d. patikrinimo akte Nr. 20, tiek 2013 m. balandžio 29 d. patikrinimo akte Nr. 21 yra aiškiai nurodyta, kad turi būti nurodytas licencijos, o ne licencinės kortelės kopijos numeris. Taigi, tiek patikrinimo akte Nr. 20, tiek patikrinimo akte Nr. 21 nėra nurodyti apelianto licencijų numeriai.

c) 2013 m. balandžio 29 d. patikrinimo akte Nr. 21 yra nurodyta, jog autobuse patikrinimo pradžioje rasta 10 keleivių, tačiau kontrolinėje kasos juostoje yra nurodyta, jog UAB „Autoalbra“ keleiviniame autobuse patikrinimo metu buvo 12 keleivių. Šie faktai leidžia daryti prielaidą, jog iš tiesų buvo tikrinamas ne UAB „Autoalbra“ keleivinis autobusas, tačiau kitas analogiška veikla užsiimantis vežėjas. Pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu iš viso nepasisakė.

2. Kadangi teisės aktais nėra reglamentuotas keleivinio kelių transporto patikrinimo aktų įforminimas, šiuo konkrečiu atveju teisinius santykius galima reglamentuoti taikant įstatymų analogiją, t. y. remiantis mokesčių mokėtojų patikrinimų atlikimo, patikrinimo rezultatų įforminimo ir patikrinimo aktų tvirtinimo taisyklėmis, patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie viršininko 2001 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 218, kuriose imperatyviai yra nurodyta, jog kiekvienas pareigūno patikrinimo metu nustatytas pažeidimo faktas patikrinimo akto nustatomoje dalyje turi būti aprašymas atskirai (taisyklių 57 p.), pažeidimo esmė turi būti išdėstyta aiškiai ir tiksliai, vadovaujantis įstatymais ar kitais teisės aktais, kurie galiojo pažeidimo padarymo metu (taisyklių 58 p.), pažeidimo nustatymo faktas turi būti pagrindžiamas įrodymais, kuriais remdamasis pareigūnas konstatuoja pažeidimą (taisyklių 61 p.), su patikrinimo aktu turi būti supažindintas tikrinamas asmuo (taisyklių 65, 66, 72 p.).

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Policijos Generalinio komisaro 2008 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 5-V-549 „Dėl ūkio subjektų patikrinimo atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų ūkio subjektų patikrinimo atlikimo taisyklių 26 punkte yra nurodyta, kad ūkio subjekto patikrinimo rezultatai surašomi patikrinimo akte; kiekvienas pažeidimo faktas patikrinimo akte turi būti aprašomas atskirai (29 p.). Pažeidimo nustatymo faktas turi būti pagrindžiamas duomenimis, kuriais remiantis galima konstatuoti pažeidimą; patikrinimo aktas turi būti surašomas dviem egzemplioriais (33 p.), kurių vienas lieka pareigūnui, kitas pasirašytinai įteikiamas tikrintam ūkio subjektui ar jo atstovui.

Šiuo konkrečiu atveju, nei su patikrinimo aktu Nr. 20, nei su patikrinimo aktu Nr. 21 nebuvo supažindintas pareiškėjas ar jo atstovai. Apie neva tai atliktą patikrinimą bei nustatytus pažeidimus pareiškėjas buvo informuotas tik 2013 m. gegužės 3 d. Panevėžio rajono savivaldybės administracijos raštu Nr. (22.6)SD7-161, į kurį pareiškėjas pateikė motyvuotą atsakymą. Šiuos teiginius patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuostatos administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012, kad pareiškėjas, siekdamas iš atsakovo prisiteisti rinkliavą už suteiktas paslaugas, ėmėsi neproporcingų priemonių, nes atsakovas nebuvo tinkamai informuotas apie mokėtiną rinkliavą.

Teisėjų kolegija pabrėžė, kad nors ir siekdamas teisėto tikslo, pareiškėjas nesiėmė tų priemonių, kurių privalėjo imtis (tinkamai įteikti pranešimą), bei ėmėsi veiksmų, kurių būtinumas konkrečiu atveju nepagrįstas; pareiškėjo reikalavimo tenkinimas byloje, kai pranešimas apie rinkliavos mokėjimą nebuvo tinkamai įteiktas, bei atsakovui nebuvo sudarytos galimybės kreiptis dėl lengvatos taikymo, prieštarautų tiek gero viešo administravimo principams, tiek teisingumo bei protingumo kriterijams.

3. Patikrinimo aktas Nr. 20 bei patikrinimo aktas Nr. 21, pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas, buvo surašyti ne patikrinimo metu, šiuos faktus patvirtino byloje apklausti liudytojai A. J. S., A. D., J. P.. Patikrinimo metu nebuvo nurodyti visi asmenys, padarę administracinį teisės pažeidimą, t. y. nebuvo nurodyti keleiviai, įsigiję bilietus su 50 % nuolaida be teisės į nuolaidą ir važiavę pareiškėjo transporto priemonėmis, nebuvo nurodyti liudytojai, galintys patvirtinti arba paneigti patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, nors patikrinimo metu keleiviniuose autobusuose buvo keleivių. Patikrinimo akte Nr. 21 bei patikrinimo akte Nr. 20 yra nurodyta, kad patikrinimą atliko D. H. ir R. S., tačiau bylos nagrinėjimo matu tiek liudytojai A. J. S., A. D., J. P., tiek trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Dorsimus“ atstovas nurodė, kad patikrinimai buvo atliekami tik D. H., o antras asmuo buvo vairuotojas, kuris patikrinimo metu buvo automobilyje, o ne tikrinamoje transporto priemonėje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog tiek patikrinimo akte Nr. 21, tiek patikrinimo akte Nr. 20 yra palikta grafa „pažeidėjo paaiškinimai ir parašas“, tačiau nė viename iš nurodytų aktų nėra paimti pažeidėjų (tiek keleivių, tiek vairuotojų) paaiškinimai ir parašai.

4. Šiuo atveju, 2013 m. balandžio 29 d. atlikus patikrinimą ir patikrinimo rezultatus užfiksavus patikrinimo akte Nr. 21, tikrintas asmuo pareiškėjo vairuotojas A. J. S. dėl nustatytų patikrinimo metu pažeidimų nubaustas nebuvo, administracinio teisės pažeidimo protokolas A. J. S. buvo surašytas tik pareiškėjui pateikus skundą, tačiau administracinė byla A. J. S. atžvilgiu buvo nutraukta (2013 m. spalio 31 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 7-1.19-83), 2013 m. balandžio 27 d. atlikus patikrinimą ir patikrinimo rezultatus užfiksavus patikrinimo akte Nr. 20, tikrintas asmuo vairuotojas A. D. dėl nustatytų patikrinimo metu pažeidimų nubaustas nebuvo, administracinio teisės pažeidimo protokolas A. D. buvo surašytas tik pareiškėjui pateikus skundą, tačiau administracinė byla A. D. atžvilgiu buvo nutraukta (2013 m. spalio 31 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr.7-1.19-84). Be to, nė vienam keleiviui, važiavusiam su neteisėtai įgytu lengvatiniu bilietu, administracinio teisės pažeidimo protokolai surašyti nebuvo ir keleiviai nubausti nebuvo. Taigi, administracinėje byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, vienareikšmiškai, objektyviai ir neginčijamai patvirtinančių, kad pareiškėjui pagrįstai buvo pritaikytos sankcijos Administracijos direktoriaus Įsakymu. Administracinė atsakomybė gali kilti tik tuomet, kai proceso metu ištyrus surinktus įrodymus, nelieka abejonės, kad buvo padaryta neteisėta veika. Taigi, visais atvejais asmens (juridinio ar fizinio) kaltė turi būti įrodyta. Šiuo atveju nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, neabejotinai patvirtinančių pareiškėjo darbuotojų kaltę, padarius pažeidimus, nurodytus patikrinimo aktuose, patys patikrinimo aktai surašyti neteisingai, su klaidomis, kas suponuoja nuostatą, kad neteisingai, neteisėtai buvo priimtas ir Panevėžio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Įsakymas, tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino ir šių aplinkybių.

5. Pirmosios instancijos teismas, nevertindamas bendrųjų teisės principų šios bylos kontekste, rėmėsi tik viešojo administravimo subjekto priimtu teisės aktu, jo neanalizuodamas bendrųjų teisės principų kontekste, priėmė neteisėtą sprendimą, leisdamas toliau netinkamai atliekant patikrinimus, nesurenkant įrodymų, nenubaudžiant asmenų, padariusių administracinius teisės pažeidimus, neprotingai ir neproporcingai taikyti sankcijas atsakovui.

Atsakovas Panevėžio rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 126-128) prašo jį atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas, 2014 m. gegužės 19 d. Pateikdamas apeliacinį skundą, neatitinkantį ABTĮ 130 straipsnio 2 dalyje apeliaciniam skundui keliamų reikalavimų, į kurį atsakovas pateikė atsiliepimą, o vėliau pateikdamas patikslintą apeliacinį skundą, jau atitinkantį jam keliamus reikalavimus, ir kuris pateiktas praleidus jam paduoti nustatytą terminą, elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja administraciniu procesu, taip sudarydamas sau sąlygas pateikti apeliacinį skundą per žymiai ilgesnį, nei jam pateikti nustatytą terminą. Įvertinus tokį pareiškėjo elgesį, patikslintas apeliacinis skundas negali būti laikytinas tinkamu ir pateiktas laiku.

2. Kaip pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino pareiškėjo darbuotojai A. D. ir A. S., patikrinimų aktuose nurodytą dieną ir maršrutu būtent jie vairavo patikrinimo aktuose nurodytas transporto priemones, paliudijo teisme apie trečiojo suinteresuoto asmens atliktus patikrinimus. Tai, kad patikrinimo aktų grafoje „licencijos kortelė“ nurodytas licencijos kopijos numeris, nesudaro abejonių dėl to, kad galbūt pažeidimas padarytas ne pareiškėjo vairuojamoje transporto priemonėje. Kiti patikrinimo aktuose nurodyti duomenys, kaip kad transporto priemonės pavadinimas, valstybinis numeris, maršruto pavadinimas, vairuotojų pavardės ir kt. leidžia teisingai konstatuoti, jog patikrinimo aktuose užfiksuoti pažeidimai buvo padaryti būtent juose nurodytose transporto priemonėse. Be to, kad 2013 m. balandžio 27 d. pažeidimą padarė pareiškėjo darbuotojas, o ne A. D., kaip kad nurodyta patikrinimo akte Nr. 20, paliudija ir 2013 m. spalio 15 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. (22.6)-AT1-21, surašytas A. D. būtent už tą patį pažeidimą, kuris užfiksuotas 2013 m. balandžio 27 d. patikrinimo akte Nr. 20. Taigi, rašybos klaidos patikrinimo aktuose nėra laikytinos esminėmis ir šalinančiomis pažeidimų padarymo faktą, neturi įtakos priimto administracinio akto teisėtumui.

a. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad trečiasis suinteresuotas asmuo privalėjo patikrinimo aktus surašyti vadovaudamasis Mokesčių mokėtojų patikrinimų atlikimo, patikrinimo rezultatų įforminimo ir patikrinimo aklų tvirtinimo taisyklėmis, juos surašyti patikrinimo metu, supažindinti pareiškėją ar jo atstovus. Tarp atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, atsirandantys 2012 m. balandžio 10 d. Vežėjų, vežėjų ekipažų ir keleivių kontrolės sutarties Nr. S1-252, o ne teisės aktų pagrindu, todėl iš šių santykių atsirandantys patikrinimo aktai jokiu būdu negali būti laikytini analogiškais tiems patikrinimo aktams, kurie yra surašomi atliekant valstybės deleguotas funkcijas mokesčių srityje. Atsakovui tiko būtent tokių patikrinimo aktų turinys, kuris buvo suderintas abiejų šalių. Trečiojo suinteresuoto asmens surašomi patikrinimo aktai yra galimo pažeidimo užfiksavimas ir pranešimas apie tai atsakovui, kuris jau įvertina, ar toks trečiojo suinteresuoto asmens užfiksuotas pažeidimas laikytinas pažeidimu. Šie patikrinimo aktai, kol nėra priimtas atsakovo sprendimas, nesukelia ir negali sukelti jokių teisinių pasekmių nei pareiškėjui, nei jo darbuotojams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimas Nr. 23). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui teisines pasekmes sukėlė ne šie patikrinimo aktai, o atsakovo 2013 m. gegužės 8 d. įsakymas Nr. A-454, su kuriuo pareiškėjas ir buvo supažindintas. Kadangi trečiojo suinteresuoto asmens patikrinimo aktų įforminimas nėra teisiškai reglamentuotas, todėl jie negali neatitikti imperatyvioms teisės normoms, kurių nėra. Tokiu būdu, šie patikrinimo aktai negali būti laikomi niekiniais, neatitinkančiais imperatyvių teisės aktų reikalavimų.

b. Taip pat nesutinka ir su pareiškėjo teiginiu, jog atsakovo individualus administracinis aktas, nėra aiškus, todėl yra neteisėtas, nes iš įsakymo turinio nėra aišku, ar sankcija pareiškėjui pritaikyta už jo darbuotojų padarytus pažeidimus ir ar pareiškėjo transporto priemonės buvo tinkamai patikrintos. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra nurodyti individualiam teisės aktui keliami reikalavimai, kuriems ginčijamas atsakovo įsakymas atitinka, o atsakovo priimtas sprendimas tik dar kartą patvirtina, kad su patikrinimo aktais ir juose užfiksuota informacija atsakovas sutiko ir nustatė, kad pažeidimas pareiškėjo vairuojamose transporto priemonės buvo padarytas.

c. Kaip matyti iš teisinio reglamentavimo, už keleivių vežimą nepagrįstai pardavus bilietą, įsigytą su nuolaida, atsiranda dviejų rūšių atsakomybė, administracinė (pagal ATPK 142 str. 6 ir 7 d.) ir ekonominė (Tvarkos aprašo 11.1. p.). Administracinė atsakomybė atsiranda teisės pažeidimą padariusiam asmeniui, o ekonominė sankcija – vežėjui. Šiuo atveju ginčas yra kilęs dėl to, ar pagrįstai atsakovas pritaikė ekonominę sankciją pareiškėjui, t. y. vežėjui. Jei administracinė nuobauda būtų nepaskirta nesant teisės pažeidėjo kaltei ar kitam pažeidimo sudėties elementui, ši aplinkybė galėtų būti laikytina svarbia ir esmine svarstant klausimą dėl ekonominės sankcijos pritaikymo vežėjui pagrįstumo ir teisėtumo. Tačiau administracinio teisės pažeidimo bylos vežėjo darbuotojams A. D. ir A. J. S. buvo nutrauktos dėl to, kad suėjo administracinei nuobaudai skirti terminas, kas nepaneigia pažeidimo padarymo ar darbuotojų kaltės fakto buvimo. Ta aplinkybė, kad keleiviams nebuvo surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolai, taip pat nėra įrodymas, paneigiantis pažeidimo nebuvimą ar pažeidėjų kaltę. Teisė surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolus keleiviams už važiavimą be bilieto suteikta atsakovo darbuotojams. Minėtos teisės netinkamas vykdymas neeliminuoja padaryto pažeidimo fakto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam ginčo santykių kvalifikavimui. Todėl, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), apeliacinės instancijos teismas nekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų, o tik, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Dėl pareiškėjo nesutikimo su įrodymų vertinimu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis nustatyta teismų praktika panašiose bylose. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, šių nuostatų nepažeidė, tokiu atveju, šalis, nesutinkanti su pateiktų įrodymų vertinimu, turi teisę teikti naujus įrodymus, paneigiančius teismo padarytas išvadas. Pareiškėjas šio ginčo atveju naujų įrodymų, paneigiančių vertinimo teisingumą, nepateikė, todėl nėra pagrindo tirti įrodymus iš naujo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Panevėžio rajono savivaldybės administracijos 2013 m. balandžio 27 d. ir 2013 m. balandžio 29 d patikrinimo aktais Nr. 20 ir Nr. 21, nurodo, kad minėtais aktais galėjo būti užfiksuoti kitos įmonės, bet ne pareiškėjo, padaryti pažeidimai. Šie argumentai nėra pagrįsti. Kaip teisingai pažymėjo pats pareiškėjas, akto formai ir turiniui nėra teisės aktais nustatyti privalomi reikalavimai. Todėl padarytos klaidos ar netikslumai akte, jei iš jo turinio galima nustatyti esmines pažeidimo aplinkybės, t. y. pažeidimo padarymo vietą, laiką, pažeidimo būdą bei asmenį, padariusį pažeidimą, nedaro tokio akto negaliojančiu, nes jis yra vienas iš įrodymų ir jame padaryti netikslumai bei klaidos gali būti šalinamos įrodinėjant reikšmingas atsakomybei aplinkybes kitais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, tirdamas pažeidimo padarymo aplinkybes, apklausė liudytojus, ištyrė kitus įrodymus ir, remdamasis įrodymų visuma, o ne tik aktų duomenimis, konstatavo pareiškėjo padarytą pažeidimą. Su tokia teismo išvada apeliacinės instancijos teismas sutinka ir laiko ją pagrįsta.

Keleivių, neteisėtai pasinaudojusių transporto lengvata, bei asmenų, vežusių tokius keleivius, patraukimas/nepatraukimas atsakomybėn už padarytą administracinį teisės pažeidimą nėra reikšminga aplinkybė pritaikytos pareiškėjui sankcijos pagrįstumui. Šios atsakomybės rūšys yra skirtingos ir viena kitos teisinėmis pasekmėmis neįtakoja.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką iš esmės panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Autoalbra“ apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė